Pirmąjį savo trešnės medelį pasodinau su didelėmis viltimis – svajojau apie skaisčias, sultingas uogas, kurių skonį dar iš vaikystės prisiminiau močiutės darže. Tačiau po dvejų metų nusivyliau: medis augo lėtai, lapai buvo gražūs, bet žiedų – vos keli, o uogų – dar mažiau. Ir tada padariau tai, ką daro dauguma – ėmiau tręšti daugiau.
Pirkau įvairiausias trąšas: kartą pyliau vištų mėšlo tirpalą, kitą kartą – kompleksines mineralines granules. Kai nepavyko, pabandžiau dar daugiau. Rezultatas buvo priešingas: šakos vešėjo, bet žiedų taip ir nesulaukiau. Būtent tada pirmą kartą supratau, kad ne kiekis, o laikas ir sudėtis lemia rezultatą.
Kodėl pavasarinis tręšimas toks svarbus?
Trešnė yra ypatingas medis – atrodo stiprus, bet pavasarį jautrus kaip vaikas. Jei tuo metu jis gauna per daug azoto, jis tiesiog leidžia visą energiją į lapus ir ūglius, o ne į žiedus. Jei gauna per mažai kalio ar fosforo – žiedai būna silpni, trumpai laikosi, nevyksta normalus apdulkinimas.
Todėl būtent pavasaris – kritinis laikotarpis, kai medis pasiruošia visam sezonui. Tinkamai parinktos trąšos gali nulemti ne tik šio, bet ir kitų metų derlių. Tą supratau ne iš knygų, o stebėdama savo pačios sodą.
Kai pradėjau vadovautis ne emocijomis („gal dar pakaitinkim trąšomis?“), o aiškiu planu pagal laiką ir medžio amžių, reikalai pasikeitė. Jau ketvirtus metus iš eilės trešnės dera gausiai, uogos stambios, o žiedų tiek, kad medžiai vos laiko šakas.
Kaip supratau, kad bėda buvo ne medyje, o manyje
Gretimoje sodyboje kaimynė augino tą pačią veislę kaip aš – ‘Lapins’. Ir kai mano medis „tingėjo“, jos – klestėjo. Abu buvo sodinti tuo pačiu metu, net iš to paties medelyno. Skirtumas – ji tręšė tik kartą, nedaug, bet tiksliai tada, kai reikia, o aš… tręšiau tada, kai prisimindavau.
Ji sakydavo: „Tu gal nori kad medis duotų tau uogas, bet neduodi jam laiko pailsėti ir pasikrauti. Tu jį spaudi, o jis tik ginasi – augina šakas.“ Ir buvau priversta jai pritarti.
Asmeninė patirtis: kada pradėti tręšti trešnes pavasarį?
Pirmas pavasario darbas mano sode – ne tręšti, o stebėti. Vos tik pradeda brinkti pumpurai, pradedu vaikščioti aplink trešnes. Tai ženklas, kad atėjo pirmasis langas: ankstyvasis tręšimas, kuris skatina vegetaciją, šaknų aktyvumą ir žiedų formavimą.
Pagrindinė taisyklė, kurią sau įsirašiau: pavasarinis tręšimas turi vykti trimis etapais.
- Pirmasis tręšimas – kai tik atšyla žemė (kovo pabaiga – balandžio pradžia).
Tai laikas, kai žemėje dar daug drėgmės, todėl maisto medžiagos greitai pasiekia šaknis. Čia svarbus azotas, bet jo negalima padauginti. - Antrasis tręšimas – 7–10 dienų iki žydėjimo.
Šiame etape duodu daugiau fosforo ir kalio, kurie skatina žiedų vystymąsi, apdulkinimą ir vaisių užuomazgas. - Trečiasis tręšimas – praėjus 2 savaitėms po žydėjimo.
Tai jau stiprinantis tręšimas, padedantis vaisiui formuotis, stiprinti šakeles, apsisaugoti nuo streso.
Nuo tada, kai pradėjau laikytis šio plano, žiedų kritimas sumažėjo, o derliaus stabilumas – padidėjo.
Kokias trąšas naudoti trešnėms pavasarį?
Pradėsiu nuo pagrindinio principo: trąšas reikia pritaikyti pagal medžio amžių, dirvą ir orus. Nėra vieno recepto visiems.
Ekologiškos ir natūralios trąšos:
– Perpuvęs mėšlas arba kompostas. Duodu tik rudenį arba labai ankstyvą pavasarį, kitaip gali „perdegti“ šaknys.
– Medžio pelenai. Labai geri fosforo ir kalio šaltiniai, bet negalima jų maišyti su rūgščiomis trąšomis.
– Vištų mėšlo granulės. Naudoju ribotai – stiprios, jas reikia gerai įterpti į žemę ir palaistyti.
Mineralinės trąšos:
– YaraMila COMPLEX. Naudoju kaip universalią pavasario trąšą – 12-11-18 formulė su mikroelementais.
– Agrovita Fruit – skirta būtent vaismedžiams, su papildomu magnio ir cinko kiekiu.
– Fertiplus Cherry – specialiai trešnėms, subalansuotas santykis žydėjimo ir derėjimo skatinimui.
Patarimas iš kaimyno sodininko: „Jei abejoji, naudok pusę dozės. Geriau duoti mažiau, bet laiku.“ Ir jis visiškai teisus – ypač su azotu.
Kiek trąšų naudoti – kiekvienam medžiui pagal amžių
Viena didžiausių mano padarytų klaidų – pertręšimas. Atrodė, kad kuo daugiau – tuo geriau. Bet realybėje per daug azoto paskatino lapiją, o ne žydėjimą. Todėl dabar vadovaujuosi tokia lentele:
| Trešnės amžius | Azotinės trąšos (g) | Fosforo trąšos (g) | Kalio trąšos (g) | Pastabos |
| Iki 3 metų | 30–40 | 20–30 | 20–30 | Tik jei reikia skatinti augimą |
| 4–6 metų | 60–80 | 40–50 | 40–50 | Optimalus žydėjimo ir vaisių formavimo etapas |
| 7+ metų | 100–120 | 70–80 | 80–100 | Rekomenduojama padalyti per 2–3 etapus |
Pastaba: nurodyti kiekiai – gryni elementai. Jei naudoji trąšas, kuriose yra, pvz., 15% azoto – 100 g trąšų turės tik 15 g azoto.
Kaip išmokau teisingai įterpti trąšas
Pirmus metus barstydavau trąšas bet kur – vos tik ištirpdavo sniegas, tiesiog pabarstydavau aplink kamieną, ir tiek. Po to stebėdavausi, kodėl augimas silpnas, o po lietaus žolė aplink medį – vešli kaip miškas, o medis lyg stovėtų vietoje.
Viskas pasikeitė, kai pradėjau gilintis, kur yra aktyvioji šaknų zona. Daug kas nežino, kad vaismedžių aktyviosios šaknys nėra prie pat kamieno, o 50–80 cm nuo jo – maždaug vainiko plote. Tad ir trąšas reikia berti ten, o ne tiesiog prie šaknies kaklelio.
Trąšų įterpimo taisyklės, kurios man veikia:
- Išpurenu žemę vainiko plote – maždaug 5–10 cm gyliu, naudodama grėbliuką ar kultivatorių.
- Išbarstau trąšas pagal normą, vengdama, kad jos liestų žievę ar šaknis.
- Laistau – jei nelyja, po tręšimo būtinai užpilu 10–20 l vandens.
- Jei reikia, užmulčiuoju – ypač jei naudojau natūralias trąšas, kad neišgaruotų veikliosios medžiagos.
Kada tręšti jau nebereikia?
Viena klaida, kurią padariau – bandžiau „gelbėti“ lėtai augančias trešnes net birželio pabaigoje. Tai buvo klaida. Per vėlai duotas azotas ne tik skatina per didelį ūglių augimą, bet ir trukdo jiems sumedėti iki rudens, todėl medis tampa pažeidžiamas šalnoms.
Paskutinė data, kada trešnė gali gauti trąšų – birželio 10–15 d.
Po to visos pastangos turi būti nukreiptos į formavimą, apsaugą ir drėkinimą, o ne į augimą.
Paskutinį kartą trešnių tręšimą darau birželio pradžioje, naudodama tik lėtai veikiančias kalio ir fosforo trąšas, be azoto. Tai padeda sustiprinti vaisių vystymąsi, bet nebeskatina naujų ūglių augimo.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
1. Trąšos per arti kamieno.
Jei trąšos patenka tiesiai ant žievės – jos gali nudeginti jautrią vietą. Be to, šaknys toje vietoje neveiklios. Visada barstau aplink šaknų zoną – ne mažiau kaip 40 cm nuo kamieno.
2. Tręšimas prieš pat šalną arba sausros metu.
Kartą pabarčiau trąšas ir po dviejų dienų atėjo sausra. Negavus vandens, trąšos neištirpo, o augalas jų neįsisavino – tik švaistymas. Dabar visada patikrinu prognozę – jei 2–3 dienas nežada lietaus, palaistau pati.
3. Pertręšimas azotu.
Klasika: daugiau azoto = daugiau lapų, bet mažiau žiedų. Šią pamoką išmokau brangiai – vienais metais medis augino šakas kaip išprotėjęs, bet žydėjimo nesulaukiau. Dabar azotą duodu tik vieną kartą, nedaug, ankstyvą pavasarį.
4. Trąšų palikimas ant sausos dirvos.
Jei išbarstai trąšas ir jų neįterpi, jos gali išgaruoti arba būti nuplautos lietaus. Ypač tai svarbu su azoto trąšomis. Todėl dabar visada bent lengvai įterpiu arba palaistau.
5. Naudojimas „iš akies“.
Niekada nematuodavau. Dabar turiu mažą svarstyklę ir aiškią lentelę, kurią pasikabinau daržinėje. Kiekvienam medžiui – pagal amžių ir sezoną.
Kai vien tik trąšų neužtenka
Vieną pavasarį viską dariau, kaip ir reikėjo – tręšiau laiku, dozes paskaičiavau, net lietų „užsakiau“ – viskas kaip pagal knygą. O trešnė vis tiek atrodė silpnoka: lapai šviesiai žali, žiedų mažiau nei įprastai, o jų žiedlapiai ėmė kristi anksčiau nei turėtų. Tai nebuvo nei šalnos, nei sausra. Išsityrėme žemę – trūko mikroelementų, ypač boro ir magnio.
Nuo tada pavasarį ne tik duodu pagrindinių NPK elementų, bet ir bent kartą patręšiu mikroelementų mišiniu. Tai mažos dozės, bet kartais jos lemia viską.
Mikroelementai – maži, bet gyvybiškai svarbūs
Trešnės ypač jautrios šiems mikroelementų trūkumams:
- Boras (B):
Trūkstant boro, žiedai nesivysto iki galo, apdulkinimas neįvyksta, vaisiai deformuoti arba visai nesusiformuoja.
Naudoju „Borasol“ tirpalą, 1 l/10 l vandens, purškiu per lapus 1–2 savaites prieš žydėjimą. - Magnis (Mg):
Trūkstant magnio, lapai šviesėja tarp gyslų, medis atrodo išsekęs, sumažėja fotosintezė.
Pavasarį tinka magnio sulfato tirpalas arba „Wuxal Microplant“, jei reikia daugiau mikroelementų iš karto. - Geležis (Fe):
Trūkumas dažnas kalkingose dirvose – lapai gelsta, bet gyslos išlieka žalios.
Esant tokiai situacijai, purškiu geležies chelatu, pvz., „FitoFer“. Efektas matomas per savaitę.
Svarbu: mikroelementų nereikia duoti daug – jų trūkumas pavojingas, bet perteklius taip pat žalingas. Geriau purkšti lapus nei pilti į dirvą.
Ar verta naudoti biologines priemones po žiemos?
Kai kurios mano trešnės po žiemos būna silpnesnės – ypač po stiprių šalčių ar jei žemė buvo per daug užmirkyta. Tokiu atveju, vien tik NPK trąšos nepadeda.
Tada į pagalbą pasitelkiu:
- Humines rūgštis – pvz., „Humistar“. Jos padeda šaknims atsigauti, pagerina maisto medžiagų įsisavinimą.
- Gyvųjų mikroorganizmų preparatai – „Poliverzum“, „Azofix“ ar pan. Jie skatina dirvos gyvybingumą, pagerina dirvožemio struktūrą.
- Biologiniai stiprikliai – pvz., „Ruter AA“ ar „Algaren“ (jūros dumblių ekstraktai).
Naudoju juos retai, bet kai reikia atgaivinti po sunkios žiemos – labai efektyvu. Tiesa, juos reikia naudoti atskirai nuo trąšų, dažnai kitą dieną arba atskirai išpurškiant.
Tręšimo ir drėkinimo santykis – ką svarbu žinoti
Kai pradėjau skaičiuoti, kiek kartų tręšiau per sausras – supratau, kiek daug trąšų „išėjo vėjais“. Net geriausios trąšos be drėgmės nebus įsisavinamos.
Ką darau dabar:
- Jei tręšiu sausą žemę – VISADA palaistau (bent 10–15 l).
- Jei artėja lietus – trąšas išbarstau prieš pat lietų.
- Jei buvo liūtys – dublikuoju kalio-fosforo tręšimą, nes jis gali būti išplautas iš dirvos.
Be to, pastebėjau, kad po gero laistymo trešnės greičiau reaguoja į trąšas – tai svarbu jauniems medeliams, kurių šaknys dar neturi plačios aprėpties.
Ką dar pridėti pavasarį?
- Jei medis atrodo išsekęs po žiemos, vietoj trąšų naudoju tik humines medžiagas ir mikroelementus – kad nesukelčiau papildomo streso.
- Pirmas purškimas nuo ligų (pvz., nuo moniliozės) daromas ne anksčiau kaip po tręšimo, kad nenuplautų veikliųjų medžiagų.
- Trąšas visada įvedu etapais – ne visas iš karto. Vienas barstymas, tada stebėjimas, tada – papildymas.
