Žemaūgės savidulkės trešnės: kokią veislę pasirinkti, sodinimas ir priežiūros patarimai

Turiu nedidelį, bet širdžiai mielą sodą – vos keli arai, tačiau kiekvienas kampas jame išnaudotas su meile. Daug metų man atrodė, kad trešnės – tai didžiuliai medžiai, kuriems reikia kelių metrų erdvės ir bent vieno „draugo“ – kitos veislės, kad apsidulkintų. Tik vėliau atradau žemaūges savidulkes trešnes. Ir, tiesą sakant, tai pakeitė visą mano požiūrį į šiuos medžius.

Žemaūgės trešnės neauga aukštos – jos labiau platėja į šonus, išlieka kompaktiškos. Kai kurios jų siekia vos 2–3 metrus. Tai reiškia, kad galiu jas prižiūrėti stovėdamas ant žemės, be kopėčių, ir neturiu baimintis, kad medžio šaknys po kelerių metų iškels šiltnamio pamatą ar prasiskverbs po takeliu.

Dar didesnis privalumas – savidulkiškumas. Tai buvo tikras atradimas. Vienas medis, o vaisių – sočiai. Nereikėjo sukti galvos, ar kaimynų trešnė žydės tuo pačiu metu, ar vėjas tinkamai nupūs žiedadulkes. Tiesiog pasodini, prižiūri, ir lauki pirmųjų uogų.

Tiesa, ne visos žemaūgės trešnės yra savidulkės, ir ne visos savidulkės – žemaūgės. Rinktis reikia atsakingai, atsižvelgiant ne tik į dydį ir derėjimą, bet ir į atsparumą šalnoms, vaisių skonį, prinokimo laiką. Juk tikrai nesinori, kad medis, kuriam skiri dėmesio ir meilės, vieną pavasarį tiesiog nesužydėtų dėl šalnos.

Asmeninė patirtis: kodėl pasirinkau žemaūgę savidulkę trešnę?

Kai rinkausi medelį savo sklypui, turėjau du svarbiausius kriterijus: kad medis tiktų į nedidelį tarpą tarp šiltnamio ir daržinės, ir kad nereikėtų jokio antro trešnių medžio. Iš pradžių man siūlė veisles ‘Regina’, ‘Van’, ‘Kordia’, bet visos jos buvo iš tų, kurios be kitos trešnės neapsieina. Galiausiai vienas sodininkas iš Kėdainių pakuždėjo: „Imk ‘Lapins’ arba ‘Sweetheart’. Abi žemaūgės, abi savidulkės – ir labai skanios.“

Pasirinkau ‘Lapins’. Priežastis buvo paprasta – atsparumas šalnoms ir tvirta šaknų sistema. Medelis prigijo puikiai, jau antra vasara džiugina tamsiai raudonom, beveik juodomis uogomis. Ir viskas – iš vieno vienintelio medžio. Vėliau pasodinau ir ‘Celeste’ – ankstyvesnę, šviesesnėmis uogomis. Taip turiu ne tik vietos, bet ir skonio įvairovę.

Kodėl žemaūgė savidulkė trešnė vertesnė už įprastą?

Turbūt niekas nesiginčys, kad trešnės – vienos laukiamiausių vasaros uogų. Tačiau retas naujakurys ar nedidelio sklypo savininkas ryžtasi sodinti klasikines, aukštaūges veisles. Kai sklype telpa vos viena obelis, nedidelis šiltnamis, keletas lysvių ir pora šilumamėgių krūmų, didelis medis tampa prabanga. Būtent čia ir atsiskleidžia žemaūgių savidulkių vertė.

Pirmiausia – vieta. Tokią trešnę galiu pasodinti vos 1,5–2 metrų atstumu nuo statinių, be baimės, kad šaknys ims kilnoti grindinį ar išstumti tvorą. Vainikas išlieka kompaktiškas, formuojamas į šonus. Galima ją net auginti kaip „pusiau skiepyto krūmo formos“ medelį prie sienos – kaip senovinį obelų auginimo būdą dvarų soduose.

Antra – savidulkiškumas. Ne kartą girdėjau iš pažįstamų, kad nusipirkę trešnę per klaidą pasirinko savinešlą veislę, kuri dešimt metų augo kaip dekoratyvinis medis – vis žydėjo, bet niekada nederėjo. Ir viskas tik dėl to, kad netoliese nebuvo kitos trešnės, žydinčios tuo pačiu metu. Savidulkėms šis rūpestis neegzistuoja. Vienas medis – ir viskas.

Trečia – ankstyvesnis derlius. Kadangi šios veislės dažniausiai skiepijamos į žemaūgius poskiepius, jos pradeda derėti anksčiau. Tiek ‘Lapins’, tiek ‘Celeste’ pradėjo žydėti jau antrais metais po pasodinimo. Derliaus buvo nedaug, bet pakako paragauti ir suprasti, kad verta laukti.

Kaip pasirinkti tinkamą veislę?

Renkantis trešnę, ypač savidulkę ir žemaūgę, reikia įvertinti kelis labai svarbius dalykus. Vien uogų skonis ar dydis – dar ne viskas. Aš vertinau taip:

• Atsparumas šalnoms. Gyvenu vietovėje, kur pavasario šalnos dažnos, tad reikėjo veislės, kuri ištvertų net ir –5 °C žydėjimo metu. ‘Lapins’ pasiteisino – žiedai stiprūs, dažniausiai nenukrenta.
• Šaknų sistema. Pasirinkau skiepytą į Gisela 5 poskiepį – jis kontroliuoja augimą, bet leidžia medžiui tvirtai laikytis, nesudaro paviršinių, kenkėjų mėgstamų šaknų.
• Vaisių konsistencija ir skonio išlaikymas. ‘Celeste’ labai saldi, bet jos uogos linkusios trūkinėti po lietaus. ‘Sweetheart’ ir ‘Sylvia’ – kietesnės, tinka ir šaldymui.
• Prinokimo laikas. Norėjau, kad turėčiau kuo ilgesnį uogavimo laiką – todėl pasirinkau dvi skirtingų laikų veisles.

Renkantis veislę svarbu nepamiršti, kad kiekviename sode sąlygos skirtingos, todėl geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai suderinami du veiksniai: veislių savybės ir jūsų konkrečios vietos mikroklimatas. Dėl to visuomet rekomenduoju pasodinti bent dvi veisles, kurios dera skirtingu metu – taip derliaus sezonas bus ilgesnis, o prasto oro poveikis žymiai mažesnis.

Populiariausios žemaūgės savidulkės trešnės

Augimo sąlygos: dirvos tipas, vieta ir apšvietimas

Renkantis vietą žemaūgei savidulkei trešnei, svarbiausia įvertinti tris dalykus: saulės kiekį, dirvos struktūrą ir drėgmės kontrolę. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad net pati geriausia veislė derės prasčiau, jei pasodinta per šešėlyje arba sunkioje, užmirkstančioje dirvoje. Trešnė yra saulės mėgėja — kuo daugiau šviesos gauna, tuo saldesnės ir didesnės būna uogos. Todėl sodinti patartina pietinėje ar pietvakarinėje sklypo dalyje, toliau nuo aukštų pastatų ar tankiai augančių medžių.

Dirva turėtų būti lengva, gerai išpurenta ir pralaidi vandeniui. Molis netinka, nebent pagerinamas smėliu ir kompostu. Per didelės drėgmės trešnės šaknys netoleruoja — tai greitai pasireiškia lapų geltonavimu, silpnu augimu ar net šaknų puviniu. Optimalus pH yra silpnai rūgštus–neutralus (6.5–7). Jei dirva rūgšti, verta pabarstyti dolomito miltų. Svarbu ir tai, kad žemaūgė trešnė nepakenčia stiprių vėjų, todėl užuovėja (tvora, pastatas ar krūmynas) padeda apsaugoti žiedus ir vaisius nuo pažeidimų.

Kaip sodinau savo trešnes

Pirmoji trešnė, kurią pasodinau – ‘Lapins’. Gavau ją skiepytą ant Gisela 5 poskiepio, kas reiškė, kad augimas bus ribotas, tačiau reikės atramos. Sodinau balandžio pabaigoje, kai dirva jau buvo pradžiūvusi, bet dar ne visiškai įšilusi. Dirvožemis – priemolis, todėl reikėjo pagerinti struktūrą.

Iškasiau maždaug 60 cm pločio ir 50 cm gylio duobę. Į ją dėjau pusę kibiro perpuvusio komposto, truputį medžio pelenų (fosforui), ir saują kompleksinių trąšų be chloro. Gerai sumaišiau su gruntu. Labai svarbu, kad šaknys nesiliestų tiesiogiai su trąšomis – gali apdegti.

Medį įstatžiau taip, kad skiepo vieta liktų bent 5–6 cm virš dirvos. Aplink medį pasodinau kelias serenčių galvas – jos atbaido šaknų kenkėjus. Pirmus metus stiebą pririšau prie atraminio kuoliuko trijose vietose – labai bijojau, kad stiprus vėjas nulauš.

Ką daryti po pasodinimo?

Pirmi trešnės metai – kritiniai. Tai lemia, ar medis prigis, ar stipriai augins šaknis, ar kentės nuo streso.

1. Laistymas. Pirmą mėnesį laistydavau kas 4–5 dienas, po 10–15 litrų. Vėliau, kai pradėjo leisti naujus ūglius – rečiau, bet gausiau. Svarbiausia – kad nebūtų nei užmirkimo, nei sausros.
   
2. Mulčiavimas. Mulčiavau šiaudais ir smulkintais lapais. Taip dirva išliko puri, neišdžiūdavo, o šaknys jautėsi stabiliai. Negalima mulčiuoti arti kamieno – visada palieku 10–15 cm ratuką aplink kotą, kad nekiltų grybinės ligos.
   
3. Genėjimas. Pirmą vasarą nieko nekarpiau – leidau medžiui stiprėti. Kitą pavasarį nupjoviau centrinį ūglį 20 cm virš stipriausios šoninės šakelės – taip pradėjau formuoti lėkštės formos vainiką. Dabar kasmet pavasarį pašalinu į vidų augančias, silpnas, išdžiūvusias šakeles.
   

Po šių veislių palyginimo galiu pasakyti, kad žemaūgės savidulkės trešnės labai skiriasi savo augimo tempu, uogų savybėmis ir atsparumu aplinkos veiksniams. Renkantis verta įvertinti ne tik skonį ar derėjimo laiką, bet ir jūsų sklypo sąlygas – dirvos tipą, saulės kiekį ir drėgmės režimą. Tas pats medis viename sode gali derėti puikiai, o kitame – duoti vidutinišką rezultatą. Todėl svarbiausia pasirinkti veislę, kuri geriausiai tinka jūsų mikroklimatui, o sodininkavimo sėkmę dažniausiai nulemia ne viena savybė, o jų visuma.

Derėjimas: kada tikėtis pirmųjų uogų?

Žemaūgės savidulkės trešnės derėti pradeda žymiai anksčiau nei tradiciniai vaismedžiai. Įprastai pirmųjų uogų galima tikėtis antrais–trečiais metais po pasodinimo. Pradiniai derliai būna nedideli, bet trešnė greitai įsibėgėja — nuo ketvirtų metų medis jau gali duoti 4–8 kg uogų, priklausomai nuo veislės ir priežiūros. Savidulkės trešnės ypač vertinamos už tai, kad derėjimas nepriklauso nuo apdulkintojų, todėl net vėsūs, lietingi gegužės orai neturi tokio didelio poveikio kaip kitoms veislėms.

Derėjimo laiką taip pat lemia veislė: ankstyvosios pradeda sirpti birželio pabaigoje, o vidutinio ankstyvumo — liepos pradžioje. Mano patirtis rodo, kad sodinant kelias žemaūges savidulkes skirtingo ankstyvumo, galima prailginti uogų sezoną net iki 3 savaičių. Tai labai praktiška šeimoms, kurios nori rinkti uogas ne vienu metu, o palaipsniui.

Su kokiais pavojais susidūriau?

Tręšimas ir papildoma priežiūra

Pavasarį, vos pradėjus brinkti pumpurams, tręšiu azoto turinčiomis trąšomis – šiek tiek karbamido arba „YaraMila“ mišinio. Tai skatina augimą. Vasaros pradžioje – daugiau kalio ir fosforo, pvz., „Agrovita Fruit“ arba „Fertiplus Cherry“. Vasaros viduryje – viskas, daugiau nieko.

Rudenį aplink medį pabarsčiau komposto, šiek tiek medžio pelenų ir lengvai supurenau. Tai ne tik pamaitina, bet ir gerina dirvos struktūrą per žiemą. Jokių agresyvių trąšų – trešnės jautrios pertręšimui.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)