Agrastus pamilau ne iš karto. Iš pradžių jie man atrodė kiek užmiršti, senoviški – tokie, kokius augindavo mūsų seneliai, pilni dyglių, su rūgštelės prieskoniu, nelabai patrauklūs vaikams. Tačiau vieną kartą paragavau saldžiųjų raudonų agrastų, užaugintų pažįstamo sode, ir viskas apsivertė. Uogos buvo stambios, sultingos, beveik be rūgšties, o svarbiausia – jų skonis man priminė kažką tarp slyvos ir vyšnios, su subtiliu laukiniu poskoniu. Tuomet supratau, kad agrastai – labai platus ir nepelnytai nuvertintas pasaulis.
Man, kaip sodininkui, labai svarbu ne tik skonis, bet ir atsparumas ligoms, derliaus patikimumas ir augalo elgsena mano klimate. Agrastai pasirodė esą nuostabiai ištvermingi – jie atlaiko ir šaltas žiemas, ir sausas vasaras, o kai kiti uogakrūmiai kentėja nuo miltligės ar kenkėjų, agrastai dažnai lieka stovėti ramūs, žali ir pilni uogų. Dėl šios priežasties ilgainiui jų mano sode daugėjo – kol galiausiai tapo vienu iš pagrindinių pasirinkimų, kai kas nors klausia: „Aidai, kokį uogakrūmį pasodinti, jei noriu daug, skaniai ir be rūpesčių?“
Į ką atsižvelgiu rinkdamasis veisles?
Kai pradėjau rimčiau gilintis į agrastų veisles, greitai supratau, kad jų pasirinkimas labai platus – ir visiškai skirtingas. Vienos veislės skanios, bet per greitai krenta nuo šakų. Kitos – labai atsparios, bet uogos tokios rūgščios, kad sunku panaudoti neperdirbus. Kai kurios derlingos, bet turi tiek spyglių, kad skinti darosi ne tik nemalonu, bet ir pavojinga. Todėl nusprendžiau pasidaryti savo sistemą – vertinti veisles pagal keturis pagrindinius kriterijus: skonį, atsparumą ligoms, derliaus gausą ir spyglių kiekį.
Skonis man visada buvo svarbiausias. Gali krūmas duoti kibirus uogų, bet jei jos tik rūgščios arba beskoniai saldžios – tai ne man. Ieškau veislių, kurios turėtų subtilų saldumo ir rūgštumo balansą, kurių uogos būtų aromatingos net šviežios, bet tiktų ir uogienei ar net vynui. Atsparumas ligoms – kita svarbi savybė, ypač kai kalbam apie miltligę, kuri ypač puola senesnes veisles. Nenoriu kasmet purkšti – noriu, kad augalas pats tvarkytųsi. Derlingumas irgi svarbu, bet tik tada, jei uogos nesutrūkinėja ir išsilaiko ant šakų. O dėl spyglių – kuo jų mažiau, tuo geriau. Patikėkit, kai skini trečią kibirą, kiekvienas dyglys jaučiasi kaip adatėlė.
Per pastaruosius dešimt metų savo sode išbandžiau daugiau nei penkiolika agrastų veislių, pirktų iš skirtingų medelynų, atvežtų iš kitų šalių arba padovanotų kolegų sodininkų. Vienas veisles išroviau po metų, kitas laiko iki šiol. Bet trys iš jų išsiskyrė taip stipriai, kad be dvejonių įtraukiau jas į savo asmeninį agrastų TOP 3. Apie jas ir papasakosiu toliau.
TOP 3 geriausios agrastų veislės iš mano patirties
Veislė Nr.1: ‘Hinnonmäki Gul’ – rūgščiai saldi klasika iš Suomijos
Ši veislė buvo pirmoji, kuri mane visiškai įtikino, kad agrastai gali būti skanūs, atsparūs ir nereikalauti nuolatinės priežiūros. ‘Hinnonmäki Gul’ atkeliavo iš Suomijos, o tai reiškia viena – ji sukurta ištverti šaltį ir nepalankias oro sąlygas. Ir tikrai – nei vienos žiemos per dešimtmetį ji man „nepramiegojo“. Derlius kasmet gausus, net ir po šalnų.
Kuo ji mane įtikino:
- Skonis: uogos turi unikalų saldumo ir rūgštumo balansą, jų skonis sodrus, aromatingas, su aiškiu „tikro agrasto“ charakteriu. Puikiai tinka tiek valgymui šviežios, tiek sultims ar uogienei.
- Atsparumas: labai stiprus atsparumas miltligei ir lapų dėmėtumui. Niekada nereikėjo purkšti.
- Derlius: stabilus kasmet, net ir po vėlyvų šalnų. Uogos prinoksta vidutiniškai – nei per anksti, nei per vėlai.
- Spyglių kiekis: vidutinis – jų yra, bet skinti galima su plonomis pirštinėmis be vargo.
- Kita: uogos nesutrūkinėja, ilgai laikosi ant šakų, nekrenta per anksti.
Jei galėčiau auginti tik vieną veislę visame sode – rinkčiausi būtent ‘Hinnonmäki Gul’. Ji man yra agrastų etalonas, ypač šiaurietiškoms sąlygoms.
Veislė Nr.2: ‘Pax’ – beveik be spyglių, saldi ir derlinga
Kai manęs paklausia: „Aidai, ar yra agrastų be spyglių?“, visada atsakau – yra, ir ne tik kad yra, bet ir vieni iš skaniausių! ‘Pax’ – tai veislė, kurios beveik visas krūmas be jokių dyglių, o tai skynimo metu tampa tikru malonumu, ypač kai skinu su vaikais ar kai norisi greitai pririnkti kibirą be kraujosruvų ant rankų.
Kodėl ‘Pax’ man – tikras atradimas:
- Skonis: švelniai saldus, be rūgštumo. Puikiai tinka tiems, kam klasikinis agrastas per aštrus. Labai mėgsta vaikai.
- Atsparumas: gana gera tolerancija ligoms, ypač miltligei. Per 5 metus nei karto nepurkšiau.
- Derlius: labai gausus, krūmas duoda daug vaisių net esant sausroms. Vaisiaus dydis vidutinis, bet jų kiekis kompensuoja viską.
- Spyglių kiekis: praktiškai nėra – tik pavieniai ant senesnių šakų, bet netrukdo net be pirštinių.
- Kita: uogos laikosi ant šakų pakankamai ilgai, bet pradėjus pernokti – ima sprogti, todėl svarbu laiku nuskinti.
‘Pax’ – puikus pasirinkimas tiems, kas nori saldžių, malonių agrastų be rūpesčio dėl skynimo. Mano žmonai ir vaikams ši veislė tapo mėgstamiausia.
Veislė Nr.3: ‘Invicta’ – stiprus imunitetas ir gausūs vaisiai
Ši britiška veislė iš pradžių manęs nežavėjo – atrodė kiek paprasta, netgi „laukinė“. Tačiau po kelių metų supratau – tai tikras darbinis arklys: derlinga, ištverminga, atspari ir labai naudinga perdirbimui. ‘Invicta’ sužavėjo tuo, kad net ir blogais metais duoda kibirus uogų.
Kas ją įtraukė į mano TOP 3:
- Skonis: vidutiniškai rūgštus, stiprus ir ryškus. Tinka labiau džemui, kompotams, vynui nei valgymui šviežias, bet skonis labai turtingas.
- Atsparumas: tai viena atspariausių veislių miltligei. Net kai kiti krūmai sirgo – ši išliko žalia ir sveika.
- Derlius: labai didelis. Uogos stambios, jų tiek daug, kad šakos linksta – reikia atramų.
- Spyglių kiekis: daug – tai vienintelis trūkumas. Reikia storų pirštinių arba labai kantrybės.
- Kita: puikiai tinka perdirbimui. Uogos nepraranda skonio ir spalvos virimo metu.
Jeigu ieškai veislės, kuri „neša“ visą šeimą žiemai, ‘Invicta’ – būtent tokia. Nors skinti reikia atsargiai, bet derliaus gausa viską atperka.
Sodinimo ir auginimo niuansai – kas tinka šioms veislėms
Kada ir kur sodinti – vietos pasirinkimo svarba
Sodinimo laikas agrastams man visuomet buvo labai svarbus – net jei turėdavau puikią veislę, netinkamai pasirinktas metas ar vieta dažnai sugadindavo visą pradžią. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad rudeninis sodinimas dažniausiai duoda geriausią rezultatą, ypač jei sodinukai plikomis šaknimis. Tuomet augalas suspėja gerai įsitvirtinti dar prieš žiemą, o pavasarį startuoja pilna jėga. Jei sodini vazoninius – pavasaris tinka, bet tik kuo anksčiau, kol dar nėra didelių temperatūros šuolių.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Agrastai mėgsta šviesą, bet ne kaitrią saulę, ypač veislės su jautresne odele, kaip ‘Pax’. Geriausia – rytinė ar pietrytinė pusė, kur saulė šildo švelniai. Be to, reikia vengti vietų, kur kaupiasi šaltis ar užsistovi drėgmė – šlaitas ar pakilimas yra geriau nei įdubusi lysvė. Nors agrastai ir ištvermingi, blogoje vietoje jie gali stagnuoti keletą metų.
Dirvožemis, tręšimas ir genėjimas pagal veislių ypatybes
Per savo sodininkavimo metus supratau, kad nors agrastai auga beveik visur, geras derlius atsiranda tik derlingoje, purioje ir šiek tiek rūgščioje dirvoje. Esu sodinęs ir į sunkų molį, ir į smėlį – rezultatai buvo skirtingi. ‘Invicta’ dar kažkiek ištempia molį, bet ‘Hinnonmäki Gul’ tikrai reikalauja geresnės struktūros. Aš visada ruošiu sodinimo duobę iš anksto – į ją dedu komposto, šiek tiek puvinio, dolomito miltų, jei dirva per rūgšti, ir šiek tiek medžio pelenų, kurie ne tik maitina, bet ir padeda kovoti su ligomis.
Tręšiu kartą per metus – pavasarį, vos tik ištirpsta sniegas. Naudoju organines trąšas – perpuvusį mėšlą ar granuliuotą vištų mėšlą, taip pat pridedu žiupsnį kompleksinių trąšų su mikroelementais. Svarbu nepertręšti – per daug azoto išaugins lapus, bet ne uogas. Rudenį trąšų neduodu – leidžiu krūmui natūraliai pereiti į poilsio fazę.
Genėjimas – bene svarbiausias darbas. Per pirmus metus man atrodė, kad krūmas tegul auga kaip nori – kuo daugiau šakų, tuo daugiau uogų. Deja, rezultatas buvo priešingas: daug lapų, mažai vaisių, ligų židiniai ir spyglių džiunglės. Dabar žinau – agrastą reikia genėti kasmet, išpjaunant seniausias šakas, retinant centrą ir paliekant stipriausius, derlingus ūglius. ‘Pax’ auga labai tvarkingai, beveik savaime formuoja gražų krūmą, o ‘Invicta’ reikalauja stipresnės rankos – kitaip virsta į tankų spyglių kamuolį.
Kokias klaidas esu padaręs su agrastais
Per daugiau nei dešimtmetį su agrastais esu padaręs daugybę klaidų – ir kiekviena jų išmokė, kad net su atsparesniais augalais reikia būti apdairiam. Viena iš pirmųjų klaidų – per giliai pasodinti krūmai. Atrodė, kad giliau – saugiau, bet iš tikrųjų šaknys gavo per mažai deguonies, ūgliai pradėjo augti vangiai, o kai kurie visai neišsivystė. Dabar visada sodinu taip, kad šaknų kaklelis būtų vos žemiau žemės paviršiaus.
Kita klaida – per didelis artumas tarp krūmų. Iš pradžių sodinau kas 1 metrą, galvodamas, kad sutaupysiu vietos. Bet po kelerių metų krūmai susiliejo į vieną tankų sąžalyną, kur nepraeidavo nei oras, nei aš su sekatorium. Ligos atsirado, uogos tapo mažesnės. Dabar laikau mažiausiai 1,5 metro tarpo tarp augalų, o jei veislė labai vešli – net ir 1,8.
Taip pat kartą pertręšiau – padauginau azoto pavasarį. Lapai išaugo kaip didelės plaštakės, bet uogų beveik nebuvo, o lapkritį krūmas dar stovėjo žalias. Tai parodė, kad agrastai mėgsta saiką – geriau stabilus, protingas maitinimas nei bandymas „išspausti“ rekordinį derlių per vieną sezoną.
Kitos vertos dėmesio veislės ir praktiniai patarimai
‘Martlet’, ‘Captivator’ ir ‘Rokula’ – kuo jos išskirtinės
Per savo praktiką buvau susidūręs ir su kitomis įdomiomis veislėmis, kurios neįėjo į mano pagrindinį trejetuką, bet drąsiai galėtų tapti puikia alternatyva arba papildymu sode.
- ‘Martlet’ – tai britiška veislė, pasižyminti beveik be spyglių augimu ir labai švelniu, desertiniu skoniu. Nors uogos mažesnės nei ‘Pax’ ar ‘Hinnonmäki’, bet jų tekstūra švelni, o skonis subalansuotas. Puikiai tinka valgyti šviežias.
- ‘Captivator’ – amerikietiška veislė, kurią rekomenduoju tiems, kas ieško labai saldaus agrasto be jokių rūgščių. Tai viena iš mažiausiai spyglių turinčių veislių, tačiau jos krūmas auga kiek lėčiau. Uogos raudonos, vidutinio dydžio, o skonį ypač vertina vaikai.
- ‘Rokula’ – tai vokiečių selekcijos veislė, labai stipraus augimo ir derlingumo. Uogos stambios, ryškiai žalios, su maloniu rūgštumu. Jos išskirtinumas – puikiai laikosi sandėliavimui, todėl jei nori uogas laikyti ilgiau – tai puikus pasirinkimas.
Jeigu reikėtų įvardyti ketvirtą ir penktą vietą po mano pagrindinio trejeto, tai būtent šios veislės užimtų jas be konkurencijos.
Ką sodinčiau dar kartą, jei turėčiau tik 1 vietą
Tai klausimas, kurį kartais pats sau užduodu, kai tvarkau sodą – jei liktų tik viena vieta, vienas krūmas, vienas pasirinkimas, ką rinkčiausi? Atsakymas gana aiškus:
- ‘Hinnonmäki Gul’ – nes tai veislė, kuri atlaiko viską: šaltį, sausras, ligas. Ji duoda uogas kasmet, be jokių išsisukinėjimų, o skonis visada primena tikrą, natūralų, klasikinį agrastą. Be to, ši veislė man sentimentaliai artima – ji buvo pirmoji, kurią sodinau sąmoningai, jau turėdamas patirties.
Jei reikėtų antro pasirinkimo – tai būtų ‘Pax’, vien dėl saldumo ir to, kad jį gali skinti net mažas vaikas.
Asmeninės rekomendacijos naujokui sodininkui
Kiekvienas, kas pirmą kartą sodina agrastą, susiduria su tais pačiais klausimais – kur dėti, ką pirkti, kaip genėti. Todėl pateikiu keletą asmeninių patarimų, kurie man padėtų, jei grįžčiau į pradžią:
- Pirk iš patikimų medelynų. Pigūs sodinukai iš prekybos centrų dažnai būna su pažeistomis šaknimis arba neaiškios veislės. Jei nori, kad krūmas duotų vaisių dešimtmetį – verta investuoti.
- Nesodink per arti tvoros ar kitų krūmų. Agrastams reikia oro, šviesos, erdvės. Tarpas tarp krūmų turi būti bent 1,5 metro, o aplink – neužžėlę.
- Pradėk nuo 2–3 skirtingų veislių. Taip iš karto suprasi, kas labiau tinka tavo sklypui. Jei sodinsi tik vieną, neturėsi su kuo palyginti.
- Genėk kasmet, net jei atrodo, kad krūmas „gražus“. Negenėti agrastai po kelių metų tampa dygliuoti, tankūs ir nedera taip gausiai.
- Nepertręšk azotu. Svarbu ne lapų dydis, o uogų skonis ir kiekis. Naudok kompostą, pelenus, o trąšas – saikingai.
Šie patarimai padės išvengti pagrindinių klaidų ir nuo pat pirmų metų turėti dailų, sveiką ir derlingą agrasto krūmą, kuris džiugins ilgus metus.
