Pamenu labai aiškiai – tai buvo viena iš pirmųjų vasarų, kai mano trešnės pradėjo ne tik žydėti, bet ir gausiai nokinti vaisius. Derlius žadėjo būti kaip niekada dosnus – šakos linko nuo uogų, kurios pradėjo raudonuoti beveik vienu metu. Kiekvieną rytą eidavau į sodą, stebėdavau nokimą ir planavau – kada gi pirmąkart ragausim. Vieną vakarą net nusprendžiau, kad dar dienelė kita – ir bus metas skinti.
Tačiau kitą rytą atėjus į sodą mane ištiko šokas. Trešnės buvo tuščios. Visiškai. Šakose kybojo vos viena kita uoga, o daugelis jų – nupikta, be minkštimo, kai kurios dar su žievele, bet jau pradėjusios džiūti. Po medžiu – nukritę stiebai, trešnių kauliukai, nulaužytos šakelės. Iš pradžių maniau, kad tai gal vaikai, gal kaimynų šunys, bet netrukus išgirdau triukšmingą čirškesį – už tvoros susibūrė pulkas strazdų.
Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, kad paukščiai – ne tik mieli sodo svečiai, bet ir rimta grėsmė trešnių derliui, ypač jei medis vaisius subrandina vos per kelias dienas. Vėliau išsiaiškinau, kad tai dažnas reiškinys – ypač kai trešnės sunoksta greičiau už kitus aplinkinius uogakrūmius ar vaismedžius.
Paukščiai, pasirodo, sugeba įsiminti vietas, kur buvo rasta daug uogų, ir net perduoti šią informaciją kitiems paukščiams. Todėl jei vieną sezoną medis buvo „skanus“, kitąmet jie sugrįš dar anksčiau – net ir prieš tai, kai uogos prinoks.
Kokie paukščiai dažniausiai puola trešnes ir ką jie daro?
Iš pradžių galvojau, kad trešnes lesa tik vienas ar du paukščių tipai, bet ilgainiui pastebėjau, kad atakuoja net kelių rūšių paukščiai, ir kiekvienas jų elgiasi vis kitaip. Dažniausiai sode pastebiu strazdus – būtent jie sudaro pagrindinę „uogų komandą“. Jie būna vikrūs, triukšmingi, greitai šokinėja iš šakos į šaką ir uogas ne tik peša, bet ir drasko. Jie neretai spjauna kauliukus ant žemės, o likusią dalį palieka kabėti. Toks derlius būna sugadintas – net jei uoga ne visai suvalgyta, ji jau pažeista ir pradeda gesti.
Varnos – kita grupė, kuri pasirodo vėliau. Jos retesnės, bet pavojingesnės tuo, kad naikina šakeles, sulaužo trešnes kartu su koteliais ir neretai nugraužia net dar neprinokusius vaisius. Tokios uogos vėliau nebepasiekia sunokimo stadijos – medis jų tiesiog nebetiekia.
Krankliai dažnai pasirodo tose vietose, kur šalia yra miškas ar didesnės pievos. Jie ne tik lesa, bet ir išdrasko medį ieškodami uogų, išknaisa viršūnes, laužo plonesnes šakeles. Žvirbliai taip pat prisideda prie žalos – nors ir maži, jie renkasi švelnesnius, prinokusius vaisius ir palieka daug mažų įkandimų, kurie vėliau sukelia puvinį ar skatina vaisių fermentaciją.
Svarbu pabrėžti, kad pavojingiausi yra ne pavieniai paukščiai, o jų pulkai. Vos kelios paukščių šeimos gali per pusvalandį nuimti visą vidutinio dydžio trešnės derlių. Jei netoliese nėra kitų uogų šaltinių, trešnė tampa pagrindiniu taikiniu. Kartą skaičiavau – nuo pirmų garsų iki visiškai „nuvalyto“ medžio praeina mažiau nei valanda.
Paukščiai taip pat puikiai moka išnaudoti žmogaus rutiną – jei kas rytą į sodą nueini 10 valandą, jie „dirba“ nuo 6 iki 9. Supratus tai, supratau ir viena: jei nesugebėsiu užbėgti paukščiams už akių, jų nugalėti nepavyks.
Atbaidymo priemonės – ką naudojau ir kas tikrai veikia?
Vizualiniai atbaidymo metodai: veidrodžiai, blizgučiai, figurėlės
Pirmasis mano bandymas apsisaugoti nuo paukščių buvo su CD diskais, kabintais ant šakų. Internete perskaičiau, kad atspindžiai ir judėjimas turėtų juos gąsdinti – ir tikrai, pirmomis dienomis strazdai vengė priartėti. Tačiau jau po savaitės, diskai tapo tik dekoracija – paukščiai priprato. Iš to išmokau svarbią taisyklę – vizualiniai būdai turi būti keičiami kas kelias dienas, kitaip paukščiai tiesiog išmoksta juos ignoruoti.
Ką esu išbandžiusi ir kaip veikia:
- CD diskai
– pigus ir lengvas būdas pradžiai
– veikia trumpai, po kelių dienų praranda poveikį - Blizgūs aliuminio juostelės („flash tape“)
– efektyvesnės už diskus, ypač kai vėjuota
– turi būti nuolat įtempiamos tarp šakų - Kaukolės formos balionai su paukščių akimis
– jų veikimas labai priklauso nuo padėties
– gerai veikia tik tada, kai kabinami arti vaisių
– po 3–4 dienų paukščiai adaptuojasi - Dirbtinės pelėdos, vanagai
– veikė tik pirmomis dienomis
– kai palikau figurėlę ilgam – paukščiai ant jos tupėjo - Veidrodiniai sodo stulpai (su kaleidoskopo efektais)
– efektyvesni, kai įrengti aukštai ir kampu į dangų
– reikalauja šiek tiek daugiau darbo, bet veiksmingumas didesnis
Patarimas: jei naudosi tik vieną priemonę – ji padės tik trumpam. Paukščiai greitai mokosi ir adaptuojasi, todėl geriausia yra kombinuoti 2–3 skirtingas priemones ir kas savaitę keisti jų vietą.
Akustiniai sprendimai: garsai, triukšmai, signalai
Paukščiai turi labai jautrią klausą – tai reiškia, kad garsiniai sprendimai jiems gali būti labai atgrasantys, tačiau su viena svarbia sąlyga: garsai turi būti nenuspėjami ir keisti dažnį. Pastovus pypsėjimas ar švilpukas greitai tampa fone.
Ką išbandžiau praktikoje:
- Radijo transliacija (senas tranzistorius)
– veikia keletą dienų, jei keičiamos stotys
– labiausiai padėjo, kai kalbėjo žmogišku balsu, ne muzika - Garso baidyklės su plėšrių paukščių įrašais
– efektyvios, jei turi automatinį keitimo režimą
– strazdai jautriai reaguoja į vanagų garsus
– neveikia, jei garsas pasikartoja kas 10 min. identiškai - Ultragarsiniai baidytuvai
– mažiau veiksmingi, nebent paukščiai labai jautrūs
– brangūs ir turi ribotą veikimo plotą - Metalinių skardinių krepšiukai, kuriuos vėjas daužo
– veikia kaip „liaudiškas“ triukšmo generatorius
– efektyvumas priklauso nuo vėjo – ramiais orais – bevertė
Išvada: garsiniai būdai tinka kaip papildymas prie vizualinių. Jei naudojami vieni – efektyvumas laikinas, bet kombinacijoje su šviesos žaismais – duoda rezultatą.
Judesio simuliacija – vėliavėlės, kilnojami objektai
Judesys – dar vienas faktorius, kuris gąsdina paukščius instinktyviai. Nustatyta, kad judantys daiktai, kurie nežinomi paukščiui, trikdo jo orientaciją. Aš pati tai pastebėjau, kai sode pakabinau seną baltą marškinių gabalą – jis linguodavo vėjyje, ir kelias dienas paukščiai vengė medžio.
Efektyviausios judesio priemonės iš mano bandymų:
- Vėliavėlės iš medžiagos
– geriausiai veikia, jei jos skirtingų spalvų ir ilgio
– reikia kabinti taip, kad jos nuolat judėtų - Pakabinami plastikiniai buteliai su skylutėmis
– vėjas sukelia ūžimą, buteliai sukasi
– efektyvumas ribotas, bet pigus sprendimas - Laikinai pakabinti maišeliai su įdėtomis žvakėmis (dieną)
– žybčiojimas ir šešėliai gali trikdyti
– būtina nuimti vėliau – saulėje gali perkaisti - Medžiaginės skraistės tarp medžių
– vizualinis „barjeras“, kuris trukdo priskristi
Patirtis rodo: paukščiai labiausiai reaguoja į netikėtumą ir kaitą. Jei objektai keičia vietą ir formą – poveikis žymiai didesnis nei statiški sprendimai.
Fizinės apsaugos priemonės – kai niekas daugiau nepadeda
Specialūs tinklai: kokie tinka trešnėms
Po kelių metų nesėkmingų eksperimentų su baidyklėmis galiausiai nusprendžiau išbandyti tikrą fizinę apsaugą – paukščių tinklą. Iš pradžių man tai atrodė per daug drastiška – dengti visą medį? Tačiau kai trečią vasarą iš eilės trešnės buvo nuskintos ne man, o sparnuotiems „svečiams“, supratau, kad kito kelio nebus.
Pirmiausia išbandžiau žalią plastikinį tinklą – jis buvo pigus, gana lengvai apvyniojamas, tačiau greitai paaiškėjo jo trūkumai. Paukščiai jį matydavo ir tiesiog nutūpdavo ant viršūnių, kur tinklas nebuvo sandariai prigludęs. Be to, žalias atspalvis vasaros fone nėra gerai matomas, todėl kai kurie paukščiai įsipainiodavo, o tai man buvo didžiausia baimė – neturėjau noro jų žaloti. Todėl kitą sezoną perėjau prie baltos spalvos tinklo, kuris vizualiai iškart matomas ir paukščius labiau atbaido jau iš tolo.
Dar vėliau išbandžiau juodą profesionalų tinklą su mažomis akutėmis, specialiai skirtą vaismedžiams. Jis pasirodė esąs efektyviausias: stiprus, elastingas, bet nepavojingas paukščiams, jei teisingai tvirtinamas. Svarbiausia čia buvo išmokti vieną dalyką – tinklas turi ne tik dengti šakas, bet ir neturėti plyšių ties šakų sujungimais. Kitaip strazdai ras spragą ir susigrūs net ten, kur atrodo, kad priėjimo nėra.
Konstrukcijos: karkasai, lankai, kabinimo būdai
Kai tik pradėjau dengti trešnes, dariau tai tiesiog užmesdama tinklą ant medžio kaip užtiesalą – tai buvo paprasta, bet turėjo daug minusų. Tinklas kabėdavo ant lapų, dėl lietaus tapdavo sunkus, o stipresnis vėjas jį suplėšydavo. Be to, tokia danga trukdo augalui kvėpuoti, o uogos, prilietusios tinklą, kartais imdavo pūti. Todėl galiausiai nusprendžiau pasidaryti lengvą karkasą iš lankų, kuris primena šiltnamio principą – neleidžia tinklui liestis su šakomis, palieka tarpą orui cirkuliuoti, o tinklas išlieka švarus ir tvarkingas net po lietaus.
Lankams naudojau plastikines armatūras, jas įsmeigiau į žemę aplink medį, suformavau kupolą. Ant viršaus užmečiau tinklą ir tvirtinau jį spaustukais, kad nevėluotų vėjas. Rezultatas pranoko lūkesčius – medis liko sveikas, paukščiai neprisileido, o net po stipresnio lietaus tinklas greitai išdžiūdavo.
Esu mačiusi ir kitokio tipo konstrukcijų – tinklelių ant stelažų, medinių rėmų ar net kėlimo sistemų, kur tinklas pakeliamas ant virvės kaip užuolaida. Tokie sprendimai labiau tinka dideliems sodams, tačiau net ir mažame sklype konstrukcija padeda išvengti tinklo slėgimo ir tiesioginio kontakto su vaisiais.
Kada ir kaip dengti, kad nenuskriaustum nei paukščio, nei medžio
Tinklo dėjimas – ne tik technika, bet ir laiko klausimas. Jei tinklą uždėsi per vėlai – paukščiai jau bus spėję susirasti „lobį“ ir grįš kasdien. Jei per anksti – uogos dar neprinokusios, o medis gali nespėti pilnai išsivystyti. Man geriausias metas pasirodė esąs tada, kai trešnės pradeda rausvėti – bet dar nesuvalgomos. Tokiu metu paukščiai jau domisi, bet dar nelenda aktyviai, todėl galima užbėgti įvykiams už akių.
Tinklo uždėjimui reikia bent dviejų žmonių – vienas laiko tinklą, kitas tvirtina. Jei medelis mažas, užtenka tinklą perkelti iš vienos pusės į kitą, bet jei medis didesnis – be laiptų ir pagalbos neišsiversi. Labai svarbu netraukti tinklo per šakas jėga, nes taip galima sulaužyti ūglius, pažeisti žiedynus ar vaisius. Geriausia dirbti ramiai, sistemingai, ir palikti bent 10–15 cm tarpelį nuo uogų iki tinklo.
Dar vienas klausimas – ką daryti po lietaus ar stipraus vėjo? Aš visada patikrinu tinklo įtempimą – ar jis nesusmuko, ar nesusidūrė su šakomis. Jei reikia, pataisau, pakeliu. Po sezono tinklą visuomet nusausinu, suvynioju ir saugau sausoje vietoje – kad kitąmet nereikėtų pirkti naujo.
Alternatyvūs sprendimai ir papildoma prevencija
Maisto konkurencija – viliojimo medžiai
Vienas iš įdomiausių eksperimentų mano sode buvo sąmoningas aukomedžio sodinimas. Iš pradžių tai skambėjo absurdiškai – kam sodinti medį, kurio vaisiai ne man? Tačiau kai pamačiau, kaip šis sprendimas sumažino spaudimą pagrindinėms trešnėms, viskas tapo aišku.
Paukščiai, kaip ir žmonės, linkę rinktis lengviausią ir artimiausią taikinį. Todėl sodindama aukštai augančią, ankstyvą vyšnių veislę netoliese pagrindinių trešnių, pastebėjau, kad paukščiai pirmiausia skrenda į ją – o mano uogos gauna kelias dienas „foros“, kol brandą pasiekia tyliau.
Ką pasiteisino auginti šalia:
- Ankstyvos vyšnios – noksta anksčiau, patrauklesnės paukščiams nei dar žalsvos trešnės
- Rugštokos laukinės trešnės – kai kurios veislės paukščiams patinka labiau nei desertinės
- Serbentai ar agrastai palei sklypo ribą – jei sunoksta tuo pačiu metu, paukščiai nukreipia dėmesį
Svarbu, kad šie augalai būtų matomoje vietoje, prie kurios paukščiai pripranta. Jei viliojimo medis paslėptas arba neprieinamas iš aukščio, jis neturi efekto.
Uogų brandinimo paskirstymas
Dar vienas mažai pastebimas, bet labai praktiškas triukas – skirtingų trešnių veislių pasirinkimas, kad jos nokintų skirtingu metu. Paukščiai negali būti visur vienu metu, todėl išskaidytas derėjimas leidžia išsaugoti bent dalį derliaus net be tinklų.
Kaip paskirstau nokimą savo sode:
- ‘Rita’ – labai ankstyva, paukščiai dar mažiau aktyvūs
- ‘Vega’ – vidutinio ankstyvumo, pagrindinis taikinys (čia ir kabinu tinklus)
- ‘Regina’ – vėlyva, dažnai likusi nepastebėta, nes paukščiai jau pavargę
Tokiu būdu net jei viena veislė prarandama, kitų uogų dalį dar galima išsaugoti. Be to, vėlyvos veislės dažniausiai turi tvirtesnę odelę – paukščiams jos mažiau patrauklios.
Ar galima su paukščiais susidraugauti?
Tai klausimas, kurį sau uždaviau po kelių metų karų su paukščiais – galbūt ne reikia su jais kovoti, o ieškoti kompromiso? Tiesa, tai veikia ne visada ir ne visur, bet mano patirtis rodo, kad kai nekovojama prieš kiekvieną paukštį sode, o suteikiama erdvė gyvybei, ekosistema stabilizuojasi.
Ką darau, kad sode gyventų paukščiai, bet neštų mažiau žalos:
- Palieku seną obelį krašte – su keliais vaisiais paukščiams
- Kabinamos lesyklos žiemą – paukščiai pripranta prie pastovios vietos ir mažiau domisi uogomis vasarą
- Vandens indai – padeda sulaikyti paukščius nuo vaisių, kai jie ieško drėgmės
Taip pat esu pastebėjęs, kad kai sode yra daugiau augalų, krūmų, aukštų žolių, paukščiai dažniau renkasi vabzdžius ir sėklas nei trešnes. Tai nereiškia, kad problema išnyksta, bet ji tampa suvaldoma be nuolatinės kovos.
