Kaip sodinti skimiją Rubella ir kokios sąlygos jai tinkamiausios

Skimija Rubella yra vienas iš tų augalų, kurie sode ar vazone ypač pradžiugina tada, kai dauguma kitų jau atrodo gana kukliai. Jos tamsiai žali, blizgūs lapai išlieka dekoratyvūs visus metus, o rausvai bordo pumpurai šaltuoju laikotarpiu atrodo labai gyvai. Kai lauke pilka, šlapia ir vėjas elgiasi kaip piktas kaimynas, tokie augalai tikrai pakelia nuotaiką.

Iš pirmo žvilgsnio skimija gali atrodyti kaip labai paprastas krūmelis: pasodinai, palaistai, pasigroži ir tiek. Bet čia yra vienas „bet“. Skimija Rubella turi gana aiškius pageidavimus. Jai svarbi ne tik graži vieta prie tako ar terasoje, bet ir tinkama dirva, drėgmė, pavėsis bei apsauga nuo kaitrios saulės ir šalto vėjo.

Man šis augalas labiausiai patinka dėl to, kad jis dekoratyvus ne vien žydėjimo metu. Skimija gražiai atrodo rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai sode dar mažai spalvų. Tačiau norint, kad ji tikrai gerai jaustųsi, reikia iš karto parinkti tinkamas sąlygas. Jeigu skimiją pasodinsime į kalkingą sausą žemę ir dar pastatysime kepinti saulėje, ji labai greitai parodys, kad tokios atostogos jai nepatinka.

Kas yra skimija Rubella?

Skimija Rubella – tai visžalis dekoratyvinis krūmelis, dažniausiai auginamas dėl tamsiai žalių lapų ir ryškių rausvai bordo pumpurų. Ji ypač gražiai atrodo tuo metu, kai sode jau mažiau spalvų: rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Būtent tada jos pumpurai tampa tikru akcentu, ypač prie įėjimo, terasoje ar pusiau pavėsingame gėlyne.

Dažniausiai ši skimija sutinkama vazonuose arba nedideliuose dekoratyviniuose želdiniuose. Ji nėra augalas, kuris per vieną sezoną išaugs iki tvoros ir pradės užkariauti kiemą. Priešingai – auga gana lėtai, išlaiko kompaktišką formą ir atrodo tvarkingai. Todėl labai tinka ten, kur norisi gražaus, bet ne chaotiško augalo.

Skimija Rubella vertinama ir dėl to, kad yra visžalė. Tai reiškia, kad jos lapai išlieka per žiemą, todėl augalas neatrodo tuščias ar „išjungtas“ iki pavasario. Kai dauguma daugiamečių gėlių jau būna nunykusios, skimija dar vis laiko dekoratyvų vaizdą. Sode tokie augalai yra labai naudingi – jie tarsi palaiko tvarką, kai kiti ilsisi.

Svarbu žinoti, kad Rubella dažniausiai auginama dėl pumpurų, o ne dėl gausaus vaisių derėjimo. Tai vyriška japoninės skimijos veislė, todėl ji pati ryškių raudonų uogų paprastai neaugina. Bet jos pumpurai tokie dekoratyvūs, kad daugeliui sodininkų to visiškai pakanka.

Man skimija Rubella atrodo kaip labai geras pasirinkimas tiems, kurie nori augalo ne tik vasarai. Ji graži tada, kai sode trūksta spalvos, bet kartu nėra labai rėksminga. Toks augalas, kuris tyliai stovi savo vietoje, bet kai praeini pro šalį – vis tiek užkliūva akis.

Kuo skimija Rubella ypatinga?

Didžiausias skimijos Rubella išskirtinumas – dekoratyvūs rausvai bordo pumpurai. Jie pradeda formuotis rudenį ir dažnai išlieka gražūs per žiemą iki pavasario. Tai labai vertinga savybė, nes šaltuoju metų laiku sode spalvų nėra tiek daug. Kai aplink pilka, rudai žalia ir šlapia, skimijos pumpurai atrodo lyg mažas pažadas, kad pavasaris vis tiek ateis.

Kitas privalumas – visžaliai lapai. Jie tamsūs, blizgūs, odiški ir gana tvarkingi. Lapija suteikia augalui solidumo, todėl skimija gražiai atrodo net tada, kai nežydi. Ji nėra tik vieno sezono puošmena. Jeigu sąlygos tinkamos, šis krūmelis gali būti dekoratyvus beveik visus metus.

Skimija Rubella taip pat ypatinga savo kompaktiškumu. Ji neauga agresyviai, nereikalauja nuolatinio karpymo ir netampa dideliu krūmu, kuriam po kelerių metų reikia ieškoti naujos vietos. Dėl to ją patogu sodinti mažesniuose gėlynuose, prie takų, šalia terasos ar įėjimo. Vazone ji taip pat atrodo labai tvarkingai.

Dar vienas jos privalumas – derėjimas su kitais rūgštesnę dirvą mėgstančiais augalais. Skimija gražiai atrodo šalia viržių, erikų, rododendrų, azalijų, nedidelių spygliuočių. Tokiuose deriniuose ji neatrodo svetima, nes mėgsta panašias sąlygas: rūgštesnę dirvą, drėgmę ir ne per kaitrią saulę.

Vis dėlto jos ypatingumas kartu yra ir šioks toks įsipareigojimas. Skimija Rubella nėra ta, kuri laimingai augs bet kur. Ji gražiausia tada, kai gauna tai, ko nori: pusiau pavėsį, rūgštesnę purią dirvą ir tolygią drėgmę. Jei šias sąlygas pataikome, augalas atsilygina labai elegantišku vaizdu. Jei nepataikome – lapai greitai pradeda rodyti nepasitenkinimą.

Kur sodinti skimiją Rubella?

Skimijai Rubella vieta yra beveik pusė sėkmės. Jeigu ji pasodinama ten, kur jai tinka, augalas atrodo gražiai, lapai išlieka sodriai žali, o pumpurai tampa tikru šaltojo sezono akcentu. Bet jei vieta parenkama netinkama, skimija gana greitai pradeda rodyti nepasitenkinimą: lapai gelsta, ruduoja, augalas skursta ir nebeatrodo taip, kaip žadėjo etiketė vazone.

Geriausia skimijai Rubella rinktis pusiau pavėsingą vietą. Ji mėgsta šviesą, bet nemėgsta kaitrios vidurdienio saulės. Rytinė arba vakarinė saulė jai dažniausiai tinka geriau nei karšta pietinė pusė. Ypač pavojinga vieta, kur vasarą saulė kepina visą dieną, o dirva greitai išdžiūsta. Tokiose sąlygose skimija gali pradėti vargti, net jei ją reguliariai laistome.

Labai svarbi ir apsauga nuo vėjo. Skimija yra visžalis augalas, todėl jos lapai lieka ir žiemą. Šalti, sausi vėjai gali juos džiovinti, ypač kai žemė įšalusi ir šaknys negali normaliai paimti drėgmės. Todėl geriau sodinti ją ten, kur yra šiek tiek užuovėjos: prie namo sienos, šalia kitų krūmų, po retesniais medžiais ar apsaugotoje terasos vietoje.

Dirva toje vietoje turi būti drėgna, bet ne šlapia kaip pelkė. Skimija nemėgsta sausros, tačiau užmirkimas jai taip pat netinka. Jei po lietaus vanduo ilgai stovi, šaknys gali pradėti dusti. Tokiu atveju reikėtų gerinti drenažą arba rinktis kitą vietą. Augalui reikia tokios dirvos, kuri palaiko drėgmę, bet leidžia vandens pertekliui pasitraukti.

Aš skimiją Rubella sodinčiau ten, kur ji būtų matoma rudenį ir žiemą. Prie įėjimo, tako, terasos ar lango ji gali atrodyti labai gražiai, nes jos dekoratyvumas stipriausias tada, kai sode mažiau spalvų. Tik nereikėtų susivilioti pačia matomiausia, bet saulėta ir sausa vieta. Skimijai geriau truputį ramesnis kampas, kuriame ji galės ne kovoti dėl išlikimo, o gražiai augti.

Kokia dirva skimijai Rubella tinkamiausia?

Skimijai Rubella labiausiai tinka rūgštesnė, humusinga, puri ir tolygiai drėgna dirva. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia prisiminti prieš sodinant. Jei dirva bus netinkama, vien laistymu ar trąšomis situacijos dažnai neišgelbėsime. Skimija gana aiškiai parodo, kad kalkinga žemė jai ne prie širdies.

Paprasta sunki daržo žemė ne visada tinka. Jei ji molinga, kieta, linkusi užmirkti arba šarminė, skimija gali skursti. Tokiose sąlygose šaknims sunku kvėpuoti, o augalas gali prasčiau pasisavinti maisto medžiagas. Vienas iš požymių – gelstantys lapai, nors drėgmės lyg ir netrūksta. Sodininkas tada pila dar vandens, dar trąšų, o augalas žiūri į jį savo gelstančiais lapais ir tyliai sako: „ne ten ieškai“.

Sodinant labai naudinga naudoti rūgščią žemę, skirtą rododendrams, azalijoms ar kitiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Toks substratas padeda sudaryti skimijai tinkamesnes sąlygas. Jei sodinama į žemę, galima iškasti platesnę duobę ir vietinę dirvą pagerinti rūgščiu substratu, lapiniu kompostu, pušų žieve ar spygliuočių paklotės tipo medžiagomis.

Labai svarbu vengti kalkinimo. Skimijai netinka pelenai, kalkės ir kitos priemonės, kurios kelia dirvos pH. Tai ne tas augalas, prie kurio reikėtų berti pelenus „dėl gerumo“. Kas tinka kai kurioms daržovėms ar vejai, skimijai gali visai nepatikti.

Dirva turi išlaikyti drėgmę, bet neužmirkti. Geras mulčias čia labai padeda. Pušų žievė, spygliai ar lapinis kompostas saugo šaknis nuo perdžiūvimo, mažina temperatūros svyravimus ir po truputį gerina dirvos struktūrą. Skimijai tokia „miško paklotės“ nuotaika labai prie širdies.

Kaip sodinti skimiją Rubella į žemę?

Skimiją Rubella į žemę geriausia sodinti neskubant ir iš karto paruošiant jai tinkamą vietą. Šis augalas nėra labai sudėtingas, bet jis nemėgsta, kai pasodinamas bet kaip, į bet kokią žemę ir dar tikimasi, kad „kaip nors prisitaikys“. Skimija prisitaiko ne taip entuziastingai kaip piktžolė tarp plytelių – jai reikia sąlygų.

Pirmiausia reikėtų iškasti platesnę sodinimo duobę. Ji neturi būti labai gili, bet turėtų būti pakankamai plati, kad aplink šaknis būtų galima įterpti tinkamesnio substrato. Jei vietinė žemė sunki, molinga ar kalkinga, vien tik įkišti augalą į duobę nepakaks. Reikia pagerinti aplinką, kurioje šaknys pradės augti.

Į sodinimo duobę verta įmaišyti rūgštaus substrato, skirto rododendrams, azalijoms ar panašiems augalams. Taip pat galima naudoti lapinį kompostą, smulkesnę pušų žievę ar spygliuočių paklotės tipo medžiagas. Tik nereikėtų persistengti su šviežiomis, neperpuvusiomis medžiagomis – sodinimo vieta turi būti puri ir gyva, bet ne tokia, kur šaknys jaustųsi lyg įmestos į neaiškų miško eksperimentą.

Sodinant svarbu nepasodinti skimijos per giliai. Augalas turi būti tame pačiame gylyje, kuriame augo vazone. Per gilus sodinimas gali pakenkti šaknų kakleliui, ypač jei dirva drėgnesnė. Aš visada žiūriu taip: viršutinis vazono žemės lygis turi beveik sutapti su būsimo gėlyno paviršiumi.

Pasodinus reikia gerai palaistyti. Vanduo padeda žemei priglusti prie šaknų ir sumažina oro tarpelius. Bet po palaistymo vanduo neturi stovėti baloje. Jei matote, kad duobė ilgai šlapia ir vanduo niekur nesitraukia, tai ženklas, kad vieta gali būti per užmirkstanti.

Po sodinimo labai naudinga mulčiuoti. Pušų žievė, spygliai ar lapinis kompostas padeda išlaikyti drėgmę, saugo šaknis nuo temperatūros svyravimų ir palaiko skimijai malonesnę dirvos aplinką. Mulčio nereikėtų supilti tiesiai ant stiebų pagrindo – palikite šiek tiek laisvos vietos aplink augalo kaklelį.

Pirmomis savaitėmis po pasodinimo svarbiausia stebėti drėgmę. Skimija neturi perdžiūti, bet neturi ir mirkti. Kol šaknys dar nepradėjo aktyviai skverbtis į aplinkinę dirvą, augalas labiau priklausomas nuo mūsų dėmesio. Vėliau, jei vieta tinkama, priežiūros reikės mažiau.

Kaip sodinti skimiją Rubella vazone?

Skimija Rubella labai gražiai atrodo vazone, ypač prie įėjimo, terasoje ar balkone. Jos visžaliai lapai ir bordo pumpurai puošia net tada, kai daugelis sezoninių gėlių jau seniai baigusios savo pasirodymą. Tačiau vazone skimija yra šiek tiek reiklesnė nei pasodinta į žemę, nes jos šaknys turi mažiau erdvės ir greičiau pajunta sausras bei šalčius.

Pirmas dalykas – tinkamas vazonas. Jis turi būti pakankamai erdvus, stabilus ir būtinai su drenažo skylėmis. Skimijai netinka indas, kuriame vanduo kaupiasi dugne. Jeigu šaknys nuolat mirks, augalas pradės skursti. Dugne galima įberti drenažo sluoksnį, bet dar svarbiau, kad vanduo tikrai turėtų kur išbėgti.

Substratas turi būti rūgštus ir purus. Geriausia rinktis žemę, skirtą rododendrams, azalijoms ar kitiems rūgščią terpę mėgstantiems augalams. Paprasta universali žemė ne visada tinka, ypač jei ji kalkinga arba greitai susislegia. Vazone dirvos kiekis ribotas, todėl klaidos čia greičiau pasimato.

Sodinant vazone skimijos taip pat nereikia įgilinti. Ji turi augti panašiame gylyje kaip prieš tai. Pasodinus žemę lengvai prispaudžiu, palaistau ir stebiu, ar vanduo gražiai išbėga pro dugną. Jei vanduo stovi viršuje arba vazonas ilgai lieka šlapias, vadinasi, substratas per sunkus arba drenažas prastas.

Vazone augančią skimiją reikia atidžiau laistyti. Ji nemėgsta perdžiūvimo, bet perlaistymas taip pat pavojingas. Vasarą vazonas gali išdžiūti daug greičiau nei gėlynas, ypač jei stovi prie sienos ar po stogeliu, kur lietus jo nepasiekia. Todėl vien žiūrėti į orą neužtenka – reikia tikrinti žemę pačiame vazone.

Žiemą vazonui reikia papildomos apsaugos. Žemėje šaknys būna labiau apsaugotos, o vazone šaltis jas pasiekia iš visų pusių. Todėl vazoną verta pastatyti užuovėjoje, apšiltinti, pakelti nuo labai šalto pagrindo arba priglausti prie apsaugotos sienos. Skimijos lapai žiemą lieka žali, todėl augalas ir šaltuoju metu garina drėgmę. Jei žemė visiškai perdžiūsta, net žiemą gali kilti bėdų.

Man skimija Rubella vazone atrodo labai elegantiškai, bet tik tada, kai nepamirštama, kad vazonas nėra stebuklinga dėžutė. Jame viskas vyksta greičiau: perdžiūvimas, užmirkimas, šaknų atšalimas. Todėl vazone augančiai skimijai reikia šiek tiek daugiau akių, bet už tai ji gali tapti puikiu šaltojo sezono akcentu.

Kada geriausia sodinti skimiją Rubella?

Skimiją Rubella geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Šie laikai palankiausi todėl, kad augalas turi laiko įsišaknyti be didelio streso. Pavasarį dirva jau pradeda šilti, bet dar nėra vasaros kaitros, o rudenį dažnai pakanka drėgmės ir temperatūra būna švelnesnė. Tokios sąlygos skimijai patinka labiau nei karšta vidurvasario diena, kai net žmogus prie kastuvo pradeda abejoti savo gyvenimo pasirinkimais.

Pavasarinis sodinimas patogus tuo, kad augalas turi visą sezoną įsitvirtinti. Pasodinus balandį ar gegužę, galima lengviau stebėti, kaip skimija reaguoja į vietą, ar netrūksta drėgmės, ar lapai išlieka gražūs. Jeigu kažkas negerai, dar yra laiko pataisyti sąlygas: pamulčiuoti, dažniau palaistyti, apsaugoti nuo saulės.

Ankstyvas ruduo taip pat labai geras metas. Dirva dar šilta, oro temperatūra švelnesnė, o natūralios drėgmės dažnai daugiau. Tik svarbu nevėluoti. Skimijai reikia laiko įsitvirtinti iki rimtesnių šalčių. Jei pasodinsime visai vėlai, augalas žiemą pasitiks dar neįsitvirtinęs, o tai ypač nepalanku visžaliams augalams.

Vazonuose parduodamą skimiją teoriškai galima sodinti ir kitu metu, jei tik sąlygos tinkamos. Tačiau reikėtų vengti sodinimo per kaitrą, sausrą, šalnas ar tada, kai dirva permirkusi. Augalas iš vazono į naują vietą ir taip patiria pokytį, todėl neverta dar pridėti ekstremalių orų.

Jeigu skimiją Rubella įsigijote vėlyvą rudenį ir nebesate tikri dėl sodinimo, kartais saugiau ją peržiemoti vazone apsaugotoje vietoje ir pasodinti pavasarį. Ypač jei neturite paruoštos tinkamos rūgščios dirvos. Skubotas sodinimas į netinkamą žemę nėra geras sprendimas – augalui geriau palaukti, negu būti įkurdintam ten, kur jis nuo pirmos dienos jausis ne savo vietoje.

Kaip laistyti skimiją Rubella?

Skimija Rubella mėgsta tolygiai drėgną dirvą. Tai reiškia, kad jai netinka nei sausra, nei nuolatinis užmirkimas. Dirva turėtų būti drėgna, bet ne šlapia. Jeigu paėmus žemės saują ji limpa kaip molio kamuolys ir dar norėtų varvėti, drėgmės jau per daug. Jei žemė byra kaip dulkės, skimijai irgi ne šventė.

Po pasodinimo laistymas ypač svarbus pirmomis savaitėmis. Kol šaknys dar neįsitvirtino naujoje vietoje, augalas greičiau pajunta drėgmės trūkumą. Laistyti reikia taip, kad vanduo pasiektų šaknų zoną, o ne tik sudrėkintų viršutinį centimetrą. Paviršių pašlapinti lengva, bet augalui iš to mažai naudos.

Vasarą skimiją reikia stebėti atidžiau, ypač per sausras. Ji nemėgsta perdžiūvimo, nes jos visžaliai lapai garina drėgmę. Jei augalas auga pusiau pavėsyje ir dirva mulčiuota, laistyti reikės rečiau. Jei jis auga vazone, prie sienos ar po stogeliu, drėgmės gali pritrūkti daug greičiau.

Vazone augančią skimiją laistyti reikia atidžiau nei pasodintą į žemę. Vazonas greičiau įkaista, greičiau perdžiūsta ir turi ribotą žemės kiekį. Tačiau čia labai svarbu neperlaistyti. Vanduo turi išbėgti pro dugno skylutes, o lėkštelėje ilgai stovinčio vandens geriau nepalikti.

Jeigu jūsų vanduo labai kietas, skimijai labiau patiktų lietaus vanduo arba minkštesnis vanduo. Kadangi šis augalas mėgsta rūgštesnę dirvą, nuolatinis laistymas kalkingu vandeniu ilgainiui gali bloginti sąlygas. Ne visada tai pasimato iš karto, bet lapų geltonėjimas kartais būna ženklas, kad dirvos reakcija augalui nebetinka.

Man patogiausia skimiją laistyti ne pagal griežtą grafiką, o pagal dirvos būklę. Įkiši pirštą į žemę, pakeli vazoną, pažiūri į lapus – ir augalas gana aiškiai pasako, ar jam reikia vandens. Svarbiausia neiti į kraštutinumus. Skimija nori stabilumo, o ne savaitės sausros ir tada kibiro vandens kaip atsiprašymo.

Ar reikia tręšti skimiją Rubella?

Skimiją Rubella tręšti reikia saikingai. Tai nėra augalas, kurį verta nuolat skatinti trąšomis, tikintis greito augimo ir įspūdingo dydžio. Ji natūraliai auga lėčiau, kompaktiškai, todėl pertręšimas jai gali labiau pakenkti nei padėti. Kartais sodininkai taip nori „pamaitinti“ augalą, kad tas paskui nebežino, ar jam augti, ar gintis.

Svarbiausia rinktis tinkamas trąšas. Skimijai tinka trąšos, skirtos rūgščią dirvą mėgstantiems augalams: rododendrams, azalijoms, hortenzijoms ar panašiems augalams. Tokios trąšos labiau atitinka jos poreikius ir nekelia dirvos pH taip, kaip kai kurios universalios ar kalkinės priemonės.

Netinka pelenai, kalkės ir kitos dirvą šarminančios medžiagos. Prie skimijos jų geriau nenešti net su gerais ketinimais. Pelenai gali būti naudingi kai kuriems augalams, bet skimijai, kuri mėgsta rūgštesnę terpę, jie dažnai tik pablogina sąlygas. Čia tas pats kaip duoti žmogui kavos, kai jis prašė ramunėlių arbatos – gal ir skystis, bet visai ne tas.

Tręšti geriausia pavasarį, kai augalas pradeda aktyviau augti. Galima patręšti ir vasaros pradžioje, bet vėliau persistengti nereikėtų. Vėlyvas tręšimas gali skatinti naują augimą ne pačiu tinkamiausiu metu, o prieš žiemą augalui geriau ramiai subręsti, ne leisti šviežius, jautrius ūglius.

Jeigu skimija auga vazone, maisto medžiagos iš substrato išsiplauna greičiau, todėl jai gali prireikti šiek tiek daugiau dėmesio. Bet ir vazone geriau tręšti mažesnėmis dozėmis, negu vieną kartą „iš širdies“. Šaknys ribotoje erdvėje greičiau pajunta trąšų perteklių.

Jei lapai gelsta, neskubėčiau iš karto berti trąšų. Dažnai problema būna ne maisto trūkumas, o netinkamas dirvos rūgštumas. Kai dirva per kalkinga, augalas gali neįsisavinti reikalingų medžiagų, net jei jų dirvoje yra. Tokiu atveju trąšos padės tik laikinai arba visai nepadės, jei nepataisysime pačių augimo sąlygų.

Skimijos Rubella priežiūra po pasodinimo

Po pasodinimo skimijai Rubella svarbiausia padėti ramiai įsitvirtinti. Pirmomis savaitėmis ji dar nėra pilnai prisitaikiusi prie naujos vietos, todėl reikia stebėti drėgmę, lapų būklę ir bendrą augalo vaizdą. Tai nėra tas laikas, kai pasodinai, nusisukai ir prisiminei po trijų mėnesių.

Drėgmė po pasodinimo turi būti tolygi. Dirva neturi perdžiūti, bet ir neturi būti nuolat šlapia. Jei oras sausas, laistyti reikės dažniau. Jei lyja, verta patikrinti, ar vanduo neužsistovi. Jaunos šaknys jautriai reaguoja ir į sausrą, ir į užmirkimą.

Mulčiavimas labai padeda. Pušų žievė, spygliai ar lapinis kompostas saugo dirvą nuo greito išdžiūvimo, palaiko stabilesnę temperatūrą ir sukuria skimijai malonesnes sąlygas. Be to, mulčiuotas plotas atrodo tvarkingai. Tik mulčio nereikia suversti tiesiai prie stiebų pagrindo, nes ten gali kauptis drėgmė.

Jeigu skimija pasodinta vietoje, kur pavasarį ar vasarą ją pasiekia stipresnė saulė, pirmu metu verta ją stebėti atidžiau. Lapų rudavimas ar pašviesėjimas gali rodyti, kad saulės per daug arba dirva per greitai džiūsta. Kartais pakanka papildomo laistymo ir storesnio mulčio, bet jei vieta tikrai per kaitri, geriau augalą perkelti.

Po pasodinimo nereikia skubėti stipriai tręšti. Gerai paruošta rūgštesnė, humusinga žemė pradžioje yra svarbiau nei trąšos. Per didelis trąšų kiekis jaunam, dar neįsitvirtinusiam augalui gali sukelti stresą. Geriau leisti jam prigyti, o tik tada pavasarį ar kitą sezoną saikingai pamaitinti.

Verta kartais apžiūrėti lapus. Jei jie pradeda gelsti, ypač tarp gyslų, galima įtarti, kad dirva per kalkinga arba augalui sunku įsisavinti maisto medžiagas. Jei lapai ruduoja pakraščiuose, priežastis gali būti sausra, vėjas, saulė ar šaknų problemos. Skimija nėra labai kalbi, bet lapais ji pasako gana daug.

Ar skimija Rubella žiemoja lauke?

Skimija Rubella gali žiemoti lauke, jei jai parinkta tinkama vieta ir augalas nėra paliktas visiškai be apsaugos. Svarbu prisiminti, kad tai visžalis krūmelis. Jo lapai žiemą nenukrenta, todėl augalas ir šaltuoju metu išgarina drėgmę. Dėl to skimijai pavojingas ne tik šaltis, bet ir sausas vėjas, žiemos saulė bei įšalusi, perdžiūvusi žemė.

Geriausiai lauke žiemoja tos skimijos, kurios pasodintos pusiau pavėsyje, užuovėjoje ir rūgštesnėje, drėgmę išlaikančioje, bet neužmirkstančioje dirvoje. Jeigu augalas auga atviroje, vėjuotoje vietoje, lapai gali pradėti ruduoti ar džiūti. Ypač tai pastebima po žiemos, kai atrodo, kad augalas tarsi „apdegė“, nors tikroji priežastis dažnai būna saulės, vėjo ir drėgmės trūkumo derinys.

Žiemos saulė visžaliams augalams kartais būna klastinga. Saulėtą dieną lapai pradeda garinti drėgmę, bet jei žemė įšalusi, šaknys negali jos paimti. Tada lapai kenčia. Todėl skimijai labiau tinka vieta, kur žiemą jos nekepina tiesioginė saulė nuo ryto iki vakaro. Truputis pavėsio šiuo atveju yra ne trūkumas, o privalumas.

Prieš žiemą labai naudinga pamulčiuoti šaknų zoną. Pušų žievė, spygliai ar lapinis kompostas padeda apsaugoti šaknis nuo temperatūros svyravimų ir drėgmės praradimo. Tik mulčio nereikia suversti tiesiai ant stiebų pagrindo. Augalui reikia apsaugos, o ne šlapio šaliko aplink kaklą.

Vazone auganti skimija žiemą yra jautresnė. Žemėje šaknys apsaugotos geriau, o vazone šaltis pasiekia jas iš šonų, apačios ir viršaus. Todėl vazoną verta pastatyti užuovėjoje, priglausti prie namo sienos, apšiltinti arba perkelti į nešildomą, šviesią, neperšąlančią vietą. Jei vazonas mažas, rizika dar didesnė.

Žiemą taip pat nereikėtų pamiršti drėgmės. Jei ruduo buvo sausas, prieš įšąlant žemei skimiją verta palaistyti. Visžaliai augalai į žiemą neturėtų eiti visiškai išdžiūvę. Žinoma, laistyti reikia protingai – ne tada, kai žemė jau įšalusi kaip akmuo, ir ne tiek, kad šaknys stovėtų vandenyje.

Dažniausios skimijos Rubella auginimo klaidos

Viena dažniausių klaidų – skimijos sodinimas į kalkingą dirvą. Iš pradžių augalas gali atrodyti visai neblogai, bet vėliau lapai pradeda šviesėti, gelsti, augimas silpnėja. Tada dažnai kaltinamos trąšos, oras ar net pats augalas, nors bėda slypi dirvoje. Skimija mėgsta rūgštesnę terpę, todėl šarminė žemė jai netinka.

Kita klaida – per saulėta vieta. Nors skimijai reikia šviesos, kaitri vidurdienio saulė jai gali būti per stipri. Lapai gali pašviesėti, ruduoti, o dirva per greitai išdžiūti. Ypač sunku skimijai tada, kai saulėta vieta dar ir vėjuota. Tokia kombinacija jai primena ne jaukų gėlyną, o ištvermės stovyklą.

Per sausa žemė taip pat labai dažna problema. Skimija nemėgsta perdžiūvimo, ypač vazone. Jei augalas stovi po stogeliu, lietus jo gali visai nepasiekti, nors aplink atrodo drėgna. Todėl vazone augančias skimijas reikia tikrinti atskirai, o ne spręsti pagal tai, kad „šiandien lijo“.

Užmirkimas – priešinga, bet ne mažiau pavojinga klaida. Skimija mėgsta drėgmę, bet ne balą. Jei dirva sunki, molinga ir vanduo ilgai stovi, šaknys gali pradėti dusti. Tokiu atveju augalas skursta, lapai prastėja, o sodininkas kartais dar daugiau laisto, nes mano, kad augalui trūksta vandens. Taip bėda tik padidėja.

Dar viena klaida – per gilus sodinimas. Skimiją reikia sodinti tokiame pačiame gylyje, kokiame ji augo vazone. Per giliai pasodintas augalas gali prasčiau augti, ypač jei aplink šaknų kaklelį kaupiasi drėgmė. Sodinant geriau neskubėti ir kelis kartus pasitikrinti aukštį, negu paskui taisyti klaidą.

Netinkamas tręšimas irgi gali pridaryti bėdų. Skimijai netinka pelenai, kalkės ir trąšos, kurios kelia dirvos pH. Tręšti reikia saikingai ir tik rūgščią dirvą mėgstantiems augalams skirtomis priemonėmis. Čia tikrai ne tas atvejis, kai „daugiau“ reiškia „geriau“.

Galiausiai – neapsaugotas vazonas žiemą. Vazone skimijos šaknys daug greičiau peršąla ir perdžiūsta. Jei augalas paliekamas atviroje vietoje, ant šalto pagrindo, be jokios apsaugos, pavasarį gali pasitikti ne gražus visžalis krūmelis, o labai liūdnas vaizdas. O liūdnų vaizdų po žiemos sode ir taip netrūksta.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

“`