Pamenu, dar vaikystėje kaime močiutė sakydavo: „Jei augalas smirda kaip blakė – prie puodo jo nekišk.“ Tada juokėmės, bet metams bėgant supratau, kad tame posakyje buvo daugiau tiesos, nei atrodė. Blakinė kalendra – vienas tų augalų, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekaltas, net panašus į prieskoninę kalendrą, bet vos tik palieti ar patrini tarp pirštų – nosį užpuola aitrus, nemalonus kvapas. Būtent dėl to žmonės dažnai klausia: kas ji tokia, ar pavojinga ir ar išvis galima ją vartoti?
| Blakinės kalendros pagrindinės savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Coriandrum sativum (laukinės, savisėjinės formos) |
| Augalo tipas | Vienmetis žolinis augalas |
| Aukštis | 30–70 cm |
| Lapai | Plunksniški, panašūs į petražolės ar kalendros |
| Augimo vietos | Daržai, pakraščiai, apleistos vietos |
| Kvapas ir cheminės savybės | |
|---|---|
| Kvapo pobūdis | Aitrus, primenantis blakes ar sutraiškytus vabzdžius |
| Kvapo stiprumas | Labai stiprus, ypač patrynus lapus |
| Priežastis | Aldehidai ir kiti lakūs junginiai |
| Žmonių reakcija | Daugeliui – atstumiantis, rečiau toleruojamas |
Kas yra blakinė kalendra ir kodėl ji taip vadinama
Blakinė kalendra – tai ne koks nors atskiras, botanikų išskirtas augalas, o liaudiškas pavadinimas, kurį žmonės priskyrė kalendrai dėl jos labai specifinio kvapo. Kaime niekas ilgai nesvarstė – jei palietus lapus ar nulaužus stiebą pasklinda kvapas, primenantis sutraiškytą blakę, vadinasi, augalas „blakinis“. Taip ir prilipo pavadinimas, kuris iki šiol kelia daug klausimų ir baimių.
Dažniausiai taip vadinama laukinė arba savisėjinė kalendra, auganti ne daržo lysvėje, o pakraščiuose – prie tvorų, komposto krūvų, senų daržų ar apleistų vietų. Tokiose sąlygose augalas auga grubiau, lapai būna kietesni, o kvapą sukeliančių medžiagų susikaupia daugiau. Dėl to kvapas tampa ne šiaip stiprus, o tiesiog atstumiantis.
Pamenu, kaip kartą kaimynas, nieko blogo neįtardamas, prisiskynė tokios kalendros manydamas, kad pagardins sriubą. Vos pradėjo smulkinti – visi iš virtuvės išbėgiojo. Nuo tada jis juokaudavo, kad „čia ne prieskonis, o biologinis ginklas“. Tokios istorijos kaime ir suformavo nuomonę, kad blakinė kalendra – kažkas netinkamo maistui.
Iš tikrųjų kvapą sukelia aldehidai ir kiti lakūs junginiai, labai panašūs į tuos, kuriuos išskiria kai kurie vabzdžiai gindamiesi. Dėl to mūsų smegenys tą kvapą akimirksniu atpažįsta kaip „pavojingą“ ar nemalonų. Įdomu tai, kad ne visi žmonės į jį reaguoja vienodai – vieniems jis tiesiog nemalonus, kitiems sukelia stiprų pasišlykštėjimą. Tai ir viena priežasčių, kodėl kalendra apskritai yra vienas labiausiai „skaldančių“ prieskonių.
Kaip atrodo blakinė kalendra: pagrindiniai atpažinimo požymiai
Iš pirmo žvilgsnio blakinė kalendra nieko blogo nežada. Jei ne kvapas, daugelis žmonių ją ramiai palaikytų visai padoriu prieskoniniu augalu. Būtent todėl taip svarbu žinoti ne vieną, o kelis atpažinimo požymius, nes vien tik iš lapų galima ir suklysti.
Kaime visada sakydavom: „Nei lapas, nei žiedas nemeluoja, bet kvapas – pasako viską.“ Ir tame daug tiesos.
Blakinės kalendros lapai dažniausiai būna plunksniški, suskaldyti, primenantys petražolę ar paprastą kalendrą. Apatiniai lapai platesni, minkštesni, o kylant į viršų – vis siauresni ir smulkesni. Jei augalas auga laukinėje vietoje, lapai dažnai būna šiurkštesni, standesni, ne tokie „sultingi“ kaip daržinėje kalendroje.
Stiebas – tiesus, apvalus, šiek tiek vagotas, dažniausiai 30–70 cm aukščio. Jei augalas gauna daug saulės ir auga neprižiūrimas, stiebas gali būti storesnis ir kietesnis. Tokius augalus kaime vadindavo „užkietėjusiais“ – esą nebetinkami nei maistui, nei grožiui.
Žiedai – smulkūs, balti arba švelniai rausvi, susitelkę skėčio formos žiedynuose. Žydėjimo metu blakinė kalendra labai vilioja vabzdžius, bet žmogui ji tuo metu dar mažiau patraukli – kvapas tampa dar intensyvesnis.
Didžiausias ir patikimiausias atpažinimo požymis – kvapas. Užtenka švelniai patrinti lapą tarp pirštų. Jei nosį iškart „kerta“ aitrus, sunkus kvapas, primenantis blakę ar seną drėgną rūsį – abejonių nebelieka.
| Požymis | Blakinė kalendra | Prieskoninė kalendra |
|---|---|---|
| Lapų forma | Panaši, bet šiurkštesnė | Švelni, minkšta |
| Kvapas | Aitrus, blakinis, atstumiantis | Gaivus, citrusinis |
| Augimo vieta | Pakraščiai, apleistos vietos | Daržo lysvės |
| Reakcija patrynus | Norisi atitraukti ranką | Skatina uostyti dar |
| Tinkamumas maistui | Abejotinas | Plačiai naudojama |
Blakinė ar tikroji kalendra: kaip jų nesupainioti
Didžiausia bėda prasideda tada, kai žmogus ieško prieskonių, bet randa laukinį augalą. Abu atrodo panašūs, ypač pavasarį, kai dar nėra žiedų. Todėl painiava – labai dažna.
Tikroji prieskoninė kalendra visada auginama sąmoningai: lysvėse, vazonuose, šiltnamiuose. Ji prižiūrima, laistoma, dažnai pjaunama. Dėl to jos lapai būna švelnūs, kvapas – malonus, net jei intensyvus.
Blakinė kalendra dažniausiai atsiranda pati. Ji išdygsta ten, kur kažkada buvo išbyrėjusios sėklos, kur dirva nederlinga, bet saulės pakanka. Tokie augalai auga „be meilės“, kaip sakydavo senelis, todėl ir charakteris jų grubus.
Dar vienas svarbus skirtumas – žmonių reakcija. Jei vienam žmogui kvapas nemalonus, tai dar nieko nereiškia. Bet jei keli žmonės vienu metu susiraukia ir sako „fui“ – beveik garantuota, kad rankoje laikote blakinę kalendrą.
Kaime buvo paprasta taisyklė:
„Jei dėl augalo reikia ginčytis – jo į puodą nedėk.“
Ar blakinė kalendra tinkama vartoti žmonėms
Čia žmonės dažniausiai tikisi vieno sakinio: „tinka“ arba „netinka“. Bet gyvenime, kaip ir kaime, viskas šiek tiek vingiuočiau. Aš pasakyčiau taip: blakinė kalendra paprastai nėra laikoma nuodinga, bet vartojimui ji beveik niekada nėra praktiška. Kodėl? Nes maistas ne vien apie tai, ar “galima”, bet ir apie tai, ar “norisi”.
Jei kalbėtume kaimiškai – jeigu nuo kvapo jau norisi langą atidaryt, tai kas bus, kai įdėsi į sriubą? Pamenu, kaip vienas pažįstamas bandė “sutaupyti” ir vietoj pirktinės kalendros nusiskynė kažką panašaus nuo pakraščio. Viskas atrodė gražu, žalia, kvepia… na, tiksliau nekvepia. Po penkių minučių virtuvėj buvo toks „aromatas“, kad sakė: „Atrodė, lyg kas blakių maišą būtų užkaitinęs.“ Sriuba išėjo lauk. Ir čia visa istorija – be jokios dramos, tik gera pamoka.
Didžiausia rizika slypi ne tiek pačiame augale, kiek neteisingame atpažinime ir augimo vietoje. Laukinėse vietose augalai gali būti:
- apdulkėję nuo kelio,
- augę šalia purškiamų laukų,
- prisigėrę “geros” komposto chemijos (kai žmonės meta viską iš eilės).
Todėl net jei teoriškai augalas artimas prieskoninei kalendrai, praktiškai aš visada sakau: jei nori valgyti – augink pats arba pirk patikimai.
Ar „kalendrą“ dėti į maistą?
| Vertinimo kriterijus | Ką tai reiškia praktikoje |
|---|---|
| Kvapas patrintus lapus | Jei kvapas aitrus, nemalonus, „vabzdinis“, tai ženklas, kad augalas netinka virtuvei ir greičiausiai yra blakinė kalendra. |
| Augimo vieta | Prie kelio, pakraščiuose ar apleistose vietose augę augalai gali būti užteršti ir nėra tinkami maistui, net jei atrodo panašūs į prieskoninius. |
| Žinoma kilmė | Jei augalas augintas lysvėje ar vazone ir tikrai žinai, kad tai prieskoninė kalendra – situacija visiškai kitokia. |
Blakinės kalendros privalumai ir trūkumai
Prieš nusprendžiant, ar verta blakinę kalendrą palikti augti, liesti ar juo labiau bandyti naudoti, visada verta pasižiūrėti į situaciją blaiviai – kas iš to gero, o kur slypi rizika. Kaime sakydavo paprastai: „Jei augalas kelia daugiau klausimų nei naudos – laikyk jį atokiau nuo puodo.“ Šiuo atveju tas posakis labai taiklus.
- Aiškus „signalinis“ augalas – stiprus kvapas greitai parodo, kad tai ne ta kalendra, kurios ieškai prieskoniams.
- Padeda pažinti skėtinių šeimos augalus ir rečiau suklysti renkant žoles.
- Žydėjimo metu gali pritraukti naudingus vabzdžius, jei paliekama sode kaip laukinė zona.
- Teoriškai nelaikoma mirtinai nuodinga nuo vienkartinio paragavimo (bet tai ne kvietimas eksperimentuoti).
- Puikus pavyzdys, kodėl dalis žmonių kalendros nemėgsta – kvapo junginiai čia ypač ryškūs.
- Labai nemalonus kvapas ir skonis – net mažas kiekis gali sugadinti visą patiekalą.
- Didelė painiojimo rizika su kitais skėtiniais augalais, tarp kurių yra ir pavojingų.
- Laukinės augimo vietos kelia higienos problemų: kelio dulkės, purškimai, komposto chemija.
- Daugeliui žmonių sukelia stiprų pasišlykštėjimą dėl individualios kvapo reakcijos.
- Neturi realios virtuvinės vertės – prieskoninei kalendrai neprilygsta.
Ar blakinė kalendra naudojama liaudies medicinoje
Jeigu paklaustum senesnių kaimo žmonių, atsakymas būtų ne toks jau trumpas. Vieni sakytų: „Ai, niekam ji nereikalinga“, kiti pridurtų: „Buvo tokių, kur bandė, bet atsargiai.“ Kaip ir su daugeliu laukinių augalų, blakinė kalendra liaudies medicinoje figūruoja labiau kaip išimtis, o ne taisyklė.
Pamenu, kaip viena kaimynė pasakodavo, kad jaunystėje girdėjo apie šį augalą kaip apie „kvapnų vaistą nuo pilvo“. Esą labai mažais kiekiais, stipriai atskiedus, jis būdavo naudojamas ne gerti, o labiau išoriškai ar kvėpavimui – kaip kvapo priemonė, atbaidanti vabzdžius ar „blogą orą“. Tačiau net ji pati visada pridurdavo: „Čia ne žolelė arbatoms, čia labiau žinojimui.“
Liaudies praktikoje blakinė kalendra kartais minima dėl savo eterinių aliejų, kurie teoriškai gali turėti antibakterinių savybių. Tačiau problema ta, kad kvapo junginiai labai stiprūs, o dozavimas – neaiškus. Kaime buvo nerašyta taisyklė: jei augalo kvapas „kerta per nosį“, jis netinka vidaus vartojimui, nebent labai gerai žinai, ką darai.
Svarbu suprasti ir tai, kad daug pasakojimų apie „vaistines savybes“ atsirado laikais, kai žmonės neturėjo pasirinkimo. Jei nebuvo ramunėlių ar kmynų, bandydavo tai, kas auga šalia. Šiandien, kai turime saugesnių ir patikrintų augalų, blakinė kalendra neturi realios praktinės vertės gydymui.
Trumpai apie blakinę kalendrą ir liaudies mediciną
Blakinė kalendra kartais minima senuose pasakojimuose dėl stipraus kvapo ir eterinių aliejų, tačiau ji niekada nebuvo plačiai naudojama kaip vaistinis augalas. Dėl neaiškaus poveikio, stipraus kvapo ir saugesnių alternatyvų šiandien jos vartoti gydymui nerekomenduojama.
Kur žmonės dažniausiai suklysta atpažindami blakinę kalendrą
Didžiausia bėda su blakine kalendra ta, kad žmonės ją bando atpažinti iš vieno požymio, dažniausiai – tik iš lapų. O kaime visada sakydavom: „Vienas ženklas – dar ne tiesa.“ Lapai gali būti panašūs, augimo aukštis irgi apgaulingas, todėl skubėjimas čia dažniausiai ir nuveda į klaidą.
Pirma ir pati dažniausia klaida – kvapo netikrinimas. Žmonės paskuba, nusiskina, parsineša namo ir tik tada supranta, kad kažkas ne taip. O juk užtenka lauke, dar prie augalo, lengvai patrinti lapą tarp pirštų. Jei kvapas aitrus, „vabzdinis“, net šiek tiek nemalonus – viskas, testas baigtas.
Antra klaida – aklas pasitikėjimas išvaizda. Kadangi blakinė ir prieskoninė kalendra priklauso tai pačiai augalų grupei, jos gali atrodyti beveik identiškai, ypač jaunystėje. Kaime tokius augalus vadindavo „apsimetėliais“ – iš tolo savas, iš arti svetimas.
Trečia klaida – augimo vietos ignoravimas. Jei kalendra auga ten, kur jos niekas nesėjo – prie kelio, palei tvorą, ant senų daržų krašto – labai tikėtina, kad tai savisėjinė, laukinė forma. Tokius augalus senoliai vertindavo atsargiai: „Kas pats išlenda – ne visada draugas.“
Dažniausios klaidos atpažįstant blakinę kalendrą
| Dažna klaida | Kaip daryti teisingai |
|---|---|
| Vertinama tik lapų forma | Visada tikrinti ir kvapą, ir augimo vietą |
| Augalo rinkimas iš pakraščių | Maistui naudoti tik žinomos kilmės, pačių augintas kalendras |
| Manoma, kad „jei ne nuodinga – tinka“ | Atsižvelgti ir į skonį, kvapą, individualią reakciją |
| Pasitikima vieno žmogaus nuomone | Jei kyla ginčų – augalo nevartoti |
Ką daryti radus blakinę kalendrą savo kieme ar darže
Kai pirmą kartą pamatai blakinę kalendrą savo kieme, reakcijos būna įvairios. Vieni iškart puola rauti, kiti palieka „pažiūrėsim, kas čia bus“, treti dar svarsto, gal čia visgi prieskonis. Kaime tokiais atvejais sakydavo: „Neskubėk – pirmiau suprask, su kuo turi reikalą.“ Ir tai pats teisingiausias požiūris.
Pirmas žingsnis – įvertinti vietą, kurioje augalas auga. Jei jis išlindo daržo pakraštyje, šalia kelio, tvoros ar senos komposto vietos, maistui jis neturėtų būti svarstomas išvis. Tokiais atvejais blakinė kalendra dažniausiai paliekama tik pažinimui arba pašalinama, kad nesidaugintų savaime.
Antras žingsnis – apsispręsti, ar augalą palikti, ar šalinti. Jei kieme yra vaikų ar gyvūnų, patartina blakinę kalendrą pašalinti – ne dėl to, kad ji labai pavojinga, o dėl to, kad vaikai mėgsta ragauti viską iš eilės. Senoliai visada sakydavo: „Kas kelia klausimų – ne vietoj daržo.“
Jei augalas auga atokiau, o pats nori jį palikti kaip laukinės gamtos dalį, tai irgi variantas. Žydėjimo metu jis gali pritraukti vabzdžių, o pats augalas leidžia išmokti geriau atskirti kalendrą nuo kitų skėtinių šeimos augalų. Tačiau svarbu stebėti, kad jis neužsėtų viso sklypo, nes savisėjinės kalendros sėklos plinta gana lengvai.
Kaip elgtis radus blakinę kalendrą
| Veiksmas | Ką tai reiškia praktiškai |
|---|---|
| Augimo vietos įvertinimas | Jei augalas auga prie kelio, pakraštyje ar apleistoje vietoje, jis neturėtų būti svarstomas maistui. |
| Kvapo patikrinimas | Stiprus, aitrus, blakinis kvapas patrintus lapus rodo, kad tai ne virtuvinis augalas. |
| Sprendimas dėl šalinimo | Jei kieme yra vaikų ar gyvūnų, augalą saugiau pašalinti, kad nekiltų pagundos ragauti. |
| Plitimo kontrolė | Jei augalas paliekamas pažinimui, svarbu neleisti subrandinti sėklų, kad jis neišplistų savaime. |
| Pažintinė vertė | Augalą galima palikti kaip pavyzdį atpažinimui, bet ne kaip naudingą ar vartotiną kultūrą. |
