Kai pradėjau formuoti savo braškyną, ieškojau veislės, kuri pirmoji pradžiugintų šviežiomis uogomis, vos tik praeina šalnų pavojus. Tuomet vienas pažįstamas augintojas iš Kėdainių pasiūlė išbandyti ‘Rumba’. Jis pasakė: „Jei nori gražios prekės ir pirmų uogų birželio pradžioj – rinkis šitą.“
Man tai pasirodė intriguojantis pažadas, todėl įsigijau keliolika daigų ir pasodinau bandomąją juostą agroplėvele. Tą sezoną auginau ir ‘Clery’, ir ‘Honeoye’, tad galėjau stebėti skirtumus labai aiškiai – nuo žydėjimo iki paskutinės nuskintos uogos. Ir nors ‘Rumba’ kai kuriais atvejais maloniai nustebino, buvo ir niuansų, kurių verta nepamiršti.
Veislės kilmė ir pagrindinės savybės
‘Rumba’ – olandiška veislė, kurią sukūrė selekcininkai specialiai ankstyvam derliui. Ji sparčiai išpopuliarėjo tarp Europos augintojų dėl stabilių derlių, gražių uogų ir puikaus atsparumo šalnoms. Iš išvaizdos – tai labai tvarkingas augalas: stambūs, blizgūs, tamsiai žali lapai, gana žemas, bet tankus krūmas.
Uogos stambios, taisyklingos formos, labiau apvalios nei kūgiškos. Spalva – sodriai raudona, su tamsiu blizgesiu. Mano lysvėje jos iš karto išsiskyrė iš kitų veislių – tik pakelus agroplėvelę, žiedai ir vėliau uogos atrodė „tvarkingai išrikiuotos“, nepasimetusios tarp lapų.
Pastebėjau, kad ‘Rumba’ žydi kiek anksčiau nei ‘Clery’, bet šiek tiek vėliau nei ‘Honeoye’. Tai leidžia strategiškai ją įkomponuoti į braškių seką, jeigu nori nuolatinio derliaus be didelių tarpų.
Skonis ir vartojimo savybės
Kai tik paragavau pirmųjų ‘Rumba’ uogų, iš karto pastebėjau, kad jos labai „lengvo“ skonio – nėra nei labai rūgščios, nei ryškiai saldžios. Tai tipiška ankstyvai braškei, bet palyginus su ‘Honeoye’ – ‘Rumba’ švelnesnė, lygesnio skonio. Man tai pasirodė tinkama dienai pradėti: uogos gaivios, sultingos, bet neišraiškingai saldžios.
Tekstūra – labai maloni. Minkštimas gana tankus, bet ne sausas, tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek supjaustymui į salotas ar desertus. Vieną kartą padariau testą: nuskyniau kelias uogas, padėjau ant stalo ir palikau pusdieniui. Net po kelių valandų jos nepradėjo tekėti sultimis, nepaminkštėjo – o tai puiku, jei uogas reikia nešti ar vežti.
Šaldymui ir virimui ‘Rumba’ pasirodė tvirtai – šaldytos uogos išlaikė formą, nors skonis kiek prigeso (kaip ir daugeliui braškių). Uogienė iš jų buvo švelni, net kiek „kremiška“, ne per rūgšti. Kai kas gal norėtų ryškesnio braškės aromato, bet man asmeniškai ši veislė patiko kaip neutrali, viskam tinkanti braškė.
Dar vienas pastebėjimas – dėl konsistencijos ir transportavimo. Vežiau nedidelį kiekį ‘Rumba’ į mugę 30 km nuo sodo – be šaldymo. Jokios uogos nesusitraukė, nesulinko, neprakaitavo. Tai didelis pliusas, jei nori ne tik valgyti pats, bet ir parduoti ar dovanoti.
Derėjimo laikas ir produktyvumas
Pirmaisiais metais, kai pasodinau ‘Rumba’, ji pradėjo derėti apie birželio 5–7 dieną, kai tuo metu ‘Clery’ jau buvo antroje bangos pusėje, o ‘Honeoye’ jau beveik baigėsi. Tai reiškia, kad ‘Rumba’ tikrai ne pati pati ankstyviausia, bet patenka į ankstyvųjų pabaigą / vidurį – kas man labai tiko, nes nenorėjau visų uogų vienu metu.
Derėjimas buvo gana vienodo intensyvumo, be didelių šuolių – kasdien galėjau nuskinti po saują nuo kiekvieno krūmo apie 5–6 dienas iš eilės. Toks tolygus derlius man patinka labiau nei vienos dienos „sprogimas“, nes nereikia skubiai visko perdirbinėti.
Iš pirmamečių daigų derlius buvo vidutinis – apie 250–300 g nuo krūmo, bet jau antraisiais metais kai kurie krūmai davė po beveik 700 g–1 kg uogų, ypač jei lysvė buvo gerai patręšta kompostu ir palaistyta prieš žydėjimą. Lyginant su kitomis ankstyvomis veislėmis – ‘Rumba’ šiek tiek nusileidžia ‘Honeoye’ pagal kiekį, bet lenkia ją pagal uogų išvaizdą ir transportabilumą.
Vienas niuansas, kurį verta žinoti – kai karšta, ‘Rumba’ linkusi greitai pernokti, todėl skinti reikia kasdien. Vieną savaitgalį neatvykęs į sodą, radau keletą jau perraugusių, suminkštėjusių uogų – bet tik tas, kurios buvo saulės atokaitoje.
Visumoje, produktyvumas man pasirodė pakankamas ir prognozuojamas – o kai tai derinama su gražia uoga ir gera išlaikyme, tai tampa patikima ankstyva veisle.
Auginimas ir priežiūra
‘Rumba’ man pasirodė gana lengvai prižiūrima veislė, nors ji turi keletą „charakterio bruožų“, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Kai ją sodinau pirmąkart, pasirinkau atvirą vietą, pietinę pusę, ir dengiau agroplėvele – tai padėjo paspartinti žydėjimą bent keliomis dienomis. Žiedai pasirodė beveik tuo pačiu metu kaip ‘Clery’, bet jų buvo daugiau.
Didelis pliusas – atsparumas šalnoms. Vieną pavasarį turėjau naktinę -2 °C šalną jau su žiedais – nei vienas ‘Rumba’ žiedas nenukentėjo, kai tuo tarpu dalis ‘Clery’ pradėjo tamsėti ir kristi. Tą sezoną supratau, kad ši veislė tikrai verta savo reputacijos kaip „tvirta pradžiai“.
Drėgmės valdymas – čia jau reikia šiek tiek dėmesio. Mano sunki priemolio žemė lietingą birželį ėmė kaupti vandenį, ir kelios uogos apačioje pradėjo ruduoti – ne pūti, bet tiesiog prarasti kokybę. Vėliau pakėliau lysvę, pridėjau daugiau mulčiaus ir problema dingo. Jei augini lengvesnėje, smėlingesnėje dirvoje – tokių bėdų neturėtų būti.
Tręšimo reikėjo minimaliai. Prieš žydėjimą daviau šiek tiek fermentuoto vištų mėšlo mišinio, o po pirmųjų uogų – tik dilgėlių raugą. Krūmai augo tankūs, bet ne per vešlūs, lapai blizgėjo visą sezoną. Ligų, kaip miltligė ar dėmėtligė, nepastebėjau nė karto.
Jeigu augini švariai ir stengiesi kuo mažiau naudoti chemijos – ‘Rumba’ tikrai pasiteisina. Tiesa, kai kas sako, kad tankesni krūmai gali slopinti vėdinimą – bet aš lysvėje palikau didesnius tarpus ir to nepajutau.
Atsiliepimai: ką sako kiti
Prieš galutinai apsispręsdamas, ar verta plėsti ‘Rumba’ plotą, padariau tai, ką dažnai darau – ėmiau klausinėti kitų. Parašiau keliems ūkininkams iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, pasidomėjau specializuotose braškių augintojų grupėse feisbuke ir paskaičiau lenkiškus bei vokiškus forumus. Atsakymai pasikartojo su įdomiu dėsningumu.
Teigiama pusė: daug kas giria ‘Rumba’ dėl jos puikios išvaizdos ir tvirtumo. Vienas augintojas iš Jurbarko rašė, kad tai „viena patikimiausių uogų mugėms – neprakaituoja, nesuyra, laikosi krepšelyje kaip kareivis rikiuotėje“. Kitas, prekiaujantis vietinėje turgavietėje, sakė, jog žmonės atpažįsta ją iš spalvos – „ji ne raudona, o raudonai tamsi, su atspalviu, kuris atrodo brangiai“.
Skonis – subjektyvi vieta. Čia nuomonės kiek išsiskiria: daliai valgytojų ji labai patinka dėl švelnaus skonio, o dalis sako, kad „trūksta charakterio“. Kai kurie augintojai netgi maišo ‘Rumba’ su saldesne veisle, pavyzdžiui, ‘Asia’, kad dėžutėje būtų ir akiai, ir gomuriui.
Priežiūros klausimu dažniausiai kartojama mintis – „gerai auga be chemijos“. Tą patvirtino ne vienas ekologinio ūkio savininkas, ypač vertinantis, kad net ir lietingą vasarą ji nepuola sirgti.
Pastebėjau, kad tie, kurie augina šią veislę jau 3–4 sezonus, linkę ją palikti kaip bazę ankstyvo derliaus pradžiai, o šalia laiko vieną saldesnę veislę desertui. Tai rodo, kad ‘Rumba’ turi stabilumo, bet nebūtinai tampa mylimiausia dėl skonio.
Kam ši veislė tinka labiausiai?
Jei ieškai patikimos, ankstyvos, vizualiai gražios braškės, kuri būtų atspari šalnoms ir nereikalautų chemijos – ‘Rumba’ tikrai verta tavo dėmesio. Aš ją rekomenduočiau visiems, kurie nori kuo anksčiau pradėti braškių sezoną, bet nenori sukti galvos dėl jautrių žiedų ar per daug lepinti augalų.
Pradedantiesiems ši veislė – labai saugus pasirinkimas. Ji atlaidi aplinkos klaidoms, žydi stipriai, dera tolygiai ir gana greitai atsigauna net po lengvų stresų (sausros ar lietaus bangų). Vienas mano draugas, tik pirmus metus bandęs auginti braškes, sakė, kad ‘Rumba’ „augino pati save“ – ir tai ne per daug nutolę nuo tiesos.
Šeimos vartojimui – puikus pasirinkimas. Ypač jei nori, kad vaikai turėtų ką skinti dar iki Joninių, ir nesi pasiruošęs eksperimentams. Tiesa, jei ieškai labai saldžių desertinių uogų, gali reikėti ją derinti su kita, ryškesnio skonio veisle. Bet kaip „pirmoji banga“ – labai geras variantas.
Komercijai ‘Rumba’ tinka idealiai – jos forma, spalva, transportabilumas ir laikymasis leidžia drąsiai vežti į muges, turgus ar parduotuves. Be to, dėl ankstyvumo galima įeiti į rinką tuo metu, kai uogų dar mažai, o kaina – aukščiausia. Manau, būtent dėl to ją renkasi dauguma komercinių augintojų, net jei ir nebėga iš paskos su pagyromis dėl skonio.
Trumpai tariant – tai veislė tiems, kurie vertina stabilumą, išvaizdą ir ankstyvumą, o ne ieško „saldžiausios metų braškės“. Ir kaip tokia – ‘Rumba’ savo vietą lysvėje užsitarnauja sąžiningai.
