Apie braškių veislę ‘Malvina’ pirmąkart išgirdau vienoje ūkininkų grupėje vasaros pabaigoje – kai visi jau buvo beveik baigę uogauti, o vienas augintojas dar džiaugėsi šviežiomis, ryškiai raudonomis uogomis. Man tai pasirodė beveik kaip triukas – vėlyvos braškės rugpjūtį? Pradėjau domėtis giliau, ir jau kitais metais pasodinau keletą krūmelių savo sode.
Labiausiai mane domino, ar tokia vėlyva veislė suspės prinokti mūsų Lietuvos klimato sąlygomis. Buvau įpratęs, kad braškių sezonas baigiasi su Joninėmis, tad norėjosi kažko, kas tą malonumą pratęstų. Po pirmo sezono supratau – ‘Malvina’ turi ką pasiūlyti ne tik dėl vėlyvumo, bet ir skonio, atsparumo ir išskirtinio žvilgsnį traukiančio vaizdo.
Kilmė ir pagrindinės savybės
‘Malvina’ – vokiškos kilmės vėlyvoji braškių veislė, kurią išvedė selekcininkas Peteras Stoppelis. Ji skirta tiek mėgėjams, tiek komerciniam auginimui – būtent dėl to, kad uogos ne tik gražios, bet ir labai skanios, o pats augalas – atsparus.
Šios braškės yra gana stambios, ryškiai tamsiai raudonos, netgi link bordo atspalvio. Jos turi blizgantį paviršių, kuris labai patraukliai atrodo krepšelyje ar dubenyje. Forma klasikinė – kūgiška, bet ne per siaura. Vienas įdomesnių dalykų, ką pastebėjau – krūmas pats savaime gana aukštas ir tankus, todėl rečiau uogos liečiasi su žeme, mažesnė tikimybė, kad jos ims pūti.
Lyginant su kitomis vėlyvomis veislėmis, tarkim ‘Florence’ ar ‘Salsa’, ‘Malvina’ atrodo solidesnė, vizualiai patrauklesnė, o pats augalas šiek tiek stipresnis. Be to, derėti ji pradeda dar vėliau – manas iš tikrųjų pirmąsias prinoko tik liepos trečią dekadą.
Skonis ir uogų kokybė
Kai paragavau pirmųjų ‘Malvina’ uogų, iš karto pagalvojau – štai tikroji desertinė braškė. Jos saldumas labai ryškus, bet nėra toks vienplaniškas kaip kai kurių ankstyvųjų veislių. Jaučiasi nedidelė rūgštelė, kuri suteikia gyvybės ir net leidžia ilgiau pajusti skonį. Tiesą sakant, priminė vaikystės braškes, kai dar nebuvau ragavęs beskonio šiltnamio derliaus.
Pastebėjau, kad uogos labai gerai laikosi – net ir nuskintos gali stovėti 2–3 dienas be šaldymo, nepraranda formos ir netampa vandeningos. Vieną dalį specialiai palikau šaldyti – net po atitirpinimo jos buvo pakenčiamos kepiniams ar kokteiliams, bet žinoma, šviežios jos nepalyginamai geresnės.
Mano vaikai, kurie paprastai renkasi tik saldžiausias braškes, ‘Malviną’ valgo be jokių priekaištų – netgi prašė dar. Tai buvo geras ženklas, kad šita veislė tikrai ne vien vizualiai graži, bet ir skonio požiūriu stipri.
Derliaus laikas ir gausa
‘Malvina’ – tai viena vėliausių braškių, kokias esu auginęs. Mano kieme pirmieji žiedai pasirodė tik tada, kai kitos veislės jau pradėjo krauti žiedynų liekanas. Iš pradžių baiminausi, kad tokia vėlyva pradžia gali baigtis nesubrendusiomis uogomis, bet viskas priklausė nuo vasaros. Šiltais metais (pvz., 2022 m.) pirmąją uogą nuskyniau liepos 18 d., o derlius tęsėsi beveik iki rugpjūčio 10-osios.
Iš vieno krūmelio, augusio gerai paruoštoje lysvėje su mulčiu ir reguliariai laistomo, pirmą sezoną priskyniau apie 400–500 g uogų. Tai mažiau nei iš ankstyvųjų veislių, bet čia svarbu – tai buvo pirmametis krūmas. Antraisiais metais derlius šoktelėjo beveik dvigubai – kai kurie krūmai davė net virš kilogramo.
Kas labai patiko – uogos noksta tolygiai, ne visos iš karto, todėl kas antrą dieną turėjau naują porciją valgymui. Tai ypač patogu, kai nenori viso derliaus vienu kartu ir nespėji perdirbti. Ši savybė man priminė remontantines braškes, tik be jų viso sezono išsibarstymo.
Be to, derlius gana stabilus – jei kitos vėlyvos veislės, kaip ‘Salsa’, vienais metais „šauna“, o kitais – beveik nieko, tai ‘Malvina’ kol kas nė karto nenuvylė. Net ir po liūčių jos sugebėjo išlaikyti formą ir skonį.
Auginimo sąlygos ir priežiūra
Iš visų mano augintų braškių ‘Malvina’ pasirodė viena mažiausiai reikli, bet tai nereiškia, kad galima ją tiesiog „numesti“ lysvėje ir tikėtis stebuklo. Kai ją pasodinau pirmą kartą, specialiai pasirinkau pietinę lysvę su storesniu mulčiu, nes žinojau, kad ši veislė žydi vėlai – o tai reiškia, kad rudenį ir pavasarį jos šaknys turės būti kuo labiau apsaugotos nuo temperatūrų svyravimų.
Mano sode žemė gana priemolio tipo, šiek tiek sunkesnė, bet ‘Malvina’ joje augo be jokių priekaištų. Vėliau pasodinau dar keletą krūmelių į lengvesnį, smėlingesnį dirvožemį – skirtumas buvo nedidelis, tačiau lengvesnėje žemėje uogos prinoko šiek tiek greičiau, bet ir daugiau reikalavo laistymo.
Dėl atsparumo sausrai nustebau – kai 2023 m. liepą beveik dvi savaites nelyjo, o aš tingėjau kasdien tampyt laistytuvą, ‘Malvina’ vis tiek sugebėjo subrandinti pilnavertes, saldžias uogas. Lapai neparudavo, krūmas neišseko. Aišku, reguliariai laistant uogos būna stambesnės – tai pastebėjau akivaizdžiai.
Šalnos pavasarį neturėjo jokios įtakos, nes ‘Malvina’ žydi žymiai vėliau nei dauguma kitų veislių – kai kai kurios braškės jau būna sušalusios, ‘Malvina’ tik pradeda krauti žiedynus. Tai didelis pliusas tiems, kas augina be šiltnamių ar priedangų.
Dėl tręšimo – per sezoną du kartus daviau organinės kilmės trąšų: pirmąkart pavasarį, kai pradėjo augti lapai, antrąkart – kai pasirodė pirmieji žiedai. Jokios ypatingos reakcijos – augo tvarkingai, nepertręštas, neperaugęs.
Atsparumas ligoms ir ilgaamžiškumas
Vienas dalykas, kuris mane tikrai maloniai nustebino – tai kaip ‘Malvina’ laikosi po lietaus. Kai kitos veislės, ypač tankesnėmis šluotelėmis žydinčios, pradeda pūti jau po pirmo stipresnio lietaus, ‘Malvina’ sugeba išlaikyti uogų sausumą. Jos vaisiai pakankamai pakilę nuo žemės, be to, pats krūmas ne toks tankus kaip, tarkim, ‘Polka’, todėl oras gerai cirkuliuoja.
Per keletą sezonų nepastebėjau rimto uogų puvinio – nebent kai kurios uogos buvo paslėptos po lapais ir prisilietusios prie žemės, tada tikrai atsirasdavo rudų dėmelių. Bet kai braškės auga ant šiaudų mulčiaus ar agroplėvelės – jokių problemų.
Lapų dėmėtligės irgi netapo problema – net tais metais, kai kaimyninės veislės (pvz., ‘Sonata’ ar ‘Daroyal’) pradėjo rodyti geltonuojančius, dėmėtus lapus, ‘Malvinos’ lapija išliko žalia ir sveika iki pat rudens. Nenaudojau jokių fungicidų – tik kelis kartus purškiau natūraliu dilgėlių rauginiu tirpalu. Atrodo, kad veislė tikrai turi įgimtą atsparumą pagrindiniams grybinės kilmės susirgimams.
Kalbant apie ilgaamžiškumą – šiuo metu turiu trečių metų ‘Malvinos’ kerus, ir jie vis dar atrodo labai gyvybingi. Dauguma kitų mano braškių veislių jau reikalauja atnaujinimo, bet ‘Malvina’ vis dar stipri, gausiai žydinti ir be jokių senėjimo požymių. Aišku, uogos trečiaisiais metais kiek mažesnės nei anksčiau, bet vis tiek gausios ir pilnavertės.
Kam rekomenduočiau šią veislę?
Jeigu ieškai saldžių, desertinių braškių vėlyvam sezonui – ‘Malvina’ yra viena geriausių, kokias esu bandęs. Aš ją drąsiai rekomenduočiau tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems sodininkams, nes ji atlaidi klaidoms, gana atspari, ir neprašo jokios „chemijos“. Tai veislė, kuri leidžia pratęsti braškių sezoną beveik iki rugpjūčio vidurio – o tai, pripažinkim, yra prabanga mūsų platumose.
Mano nuomone, ji idealiai tinka mažesniems šeimos ūkiams ar asmeniniam vartojimui – kai norisi tikrų, saldžių uogų be rūgšties, ir kai nėra noro suktis aplink braškių lysves kaip aplink sergančius kūdikius. Ji nereikalauja specialios apsaugos nuo ligų, nei nuolatinio purškimo.
Komerciniam auginimui ‘Malvina’ turi savo pliusų – ypač dėl vizualiai labai patrauklių uogų ir ilgesnio derliaus lango, kai rinkoje jau mažėja pasiūla. Tačiau čia reikia įvertinti, kad veislė nėra tokia derlinga kaip ankstyvesnės, tad pelnas iš hektaro gali būti kiek mažesnis. Kita vertus, jos vėlyvumas leidžia pasiūlyti šviežias braškes tada, kai jų kainos šokteli, ir tai kompensuoja derliaus kiekį.
Galiausiai – tai puikus pasirinkimas tiems, kurie uogas nori tiesiog valgyti šviežias, o ne versti į džemus. Jos saldumas, aromatas ir tekstūra tam puikiai tinka. Aš pats, net turėdamas remontantinių braškių, rugpjūtį vis dar mieliau einu prie ‘Malvinos’ – jų skonis man arčiausiai to, ką vadinčiau „tikra braške“.
Ką kalba kiti augintojai (atsiliepimai)?
Kol pats dar nebuvau ragavęs ‘Malvinos’, labai domėjausi, ką apie ją kalba kiti – naršiau forumuose, feisbuko grupėse, net parašiau keliems ūkininkams, kurie ją augina komerciniais kiekiais. Vienas iš jų pasakė tiesiai: „Jeigu žmonės ragautų tik ‘Malviną’, visi kitos braškės atrodytų prėskos.“ Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į tokius žodžius, bet dabar pats galiu jiems pritarti.
Internete dominuoja labai pozityvūs atsiliepimai apie skonį – daug kas mini, kad ‘Malvina’ yra „tikrai saldi“, „turinti sodrų, gilų skonį“, o kai kas net rašo, kad tai „viena iš nedaugelio veislių, kurios iš tikrųjų turi braškės kvapą“. Dėl vėlyvumo žmonės ją labai vertina – ypač tie, kas augina kelias veisles iš eilės ir nori nenutrūkstamo uogavimo.
Kita vertus, keli ūkininkai perspėjo, kad derlius nebus toks įspūdingas kaip ankstyvųjų veislių – bet visi, kas ją augina bent antrus metus, tvirtino, kad dėl skonio ir atsparumo verta skirti vietos lysvėje. Viena moteris net rašė, kad jos anūkai ‘Malviną’ pradėjo vadinti „karaliene“ – nes nieko kito taip nebevalgo.
