Bijūnai – vieni iš populiariausių ir ilgaamžiškiausių daugiamečių augalų lietuviškuose soduose. Jie džiugina ne tik įspūdingais žiedais, bet ir tuo, kad kartą pasodinti gali augti toje pačioje vietoje dešimtmečius. Dėl savo elegantiškų, kvapnių žiedų ir įvairių veislių, šie augalai tapo neatsiejama klasikinių ir modernių sodybų dalimi. Tinkamai pasodinti ir prižiūrimi bijūnai kasmet grąžina dėmesį į natūralią sodo estetiką.
Žemiau pateikta greita apžvalga padės geriau susipažinti su bijūnų savybėmis ir poreikiais.
| Bijūnų augalo charakteristikos | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Paeonia |
| Rūšys | Žoliniai, medėjantys, Itoh hibridai |
| Žydėjimo laikotarpis | Gegužės pabaiga – birželio pabaiga |
| Spalvos | Balta, rausva, raudona, geltona, koralinė |
| Saulės poreikis | Saulėta arba dalinai saulėta vieta |
| Dirvos reikalavimai | Derlinga, humusinga, gerai drenuojama |
| Tręšimas | 1–2 kartus per sezoną (pavasarį ir po žydėjimo) |
| Genėjimas | Rudenį, po vegetacijos laikotarpio |
| Žiemojimas | Nereikalauja papildomos apsaugos, žiemoja grunte |
| Ilgaamžiškumas | Gali augti vienoje vietoje 20–50 metų |
Kuo bijūnai ypatingi ir kokios jų rūšys dažniausiai auginamos?
Bijūnai išsiskiria ne tik savo puošniais ir kvapniais žiedais, bet ir ypatingu ilgaamžiškumu – kartą pasodintas augalas gali džiuginti net kelis dešimtmečius. Tai vieni iš nedaugelio daugiamečių gėlių, kurie ne tik išlaiko dekoratyvumą visą sezoną, bet ir tampa tikru sodo akcentu žydėjimo laikotarpiu.
Tarp sodininkų mėgstamiausios yra trys pagrindinės bijūnų grupės:
Žoliniai bijūnai
Tai klasikiniai sodo bijūnai, kurie kasmet atželia iš šaknų. Jie pasižymi tvirtais stiebais ir gausiais žiedais. Žydėjimo laikotarpis trunka nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos, priklausomai nuo veislės. Ši grupė apima garsiuosius ‘Sarah Bernhardt’, ‘Karl Rosenfield’ ir ‘Duchesse de Nemours’ bijūnus.
Medėjantieji bijūnai
Skirtingai nei žoliniai, šie bijūnai per žiemą neišnyksta, o išlaiko sumedėjusius stiebus. Jie dažnai būna aukštesni, žydi anksčiau ir turi didesnius, šiek tiek į medžių žiedus panašius žiedus. Nors šiek tiek jautresni šalčiui, jų išvaizda – išties išskirtinė.
Itoh hibridai (tarpinė forma)
Tai modernūs hibridai, kurie sujungia žolinių ir medėjančių bijūnų savybes. Jie pasižymi stipriu augimu, ilgesniu žydėjimo periodu ir ypač tvirtais stiebais, kurie nereikalauja papildomo pririšimo. Tokie hibridai kaip ‘Bartzella’ arba ‘Cora Louise’ – vis dažniau sutinkami ir Lietuvos soduose.
Kiekviena grupė turi savų privalumų, todėl renkantis verta įvertinti tiek žydėjimo laiką, tiek formą ir pageidaujamą priežiūros lygį.
Kada ir kur geriausia sodinti bijūnus?
Bijūnai geriausiai jaučiasi, kai jų šaknys lieka netrikdomos ilgą laiką, todėl labai svarbu iškart pasirinkti tinkamą vietą ir sodinimo laiką. Netinkamai parinkta vieta ar per dažnas persodinimas gali lemti prastą žydėjimą arba jo visai nebūti keletą metų.
Tinkamiausias sodinimo laikas
Nors bijūnus galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį, idealiausias laikas – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos. Tuomet augalas jau būna nurimęs po vasaros augimo, o dirva – dar pakankamai šilta, kad šaknys sėkmingai įsitvirtintų.
Pavasarinis sodinimas dažniausiai naudojamas tik išimtiniais atvejais (pvz., kai įsigyjama bijūno daigų vazonuose), tačiau jis nėra toks efektyvus – augalas dažniau vėluoja augti ir gali neprigyti.
Vieta: saulė ir vėdinimas
Bijūnai mėgsta:
- Saulėtą vietą – bent 6 val. tiesioginės saulės per dieną. Pavėsyje žydės mažiau arba visai nežydės.
- Apsaugą nuo stiprių vėjų – ypač svarbu, nes dideli žiedai linkę svirti ar lūžti.
- Geras sąlygas orui cirkuliuoti – tai padeda sumažinti grybelinių ligų riziką.
Negalima sodinti prie didelių medžių ar krūmų, nes bijūnai nemėgsta konkurencijos dėl maistinių medžiagų ar drėgmės.
Dirvožemio reikalavimai
Tinkamiausia dirva – derlinga, lengvai drenuojama, turtinga humuso. Prieš sodinant verta:
- Giliai perkasti žemę (~40–50 cm).
- Įterpti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo.
- Vengti šviežio mėšlo ar rūgščios dirvos – bijūnai tai netoleruoja.
Tinkamas vietos ir laiko pasirinkimas – tai tvirtas pamatas visam likusiam bijūno gyvenimui. Tinkamai pasodinti bijūnai dažnai žydi gausiai jau nuo antrųjų metų.
Kaip teisingai pasodinti bijūnus?
Net ir puikiai parinkta vieta nebus naudinga, jei sodinimas atliktas netinkamai. Bijūnai yra gana kaprizingi šiuo klausimu – ypač jautriai reaguoja į per giliai ar per sekliai pasodintus pumpurus. Dėl to labai svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių.
Sodinimo gylis – kritiškai svarbus
Tai dažniausia pradedančiųjų klaida. Bijūnų šakniastiebyje esantys pumpurai turi būti ne giliau nei 3–5 cm po žeme. Jei jie bus per giliai, augalas gali nesužydėti keletą metų.
Žingsniai teisingam sodinimui:
- Iškaskite sodinimo duobę: maždaug 50 cm gylio ir pločio.
- Įpilkite drenažo sluoksnį: 10–15 cm žvyro arba rupesnio smėlio.
- Įterpkite derlingos žemės: geriausia – sumaišytos su kompostu arba perpuvusiu mėšlu.
- Uždėkite šakniastiebį taip, kad pumpurai būtų reikiamame gylyje (3–5 cm).
- Užberkite žemėmis ir lengvai paspauskite.
- Palaistykite – bet neperlaistykite. Pirmomis savaitėmis dirva turi būti tolygiai drėgna.
Ar reikia pririšti ar paremti?
Pirmaisiais metais – ne. Tačiau suaugę bijūnai su dideliais žiedais gali pradėti svirti, todėl vėlesniais sezonais rekomenduojama naudoti apskritus metalinius ar plastikinius stiebų laikiklius, kurie leidžia augalui laikyti formą.
Ar reikia mulčiuoti?
Taip, mulčiavimas kompostu arba durpėmis pavasarį padeda išlaikyti drėgmę ir mažina piktžolių kiekį. Tačiau svarbu neuždengti pačių pumpurų – jie turi likti atviri orui ir šviesai.
Teisingas sodinimas – tai ilgalaikė investicija. Kartą pasodintas bijūnas, jei viskas atlikta teisingai, žydės gausiai ir nereikalaus daug papildomos priežiūros ištisus dešimtmečius.
Bijūnų priežiūra skirtingais metų laikais
Bijūnai nėra reiklus augalas, tačiau norint išlaikyti gausų žydėjimą ir sveiką augimą ilgus metus, būtina skirti dėmesio skirtingų sezonų priežiūrai. Nuo pavasario iki žiemos kiekvienas laikotarpis turi savų užduočių, kurių nepaisymas gali lemti silpną žydėjimą ar net augalo ligas.
Pavasaris: augimo pradžios etapas
Pavasarį, kai tik ištirpsta sniegas ir žemė pradeda šilti, būtina nuvalyti visus likusius pernykščius stiebus ir seno mulčio sluoksnį. Tai padeda išvengti grybelinių ligų plitimo. Dirvą rekomenduojama švelniai supurenti aplink pumpurus – tik labai atsargiai, kad jų nepažeistumėte. Būtent šiuo laikotarpiu verta tręšti azoto, fosforo ir kalio turinčiomis kompleksinėmis trąšomis, kurios paskatins stiprų ūglių augimą.
Vasaros pradžia: žydėjimo metas
Kai bijūnai ima žydėti, svarbu palaikyti pastovią dirvos drėgmę. Laistymą rekomenduojama derinti su saikinga priežiūra – pašalinti peržydėjusius žiedus, kad augalas nekrautų sėklų ir neišsektų. Po žydėjimo, dažniausiai liepą, galima papildomai patręšti fosforo ir kalio turinčiomis trąšomis, kurios padės stiprinti šaknis ir sukaupti augalui jėgų kitam sezonui.
Ruduo: pasiruošimas ramybės laikotarpiui
Rudenį, kai lapai ima gelsti ir augalo vegetacija silpnėja, atėjus pirmiesiems šalnų ženklams reikia nukirpti visą antžeminę augalo dalį – paliekant tik apie 3–5 cm nuo žemės. Tai padeda apsisaugoti nuo ligų ir palengvina pavasarinę priežiūrą. Po genėjimo galima užberti lengvą mulčio sluoksnį – durpes, kompostą ar šieną, kuris apsaugos šaknis nuo temperatūrų svyravimų.
Žiema: ramybės laikotarpis
Bijūnai puikiai ištveria mūsų žiemas ir papildomo dengimo dažniausiai nereikia. Vienintelė išimtis – pirmaisiais metais ką tik pasodinti augalai. Tokiu atveju rekomenduojama naudoti lengvą eglišakių ar lapų dangą. Žiemą svarbiausia bijūnų neliesti – tai jų poilsio laika
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Bijūnų sodinimas | ✓Geriausias laikas dauginti ir sodinti plikomis šaknimis. | ✓Sodinkite iki šalnų – svarbu spėti iki lapkričio pradžios. | ||||||||||
| Žydėjimas | ✓Pirmosios veislės pradeda žydėti (ankstyvosios). | ✓Žydėjimo pikas – tręšti žydinčių augalų trąšomis. | ✓Pabaiga – šalinti nužydėjusius žiedus. | |||||||||
| Genėjimas | ✓Pašalinkite nudžiūvusius lapus ir stiebus. | ✓Rudeninis genėjimas – padeda išvengti ligų. | ||||||||||
| Laistymas | ✓Jei pavasaris sausas – pradėkite papildomą laistymą. | ✓Laistykite gausiai žydėjimo metu – 1 kartą per savaitę. | ✓Svarbu po žydėjimo – tai stiprina šaknis. | |||||||||
| Tręšimas | ✓Pirmas tręšimas – azotinėmis trąšomis augimui skatinti. | ✓Fosforo ir kalio trąšos žiedų formavimui. | ✓Paskutinis tręšimas sezono metu – stiprinti šaknis. | |||||||||
| Mulčiavimas | ✓Aplink kerą užpilkite kompostu arba žieve. | ✓Atnaujinkite mulčą prieš žiemą. |
Bijūnų žydėjimo skatinimas ir dažniausios klaidos
Nors bijūnai garsėja gausiais ir įspūdingais žiedais, kartais augintojai nusivilia silpnu arba visai nevykstančiu žydėjimu. Dažniausiai tai susiję ne su pačiu augalu, o su netinkama priežiūra ar klaidomis, kurios lengvai išvengiamos žinant keletą svarbių taisyklių.
Ką daryti, kad bijūnai gausiai žydėtų?
Norint paskatinti vešlų žydėjimą, svarbu užtikrinti tinkamą sodinimo gylį. Bijūno pumpurai neturėtų būti užkasti giliau nei 3–5 cm po žeme – per giliai pasodintas augalas kraus lapiją, bet žiedų taip ir nesulauksite. Taip pat svarbu parinkti tinkamą vietą – saulėtą, be nuolatinio pavėsio ir su lengvu vėdinimu. Kuo daugiau saulės gauna augalas, tuo gausiau jis žydi.
Negalima pamiršti ir dirvos. Bijūnai mėgsta humusingą, pralaidžią ir neužmirkstančią žemę. Jei sodinimo vieta linkusi kaupti drėgmę – būtina pasirūpinti drenažu. Taip pat žydėjimą skatina reguliarus, bet neperteklinis tręšimas – ypač fosforu ir kaliu turinčiomis trąšomis. Azoto trąšos, nors ir padeda lapų augimui, gali stabdyti žiedų formavimąsi.
Dažniausios priežiūros klaidos
Viena iš dažniausių klaidų – per dažnas persodinimas. Bijūnai mėgsta ramybę – kuo ilgiau jie auga vienoje vietoje, tuo stipriau įsitvirtina ir geriau žydi. Persodinti rekomenduojama tik tada, kai augalas akivaizdžiai per tankus ar ligotas.
Kita dažna klaida – netinkamas genėjimo laikas. Jei augalas genimas per anksti rudenį arba žiemą, jis gali likti neapsaugotas nuo šalčių. Taip pat nereikėtų genėti per arti šaknų – palikus kelis centimetrus stiebo, lengviau atsinaujina ūgliai.
Kai kurie sodininkai pamiršta apie mulčiavimą – o tai svarbu ne tik dėl šilumos, bet ir dėl piktžolių kontrolės bei drėgmės išlaikymo.
Bijūnų dauginimas: kas tinka pradedantiesiems?
Bijūnai laikomi ilgai vienoje vietoje augančiais augalais, todėl jų dauginimas nėra būtinas kasmet. Tačiau norint padauginti mėgstamą veislę ar atnaujinti seną kerą, galima pasinaudoti keliais pagrindiniais metodais. Kai kurie jų gana paprasti ir tinkami net mažiau patyrusiems sodininkams.
Kero dalijimas – patikimiausias būdas
Patikimiausias ir dažniausiai naudojamas bijūnų dauginimo būdas – kero dalijimas. Tam pasirenkamas subrendęs 4–5 metų augalas, kuris rudenį iškasamas iš žemės. Atsargiai nupurtoma dirva, šaknys apvalomos ir kerelis padalijamas aštriu peiliu taip, kad kiekviena dalis turėtų bent 3–5 pumpurus ir tvirtą šaknų sistemą.
Svarbu, kad pjūviai būtų švarūs – juos galima apibarstyti medžio anglimi arba pamirkyti fungicide, kad išvengtumėte ligų. Pasodinus naujus kerelius, jie dažniausiai pilnai prigyja per 1–2 metus ir vėliau pradeda žydėti.
Dauginti sėklomis – tik kantriems ir patyrusiems
Bijūnai taip pat gali būti dauginami sėklomis, tačiau šis būdas reikalauja daug kantrybės. Sėklos subręsta ne kiekvienais metais ir daigumas nėra labai aukštas. Be to, pirmieji žiedai pasirodo tik po 4–5 metų. Šis būdas dažniau taikomas selekcijoje, kai siekiama išvesti naujas veisles.
Ar galima dauginti stiebų dalimis?
Kai kurie augintojai bando bijūnus dauginti stiebo auginiais, tačiau šis metodas itin retai pasiteisina. Dauguma stiebų nepraželia ir neišleidžia šaknų, todėl tai nėra rekomenduojamas būdas, ypač pradedantiesiems.
Bijūnų privalumai ir trūkumai: ar verta juos rinktis?
Bijūnai jau daugelį metų išlieka vieni iš mėgstamiausių sodo augalų Lietuvoje ir visame pasaulyje. Jie žavi ne tik įspūdingais žiedais, bet ir ilgaamžiškumu bei palyginti paprasta priežiūra. Tačiau prieš įsigyjant verta įvertinti ir jų ribotumus, kad sprendimas būtų apgalvotas ir ilgam.
- Ilgaamžiškumas. Kartą pasodintas bijūnas gali augti toje pačioje vietoje net 20–30 metų ir ilgiau.
- Įspūdingas žydėjimas. Dideli, kvapnūs žiedai gegužės–birželio mėnesiais tampa tikra sodo puošmena.
- Atsparumas šalčiui. Daugelis veislių gerai žiemoja be papildomos apsaugos.
- Nereiklumas. Toleruoja įvairias dirvas, jei tik nėra užmirkimo.
- Puikiai tinka skynimui. Žiedai ilgai laikosi vazose ir vertinami floristikoje.
- Trumpas žydėjimo laikotarpis. Trunka tik 2–3 savaites per metus.
- Lėtas prigijimas. Gali nepradėti žydėti 1–2 metus po pasodinimo.
- Nemėgsta trikdymo. Persodinimai neigiamai veikia augalo sveikatą.
- Jautrumas ligoms. Gali sirgti pilkuoju puviniu ar lapų dėmėtumu esant drėgnoms sąlygoms.
Kada ir kaip persodinti bijūnus?
Nors bijūnai mėgsta stabilumą ir ilgus metus gali augti toje pačioje vietoje, kartais tenka juos persodinti – dėl per tankaus kerų augimo, norint padauginti augalus ar pakeisti dirvožemio sąlygas. Šis procesas reikalauja tam tikrų žinių ir kantrybės, nes bijūnai nemėgsta būti judinami.
Kada tinkamiausias metas persodinti?
Geriausias laikas bijūnų persodinimui – ruduo, rugpjūčio pabaiga arba rugsėjis, kai augalas jau baigęs vegetacijos ciklą. Tuomet šaknys ramybės būsenoje, o augalas lengviau pakelia šį pokytį. Venkite pavasarinio persodinimo, nes tai gali visiškai sustabdyti žydėjimą keliems metams.
Kaip tinkamai tai padaryti?
Norint bijūną perkelti į naują vietą, reikia jį atsargiai iškasti, išlaikant kuo didesnę šaknų sistemą. Šaknys neretai auga giliai, todėl reikės kastuvo su ilgu kotu. Senus ir pažeistus šaknų gabalus galima pašalinti, o patį kerą padalyti – paliekant 3–5 sveikus pumpurus kiekvienai daliai.
Naujoji sodinimo vieta turėtų būti saulėta, su gerai nusausinta dirva. Gylis labai svarbus – pumpurai turi atsidurti apie 3–5 cm po žeme. Per giliai pasodintas bijūnas dažniausiai nežydi.
Ką žinoti po persodinimo?
Pasodinus reikia gausiai palaistyti ir sekti, kad dirva neišdžiūtų. Pirmą sezoną augalas gali atrodyti silpnesnis – tai normalu. Trąšų naudoti iškart nereikia, geriau palaukti, kol bijūnas įsitvirtins.
| Klaida | Kas nutinka? | Sprendimas |
|---|---|---|
| Per gilus pasodinimas | Bijūnas ilgą laiką nežydi arba visai nežydi | Užtikrinkite, kad pumpurai būtų tik 3–5 cm po žeme |
| Per mažai šaknų arba pažeista sistema | Augalas silpnai prigyja, lėčiau vystosi | Kasant laikykite kuo daugiau šaknų, naudokite aštrų kastuvą |
| Persodinama netinkamu laiku | Gali nežydėti net 2 metus arba žūti | Persodinkite tik rudenį (rugpjūčio pabaiga–rugsėjis) |
| Pertręšimas po persodinimo | Perdega šaknys, augalas „sudega“ | Trąšas naudokite tik po 1–2 mėnesių, kai prigyja |
| Blogai parinkta vieta | Žydėjimas silpnas, lapai vysta | Rinkitės saulėtą vietą su lengva, laidžia dirva |
Naudingi patarimai sėkmingam bijūnų auginimui
Bijūnai, nors ir palyginti nereiklūs, visgi reikalauja tam tikro dėmesio, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo ar persodinimo. Štai keletas papildomų patarimų, kurie padės išvengti klaidų ir išlaikyti augalus sveikus bei dekoratyvius daugelį metų.
Ką svarbiausia įsidėmėti auginant bijūnus?
Bijūnai – tai ne tik ilgaamžiai, bet ir gana nekaprizingi augalai, kurie sužavi kiekvieną žiedų gausa ir aromatu. Tačiau jų grožis reikalauja šiek tiek kantrybės ir žinių. Tinkama sodinimo vieta, teisingas gylis, reguliarus, bet neperteklinis laistymas bei atidumas genėjimui – tai kertiniai žingsniai, padedantys augalui suklestėti.
Svarbiausia vengti dažnų persodinimų, per gilaus sodinimo ir nepamiršti, kad žydėjimas reikalauja laiko – ypač pirmaisiais metais. Tačiau kartą prigijęs bijūnas dažnai tampa ištikimu sodo palydovu keliems dešimtmečiams.
