Kai pradėjau auginti braškes, man atrodė, kad egzistuoja vos kelios veislės – ankstyvos, vėlyvos ir „tos saldžios iš močiutės daržo“. Bet kuo labiau gilinausi, tuo labiau supratau, kad braškių pasaulis Lietuvoje yra milžiniškas. Šiandien galima rasti dešimtis, o realiai net šimtus skirtingų veislių – nuo labai ankstyvų iki remontantinių, nuo milžiniškų desertinių iki itin aromatingų senųjų veislių.
Per laiką pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – nėra vienos „geriausios“ braškės visiems. Vienos veislės puikiai tinka šviežiam valgymui, kitos geriau laikosi transportuojant, trečios idealiai tinka uogienėms, o ketvirtos leidžia braškes valgyti beveik iki rudens šalnų.
Dar viena įdomi detalė – Lietuvoje braškių pasirinkimas kasmet didėja. Daigynai nuolat atsiveža naujų itališkų, olandiškų, britiškų ir prancūziškų veislių. Dalis jų greitai dingsta, kitos tampa tikromis klasikinėmis favoritėmis ir išlieka daugelį metų.
| Braškių savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Fragaria × ananassa |
| Augalo tipas | Daugiametis uoginis augalas |
| Derėjimo laikas | Gegužės pabaiga – rudens šalnos |
| Veislių grupės | Ankstyvos, vidutinės, vėlyvos, remontantinės |
| Uogų dydis | Nuo smulkių iki labai stambių |
| Auginimo vieta | Lysvės, šiltnamiai, pakeltos lysvės, vazonai |
| Gyvavimo trukmė | 3–5 metai vienoje vietoje |
| Maistinė vertė (100 g) | |
|---|---|
| Kalorijos | 32 kcal |
| Vitaminas C | Apie 59 mg |
| Skaidulos | 2 g |
| Kalis | 153 mg |
| Cukrūs | 4,9 g |
| Nauda | Antioksidantai, vitaminai ir mažas kaloringumas |
Kaip skirstomos braškių veislės?
Lengviausia braškių veisles suprasti pagal jų derėjimo laiką. Būtent taip jas dažniausiai skirsto daigynai ir augintojai.
Ankstyvosios braškės dera pačios pirmos – dažniausiai gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Tokias veisles renkasi žmonės, kurie nori kuo ankstesnio derliaus.
Vidutinio ankstyvumo ir vidutinės veislės dera birželio viduryje. Dažniausiai būtent jos pasižymi geriausiu skonio ir derlingumo balansu.
Vėlyvosios braškės leidžia sezoną pratęsti iki liepos pabaigos ar net rugpjūčio. Tokiu metu šviežios braškės jau tampa tikra prabanga.
Dar atskirai išskiriamos remontantinės braškės. Jos dera ne vieną kartą, o bangomis – nuo vasaros pradžios iki rudens šalnų.
Per laiką pastebėjau, kad praktiškiausias variantas yra sodinti kelių skirtingų grupių braškes. Tuomet uogų sezonas gali tęstis beveik visą vasarą, o ne tik kelias savaites birželį.
Ankstyvosios braškių veislės
Ankstyvosios braškės Lietuvoje visada turi didžiausią emocinę vertę. Kai po ilgos žiemos pasirodo pirmosios raudonos uogos, jų skonis atrodo beveik dvigubai geresnis nei vasaros viduryje.
Per laiką pastebėjau, kad žmonės ankstyvąsias veisles dažniausiai renkasi dėl trijų priežasčių – kuo ankstesnio derliaus, gražios išvaizdos ir galimybės braškes parduoti brangiausiu sezono metu.
Viena populiariausių klasikinių ankstyvųjų veislių Lietuvoje vis dar išlieka Honeoye. Ji vertinama dėl ankstyvumo, gero derlingumo ir pakankamai stipraus atsparumo mūsų klimatui. Uogos gana tamsios, tvirtos ir aromatingos.
Labai populiari ir Clery veislė. Ji dažnai laikoma viena gražiausių ankstyvųjų braškių. Uogos ryškiai raudonos, blizgios ir labai tvarkingos formos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Clery dažnai laimi išvaizda, tačiau skonio stiprumas labai priklauso nuo oro ir dirvos.
Dar viena dažnai auginama ankstyva veislė – Alba. Ji vertinama dėl stambių ir vienodų uogų. Tokios braškės labai patogios prekybai, nes atrodo itin tvarkingai dėžutėse.
Pastaraisiais metais labai sparčiai populiarėja ir naujesnės itališkos veislės:
- Aprica;
- Quicky;
- Allegro;
- Magnum;
- Rumba;
- Flair.
Pastebėjau, kad dauguma naujų veislių bando suderinti tris savybes vienu metu – ankstyvumą, dideles uogas ir geresnį skonį. Anksčiau labai ankstyvos braškės dažnai būdavo gražios, bet ne pačios skaniausios. Naujos kartos veislės šį skirtumą po truputį mažina.
Tačiau yra vienas niuansas – labai ankstyvos braškės dažniausiai jautresnės pavasarinėms šalnoms. Jei žydėjimo metu užklumpa stipresnis šaltis, pirmasis derlius gali stipriai nukentėti. Dėl to ankstyvos veislės dažnai geriausiai jaučiasi po agroplėvele arba šiltesnėse vietose.
Vidutinio ankstyvumo ir vidutinės braškių veislės
Jeigu reikėtų rinktis vieną braškių grupę, kuri dažniausiai duoda geriausią balansą tarp skonio, derliaus ir stabilumo, greičiausiai rinkčiausi būtent vidutinio ankstyvumo veisles.
Per laiką pastebėjau, kad būtent jos dažniausiai tampa tikrosiomis sodo favoritėmis. Ankstyvosios braškės laimi sezono pradžia, tačiau vidutinės veislės dažnai pasižymi pilnesniu skoniu ir stipresniu aromatu.
Lietuvoje labai dažnai auginamos šios grupės veislės:
- Sonata;
- Asia;
- Darselect;
- Elsanta;
- Florence;
- Faith;
- Malling Centenary;
- Falco;
- Elegance;
- Tea.
Sonata jau daugelį metų išlieka viena populiariausių braškių Lietuvoje. Ji gana universali – uogos saldžios, gražios ir pakankamai stabilios net sudėtingesniais metais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Sonata dažnai tampa tuo „saugiu variantu“, kuris retai nuvilia.
Labai stipriai populiarėja ir Asia. Ši veislė garsėja labai stambiomis, gražiomis uogomis ir desertiniu skoniu. Kai kurios Asia uogos būna beveik delno dydžio, todėl pirmą kartą pamačius tikrai nustebina.
Darselect dažnai vertinama dėl itin stipraus aromato. Tai viena tų braškių, kurios kvepia beveik per visą šiltnamį ar lysvę. Tiesa, ši veislė jautresnė karščiui ir drėgmės svyravimams.
Elsanta ilgą laiką buvo viena pagrindinių komercinių veislių Europoje. Ji labai graži, gerai laikosi transportuojant, tačiau skoniu ne visada pranoksta modernesnes desertines veisles.
Pastebėjau, kad būtent vidutinės veislės dažniausiai geriausiai tinka namų sodui. Jos dera tada, kai oras jau stabilesnis, todėl uogos dažnai būna saldesnės ir aromatingesnės nei labai ankstyvų braškių.
Vėlyvosios braškių veislės
Vėlyvosios braškės dažnai lieka nepelnytai primirštos, nors būtent jos leidžia braškių sezoną pratęsti gerokai ilgiau. Kai dauguma ankstyvų ir vidutinių veislių jau baigia derėti, vėlyvosios dar tik pradeda savo piką.
Per laiką pastebėjau, kad žmonės vėlyvas braškes pradeda vertinti tada, kai bent kartą liepos pabaigoje nusiskina šviežių savo uogų. Tuo metu braškės jau atrodo beveik prabanga.
Lietuvoje dažniausiai auginamos šios vėlyvosios veislės:
- Malwina;
- Florence;
- Pegasus;
- Fenella;
- Symphony;
- Faith;
- Pandora;
- Salsa.
Turbūt garsiausia vėlyvoji veislė šiandien yra Malwina. Ji dera labai vėlai ir pasižymi itin tamsiomis, saldžiomis uogomis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad skoniu Malwina dažnai lenkia daugelį ankstyvųjų veislių.
Dar vienas didelis Malwina privalumas – labai stiprus aromatas. Kai uogos pilnai sunoksta, jos turi beveik laukinių braškių poskonį.
Florence taip pat gana populiari tarp vėlyvųjų braškių. Ji vertinama dėl gero derlingumo ir pakankamai stambių uogų. Tiesa, skonis labiau priklauso nuo oro sąlygų.
Salsa dažnai išsiskiria itin didelėmis uogomis. Kartais jos būna tokios stambios, kad pirmasis derlius atrodo beveik nenatūraliai didelis.
Pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – vėlyvosios braškės dažnai būna saldesnės dėl šiltesnio vasaros laikotarpio. Kai daugiau saulės ir mažiau pavasarinės drėgmės, uogos sukaupia daugiau cukraus ir aromato.
Tačiau yra ir minusų. Vėlyvosios veislės dažniau susiduria su:
- karščiais;
- sausromis;
- pilkuoju puviniu;
- šliužais;
- paukščiais.
Būtent todėl jų priežiūra vasaros viduryje dažnai tampa kiek sudėtingesnė nei ankstyvųjų braškių.
Remontantinės braškių veislės
Remontantinės braškės visiškai pakeičia įprastą supratimą apie braškių sezoną. Vietoje vieno didelio derliaus birželį jos dera bangomis – nuo vasaros pradžios iki rudens šalnų.
Kai pirmą kartą pradėjau auginti remontantines braškes, atrodė beveik keista matyti žiedus, žalias uogas ir prinokusias braškes vienu metu. Tačiau būtent dėl šios savybės jos tapo labai populiarios mažesniuose soduose ir terasose.
Lietuvoje dažniausiai auginamos šios remontantinės veislės:
- Albion;
- Murano;
- Portola;
- San Andreas;
- Mara des Bois;
- Monterey;
- Selva;
- Ostara.
Albion turbūt yra viena garsiausių remontantinių braškių pasaulyje. Ji vertinama dėl stambių, labai gražių ir tvirtų uogų. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Albion dažnai atrodo beveik idealiai – ilgos, blizgios uogos labai išsiskiria tiek lysvėje, tiek dėžutėje.
Murano pastaraisiais metais labai sparčiai populiarėja ir Lietuvoje. Ji dera stabiliai, o skonis dažnai būna geresnis nei daugelio kitų remontantinių braškių.
Labai įdomi veislė yra Mara des Bois. Jos uogos nėra pačios didžiausios, tačiau aromatas labai primena laukines žemuoges. Dėl šios priežasties ji dažnai laikoma viena skaniausių remontantinių braškių.
San Andreas ir Portola dažniau pasirenkamos dėl didesnio derlingumo ir tvirtesnių uogų. Tokios veislės ypač mėgstamos žmonių, kurie augina braškes ne tik sau, bet ir prekybai.
Pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – remontantinės braškės reikalauja daugiau priežiūros nei įprastos. Kadangi jos dera ilgai, augalai sunaudoja daug daugiau energijos.
Todėl joms ypač svarbu:
- reguliarus laistymas;
- papildomas tręšimas;
- derlinga dirva;
- senų lapų šalinimas;
- nuolatinė priežiūra.
Jei įprastos braškės po derliaus gali „pailsėti“, remontantinės beveik visą sezoną dirba be sustojimo. Būtent todėl gerai prižiūrimos jos gali derėti iki pat spalio.
Desertinės ir itin saldžios braškių veislės
Kai žmonės klausia „kokia braškė pati skaniausia“, dažniausiai kalba eina būtent apie desertines veisles. Tai braškės, kurios vertinamos ne dėl derlingumo ar transportavimo, o pirmiausia dėl skonio, aromato ir malonumo valgyti tiesiai nuo krūmo.
Per laiką pastebėjau, kad desertinės braškės dažnai nebūna pačios tvirčiausios ar ilgiausiai išsilaikančios, tačiau jų skonis viską atperka.
Tarp saldžiausių ir aromatingiausių veislių Lietuvoje dažnai minimos:
- Asia;
- Malwina;
- Mara des Bois;
- Darselect;
- Faith;
- Sonata;
- Murano;
- Clery.
Asia labai dažnai sužavi pirmiausia dydžiu. Uogos būna didelės, sultingos ir labai saldžios. Kai vasara šilta, jų skonis tikrai įspūdingas.
Malwina išsiskiria tamsesnėmis uogomis ir labai sodriu aromatu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pilnai prinokusi Malwina dažnai tampa viena skaniausių sezono braškių.
Darselect garsėja stipriu „tikros braškės“ kvapu. Kai kurios modernesnės veislės atrodo labai gražiai, tačiau praranda dalį aromato. Darselect šioje vietoje vis dar išlieka labai stipri.
Mara des Bois daug kas vadina beveik braškių ir žemuogių mišiniu. Uogos smulkesnės, tačiau kvapas labai intensyvus. Tokias braškes dažniausiai renkasi žmonės, kurie ieško ne dydžio, o skonio.
Pastebėjau vieną įdomų dalyką – saldžiausios braškės nebūtinai būna pačios ankstyviausios. Dažnai geriausią skonį veislės pasiekia tada, kai gauna daug saulės ir stabilios šilumos.
Būtent todėl:
- vidutinės ir vėlyvos veislės dažnai būna aromatingesnės;
- šiltesnė vasara stipriai pagerina skonį;
- per didelis lietus sumažina saldumą;
- derlingumas ne visada reiškia geriausią skonį.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei braškes auginate pirmiausia sau ir šeimai, tikrai verta dalį lysvės skirti būtent desertinėms veislėms. Kartais mažesnis derlius atneša daug daugiau malonumo nei kibirai vidutinio skonio uogų.
Stambiausių braškių veislės
Didelės braškės visada traukia dėmesį. Kai pirmą kartą pamatai delno dydžio uogas, atrodo beveik neįtikėtina, kad tai tikra braškė, o ne kažkoks specialiai išaugintas parodinis variantas.
Per laiką pastebėjau, kad būtent stambios veislės dažniausiai sulaukia daugiausia susidomėjimo turguose ir socialiniuose tinkluose. Žmonės labai mėgsta įspūdingą vaizdą.
Tarp stambiausių braškių veislių Lietuvoje dažniausiai minimos:
- Asia;
- Salsa;
- Faith;
- Aprica;
- Alba;
- Roxana;
- Magnum;
- Portola.
Asia čia dažnai tampa tikra lydere. Pirmasis derlius kartais būna toks stambus, kad kelios uogos vos telpa delne. Be to, ši veislė dažnai išlaiko ir gana gerą skonį, todėl nėra tik „graži“.
Salsa taip pat garsėja milžiniškomis uogomis. Kai kurios pirmosios braškės atrodo beveik nenatūraliai didelės. Tiesa, kuo vėliau sezono metu, tuo dydis dažniausiai mažėja.
Aprica pastaraisiais metais labai sparčiai populiarėja tarp augintojų. Ji ne tik dera anksti, bet ir užaugina labai stambias bei tvarkingas uogas.
Pastebėjau vieną svarbų dalyką – labai stambioms braškėms ypač svarbios geros augimo sąlygos. Jei trūksta drėgmės arba maisto medžiagų, uogų dydis gana greitai sumažėja.
Didžiausią įtaką stambioms uogoms dažniausiai turi:
- derlinga dirva;
- reguliarus laistymas;
- pakankamas tręšimas;
- mažesnis augalų tankumas;
- šiluma ir saulė.
Tačiau yra ir kita pusė. Labai stambios braškės ne visada būna pačios aromatingiausios. Kartais mažesnės desertinės veislės skonio prasme jas stipriai lenkia.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad idealiausias variantas dažnai būna derinti skirtingas veisles – vienas dėl dydžio, kitas dėl skonio, trečias dėl ilgesnio derėjimo. Tuomet braškių sezonas tampa daug įdomesnis ir stabilesnis.
Braškių veislės tinkamiausios Lietuvos klimatui
Per laiką supratau vieną labai svarbų dalyką – ne visos įspūdingai atrodančios braškės vienodai gerai jaučiasi Lietuvoje. Kai kurios puikiai atrodo kataloguose ar pietų Europos ūkiuose, tačiau mūsų klimatas joms tampa rimtu išbandymu.
Lietuvoje labai svarbus ne tik derlius, bet ir atsparumas šalnoms, lietingiems periodams, pilkajam puviniui ir žiemos šalčiui. Būtent dėl šios priežasties kai kurios senesnės veislės vis dar išlieka labai populiarios. Jos gal ir nėra pačios įspūdingiausios dydžiu, tačiau stabiliai dera beveik kasmet.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vienos patikimiausių Lietuvos sąlygoms dažniausiai būna:
- Honeoye
- Sonata
- Malwina
- Clery
- Asia
- Florence
- Faith
Honeoye daug metų laikoma viena patikimiausių ankstyvųjų braškių. Ji gana gerai toleruoja mūsų pavasarius ir retai visiškai nuvilia net po šaltesnių žiemų.
Sonata dažnai tampa universaliu pasirinkimu. Ji pakankamai atspari, stabiliai dera ir tuo pačiu išlaiko gerą skonį. Dėl šios priežasties ją mėgsta tiek mėgėjai, tiek didesni augintojai.
Malwina labai vertinama dėl vėlyvo derėjimo ir gero skonio net vasaros pabaigoje. Tiesa, jai reikia daugiau vietos ir geresnės oro cirkuliacijos, nes tankiuose braškynuose gali dažniau atsirasti puvinys.
Pastebėjau, kad Lietuvoje labai svarbi ir pati auginimo vieta. Net gera veislė prastai augs sunkioje molingoje žemėje, nuolat užmirkstančioje vietoje ar visiškame pavėsyje.
Dar vienas svarbus dalykas – skirtingi Lietuvos regionai. Pajūryje kai kurios jautresnės veislės žiemoja gerokai lengviau nei rytinėje Lietuvos dalyje, kur šalčiai būna stipresni ir ilgesni.
Būtent todėl renkantis braškes verta žiūrėti ne tik į reklamą ar gražias nuotraukas, bet ir į tai, kaip konkreti veislė elgiasi Lietuvos sąlygomis po kelių sezonų.
Rečiausios ir naujausios braškių veislės Lietuvoje
Per paskutinius metus labai aiškiai matosi viena tendencija – Lietuvoje atsiranda vis daugiau naujų itališkų, olandiškų ir britiškų braškių veislių. Kai kurios jų pas mus dar gana retos, todėl žmonės apie jas dažnai sužino tik iš specializuotų daigynų ar augintojų grupių.
Pastebėjau, kad naujos veislės dažniausiai kuriamos bandant išspręsti kelias problemas vienu metu – pagerinti skonį, išlaikyti didelį uogų dydį ir padidinti atsparumą ligoms.
Tarp retesnių arba naujesnių veislių Lietuvoje vis dažniau galima rasti:
- Aprica
- Quicky
- Magnum
- Falco
- Tea
- Sandra
- Dahli
- Lycia
- Brilla
- Vivara
- Murano
- Florice
- Joly
- Roxana
Aprica šiuo metu labai sparčiai populiarėja dėl ankstyvumo ir labai tvarkingų uogų. Daug kas ją renkasi kaip modernesnę alternatyvą senesnėms ankstyvosioms veislėms.
Quicky išsiskiria itin ankstyvu derėjimu. Kai kuriuose ūkiuose ji pradeda nokti beveik viena pirmųjų. Tiesa, tokios veislės dažniausiai reikalauja šiltesnių sąlygų ir geresnės priežiūros.
Murano daug kas vertina kaip vieną stipriausių naujesnių remontantinių braškių. Ji dera ilgai, o uogos išlieka gana didelės net sezono pabaigoje.
Lycia ir Brilla dažniausiai minimos tarp perspektyvių itališkų desertinių veislių. Jų uogos labai gražios, ryškios ir gana saldžios.
Pastebėjau, kad su naujomis veislėmis visada atsiranda ir tam tikra rizika. Kartais kataloguose jos atrodo įspūdingai, tačiau Lietuvos sąlygomis paaiškėja, kad:
- jautriau reaguoja į šalnas;
- sunkiau žiemoja;
- prasčiau toleruoja lietingą vasarą;
- reikalauja intensyvesnės priežiūros.
Būtent todėl aš visada rekomenduoju naujas veisles pradžioje išbandyti mažesniu kiekiu. Tik po kelių sezonų tampa aišku, ar konkreti braškė tikrai verta didesnio braškyno.
Kaip išsirinkti tinkamiausią braškių veislę?
| Ką norite gauti? | Rekomenduojamos braškių veislės | Kuo jos išsiskiria? |
|---|---|---|
| Labai ankstyvą derlių | Honeoye, Clery, Alba, Quicky, Aprica | Pradeda derėti vienos pirmųjų, leidžia mėgautis braškėmis jau gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. |
| Labai saldžias desertines braškes | Asia, Malwina, Mara des Bois, Darselect, Sonata | Pasižymi stipriu aromatu, desertiniu skoniu ir sultingomis uogomis. |
| Dideles ir įspūdingas uogas | Asia, Salsa, Magnum, Faith, Roxana | Uogos labai stambios, dažnai išsiskiria puikia išvaizda ir dydžiu. |
| Ilgą derėjimą visą sezoną | Albion, Murano, San Andreas, Portola, Monterey | Remontantinės veislės, kurios dera bangomis iki pat rudens šalnų. |
| Patikimą auginimą Lietuvos sąlygomis | Honeoye, Sonata, Malwina, Florence, Clery | Gerai prisitaiko prie Lietuvos klimato ir dažniausiai stabiliai dera kasmet. |
| Braškių prekybai | Clery, Alba, Elsanta, Aprica, Faith | Tvirtos, gražios ir gerai transportuojamos uogos. |
| Auginimui šiltnamyje | Clery, Albion, Murano, Portola | Gerai jaučiasi šiltesnėse sąlygose ir dažnai dera anksčiau. |
Dažniausios klaidos renkantis braškių veisles
Per laiką pastebėjau, kad dauguma problemų su braškėmis prasideda dar prieš sodinimą – būtent veislių pasirinkimo etape. Žmonės dažnai susižavi reklaminėmis nuotraukomis arba labai didelėmis uogomis, tačiau neįvertina, kaip konkreti veislė elgsis Lietuvos sąlygomis.
Viena dažniausių klaidų – sodinti tik vieną veislę. Iš pradžių atrodo patogu, tačiau tada visas derlius sunoksta beveik vienu metu. Kelias savaites braškių būna labai daug, o po to sezonas staiga baigiasi ir lysvė lieka tuščia.
Dar viena dažna problema – pasirinkimas vien pagal uogų dydį. Labai stambios braškės ne visada būna pačios skaniausios ar atspariausios. Kartais įspūdingai atrodančios pirmosios uogos slepia gana vidutinį skonį arba silpnesnį aromatą.
Taip pat dažnai neįvertinama, kad skirtingos veislės labai nevienodai reaguoja į Lietuvos klimatą. Vienos puikiai toleruoja lietingą vasarą, o kitos pradeda pūti vos tik prasideda ilgesni lietūs. Kai kurios gerai žiemoja net šaltesniais metais, o jautresnės veislės po stipresnės žiemos gali smarkiai nukentėti.
Pastebėjau ir kitą kraštutinumą – dalis žmonių renkasi tik senas, visiems žinomas veisles ir visiškai vengia naujesnių. Tačiau nemažai modernių braškių iš tikrųjų pasižymi geresniu atsparumu ligoms, stabilesniu derliumi ar geresniu skoniu.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad praktiškiausias sprendimas dažniausiai būna derinti kelias skirtingas braškių grupes. Tuomet vienos pradeda sezoną labai anksti, kitos duoda pagrindinį derlių vasaros viduryje, o remontantinės leidžia braškėmis mėgautis net iki rudens.
Būtent toks derinys dažniausiai leidžia turėti ilgesnį, stabilesnį ir daug įdomesnį braškių sezoną.
