Pamenu, kaip vieną birželio rytą nuėjau į šiltnamį pasidžiaugti pomidorais – vakar dar žali, stiprūs, o šiandien lapai susiraukšlėję, lipnūs, apačioje pilna kažkokių smulkių gyvių. Močiutė tokiu atveju sakydavo trumpai: „Amarai – jei dabar nepaimsi, rytoj bus pilna.“ Ir buvo teisi. Amarai darže – vieni greičiausių ir klastingiausių kenkėjų, ypač kai kalba eina apie pomidorus ir agurkus.
Didžiausia bėda ta, kad amarai ne tik silpnina augalus siurbdami jų sultis, bet ir platina ligas. Jei jų laiku nepastebi, per kelias dienas gali sustoti augimas, nukristi žiedai, o derlius taip ir nesusiformuoti. Todėl svarbiausia – greitai atpažinti problemą ir pasirinkti tinkamą apsaugą, ar tai būtų natūralūs būdai, ar veiksmingi insekticidai.
| Dažniausios amarų rūšys darže | |
|---|---|
| Žalieji amarai | Labiausiai paplitę, dažni ant pomidorų ir agurkų |
| Juodieji amarai | Dažniau puola jaunus augalus ir stiebus |
| Geltonieji amarai | Dažniausi šiltnamiuose, greitai dauginasi |
| Augalai, kuriuos amarai puola dažniausiai | |
|---|---|
| Pomidorai | Lapų apačia, viršūnės, žiedai |
| Agurkai | Jauni lapai ir stiebai |
| Paprikos | Viršūniniai ūgliai |
| Pupelės | Jauni stiebai ir lapai |
Kas yra amarai ir kodėl jie tokie pavojingi pomidorams bei agurkams
Amarai – tai smulkūs, bet itin godūs kenkėjai, kurie augalus silpnina ne dienomis, o valandomis. Jie maitinasi siurbdami augalų sultis, todėl pomidorai ir agurkai labai greitai praranda jėgas. Kaime sakydavo: „Amaras mažas, bet bėda didelė.“ Ir visiškai teisingai.
Didžiausias pavojus slypi ne tik tame, kad amarai išsiurbia augalo syvus. Jie dar ir perneša virusines ligas, kurių jau nebeišgydysi jokiu purškimu. Be to, amarai palieka lipnią medžiagą – vadinamąją medaus rasą. Ant jos greitai ima vystytis suodligė, lapai apsineša juodu apnašu ir augalas praktiškai nebegali kvėpuoti.
Pomidorams amarai pavojingi tuo, kad:
– silpnėja viršūniniai ūgliai,
– žiedai pradeda kristi,
– augalas lėčiau mezga vaisius.
Agurkams žala dar greitesnė:
– lapai susiraukšlėja,
– stiebai nustoja augti,
– vaisiai lieka smulkūs arba visai nesiformuoja.
Dar viena problema – amarų dauginimosi greitis. Viena patelė per trumpą laiką gali „užkurti“ visą koloniją. Todėl jei pamatei pirmuosius amarus ir numoji ranka, po savaitės jų bus dešimteriopai daugiau.
Kaip atpažinti amarus pomidoruose
Pomidorai labai aiškiai parodo, kada jiems kažkas negerai. Jei ryte įeini į šiltnamį ar daržą ir matai, kad augalas lyg ir gyvas, bet atrodo „pavargęs“, verta stabtelėti ir pažiūrėti atidžiau. Amarai pomidoruose dažniausiai pasirodo nepastebimai, bet jų palikti ženklai labai iškalbingi.
Pirmiausia dėmesį patraukia lapų viršūnės. Jos pradeda suktis, raitotis, tampa minkštesnės. Jei apversi lapą, ypač jauną, dažnai pamatysi ištisas smulkių amarų kolonijas. Jie slepiasi lapų apačioje, prie gyslų ir stiebų pažastėse – ten, kur šilčiau ir saugiau.
Kitas labai būdingas požymis – lipnūs lapai. Tai amarų išskiriama medaus rasa. Jei pirštais prilieti lapą ir jauti, kad jis tarsi šiek tiek klampus, beveik garantuota, jog amarai jau darbuojasi. Kaime tokį augalą vadindavo „apsirūgusiu“.
Dar vienas signalas – skruzdėlės. Jei aplink pomidorus nuolat matai skruzdėles, jos beveik visada „ganosi“ amarus. Skruzdėlės saugo amarus ir net perneša juos ant naujų augalų, nes minta jų išskiriama saldžia rasa. Tai labai aiškus ženklas, kad problema jau ne pavienė.
Pomidoruose amarai pavojingi dar ir tuo, kad dažniausiai puola viršūnes ir žiedus. Net jei pats augalas dar laikosi, žiedų kritimas reiškia, kad derliaus gali gerokai sumažėti.
Kaip atpažinti amarus agurkuose
Agurkai į amarus reaguoja dar greičiau nei pomidorai. Jei pomidoras dar kurį laiką „kovoja“, tai agurkas dažnai pasiduoda beveik iš karto. Kaime sakydavo: „Agurkas – kaip vaikas, kas prisilietė, tas ir matosi.“ Ir tai labai taiklu, nes amarų požymiai agurkuose išryškėja greitai ir aiškiai.
Pirmasis signalas – lapų forma. Jauni agurkų lapai ima banguotis, susisuka į vidų, kraštai pasidaro nelygūs. Dažnai atrodo, kad augalui trūksta vandens, nors dirva drėgna. Tai viena dažniausių klaidų – pradėti dar daugiau laistyti, kai problema iš tiesų yra amarai.
Kaip ir pomidoruose, amarai dažniausiai slepiasi lapų apačioje, bet agurkuose jų dar daugiau būna ir ant jaunų stiebų, prie ūglių pažastų. Ten jie sudaro ištisas kolonijas, kurios plika akimi matosi kaip žali ar juodi taškeliai.
Labai būdingas požymis – lipnūs, blizgantys lapai, o vėliau ir pilkšvas ar juodas apnašas. Tai ženklas, kad medaus rasa jau pritraukė grybelines ligas. Tokiu atveju augalas ne tik silpnėja, bet ir praktiškai nustoja augti.
Agurkuose amarai itin pavojingi todėl, kad:
– greitai pažeidžia augimo viršūnes,
– stabdo naujų lapų ir žiedų formavimąsi,
– vaisiai užsimezga deformuoti arba visai neauga.
Dar vienas labai svarbus momentas – šiltnamis. Šiltnamyje amarai dauginasi ypač greitai, nes jiems patinka šiluma ir ramybė. Jei amarus pamatei šiltnamyje, veikti reikia nedelsiant – delsti čia tiesiog neleidžiama.
Natūralūs ir liaudiški būdai, kaip kovoti su amarais
Kai amarai dar tik pradeda plisti, tikrai nebūtina iškart griebtis stiprios chemijos. Kaime visada pirmiausia bandydavome tai, kas paprasta, pigu ir patikrinta. Ir dažnu atveju to visiškai pakakdavo, ypač jei augalai buvo tik šiek tiek apnikti.
Svarbiausia čia – reguliarumas. Natūralūs būdai neveikia „vienu šūviu“, bet jie labai gerai stabdo amarų dauginimąsi ir leidžia augalams atsigauti.
Muiluotas vanduo
Paprastas ūkiško muilo tirpalas – viena seniausių priemonių nuo amarų. Jis pažeidžia amarų kūno paviršių ir stabdo jų kvėpavimą. Purškiama lapų apačia ir stiebai, geriausia vakare. Kaime sakydavo: „Ne jėga, o kantrybe amarą nuimsi.“
Pelenų tirpalas
Medžio pelenai maišomi su vandeniu ir paliekami nusistovėti. Šiuo tirpalu purškiami augalai. Pelenai amarams nepatinka, be to, jie šiek tiek stiprina augalus. Svarbu purkšti sausą, ne per karštą dieną.
Dilgėlių užpilas
Dilgėlės užpilamos vandeniu ir laikomos kelias dienas, kol pradeda fermentuotis. Kvapas stiprus, bet amarams dar nemalonesnis. Tuo pačiu augalai gauna natūralių mikroelementų.
Stipri vandens srovė
Jei amarų dar nedaug, kartais pakanka juos tiesiog nuplauti stipria vandens srove. Tai ypač tinka agurkams. Tiesa, procedūrą gali tekti kartoti kelis kartus.
Iš patirties galiu pasakyti atvirai – liaudiški būdai geriausiai veikia pačioje pradžioje. Jei amarai jau apėmę didelę augalo dalį, vien jų gali nebeužtekti.
Efektyviausi insekticidai nuo amarų – ką rinktis ir kaip naudoti
Kai amarai jau išplitę plačiau, lapai lipnūs, o augalai akivaizdžiai silpsta, tenka pripažinti vieną dalyką – be insekticido kartais neapsieisi. Kaime sakydavo: „Jei jau užėjo maras – vandeniu jo neišprausi.“ Čia svarbu ne tik pats preparatas, bet ir teisingas jo panaudojimas.
Didžiausia klaida – purkšti bet kuo ir bet kada. Net veiksmingiausias insekticidas gali nepadėti, jei naudojamas netinkamu metu arba ne ten, kur slepiasi amarai. O jie, kaip jau žinai, dažniausiai būna lapų apačioje ir jaunuose ūgliuose.
Veiksmingiausi insekticidai nuo amarų pomidorams ir agurkams
Iš praktikos galiu pasakyti vieną labai svarbų dalyką: insekticidas turi pataikyti ten, kur yra amarai. Purškimas „per viršų“ dažnai duoda tik trumpalaikį efektą. Geriausia purkšti vakare, kai nėra tiesioginės saulės ir aktyvumas sumažėjęs.
Taip pat verta keisti veikliąsias medžiagas, jei purškiama kelis kartus per sezoną. Amarai greitai prisitaiko, todėl tas pats preparatas, naudotas nuolat, gali prarasti veiksmingumą.
Ar chemija tikrai reikalinga? Kada be jos neapsieisi
Šitas klausimas darže kyla beveik visiems. Ypač tiems, kurie augina sau ir šeimai. Kaime seniau sakydavo: „Kol gali ranka nuimti – nuimk, kai rankos nebepakanka – tada galvok.“ Šita mintis labai taikli ir kalbant apie amarus.
Chemija nėra pirmas pasirinkimas, kai amarų vos keli. Tokiu atveju dažniausiai pakanka liaudiškų priemonių, stiprios vandens srovės ar muiluoto tirpalo. Augalai dar turi jėgų, o amarų kolonijos dar nėra įsibėgėjusios.
Tačiau būna situacijų, kai be insekticido neapsieisi. Dažniausiai tai nutinka tada, kai amarai jau apėmę didelę augalo dalį, lapai stipriai susisukę, žiedai krenta, o nauji ūgliai praktiškai nebeauga. Tokiu atveju natūralios priemonės veikia per lėtai, o augalas tuo metu jau patiria didelį stresą.
Ypač atsargiems reikia būti šiltnamyje. Ten amarai dauginasi greičiau, neturi natūralių priešų, o šiluma jiems tiesiog ideali. Jei šiltnamyje amarai išplinta masiškai, delsti reiškia prarasti ne tik dalį, bet ir visą derlių.
Svarbu suprasti ir tai, kad teisingai parinktas insekticidas, panaudotas vieną ar du kartus, dažnai padaro mažiau žalos nei ilgas, bet neveiksmingas eksperimentavimas. Svarbiausia laikytis normų, purkšti tik tada, kai tikrai reikia, ir nepurkšti „profilaktiškai be reikalo“.
Amarų kontrolės privalumai ir trūkumai
Prieš pasirenkant, kaip kovoti su amarais, visada verta pasižiūrėti į situaciją blaiviai. Kaime sakydavo: „Kas skuba – tas du kartus dirba.“ Tas pats galioja ir čia. Aktyvi amarų kontrolė turi daug pliusų, bet kartu atneša ir tam tikrų nepatogumų, kuriuos reikia žinoti iš anksto.
Amarų kontrolės privalumai ir trūkumai
- Augalai greičiau atsigauna ir vėl pradeda normaliai augti.
- Sumažėja virusinių ir grybelinių ligų rizika.
- Derlius išlieka didesnis ir kokybiškesnis.
- Galima pasirinkti tiek natūralius, tiek cheminius sprendimus.
- Laiku suvaldžius problemą, amarų kitais metais būna mažiau.
- Reikia nuolatinės augalų stebėsenos.
- Netinkamai parinkti preparatai gali pakenkti naudingiems vabzdžiams.
- Liaudiški metodai reikalauja daugiau laiko ir kantrybės.
- Chemija turi naudojimo apribojimų ir laukimo laiką iki derliaus.
- Be prevencijos problema gali greitai sugrįžti.
Iš patirties galiu pasakyti atvirai – blogiausias sprendimas yra nieko nedaryti. Net ir paprasti veiksmai, atlikti laiku, beveik visada duoda geresnį rezultatą nei laukimas, kol amarai „patys dings“.
Ką daryti, jei amarai nepasiduoda gydymui
Būna atvejų, kai atrodo, jog jau viską išbandei, o amarai vis tiek laikosi. Dažniausiai tai reiškia, kad:
– pasirinkta per silpna priemonė,
– purškiama ne ten, kur amarai iš tiesų slepiasi,
– naudojama ta pati veiklioji medžiaga per dažnai.
Tokiais atvejais verta keisti strategiją: derinti mechaninį pašalinimą su insekticidu, keisti veikliąsias medžiagas ir pasirūpinti, kad šiltnamyje ar darže neliktų amarams palankių sąlygų.
