Pamenu, kaip vieną pavasarį, grįžęs į sodybą po žiemos, radau kiemą tarsi „gyvą“ – po lietaus prie takelio sėdi rupūžė, kita pasislėpusi po lenta, trečia šmirinėja prie komposto. Pirmas jausmas buvo ne pats maloniausias, ypač kai kieme laksto vaikai ar šuo. Ir tada natūraliai kyla klausimas: kodėl jos čia atsirado ir kaip jas išprašyti lauk, neskriaudžiant gamtos?
Rupūžės dažniausiai neatsiranda be priežasties. Jos ateina ten, kur randa drėgmės, slėptuvių ir maisto. Todėl prieš imantis bet kokių veiksmų svarbu suprasti, kas tai per gyvūnas, kaip jis elgiasi ir kas jam patinka. Tik tada atbaidymas bus veiksmingas, o ne laikinas.
| Rupūžės kieme: kas svarbiausia žinoti | |
|---|---|
| Gyvūno tipas | Varliagyvis (rupūžė), aktyviausia sutemus |
| Ar pavojinga žmogui? | Ne. Nepuola ir nekanda, bet imama į rankas gali išskirti apsauginį sekretą |
| Ar pavojinga augintiniams? | Rizika atsiranda, jei šuo/katė bando laižyti ar kandžioti (gali sudirginti burną) |
| Kur dažniausiai aptinkama? | Prie komposto, po lentomis, akmenimis, malkomis, tankiuose krūmuose |
| Kodėl ateina į kiemą? | Dėl drėgmės, slėptuvių ir gausaus vabzdžių maisto |
| Nauda sode | Minta vabzdžiais ir kartais šliužais, padeda mažinti kenkėjų kiekį |
| Elgsena ir ką tai reiškia kiemo šeimininkui | |
|---|---|
| Kada pasirodo? | Dažniausiai vakare, naktį ir po lietaus |
| Kas jas traukia? | Drėgnos vietos, vandens telkiniai netoliese, šešėlis, slėptuvės, vabzdžiai |
| Ko jos vengia? | Sausų, atvirų, ryškiai apšviestų vietų ir vietų be slėptuvių |
| Kaip juda ir kur slepiasi? | Lėtai, dažnai prispaustos prie žemės; slepiasi po daiktais ir prie kraštų |
| Kada jų daugiausia? | Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai drėgna ir gausu maisto |
| Kaip „atbaidyti“ veiksmingiausia? | Ne „gaudyti“, o pakeisti sąlygas: mažiau drėgmės + mažiau slėptuvių + mažiau vabzdžių |
Kodėl rupūžės atsiranda kieme ar sode
Rupūžės kieme nepasirodo atsitiktinai. Jei ją pamatai prie takelio, po terasa ar šalia komposto, tai beveik visada ženklas, kad tavo aplinka joms tapo patogi. Kaime senoliai sakydavo paprastai: „Kur rupūžė gyvena – ten drėgna ir sotūs vabzdžiai.“ Ir tai labai taiklu.
Dažniausiai rupūžes į kiemą atveda drėgmė. Po lietaus, prie blogiau nusausintų vietų ar ten, kur nuolat laikosi šlapia žemė, jos jaučiasi saugiai. Net ir nedidelė, bet pastovi drėgna vieta gali tapti jų laikina stotele.
Ne mažiau svarbios ir slėptuvės. Rupūžės nemėgsta atvirų, saulėje kepinamų plotų, todėl jos ieško vietų, kur galima pasislėpti dieną. Dažniausiai tai būna:
• lentos, akmenys, plytos ar kiti daiktai, palikti ant žemės
• malkų krūvos ar sandėliukai
• tankūs krūmai, aukšta žolė
• komposto dėžės ar krūvos
Dar vienas svarbus dalykas – maistas. Rupūžės ateina ten, kur daug vabzdžių. Jei kieme gausu uodų, šliužų, skruzdėlių ar kitų smulkių kenkėjų, rupūžės tai greitai „pastebi“. Iš esmės jos seka paskui maistą, o ne ieško žmogaus kaimynystės.
Reikia atsižvelgti ir į aplinką aplink sklypą. Jei netoliese yra tvenkinys, griovys, pelkė ar miškelis, rupūžės natūraliai migruoja ir po lietingų periodų gali užklysti į gyvenamą teritoriją.
Svarbiausia suprasti viena – rupūžės nesiekia likti tavo kieme ilgam, jei sąlygos joms netinka. Todėl veiksmingiausias sprendimas nėra gaudymas ar baidymas jėga, o aplinkos pakeitimas, kad jos pačios nuspręstų pasitraukti.
Ar rupūžės pavojingos žmonėms, vaikams ir augintiniams
Trumpas atsakymas būtų toks: rupūžės nėra pavojingos, bet su jomis reikia elgtis protingai. Daug baimių kyla iš senų pasakojimų ir mitų, o ne iš realios patirties. Kaime rupūžės visada gyveno šalia – niekas jų nemylėjo, bet ir nepanikavo.
Žmonėms rupūžės grėsmės nekelia.
Jos:
• nepuola ir nekanda
• neturi dantų
• neskleidžia jokių „nuodų į orą“
• vengia kontakto ir stengiasi pabėgti
Vienintelis dalykas, kurį verta žinoti – rupūžės gindamosi gali išskirti apsauginį sekretą per odą. Jis nėra pavojingas, bet patekęs ant gleivinės ar į akis gali sukelti perštėjimą. Todėl paprasta taisyklė – neimti rupūžių plikomis rankomis, ypač vaikams.
Vaikams rupūžės dažniausiai pavojingos tik per smalsumą.
Jei vaikas ima rupūžę, spaudo ar neša prie veido, gali kilti nemalonumų. Todėl verta vaikams ramiai paaiškinti:
• rupūžės nėra žaislai
• jų liesti nereikia
• užtenka stebėti iš tolo
Tokio paaiškinimo dažniausiai visiškai pakanka.
Augintiniams, ypač šunims, rizika kiek didesnė.
Smalsūs šunys kartais bando rupūžes laižyti ar griebti nasrais. Tokiu atveju:
• burnoje gali atsirasti putų
• pasireikšti seilėtekis
• gyvūnas gali atrodyti išsigandęs
Tai dažniausiai nepavojinga gyvybei, bet nemalonu. Jei taip nutiko, burną verta išskalauti vandeniu ir stebėti gyvūną. Katės su rupūžėmis paprastai elgiasi atsargiau ir problemų kyla rečiau.
Svarbu suprasti: rupūžės neateina pulti ar kelti grėsmės. Jos tiesiog ieško ramios, drėgnos vietos. Didžioji dalis problemų kyla ne dėl pačių rupūžių, o dėl netikėto kontakto.
Kaip atbaidyti rupūžes natūraliais būdais
Rupūžės – ne tie svečiai, kurie ateina su blogais ketinimais. Jos tiesiog ieško vietos, kur būtų drėgna, ramu ir pilna maisto. Todėl bandyti jas išgąsdinti ar „išnaikinti“ – tas pats, kas iš kiemo varyti lietų. Kur kas veiksmingiau padaryti taip, kad rupūžė pati nuspręstų: „Ne, čia man nepatogu.“
Kaime viskas buvo paprasta – jei rupūžės užsilikdavo, reiškia, kiemas per daug „šlapias ir užleistas“. Kai tik sutvarkydavai aplinką, jos pačios dingdavo, net nereikėdavo galvoti apie jokias priemones.
Pirmiausia verta pažvelgti į drėgmę. Rupūžės mėgsta vietas, kur po lietaus ilgai laikosi šlapia žemė. Jei kieme yra nuolat drėgnų kampų, prie pamatų, takelių ar komposto, tai joms – kaip kvietimas užeiti. Kai tokios vietos išsausėja arba pagerėja drenažas, rupūžės ten nebeturi ko veikti.
Ne mažiau svarbus dalykas – slėptuvės. Rupūžės nemėgsta atvirų plotų ir saulės, todėl visada ieško, kur pasislėpti dieną. Lentos, akmenys, plytos, malkų krūvos, peraugusi žolė – visa tai joms ideali priedanga. Tvarkingas, atviras kiemas rupūžėms tampa nepatrauklus.
Trečias, dažnai pamirštamas veiksnys – maistas. Rupūžės nevaikšto be reikalo. Jei kieme daug uodų, šliužų ar kitų vabzdžių, jos tiesiog ateina ten, kur sotūs „pietūs“. Sumažinus vabzdžių kiekį, sumažėja ir priežastis rupūžėms čia lankytis.
Kas iš tikrųjų padeda atbaidyti rupūžes
| Ką darai kieme | Koks poveikis rupūžėms |
|---|---|
| Sausini nuolat drėgnas vietas | Rupūžės netenka joms svarbiausio dalyko – drėgmės |
| Pašalini lentas, akmenis, malkas nuo žemės | Nebelieka vietų slėptis dieną |
| Reguliariai pjauni žolę | Atviri plotai rupūžėms nepatrauklūs |
| Tvarkingas kompostas | Mažiau vabzdžių, mažiau maisto |
| Mažini uodų veisimosi vietas | Rupūžės ieško kitos teritorijos |
Svarbiausia suprasti: rupūžės nėra priešas, jos tik reaguoja į sąlygas. Kai sąlygos pasikeičia, jos paprasčiausiai pasirenka kitą vietą. Be chemijos, be žalos gamtai ir be bereikalingo nervinimosi.
Kaip sakydavo kaime: „Ne rupūžę varyk – kiemą sutvarkyk.“
Ką keisti kieme ar sklype, kad rupūžės nebegrįžtų
Jeigu rupūžės kieme vis sugrįžta, net ir po tvarkymo, tai ženklas, kad kažkas aplinkoje vis dar joms patogu. Kaime sakydavo: „Jei svečias grįžta – vadinasi, palikai jam kėdę.“ Su rupūžėmis tas pats – jos sugrįžta ten, kur randa pažįstamas sąlygas.
Svarbiausia suprasti, kad rupūžės mąsto paprastai. Joms nereikia gražaus sodo ar šešėlinės pavėsinės. Joms reikia drėgmės, tylos, slėptuvių ir maisto. Kai bent vienas iš šių dalykų lieka, jos gali vėl pasirodyti po lietaus ar pavasarį.
Todėl tikras, ilgalaikis sprendimas – ne pavieniai triukai, o keli nuoseklūs pokyčiai kieme. Tokie, kurie veikia ne savaitę, o visą sezoną.
Aplinkos pokyčiai, po kurių rupūžės paprastai nebegrįžta
| Ką pakeiti aplinkoje | Kodėl rupūžėms tai nebepriimtina |
|---|---|
| Pagerintas drenažas ir sausesnė žemė | Nelieka drėgnų vietų, kurios būtinos rupūžių išgyvenimui |
| Pakeltos malkos ir daiktai nuo žemės | Dieną nėra kur pasislėpti nuo šviesos ir karščio |
| Reguliariai pjaunama žolė | Atviri plotai rupūžėms per pavojingi |
| Tvarkingas, sausas kompostas | Sumažėja vabzdžių ir maisto šaltinių |
| Mažiau vandens indų kieme | Nelieka drėgnų „stotelių“ migracijos metu |
Svarbu suprasti: rupūžės yra kantrios, bet ne atkaklios. Jei kelis kartus grįžusios randa tą patį – jos pasilieka. Jei randa sausą, atvirą ir „tuščią“ kiemą – jos tiesiog keliauja toliau.
Kaip sakydavo kaime: „Kur nepatogu gyventi – ten ir svečiai neužsibūna.“
Ko NEGALIMA daryti bandant atsikratyti rupūžių
Kai kieme pasirodo rupūžė, pirmas impulsas dažnai būna skubotas: „Reikia ją kuo greičiau išvyti.“ Bėda ta, kad būtent tokiose situacijose padaroma daugiausia klaidų. Kaime sakydavo: „Skuba – gero darbo priešas.“ Su rupūžėmis tai galioja šimtu procentų.
Pirmiausia svarbu žinoti, kad rupūžės yra saugomi gyvūnai, todėl jas žaloti ar naikinti ne tik neetiška, bet ir neteisėta. Be to, daug „liaudiškų“ patarimų iš tiesų nepadeda, o kartais net pablogina situaciją.
Dažna klaida – cheminių priemonių naudojimas. Druskos, chloro, stiprių valiklių pylimas ant žemės ar takelių gali pakenkti dirvai, augalams ir net augintiniams, bet rupūžes dažniausiai tik trumpam išgąsdina. Po pirmo lietaus jos grįžta, o kiemas lieka nuniokotas.
Kita klaida – rupūžių gaudymas ir nešiojimas po kiemą. Tokiu būdu tik paskleidžiami jų apsauginiai sekretai, o pačiam gyvūnui sukeliama streso. Be to, pernešta rupūžė dažnai randa kelią atgal.
Taip pat neverta tikėti mitais apie „stebuklingus atbaidiklius“ – ultragarsinius prietaisus ar agresyvius kvapus, naudojamus bet kur ir bet kaip. Be aplinkos sutvarkymo jie dažniausiai neveikia.
Dažniausios klaidos ir kodėl jos neveikia
| Klaida | Kodėl tai bloga idėja |
|---|---|
| Naudoti chemikalus ar druską | Pažeidžia dirvą ir augalus, o rupūžes atbaido tik laikinai |
| Gaudyti ir nešioti rupūžes rankomis | Sukelia stresą gyvūnui ir dažnai baigiasi jų sugrįžimu |
| Bandymas jas nuodyti ar žaloti | Neetiška, neteisėta ir gali sukelti rimtų pasekmių |
| Pasikliauti vien „stebuklingais“ atbaidikliais | Be aplinkos sutvarkymo jie dažniausiai neveikia |
| Ignoruoti problemos priežastis | Rupūžės sugrįš, jei sąlygos išliks patrauklios |
Svarbiausia taisyklė paprasta: rupūžės pasitraukia ne nuo agresijos, o nuo nepatogumo. Kai kiemas tampa per sausas, per atviras ir per „neturtingas“ maisto, jos pačios randa kitą vietą.
Kaip sakydavo kaime: „Ne lazda, o tvarka geriausiai išvaro.“
Rupūžių privalumai ir trūkumai gyvenant šalia
Nors daugeliui rupūžė kieme sukelia tik vieną mintį – „kaip greičiau jos atsikratyti“ – senesni kaimo žmonės į tai žiūrėdavo ramiau. Jie sakydavo: „Jei rupūžė gyvena – vadinasi, žemė dar gyva.“ Ir tame yra tiesos.
Rupūžės nėra nei vienareikšmiškai blogos, nei vien tik naudingos. Viskas priklauso nuo to, kur jos gyvena ir kaip arti žmogaus. Kad būtų aišku ir be emocijų, pateikiu trumpą pliusų ir minusų apžvalgą.
Gyvenimas šalia rupūžių: pliusai ir minusai
- Minta uodais, šliužais ir kitais smulkiais kenkėjais.
- Padeda palaikyti natūralią ekosistemos pusiausvyrą.
- Yra ženklas, kad dirva ir aplinka nėra užteršta chemikalais.
- Nepuola žmonių ir aktyviai vengia kontakto.
- Naudingos sode, jei gyvena toliau nuo namų zonos.
- Gali išgąsdinti vaikus ar jautresnius žmones.
- Nemalonu, jei pasirodo prie durų, terasos ar takelių.
- Smalsūs augintiniai gali bandyti jas laižyti ar kandžioti.
- Po lietaus jų gali atsirasti netikėtai ir daug.
- Jei sąlygos palankios, gali tapti nuolatiniais „svečiais“.
