Kai ruduo tyliai įžengia į mišką, oras prisipildo drėgmės, samanų kvapo ir kažkokio ypatingo laukimo. Tada bruknynuose sužiba mažos raudonos uogos – dar ne visai prinokusios, bet jau kviečiančios prieiti. Pamenu, močiutė vis sakydavo: „Bruknės pačios pasako, kada jos pasiruošusios – tik reikia mokėti išgirsti“. Jos raudonis, kvapas ir net lapelių blizgesys išduoda tą akimirką, kai krepšys prisipildo žvangančio rudens.
| Bruknių savybės | |
|---|---|
| Lotyniškas pavadinimas | Vaccinium vitis-idaea |
| Augalo tipas | Visžalis krūmokšnis |
| Aukštis | 10–30 cm |
| Žydėjimo laikas | Gegužė–birželis |
| Vaisių nokimas | Rugpjūčio pabaiga – spalio pradžia |
| Augavietė | Rūgščiuose pušynuose, kirtimuose, samanotuose miškuose |
| Derėjimo dažnumas | Kasmet, priklausomai nuo oro sąlygų |
| Maistingumo vertė (100 g) | |
|---|---|
| Energija | 46 kcal |
| Angliavandeniai | 12 g |
| Baltymai | 0.5 g |
| Riebalai | 0.2 g |
| Vitaminas C | 10 mg |
| Kalis | 85 mg |
| Skaidulos | 2.3 g |
Kaip atpažinti prinokusias bruknes
Kai vaikštai po mišką ir matai bruknių krūmelius, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visos jos vienodos – raudonos, blizgančios, kviečiančios. Bet patyręs žmogus iš karto pastebi skirtumą tarp tos, kuri dar žalioka, ir tos, kuri jau „subrendo iki širdies“.
Močiutė vis sakydavo: „Bruknė turi parausti ne tik viršum, bet ir viduj – kol širdis balta, dar palauk dieną kitą.“ Ir išties, tikras prinokimas prasideda tada, kai uogos vidus tampa rausvas, o ne baltas.
Prinokusios bruknės turi:
• sodrią, vienodą raudoną spalvą – be gelsvų ar žalsvų atspalvių;
• blizgią, standžią odelę – kai ją lengvai paspaudi, uoga neplyšta;
• malonų rūgštoką kvapą – vos juntamą, bet „švarų“;
• tvirtą konsistenciją – tokia bruknė nesusitrina tarp pirštų.
Jei renkamos per anksti – jos būna kietokos, nespėjusios sukaupti aromato, o pernokusių uogų oda pasidaro matinė, vidus suminkštėja, o skonis – kartokas.
Geriausias metas rinkti bruknes – kai maždaug trys ketvirtadaliai krūmelyje esančių uogų jau raudonos, o likusios dar šiek tiek rausvos. Tokios uogos, net ir nuskintos, toliau „subręsta“ ir tampa saldžiai rūgščios – kaip tik tokios, kokių reikia žiemai.
Kada skinti bruknes Lietuvoje
Kiekvienas kraštas turi savo bruknių laiką. Dzūkijoje jos paprastai pradeda nokti rugpjūčio pabaigoje, o Aukštaitijoje – kiek vėliau, apie rugsėjo pirmą–antrą savaitę. Žemaitijoje, kur daugiau drėgmės, jos dažnai pasiekia brandą rugsėjo viduryje.
Svarbiausia stebėti orus: šiltas, bet ne karštas rugpjūtis leidžia uogoms prinokti tolygiai, o lietingi metai jas užaugina didesnes, bet šiek tiek vandeningesnes.
Mano patirtis paprasta – geriausias metas bruknėms yra po pirmųjų vėsesnių naktų, kai rytais ant samanų laikosi rasa. Tada uogos sukietėja, tampa blizgios, lyg padengtos plona vaško plėvele, kuri padeda joms ilgiau išsilaikyti.
Rinkti bruknes geriausia ryte arba vakare, kai saulė nebekaitina – dienos viduryje jos perkaista ir greičiau genda.
Jei planuoji jas laikyti šviežias, stenkitės rinkti sausą dieną po kelių be lietaus – tada uogos nebus slidžios ir greičiau džiūsta.
Kaip skinu bruknes: asmeninė patirtis
Pamenu, kai dar buvau vaikas, bruknių rinkimas man atrodė tarsi šventė. Mes su močiute eidavome į mišką anksti ryte – dar kai oras kvepėdavo šaltu rasos kvapu, o saulė tik pradėdavo kilti virš pušų viršūnių. Ji visada nešdavosi pintą krepšelį, o aš – mažą indelį, „kad rankos priprastų“, kaip ji sakydavo.
Rinkdama bruknes iki šiol laikausi tų pačių paprastų taisyklių:
• Nenaudoju metalinių rinktuvų. Nors su jais greičiau, bet daug uogų susitrina ir praranda sultis. Geriau rankomis – taip jaučiu uogas, jų standumą ir tikrumą.
• Rinkdama palieku mažas, dar žalias uogeles. Močiutė vis sakydavo: „Miškas visiems, palik ir paukščiui“. Be to, tai padeda krūmeliui kitais metais atsigauti.
• Nenaudoju plastikinių kibirų. Geriausiai tinka pintinė ar audinio krepšelis – uogos kvėpuoja ir nesusispaudžia.
• Neplaunu miške. Bruknes plaunu tik namuose, kai jau išrūšiuoju, nes miško vanduo dažnai palieka nešvarumų, o švarus vanduo – atvėsina uogas ir jos praranda aromatą.
Kai uogos krenta į krepšį, jų garsas visada toks pat – tylus, tarsi smulkus barbenimas. Man jis reiškia, kad ruduo atėjo. Kartais sustoju, pažiūriu į tą miško šviesą ir pagalvoju: bruknė – paprasta uoga, bet kiek daug joje stiprybės. Atspari šalčiui, džiūsta ir vis tiek išlaiko savo spalvą. Tarsi pati gamta pasakytų: „Gyvenk lėtai, bet tvirtai“.
Bruknių privalumai ir trūkumai
Toliau – standartinis Privalumai / Trūkumai modulis tavo nurodytu kodu, tik su raudonai rožine spalvine gama, pritaikyta bruknių temai:
- Turtingos vitaminu C – stiprina imuninę sistemą.
- Turi natūralių antioksidantų, kurie padeda ląstelėms kovoti su senėjimu.
- Gerina inkstų ir šlapimo takų veiklą.
- Veikia priešuždegimiškai ir padeda atsistatyti po ligų.
- Tinka tiek šviežios, tiek šaldytos ar džiovintos.
- Rūgštokos – gali netikti jautriam skrandžiui.
- Didelis kiekis gali sukelti rėmenį ar sudirginti gleivinę.
- Nerekomenduojama vartoti kartu su kraujo skystinančiais vaistais.
- Greitai genda, jei laikomos šiltai ar drėgnoje vietoje.
Kaip išlaikyti bruknių šviežumą po rinkimo
Kai tik grįžtu iš miško, pirmiausia neskubu jų plauti. Pirmas žingsnis – perrinkti: pašalinu lapelius, samanas, žalius ar suspaustus uogų grūdelius. Tada paskleidžiu plonu sluoksniu ant švaraus rankšluosčio, kad nudžiūtų kambario temperatūroje – taip uogos „neprakaituoja“ ir nesusispaudžia.
Trumpam laikymui šaldytuve (1–3 paros) renku stiklines ar emaliuotas talpas su dangteliu. Plauti patariu tik prieš pat vartojimą: vanduo ant odelės sutrumpina laikymo laiką. Jei visgi reikia nuplauti iš karto – greitai per plačią sietą, šaltu vandeniu, tada gerai nusausinti.
Jei planuoju ilgesnį laikymą:
- Užšaldymas. Sausas, perrinktas uogas pirmiausia užšaldau plonu sluoksniu (ant kepimo skardos), o tik tada suberiu į maišelius – taip jos neužšąla gumulu.
- Be cukraus, su vandeniu. Senas kaimiškas būdas: nuplautas ir nusausintas bruknes suberiu į stiklainius ir užpilu virintu atvėsintu vandeniu. Uogos rūgščios – jos natūraliai gerai laikosi šaltai.
- Su cukrumi. Jei norisi saldžiau, maišau santykiu ~1:1 (uogos:cukrus), palaikau, kol išsiskiria sultys, ir laikau šaltai.
- Džiovinimas. Plonu sluoksniu 45–50 °C orkaitėje pravertomis durelėmis, kol uogos tampa elastingos, ne trapios. Vėliau laikau sandariai, tamsiai.
Namuose dar praktikuoju „močiutės triuką“: nedidelius kiekius bruknių užbarstau cukrumi tik viršuje ir laikau šaltai – viršutinis saldus sluoksnis tarsi „užrakina“ šviežumą, o pačios uogos išlieka gaivios.
