Agurkų voratinklinė erkutė – vienas dažniausių agurkų kenkėjų, ypač plintantis šiltnamiuose, kur sąlygos yra šiltos ir sausos. Nors šis vabzdys vos matomas plika akimi, jo padaryta žala akivaizdi: silpstantys augalai, dėmėti lapai ir mažėjantis derlius. Šiame straipsnyje dalinuosi, kaip ją atpažinti, kokius požymius stebėti ir kokių veiksmų imtis, kad išsaugotume sveikus augalus.
| Voratinklinės erkutės savybės | |
|---|---|
| Lotyniškas pavadinimas | Tetranychus urticae |
| Kenkėjų grupė | Smulkios voragyvių klasės erkės |
| Dydis | 0,4–0,6 mm, plika akimi sunkiai matoma |
| Spalva | Žalsva, gelsva arba rausva, su tamsiomis dėmelėmis šonuose |
| Gyvenimo ciklas | Kiaušinėlis – lerva – nimfa – suaugėlis |
| Vaisingi patelės | Per 2–3 savaites padeda iki 100 kiaušinėlių |
| Plitimo ypatumai | |
|---|---|
| Plitimo vietos | Šiltnamiai, atviros daržo lysvės |
| Palankios sąlygos | Sausa ir karšta aplinka, +25–30 °C |
| Plitimo greitis | Kelių dienų laikotarpyje gali apnikti visą augalą |
| Žiemojimas | Žiemoja dirvoje ar ant augalų liekanų, pavasarį atsinaujina |
| Pažeidžiami augalai | Agurkai, pomidorai, pupelės, paprikos, dekoratyviniai augalai |
Kas yra voratinklinė erkutė?
Voratinklinė erkutė – tai mikroskopinis kenkėjas, priklausantis Tetranychidae šeimai. Ji paplitusi visame pasaulyje ir laikoma vienu labiausiai žalingų daržovių bei dekoratyvinių augalų kenkėjų. Dėl itin greito dauginimosi ir gebėjimo prisitaikyti prie pesticidų, ši erkutė neretai tampa sunkiai suvaldoma.
Vienos patelės gyvenimo trukmė – 2–4 savaitės, tačiau per šį laiką ji gali padėti iki šimto kiaušinėlių. Esant palankioms sąlygoms (šiluma, sausas oras), visas gyvenimo ciklas trunka vos 7–10 dienų. Tai reiškia, kad kenkėjo populiacija gali išaugti eksponentiškai per labai trumpą laiką.
Voratinklinės erkutės minta augalo sultimis – praduria lapo epidermį ir siurbia ląstelių turinį. Dėl to lapai pasidengia šviesiomis dėmelėmis, vėliau gelsta ir nudžiūsta.
Žalos požymiai agurkams
Voratinklinės erkutės žala pirmiausia pasireiškia ant lapų. Pačioje pradžioje jie nusėja smulkiomis, vos pastebimomis šviesiomis dėmelėmis. Tai vietos, kuriose erkutės pradūrė epidermį ir išsiurbė ląstelių sultis. Vystantis pažeidimams, dėmės susilieja, lapai praranda žalumą, įgauna gelsvą ar net rusvą atspalvį. Pažeisti plotai tampa tarsi „išbalę“, o vėliau visai nudžiūva.
Dar vienas būdingas požymis – plonytis voratinklis. Jis pradeda formuotis lapų apačioje, vėliau išsiplečia į lapkočius ir net vaisius. Voratinkliai ne tik apsaugo erkučių kolonijas, bet ir trukdo normaliam augalo kvėpavimui bei fotosintezei.
Ilgainiui augalai pradeda silpti. Pirmiausia sumažėja jų augimo tempai – agurkai lėčiau auga, mezga mažiau žiedų. Derlius tampa smulkesnis, vaisiai deformuojasi, praranda skonines savybes. Esant gausiam užkrėtimui, agurkai gali visai nudžiūti.
Moksliniai tyrimai rodo, kad voratinklinės erkutės gali sumažinti agurkų derlių net iki 50 procentų, o šiltnamiuose, kur temperatūra aukšta, o oras sausas, žala progresuoja ypač greitai. Jei nesiimama veiksmų, per kelias savaites kenkėjas užvaldo visą augalą ir persimeta į gretimus.
Palankios sąlygos erkutės plitimui
Voratinklinės erkutės ypač sparčiai plinta šiltnamiuose, kur vyrauja šiltos ir sausos sąlygos. Didžiausią grėsmę jos kelia, kai oro temperatūra pakyla iki +25–30 °C, o santykinė oro drėgmė nukrenta žemiau 60 %. Tokiu klimatu jų vystymosi ciklas sutrumpėja iki savaitės, todėl naujos kartos atsiranda nuolat ir gausiai.
Kenkėjai labiausiai mėgsta uždaras erdves su menku vėdinimu. Todėl šiltnamiuose, kur oras nejuda, populiacija auga žaibiškai. Atvirame lauke erkutės plinta lėčiau, nes jų vystymąsi stabdo lietus, rasos ir natūralūs oro srautai.
Svarbus veiksnys yra ir augalų priežiūra. Pertręšti azotu agurkai turi sultingesnius audinius, kurie tampa patrauklesni erkėms. Be to, tankiai sodinami augalai sudaro pavėsį ir mažina oro cirkuliaciją, taip dar labiau sudarydami palankias sąlygas.
Voratinklinės erkutės gali lengvai persimesti nuo kitų augalų – pomidorų, pupelių ar net dekoratyvinių gėlių. Žiemą jos geba išgyventi dirvoje ar augalų liekanose, o pavasarį sušilus vėl pradeda aktyviai daugintis. Dėl šios priežasties būtina laikytis higienos šiltnamyje: pašalinti augalų likučius, dezinfekuoti dirvą, užtikrinti vėdinimą.
Kaip apsisaugoti nuo voratinklinės erkutės?
Kova su voratinkline erkute prasideda nuo prevencijos. Pastebėjus pirmuosius požymius, būtina reaguoti nedelsiant – kuo anksčiau imamasi priemonių, tuo lengviau sustabdyti kenkėjo plitimą.
Prevencinės priemonės
Pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas, kurios erkutėms nepalankios. Šiltnamiuose tai reiškia reguliarią ventiliaciją ir oro drėgmės palaikymą. Jei drėgmė pakyla iki 70–80 %, erkutės dauginasi gerokai lėčiau. Todėl patartina ne tik laistyti dirvą, bet ir kartais padidinti oro drėgmę – pavyzdžiui, palaistyti takus ar naudoti rūko purkštuvus.
Labai svarbu laikytis sėjomainos ir agurkų kasmet nesodinti toje pačioje vietoje. Taip pat po sezono būtina pašalinti visas augalų liekanas – erkutės gali peržiemoti ant stiebų ar dirvoje.
Mechaninės priemonės
Vos pastebėjus pirmuosius voratinklius, rekomenduojama nuplauti lapus stipria vandens srove. Tai ne tik sumažina kenkėjų kiekį, bet ir pagerina drėgmės balansą. Pažeistus lapus geriau pašalinti ir sunaikinti, kad erkutės neišplistų toliau.
Biologinė kontrolė
Ekologiškas ir efektyvus metodas – į šiltnamį įleisti natūralių plėšriųjų erkių, pavyzdžiui, Phytoseiulus persimilis. Šios erkės minta voratinklinėmis erkutėmis ir gali reikšmingai sumažinti jų populiaciją. Kai kuriais atvejais naudojamos ir kitos biologinės priemonės, tokios kaip entomopatogeniniai grybai (pvz., Beauveria bassiana), kurie natūraliai silpnina kenkėjų populiacijas.
Cheminės priemonės
Jeigu užkrėtimas gausus ir kitos priemonės nepadeda, galima pasitelkti specialius akaricidus. Svarbu pasirinkti preparatus, skirtus būtent erkių kontrolei, nes įprasti insekticidai jų neveikia. Lietuvoje naudojami preparatai turi būti registruoti pagal Valstybinės augalininkystės tarnybos sąrašus. Kad nesusidarytų atsparumas, būtina keisti veikliąsias medžiagas ir nenaudoti to paties produkto kelis kartus iš eilės.
Svarbu pabrėžti, kad cheminės priemonės turėtų būti paskutinė išeitis. Jos gali pakenkti ir naudingiems vabzdžiams, o netinkamai panaudotos – palikti likučių derliuje. Todėl jas rekomenduojama derinti su prevencinėmis ir biologinėmis priemonėmis.
Ekologinės ir natūralios priemonės
Ūkininkaujant ekologiškai ar mėgėjiškai daržininkaujant, vis dažniau ieškoma alternatyvų cheminiams preparatams. Nuo voratinklinės erkutės galima apsiginti ir natūraliais būdais, kurie yra saugūs aplinkai, bitėms ir patiems žmonėms.
Vienas populiariausių metodų – augalo dalių nuovirai ir užpilai. Česnakų, svogūnų lukštų ar kiaulpienių lapų nuovirai veikia kaip natūralūs repelentai. Jie ne tik sumažina erkučių aktyvumą, bet ir padeda sustiprinti pačius augalus. Pavyzdžiui, 200 g česnakų sutrinama, užpilama 10 litrų vandens ir palaikoma parą. Gautu tirpalu nupurškiami lapai, ypatingą dėmesį skiriant jų apatinėms pusėms.
Taip pat veiksmingas muilo tirpalas – 20–30 g ūkinio muilo ištirpinama 1 litre vandens. Tokia priemonė nekenkia augalui, bet padengia lapo paviršių plėvele, kuri trukdo erkutėms kvėpuoti. Purškiant svarbu gerai sudrėkinti visą augalą.
Kai kurie sodininkai naudoja žolelių užpilus: pelyno, dilgėlių, medetkų. Šie augalai turi natūralių insekticidinių medžiagų, kurios trikdo erkučių vystymąsi. Be to, dilgėlių užpilas papildomai praturtina augalus azotu ir kitomis mikroelementinėmis medžiagomis.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad natūralios priemonės veikia tik tada, kai erkutės dar nėra stipriai išplitusios. Jos tinka kaip prevencinė priemonė arba papildomas metodas kartu su biologine kontrole.
Agurkų priežiūros kalendorius kovai su erkute
Toliau pateikiu darbų kalendorių, kuriame matyti, kokius veiksmus atlikti skirtingais mėnesiais, kad agurkai būtų apsaugoti nuo voratinklinės erkutės.
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Šiltnamio higiena | ✓Sausį pašalinu visus senus augalų likučius ir dezinfekuoju konstrukcijas. | ✓Balandį prieš sodinimą dezinfekuoju dirvą, patikrinu ventiliaciją. | ✓Rugsėjį po derliaus pašalinu visus agurkų stiebus, kad neliktų erkučių žiemoti. | ✓Spalį apdorojama dirva natūraliomis priemonėmis (pelenais, kalkėmis). | ||||||||
| Prevencinis purškimas | ✓Gegužę profilaktiškai purškiu česnako ar svogūnų užpilu. | ✓Birželį kartoju purškimą, kai pasirodo pirmieji lapų dėmelių požymiai. | ✓Liepos viduryje naudoju muilo tirpalą, kad sumažinčiau kenkėjų kiekį. | ✓Rugpjūtį, jei reikia, papildomai purškiu biologinėmis priemonėmis. | ||||||||
| Drėgmės reguliavimas | ✓Pradedu reguliariai laistyti šiltnamį, palaikau 70 % drėgmės. | ✓Laistau ne tik dirvą, bet ir takus – didinu oro drėgmę. | ✓Birželį tikrinu, ar šiltnamis pakankamai vėdinamas. | ✓Liepos mėn. palaikau reguliarų drėkinimą – sausra skatina erkučių plitimą. | ✓Rugpjūtį laistymą reguliuoju pagal orus – per sausą orą erkutės suaktyvėja. | |||||||
| Biologinė kontrolė | ✓Balandžio pabaigoje galima įleisti plėšriąsias erkes (Phytoseiulus persimilis). | ✓Gegužę stebiu jų veiksmingumą ir papildau, jei reikia. | ✓Birželį įvertinu populiacijos kontrolę – dažniausiai plėšriosios erkės sumažina kenkėjus. |
Privalumai ir trūkumai taikant skirtingas priemones
- Biologinės priemonės (pvz., plėšriosios erkės) padeda ilgalaikėje perspektyvoje, nes užtikrina natūralų balansą.
- Natūralūs užpilai (česnako, svogūnų, kiaulpienių) yra saugūs aplinkai ir bitėms.
- Reguliarus šiltnamio drėkinimas slopina kenkėjų dauginimąsi.
- Prevencinės priemonės sumažina poreikį naudoti cheminius preparatus.
- Derinant metodus galima pasiekti veiksmingiausią rezultatą be žalos derliui.
- Cheminiai akaricidai gali pakenkti naudingiems vabzdžiams ir palikti likučių derliuje.
- Natūralios priemonės veiksmingos tik ankstyvose užkrėtimo stadijose.
- Biologinių priemonių (plėšriųjų erkių) įsigijimas yra brangesnis ir reikalauja tinkamų sąlygų.
- Šiltnamio higiena ir drėgmės palaikymas reikalauja nuolatinės priežiūros bei papildomo darbo.
- Kenkėjas labai greitai prisitaiko prie veikliųjų medžiagų, todėl būtina rotacija ir nuolatinis stebėjimas.
