Pamenu, kaip dar vaikystėje pavasario vakarais kartu su seneliu eidavome į sodą. Jis rankose laikydavo mažą obelaitę, o aš – kibirą vandens. Senelis visada kartodavo: „Obelį sodink giliai širdyje, bet negiliai žemėje – tada ji tau užaugins ir pavėsį, ir obuolius.“ Taip ir liko man ta šventė – sodinti obelį. Ne tik medis pasodinamas, bet tarsi į žemę įleidžiama dalelė ateities – vaikų žaidimai pavėsyje, kvepiantis obuolių rūsys ir ilgaamžės kaimo tradicijos.
| Obels savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Malus domestica |
| Ilgaamžiškumas | 30–50 metų (kai kurios veislės – iki 80 m.) |
| Aukštis | 5–10 metrų, priklausomai nuo poskiepio |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, vidutiniškai drėgna, neužmirkstanti |
| Atsparumas šalčiui | Iki -30 °C (priklauso nuo veislės) |
| Derėjimo pradžia | Po 3–6 metų nuo pasodinimo |
| Obuolio maistingumo vertė (100 g) | |
|---|---|
| Energetinė vertė | 52 kcal |
| Vitaminas C | 8% rekomenduojamos paros normos |
| Skaidulos | 2,4 g |
| Kalis | 107 mg |
| Vitaminas A | 54 TV |
| Antioksidantai | Kvercetinas, katechinas, chlorogeninė rūgštis |
Kodėl verta sodinti obelis?
Obelis kaime visada buvo tarsi namų puošmena ir šeimos maitintoja. Močiutė sakydavo: „Obelis pasodinsi – vaikams pavėsį paliksi, anūkams obuolių krepšį.“ Iš tiesų, šis medis turi daug daugiau vertės, nei kartais susimąstome.
Vaisių gausa. Obelys kasmet gali duoti šimtus kilogramų vaisių. Tai ne tik vitaminų šaltinis šeimai, bet ir puiki žaliava uogienėms, sultims, džiovinimui.
Ilgaamžiškumas. Pasodinta obelis tarnaus ne vieną dešimtmetį. Ji tampa savotišku šeimos istorijos medžiu – prie jos fotografuojasi, jos šešėlyje ilsisi.
Sodo grožis ir pavėsis. Brandus obelis – tai ne tik vaisiai, bet ir gaivus pavėsis karštą vasarą, žydėjimo metu užliejantis sodą baltu debesiu.
Tradicija ir paveldas. Lietuvoje obelis – beveik kiekvieno kiemo dalis. Sodindamas obelį ne tik kuri savo sodą, bet ir tęsi senąsias kaimo tradicijas.
Nauda gamtai. Žydinčios obelys vilioja bites, drugelius, kamanes. Tai prisideda prie biologinės įvairovės, o sodas tampa gyvesnis.
Todėl sodinti obelį – ne tik apie vaisius, bet ir apie ryšį su žeme bei ateinančiomis kartomis.
Darbų kalendorius sodininkui
Obelų sodinimas nėra vienkartinis darbas – čia reikia nuoseklios priežiūros. Kaime visada būdavo sakoma: „Obelį ne tik į žemę įleisk, bet ir per metus žiūrėk, kaip vaikas auga.“
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Obelų sodinimas | ✓Balandžio pabaiga – puikus metas sodinti obelis pavasarį. | ✓Gegužės pradžia – dar tinkamas laikas pasodinti obelį, kol nesausra. | ✓Rugsėjį sodinamos rudeninės obelys, kad spėtų įsišaknyti. | ✓Spalio pradžia – dar galima sodinti, jei naktimis nėra šalnų. | ||||||||
| Priežiūra po sodinimo | ✓Po pasodinimo gausiai palaistykite. | ✓Reguliariai laistykite, mulčiuokite dirvą aplink kamieną. | ✓Birželį tikrinkite, ar šaknys prigijo, šalinti piktžoles. | ✓Liepos karščiuose svarbiausia – laistymas. | ✓Rugpjūtį palaikykite drėgmę ir stebėkite augimą. | ✓Spalį būtina pamulčiuoti ir paruošti sodinuką žiemai. | ✓Lapkritį kamieną apvyniokite apsaugai nuo šalčio ir graužikų. | ✓Gruodį tikrinkite, ar mulčias vietoje, ar nesužalota kamieno apsauga. |
Kada tinkamiausias laikas sodinti obelis?
Pamenu, senelis visada juokais sakydavo: „Obelį sodink tada, kai žemė kviečia, o ne kai žmogui patogu.“ Ir išties – laikas obeliai yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso, ar ji prigis ir duos gražų derlių.
Pavasarinis sodinimas. Dažniausiai obelaitės sodinamos pavasarį, kai dirva jau atitirpusi, bet dar pakankamai drėgna. Geriausias laikas – balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Tokiu metu medis gauna visą sezoną įsitvirtinti, išleisti naujas šaknis ir pasiruošti žiemai. Pavasarinio sodinimo privalumas tas, kad sodininkui lengviau prižiūrėti jauną medelį – galima dažniau palaistyti, mulčiuoti, tręšti.
Rudeninis sodinimas. Ruduo irgi tinkamas metas – ypač rugsėjo pabaiga ar spalio pradžia. Tuomet žemė dar šilta, bet jau pakankamai drėgna. Medelis iki šalčių spėja įleisti smulkias šakneles, todėl pavasarį ima augti su nauja jėga. Tačiau čia slypi ir rizika – jei žiema pasitaikys šalta ar be sniego, nesustiprėjęs jaunas sodinukas gali nušalti. Rudenį būtinai reikia pasirūpinti apsauga – apdengti kamieną, pamulčiuoti.
Vasara. Šis laikas mažiau tinkamas, nes karštyje jaunam medeliui sunku prigyti. Vasarą sodinamos tik vazonuose augintos obelys, kurių šaknys netrikdomos.
Apibendrinant galima sakyti, kad pavasaris yra saugiausias metas pradedančiajam sodininkui, o ruduo labiau tinka tiems, kurie žino, kaip apsaugoti medelį nuo šalčio. Ne veltui žmonės kaime mėgo sakyti: „Rudenį sodink drąsus, pavasarį – atsargus.“
Vietos ir dirvos parinkimas
Senoliai sakydavo: „Obelis myli saulę ir sausą nugara.“ Iš tiesų vietos parinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių, nes net ir pati geriausia veislė neprigis, jei medis bus pasodintas netinkamomis sąlygomis.
Saulė. Obelis privalo augti saulėtoje vietoje – kuo daugiau saulės spindulių, tuo saldesni ir sultingesni obuoliai. Pavėsyje medis augs lėčiau, o vaisiai bus smulkesni ir rūgštesni.
Vėjai. Labai svarbu, kad vieta būtų apsaugota nuo šiaurinių vėjų. Atviroje vietoje obelaitę dažnai pakandžioja šalnos, o žiemą stiprūs vėjai gali išdžiovinti šakeles. Todėl dažnai obelys sodinamos prie tvoros, sodo pakraštyje ar netoliese auginant aukštesnius krūmus kaip apsaugą.
Dirva. Geriausiai tinka derlinga priemolio arba lengvo priemolio žemė. Svarbu, kad ji būtų puri, vidutiniškai drėgna, bet neužmirkstanti. Obelys nemėgsta sunkių molio dirvų ir vietų, kur kaupiasi vanduo. Jei tokios vietos neišvengiam, tenka pasirūpinti drenažu arba sodinti ant nedidelės kalvelės.
Rūgštingumas. Obelys mėgsta neutralią arba silpnai rūgščią dirvą (pH 6–7). Jei dirva per rūgšti, ją galima pakalkinti. Kaime tam naudodavo paprastus medžio pelenus – jie ir rūgštingumą sumažina, ir kalio bei fosforo suteikia.
Atstumai tarp medžių. Sodinant svarbu nepamiršti atstumų – tarp aukštaūgių obelų reikia palikti 5–6 metrus, tarp žemaūgių – užtenka 3–4 metrų. Kaimuose visada buvo laikomasi posakio: „Palik vietos vaikams šokti tarp obelų.“
Sodinimo eiga žingsnis po žingsnio
Kai pirmą kartą pats sodinau obelį, senelis stovėjo šalia su šypsena ir tarstelėjo: „Jei duobė bus gili kaip šulinys – medis verks, jei sekliai – neįsišaknys.“ Nuo to laiko šį darbą darau kruopščiai, žingsnis po žingsnio.
Dažniausios klaidos sodinant obelis
Neretai sakoma: „Ne medis kaltas, kad neauga – sodintojas kaltas.“ Iš tiesų, daug problemų kyla ne dėl veislės ar klimato, o dėl pradedančiųjų klaidų.
Per gilus sodinimas. Jei obelis užkasta taip, kad skiepijimo vieta atsiduria po žeme, medis gali pradėti leisti laukinius ūglius arba supūti. Skiepijimo vieta visada turi būti virš žemės.
Per seklus sodinimas. Lygiai taip pat klaida palikti šaknis per arti paviršiaus. Vėjas lengvai išjudins obelaitę, o šaknys kentės nuo sausros.
Netinkamas atstumas tarp medžių. Daugelis nori sutalpinti kuo daugiau, todėl sodina per arti. Taip obelys ima konkuruoti tarpusavyje dėl šviesos, oro ir maisto medžiagų, o vaisiai smulkėja.
Užmirkusi vieta. Jei sodinama žemumoje ar prie gruntinių vandenų, šaknys dažnai pradeda pūti. Tokiu atveju geriau sodinti ant kalvelės.
Per mažai vandens po sodinimo. Viena kibiro vandens neužtenka – reikia bent dviejų, kad žemė aplink šaknis gerai susigulėtų. Be to, laistymą reikia kartoti, kol obelis prigis.
Nepakankama apsauga. Žiemą jauni sodinukai dažnai nukenčia nuo šalčio ar graužikų. Jei kamienas neapvyniojamas, pavasarį gali rasti nugraužtą ar apšalusią obelaitę.
Trąšų padauginimas. Norėdami „paskatinti“, kai kurie sodininkai į duobę pribėra per daug mėšlo ar mineralinių trąšų. Tai šaknis nudegina, o ne pamaitina.
Tokios klaidos ne kartą pasitaikė ir man – todėl šiandien visada prisimenu močiutės posakį: „Sodinant obelį, skubėk lėtai.“
Privalumai ir trūkumai sodinimo laiko (pavasaris vs ruduo)
Kaimuose visada vykdavo ginčai – kas geriau: sodinti obelį pavasarį ar rudenį? Vieni teigdavo: „Pavasarį pasodinsi – spėsi prižiūrėti,“ kiti atsakydavo: „Rudenį sodinsi – pavasarį medis pabus stipresnis.“ Abu variantai turi savo tiesos grūdą, todėl privalumai ir trūkumai aiškiausiai matosi sugretinus.
- Pavasaris: medis turi visą sezoną įsišaknyti, lengviau kontroliuoti laistymą ir priežiūrą.
- Pavasaris: mažiau rizikos, kad jaunas sodinukas nušals.
- Ruduo: sodinukas gauna daug drėgmės, nereikia tiek laistyti.
- Ruduo: pavasarį medis jau būna pasiruošęs augti pilnu pajėgumu.
- Pavasaris: jei pasodini per vėlai, medelis gali nespėti prigyti prieš vasaros kaitrą.
- Pavasaris: reikalingas dažnas laistymas, ypač sausros metu.
- Ruduo: didžiausia rizika – jaunas sodinukas gali nušalti per šaltą žiemą.
- Ruduo: reikia papildomos apsaugos: mulčiavimo, kamieno apvyniojimo.
