Pamenu dar iš vaikystės, kai rudens pabaigoje virtuvėje kvepėdavo troškinamais pomidorais, česnakais ir moliūgais – tą kvapą jausdavome net lauke. Močiutė visada sakydavo: „Kas rudenį stiklainį užsuka, tas žiemą sotus ir ramus.“ Ši mišrainė su moliūgu ir pomidorais būtent tokia – paprasta, soti, šiek tiek salstelėjusi, o tuo pačiu gaivi ir labai tinka prie mėsos ar tiesiog su duona. Ji išlaiko rudens skonį iki pat pavasario, kai viskas jau būna užklota sniegu ir norisi šilto naminio kąsnio.
Man patinka šį receptą vadinti „šeimos atsargų mišraine“, nes kiekvienas stiklainis – tai tarsi mažas gabalėlis rudens, užkonservuotas rankomis. Receptas nereikalauja nei ypatingų įgūdžių, nei brangių prieskonių – viskas paprasta, taip, kaip ir būdavo kaime: iš daržo į puodą, iš puodo – į stiklainį. Svarbiausia čia gera nuotaika, švarūs indai ir šiek tiek kantrybės, kol daržovės išskiria savo sultis ir susijungia į gardų, ryškų derinį.
| Maistinė vertė (100 g) | |
|---|---|
| Energetinė vertė | 165 kcal |
| Baltymai | 0,5 g |
| Riebalai | 0,2 g |
| Angliavandeniai | 42 g |
| Skaidulos | 2 g |
| Vitaminas A | 120 µg (beta karotenas) |
| Vitaminas C | 6 mg |
Ingredientai
Kai gaminu šią mišrainę, visada vadovaujuosi paprasta taisykle: kiekviena daržovė turi būti matoma, o ne ištirpusi bendrame padaže. Tokiu būdu gaunasi ne košė, o tikra kaimiška daržovių mišrainė – su ryškiomis spalvomis ir kvapais. Kiekiai čia skirti maždaug 8 vidutinio dydžio stiklainiams po 0,5 litro.
• Moliūgas – 2 kg. geriausiai tinka sviestinis arba muskato moliūgas – jie turi švelnų, salstelėjusį skonį ir neištižta.
• Pomidorai – 1,5 kg. geriausia rinktis sultingus, bet tvirtus, pvz., „Roma“ ar „San Marzano“ veisles.
• Paprikos – 500 g. raudonos arba oranžinės, kad suteiktų spalvos ir kvapo.
• Morkos – 400 g. smulkiai sutarkuotos arba supjaustytos šiaudeliais.
• Svogūnai – 400 g. suteikia švelnaus aštrumo ir sultingumo.
• Česnakai – 5–6 skiltelės, be jų mišrainė neturės tos kaimiškos dvasios.
• Aliejus – 200 ml. saulėgrąžų arba švelnaus skonio rapsų aliejus.
• Cukrus – 3 šaukštai, subalansuoja pomidorų rūgštumą.
• Druska – 1,5 šaukšto, geriausia akmens druska, be jodo.
• Actas (9 %) – 80 ml. pridedamas pabaigoje, kad išliktų ryškus skonis ir spalva.
• Lauro lapai, juodieji pipirai, kvapieji pipirai – po žiupsnelį.
Šis derinys puikiai subalansuoja saldumą, rūgštumą ir lengvą aštrumą – būtent toks skonis, kokį atsimenu iš močiutės rūsio lentynų, kur vieni stiklainiai blizgėdavo nuo pomidorų, o kiti – nuo moliūgų.
Paruošimas
Kai gaminu šią mišrainę, visada skiriu laiko pasiruošimui – ne tiek pačiam virimui, kiek tvarkingam daržovių supjaustymui. Nuo to priklauso, ar žiemą iš stiklainio išsiimsi gražią, spalvingą mišrainę, ar tiesiog virtą daržovių košę. Todėl visada sakau: „Nepatingėk susmulkinti gražiai – akys pirmos valgo.“
1. Daržovių paruošimas
Moliūgą nulupu, pašalinu sėklas ir supjaustau maždaug 1–1,5 cm kubeliais. Pomidorus nulupti nebūtina, tačiau jei jų odelė stora – galima trumpai applikyti verdančiu vandeniu ir nulupti. Paprikas išvalau nuo sėklų, supjaustau juostelėmis, o morkas tarkuoju stambiai – kad išlaikytų savo struktūrą. Svogūnus pjaustau plonais pusžiedžiais.
2. Troškinimas
Į didelį, storadugnį puodą pilu aliejų ir suberiu svogūnus. Kepinu kelias minutes, kol jie tampa permatomi. Tuomet dedu morkas, po kelių minučių – paprikas ir moliūgą. Viską šiek tiek patroškinu, kol daržovės suminkštėja, bet dar netampa koše. Tada supilu smulkintus pomidorus, įdedu druskos, cukraus ir visus prieskonius. Užkloju dangčiu ir verdu ant mažos ugnies apie 30–35 minutes, retkarčiais pamaišydama.
3. Pabaiga
Kai viskas gražiai suminkštėja, bet daržovės dar turi savo formą, įpilu actą ir dar pavirinu 5 minutes. Tuo metu virtuvėje pasklinda toks aromatas, kad net kaimynai užeitų su duonos riekele. Paragauju – jei reikia, įdedu dar žiupsnelį druskos ar šlakelį cukraus.
4. Išpilstymas
Karštą mišrainę iškart semiu į sterilizuotus stiklainius, užsuku dangtelius ir apverčiu, kad užsivakuumuotų. Jei noriu būti visiškai rami, dar papildomai 10 minučių pasterizuoju puode su karštu vandeniu. Po to viskas – liko tik užrašyti datą ant dangtelio ir padėti į vėsią vietą.
Patarimai ir gudrybės
Ši mišrainė tokia universali, kad kiekvienas gali ją šiek tiek „prisijaukinti“ pagal savo skonį. Aš per daugelį metų išbandžiau įvairių variantų – nuo klasikinės, kur moliūgas ir pomidorai dalijasi sceną po lygiai, iki lengvai aštresnės, kur pagrindinį toną užduoda česnakai ir pipirai. Štai keli praktiški patarimai, kurie padės, kad tavo mišrainė būtų dar geresnė.
- Nepersistenk su actu: vienas dažniausių pradedančiųjų klaidų – per rūgštus skonis. Jei pomidorai natūraliai rūgštūs, užtenka vos pusės kiekio, nurodyto recepte. Visada geriau paragauti prieš pabaigą – nes rūgštumo atimti jau nebegalėsi.
- Naudok saldų moliūgą: iš patirties žinau, kad salstelėję moliūgai („butternut“ arba muskato tipo) suteikia mišrainei gilumo ir natūralaus švelnumo. Kietesni moliūgai, tokie kaip veislė „Hokkaido“, geriau tinka, jei nori stangresnės tekstūros.
- Spalvoms svarbu proporcijos: kad stiklainyje būtų graži paletė, laikykis santykio 2:1:1 – dvi dalys moliūgo, viena pomidorų, viena paprikų. Tuomet spalvos susimaišo, bet išlieka atpažįstamos.
- Jei nori šiek tiek aštresnio varianto: įdėk smulkiai pjaustyto čili ar šaukštelį maltos saldžiosios paprikos – iškart pajausi, kaip kvapas tampa intensyvesnis.
- Laikymo paslaptis: mišrainė išsilaiko net 10–12 mėnesių, jei laikoma vėsioje ir tamsioje vietoje. Atidarius stiklainį, būtina suvartoti per 3–4 dienas ir laikyti šaldytuve.
Tą pačią mišrainę galima naudoti ir kaip pagrindą sriuboms ar troškiniams. Aš pati dažnai žiemą tiesiog įdedu porą šaukštų į troškinamą mėsą – iškart kvapas primena rudenį, kai virtuvė buvo pilna garų ir šurmulio.
Rudens stiklainis, kuris visada primena namus
Kai žiemą atsidarau šios mišrainės stiklainį, atrodo, kad į kambarį įžengia ruduo. Išsyk pajunti tą šilumą, kai lauke šąla, o virtuvėje dar garuoja puodas, pilnas spalvų. Moliūgo saldumas susimaišo su pomidorų rūgštelėjimu, o viską apgaubia švelnus česnakų ir svogūnų aromatas – toks paprastas, bet toks pažįstamas.
Man ši mišrainė – ne tik daržovių patiekalas, o prisiminimas: apie močiutės tvarkingai sudėliotus stiklainius rūsio lentynose, apie tėtį, kuris vis ragauja dar karštą, apie rudens vakarą, kai virtuvės langas aprasoja nuo garų. Šiandien aš ją verdu taip pat – be skubėjimo, su ta pačia nuotaika, tarsi perduodama estafetę kitai kartai.
Ir kai žiemą ant stalo pastatai dubenėlį šios ryškiaspalvės mišrainės, viskas atrodo paprasčiau. Šiltas kąsnis su moliūgu, duona ir šypsena – tai visa, ko reikia, kad žiema neatrodytų tokia ilga.
