Kviečių tręšimas pavasarį – kaip išgauti stiprų ir vienodą derlių

Pamenu, kaip dar būdamas berniokas su seneliu pavasarį eidavome per laukus. Jis sustodavo, pakeldavo vieną žieminių kviečių kerą ir mostelėjęs ranka sakydavo:

„Kviečiui duosi pavasarį, tai jis vasarą tau dvigubai atiduos.“

Tuomet man tai atrodė tik graži kaimo frazė, bet šiandien, pats tvarkydamas laukus, suprantu, kad senelis neklydo. Pavasarinis tręšimas – tai visas derliaus pamatas. Ne kartą mačiau, kaip laukas, gavęs maisto laiku, suveši lyg auksinis kilimas, o pavėlavus – visame lauke atsiranda skirtingo aukščio zonos, nevienoda branda ir galiausiai – silpnesnė varpa.

Kodėl pavasarinis kviečių tręšimas lemia derliaus kokybę

Pamenu, tėvas vis kartodavo: „Jei kvietį pavasarį pamaitinsi kaip reikiant, jis tau vasarą nepagailės.“ Tada, būdamas vaikas, tik kikendavau ir spardydavau žemių grumstus, bet šiandien suprantu — pavasario maitinimas iš tiesų nulemia beveik viską.

Po žiemos kviečiai stovi įsitempę, tarsi žmogus, atsikėlęs po sunkios nakties. Šaknys dar vangios, viršus tamsiai žalias, bet be tikro gyvenimo. Ir būtent čia visas grožis: kai duodi kviečiui pirmąjį maisto gurkšnį, matai, kaip laukas per kelias dienas tarsi atsigauna, įgauna vienodą spalvą ir tempą.

Kodėl pavasaris toks svarbus?

• Jame formuojasi būsimas produktyvių stiebų skaičius.
• Kviečiai apsisprendžia, kiek varpų formuos.
• Šaknys pereina iš miego į augimą.
• Dirva sušyla tik viršutiniu sluoksniu, todėl maistas turi būti lengvai pasiekiamas.
• Kiekviena diena be trąšų tuo metu yra minusas derlingumui.

Esu matęs, kaip du laukai, atrodę identiški po žiemos, per porą savaičių įgyja visiškai skirtingą charakterį vien dėl to, kad vienam laiku daviau startinį azotą, o kitame — pavėlavau. Vienas suvešėjo lyg kilimas, kitas liko dėmėtas it senas kilimėlis prie durų.

Kviečių būklė po žiemos – tikrasis starto taškas

Kai tik sniegas pradeda trauktis, pirmas mano darbas — ne trąšų skleidėją tikrinti, o nueiti į lauką ir pasižiūrėti, ką gi žiema paliko. Tą akimirką laukas tarsi pasako viską, ką reikia žinoti.

Aš tik pritūpiu, pakeliu kviečio kerą, pakrutinu žemę prie šaknų ir jaučiu:

• ar šaknys gyvos ir baltos,
• ar kerai tankūs,
• ar vietomis nesimato iššutimo,
• ar nėra pilkų, permirkusių stiebelių,
• ar žemė pakankamai kvėpuoja.

Niekada nepamiršiu vienų metų, kai pavasaris buvo vėlyvas ir šlapias. Šaknys atrodė kaip permirkusi kempinė, kviečiai stovėjo be noro augti. Tada daviau stipresnę startinę normą ir per kelias savaites laukas tarsi išlindo iš miglos. Toks pavyzdys tik primena, kad pavasarį kvietys pirmiausia prašo ne stebuklų, o paprasto, laiku duoto maisto.

Žinoma, būna ir priešingai — matai, kad kviečiai išsilaikė puikiai, kerai lygūs, stiebai sveiki. Tada žinau, kad galiu pradėti nuo vidutinio kiekio, nes augalas pats turi gerą potencialą.

Kiekvienais metais situacija kitokia, tačiau taisyklė ta pati: pavasarinis tręšimas turi būti paremtas laukų būklės diagnostika, o ne kalendoriumi. Kaip senelis sakydavo: „Ne kalendorius tręšia, o žemė.“

BBCH fazės – tiksliausias būdas suprasti, kada tręšti

Kai dar buvau paauglys, senelis vis kartodavo tą pačią frazę: „Ne pagal kalendorių tręšk, o pagal kviečio kalbą.“ Tik vėliau supratau, kad kvietys iš tiesų kalba – tik ne žodžiais, o savo fazėmis. BBCH sistema man tapo tarsi kelio ženklų rinkinys, kuris visada nuveda teisingu keliu, net jei pavasaris vėluoja, skuba ar pasisuka ne ta kryptimi.

Pavasarinio tręšimo laikas visiškai priklauso nuo fazės, o ne nuo to, ką rodo kalendorius. Ir nesvarbu, ar tai sausas kovas, ar šlapias balandis – kvietys vis tiek pereina tas pačias stadijas. Todėl čia ir atsiveria tiksliausias būdas suprasti, kiek ir kada duoti trąšų.

BBCH 21–25 – kerėjimas

Tai metas, kai kvietys rodo savo ambiciją. Kerai gali būti tankūs, vidutiniai, arba vos laikantys stiebą. Šaknys bunda po žiemos, augalas leidžia šoninius ūglius ir pradeda „statyti“ būsimo derliaus pamatą. Kuo stipresnė ši pradžia, tuo daugiau produktyvių stiebų išsilaikys vasarą. Čia kviečiui reikia pirmojo azoto – bet tik tada, kai žemė jau nebe šalta kaip ledas.

BBCH 29–31 – bamblėjimo pradžia

Šita fazė man visada buvo kaip pavasario egzaminas. Jeigu praeini ją teisingai, laukas atsilygina puikiu stiebų kiekiu ir varpų potencialu. Jeigu pavėluoji – derlius jau sumažėjęs, tik dar nematai akimis. Tai momentas, kai augalas pradeda aktyviai auginti stiebą, o maisto poreikis smarkiai šokteli. Prisimenu vienus metus, kai pavėlavau vos savaitę – ir tas vėlavimas kainavo produktyvių stiebų skaičių.

BBCH 32–37 – intensyvus stiebo augimas

Čia kvietys tarsi paauglys, kuris vieną dieną būna žemas, o kitą – jau pralenkia tvorą. Stiebas ilgėja, segmentai formuojasi, ir augalas sunaudoja lauką maisto kaip po ilgos bado dietos. Jeigu tikslinio derlingumo siekiama aukšto, čia dažnai darau antrą tręšimą. Vienais metais šį etapą pražiopsojau – varpos nebuvo blogos, bet baltymingumas krito beveik viena klase.

BBCH 39–49 – varpos formavimasis

Kai kvietys artėja prie plaukėjimo, jis tiesiogiai formuoja grūdų eilučių skaičių ir kokybę. Tai nebe etapas derliui didinti – čia jau kalbame apie klasę ir baltymus. Todėl trečią tręšimą darau tik tada, kai noriu aukštos kokybės. Jeigu varpa jau matosi – vėlu. Tada trąšos tik pridarys bėdos.

BBCH fazės ir tręšimo rekomendacijos

Kokias trąšas rinktis pavasarį: azotas, siera ir mikroelementai

Pamenu, kai tik pradėjau ūkininkauti savarankiškai, tėvas man pasakė frazę, kuri iki šiol skamba galvoje: „Kviečiui pavasarį svarbiausia azotas, bet be sieros jis jo nesuvirškins, o be mikroelementų — būsi kaip sriuba be druskos.“
Tada tik nusijuokiau, bet po pirmųjų nesėkmingų metų supratau, kad tai ne šiaip kaimo išmintis – tai gryniausia agronominė tiesa.

Kviečių mityba pavasarį yra tarsi orkestro darbas. Jeigu vienas muzikantas groja garsiau už kitą — skamba blogai. Taip ir su trąšomis: azotas skatina augimą, siera leidžia tą azotą įsisavinti, o mikroelementai padaro, kad tas augimas būtų ne tik greitas, bet ir kokybiškas.

Azotas – pavasario variklis

Kviečiai po žiemos būna sulėtinti, tarsi po ilgo miego. Azotas šiuo metu veikia kaip rytinė kava — prabudina ir leidžia augalui pradėti vegetaciją. Būtent jis lemia kerėjimą, stiebo pradžią, būsimos varpos užuomazgas ir tolimesnį augimo toną.

Esu pastebėjęs, kad pirmam tręšimui labiausiai tinka azoto formos, kurios „smogia“ greitai — kviečiui nereikia laukti, kol jos suveiks. Todėl ankstyvą pavasarį mano favoritai visada būna salietra ir KAS, o vėliau, kai dirva sušyla, karbamidas suveikia ypač stabiliai.

Azotas man yra tarsi starteris — jeigu duosi laiku, kvietys įsibėgės, o jeigu pavėluosi, bus prarastas geriausias vegetacijos šuolis.

Siera – azoto pagalbininkė ir kokybės garantas

Apie sierą daugelis pamiršta, bet ji yra tokia pat svarbi kaip druska sriuboje — be jos gali būti sotus, bet neskanu. Siera tiesiogiai dalyvauja azoto įsisavinime, baltymų formavime, stiebo stiprinime ir viso augalo imunitete.

Vienais metais pabandžiau patręšti be sieros — tiesiog norėjau „sutaupyti“. Kviečiai augo gražiai, bet kai atėjo laikas matuoti baltymingumą, pamačiau skirtumą: vos 11,5 %, nors su siera tas pats laukas anksčiau duodavo virš 13 %. Tai buvo pamoka, kurią prisimenu iki šiol.

Gerų sieros šaltinių yra keli — amonio sulfatas, sieros priedai KAS trąšose, mikroelementų mišiniai. Kurį rinktis, priklauso nuo dirvos ir fazės, bet principas vienas: azotas be sieros – tik pusė darbo.

Mikroelementai – maži, bet lemiantys didelius skirtumus

Čia galioja senolių posakis: „Maži dalykai daro didelius stebuklus.“
Mikroelementai sudaro tik mažą kviečio mitybos dalį, bet jų trūkumas gali sunaikinti visą derliaus potencialą, net jei azoto davėte sočiai.

Kviečiams ypač svarbūs keli mikroelementai:

• Manganas (Mn) – greitina fotosintezę, stiprina lapus.
• Cinkas (Zn) – skatina šaknų augimą ir jaunų audinių vystymąsi.
• Varis (Cu) – būtinas varpai ir saugo nuo grybinio užkrato.
• Boras (B) – padeda augalui išlaikyti tvirtą stiebą ir kokybę.

Yra buvę, kad mano laukas atrodė gražiai, bet kažko trūko – tarsi „kibirkšties“. Po mikroelementų purškimo per savaitę pamačiau spalvos pakitimą, stiebų tvirtumą ir varpų potencialą, kuris vėliau pasitvirtino derliuje.

Mikroelementai nėra prabanga ar smulkmena — jie yra galutinis derliaus „pagražinimas“, be kurio kviečiai dažnai lieka vidutiniški.

Kviečių tręšimas pavasarį – kaip išgauti stiprų ir vienodą derlių

Po žiemos kviečiai pabunda silpni, o dirva dar vėsi ir skurdesnė. Būtent pavasaris nulemia, kaip augalas startuos: ar suformuos pakankamai produktyvių stiebų, ar išaugins stiprią varpą, ar subrandins kokybišką grūdą. Jei maisto medžiagos duodamos laiku, kviečiai auga tolygiai, laukas tampa vienodo aukščio, o derlius – tvirtesnis ir vertingesnis. Jei tręšimas vėluoja, augalai greitai „išsiskaido“ – vienur tvirti, kitur skurdesni, todėl ir derlius būna nevienodas.

Todėl pavasarinis tręšimas nėra tik trąšų išbėrimas, o tikslus darbas, padedantis kviečiams gauti impulsą augti taip, kaip jiems reikia.

Dažniausiai užduodami klausimai