Pirmą kartą, kai pamačiau, kad mano kieme pasodintos tujos pradėjo ruduoti, apėmė panika. Atrodė, kad kažkas labai blogai – gal užsikrėtė liga, gal net teks visas išrauti. Ypač sunerimau, kai rudavimas prasidėjo ne iš apačios, o iš pačios viršūnės. Juk buvau jas tręšęs, laistęs, net mulčiavęs – ką padariau ne taip?
Bet kuo daugiau domėjausi ir stebėjau savo augalus, tuo labiau supratau, kad ruduoti – nebūtinai reiškia mirti. Kai kurios rūšys natūraliai keičia spyglių spalvą rudenį ar pavasarį. Kitos – reaguoja į aplinkos stresą. Ir tik nedidelė dalis atvejų iš tiesų susijusi su ligomis ar kenkėjais.
Ilgainiui išsiugdžiau savo sistemą – stebiu, kur ruduoja, kada tai vyksta, kiek plotų paveikta ir kokia tujos bendroji išvaizda. Ne kartą pasitvirtino: skuboti sprendimai daro daugiau žalos nei laukimas ir stebėjimas.
Šiame straipsnyje pasidalinsiu viskuo, ką esu sukaupęs per kelis sezonus – nuo natūralaus spyglių kritimo iki konkrečių priemonių, kurios man padėjo sustabdyti plintantį rudavimą.
Ruduoja iš vidaus – ar tai normalu?
Jei ruduoja tujos vidinės šakelės, o išorė lieka žalia – tikėtina, kad tai visai natūralus procesas. Pirmą kartą, kai tai pastebėjau, pavasarį iš vidaus pradėjo kristi sausi rudi spygliai. Atrodė, kad tuja džiūsta, bet tuo pačiu metu šonai vis dar buvo ryškiai žali. Tada išsikviečiau pažįstamą medelyno specialistą – ir jis pasakė paprastą dalyką:
„Tujos, kaip ir bet kuris visžalis augalas, metai iš metų atnaujina spyglius. Seni vidiniai nunyksta, kad užleistų vietą naujiems. Tai – ne liga.“
Kada rudavimas viduje yra normalus?
- Rudens pabaigoje arba pavasarį, kai tuja ruošiasi žiemos arba naujam vegetacijos ciklui.
- Kai ruduoja tik pats šakelių vidus, bet viršūnės ir išorė – sveikos.
- Kai tujos sodinamos tankiai, todėl vidus negauna šviesos.
Per metus įprastai pas mane ruduoja 10–15 % spyglių vidinėje dalyje – bet tai laikau visiškai natūraliu reiškiniu. Ypač kai tujos jau senesnės nei 3 metų – vidus „apsivalo“ kasmet.
Kada verta sunerimti?
Rudavimas laikomas įprastu, kol jis:
- Neplinta į viršūnes ar šonus
- Nėra lokalizuotas viename kampe ar vienoje pusėje
- Nelydi šakelių minkštėjimas ar šlapiavimas
Jei ruduoja ne tik iš vidaus, bet ir šakelių galiukai, atsiranda lipnumas, pelėsis, ar spygliai byra masiškai – tai jau ženklas, kad priežastis ne fiziologinė, o išorinė: liga, nudegimas arba kita problema.
Iš vidaus rudavusią tują dažniausiai tiesiog švelniai išvalau rankomis ar grėbliuku – spygliai lengvai nubyra. Kartais purškiu mikroelementų mišiniu per lapus – taip paskatinu naują augimą. Bet jokios panikos, jokių pesticidų ar drastiško genėjimo – visa tai gali būti visiškai bereikalinga.
Ruduoja viršūnės ar šonai – priežastys, kurias reikia spręsti
Kai ruduoja tujos viršūnės arba šoninės dalys, tai dažniausiai reiškia, kad kažkas negerai. Su tuo man teko susidurti ne kartą – vienais metais po pavasarinės saulės viršūnės tapo gelsvai rudos, kitais – šonai iš pietinės pusės atrodė lyg apdegę. Tuomet supratau, kad šios problemos – ne „savaime praeinantis dalykas“, o signalas, kad reikia veikti.
Pavasariniai saulės nudegimai
Tujos, ypač ‘Smaragd’ veislės, labai jautriai reaguoja į pirmąją stiprią pavasario saulę. Dieną jos įšyla, o naktį užšąla – dėl to viršutiniai spygliukai nudega. Tai dažniau nutinka pietinėje pusėje arba ten, kur nėra jokio vėjo ar saulės užuovėjos.
Man asmeniškai padėjo šios priemonės:
- Prieš pavasarį purškiau tujas anti-streso produktais su aminorūgštimis, pvz. Algaren Twin
- Sausį–vasarį jas šiek tiek uždengiu eglišakėmis arba agroplėvele, bet ne visai – kad kvėpuotų
Trąšų perdozavimas ar netinkama sudėtis
Vienais metais, kai buvau ką tik pasodinęs naujas tujas, panaudojau universalias daržo trąšas su aukštu azoto kiekiu ir chloru. Atrodė, kad padės greičiau „įsibėgėti“, bet po 2 savaičių kai kurios viršūnės pagelto, o šonai ėmė rusvėti. Tada išsiaiškinau: tuja nemėgsta chloruotų trąšų, o per didelis azoto kiekis pavasarį skatina augimą, kurį paskui „sudegina“ saulė ar šalna.
Dabar naudoju tik trąšas su:
- Sumažintu azotu pavasariui (pvz., Substral Rhododendron)
- Lėtai išsiskiriančiu poveikiu (pvz., Osmocote 3–4 mėn.)
- Be chloro ir su mikroelementais
Šaknų pažeidimai ir dirvožemio bėdos
Vieną sezoną, kai intensyviai ravėjau žolę aplink tujas, netyčia pažeidžiau keletą šaknų. Po to per kelias savaites viršūnės ėmė ruduoti, o augalas atrodė tarsi sustingęs. Kita problema buvo užmirkusi žemė – po ilgų liūčių ir prasto drenažo šaknys tiesiog „užduso“.
Kaip tvarkiausi:
- Pakėliau augimo vietą ~10 cm naudodamas rūgščias durpes ir smėlį
- Naudoju barkšvą mulčią, kuris neleidžia užmirkti ir kartu saugo nuo kaitros
- Aplink stengiuosi neliesti giliai šaknų – ravėjimą keičiu mulčiavimu
e patvirtino – grybelis.
Ką padariau:
- Išgenėjau visas pažeistas šakeles, bent 15 cm žemiau rudavimo ribos
- Surinkau nukritusius spyglius ir sudeginau
- Purškiau Previcur Energy (fungicidas) ir po savaitės – dar kartą
- Po to kas 3 savaites profilaktiškai purškiu „Ekologišku varianto“ – CuproTonic
Kenkėjai – dažniau nei maniau
Tujos, pasirodo, gali būti puolamos voratinklinių erkių, amarų ar net dirvinukų. Dažniausiai tai nutinka karštomis vasaromis arba kai aplink daug kitų dekoratyvinių augalų.
Vieną vasarą, kai buvo ypač sausra, pastebėjau rudavimą apatinėje dalyje. Priėjau arčiau – šakelės lyg dulkėtos, o tarp jų voratinklis. Per padidinamąjį stiklą pamačiau – pilna voratinklinių erkučių.
Ką dariau:
- Iš karto purškiau „Vertimec Pro“ – tai sisteminis akaricidas
- Po 7 dienų pakartojau
- Toliau stiprinau tujas mikroelementais ir anti-streso priemonėmis
Po to įvedžiau naują įprotį – kas 2–3 savaites apžiūriu tujų apačią ir viršūnes, ypač vasarą.
Kaip atskirti – liga ar tiesiog džiūvimas?
- Jei ruduoja pavienės šakelės, o kita tujos dalis gyvybinga – dažnai tai grybelis
- Jei ruduoja dideli plotai simetriškai ar viršūnės – galimas aplinkos stresas
- Jei matyti lipnumas, voratinkliai ar kiti gyviai – tikėtinas kenkėjų poveikis
Man asmeniškai padėjo principas: pirma genėju, tada stebiu, tik po to purškiu. Nes kartais pažeidimų priežastis paprastesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Aplinkos poveikis – kai tujos ruduoti pradeda dėl paprastų, bet pavojingų sąlygų
Ne visada rudavimą sukelia liga ar kenkėjai – dažnai kaltas tiesiog netinkamas dirvožemis, užmirkusi vieta, stipri sausra arba net neteisingas mulčiavimas. Man asmeniškai būtent aplinkos sąlygos sukėlė didžiausius rudavimo protrūkius. Kol nesupratau, kad net per dažnas tręšimas gali pakenkti, praradau kelias gerai atrodančias tujas.
Sausra ir karštis – slapta žala šaknims
Vieną vasarą, kai kelias savaites iš eilės buvo virš 30 °C, tujos pradėjo ruduoti nuo šonų. Nors atrodė, kad žemė aplink dar šlapia nuo paskutinio laistymo, iš tikrųjų vandens gavo tik viršutinis sluoksnis, o gilios šaknys džiūvo. Ruduoti pradėjo nuo apačios, šakelės trapėjo, o paskui – ir viršūnės neteko gyvybės.
Nuo to laiko:
- Laistau retai, bet gausiai – po 15–20 litrų vienai tujai kas 4–5 dienas sausros metu
- Jei labai karšta – laistau vakare, kad šaknys turėtų laiko „atsigerti“
- Ant šaknų dedu ne paprastą mulčią, o žievę ar stambias pušines drožles, kurios neleidžia dirvai kaisti
Užmirkimas – dar klastingesnis priešas
Kita pusė – kai žemė užmirksta. Vienoje sklypo vietoje, kur dirvožemis molingas, po liūčių vanduo ilgai nesusigeria. Viena tuja ten rudojo visą pavasarį – atrodė, kad jai trūksta maistinių medžiagų. Tik paskui išrovus pamačiau – šaknys pajuodavusios, pūvančios.
Dabar tose vietose:
- Pirmiausia dedu smėlio, durpių ir perlito mišinį
- Sodinu tujas ant nedidelio supylimo, kad šaknys būtų aukščiau nei vandens lygis
- Jei žinau, kad vieta drėgna – renkuosi atsparias drėgmei rūšis, arba apskritai nesodinu tujų
Netinkamas mulčias ar per stora žolė
Vieną sezoną mulčiavau tujas per storu pernykštės žolės sluoksniu – galvojau, bus natūralu, laikys drėgmę. Bet po 3 savaičių pastebėjau, kad šaknų zonoje kaupiasi pelėsis, o spygliai ima ruduoti. Krapštant žolę radau – dirvožemis be oro, šiltas ir šlapias. Tikras rojus puviniui.
Dabar dedu tik:
- Ploną žievės, spyglių arba drožlių sluoksnį
- Palieku kelis centimetrus aplink kamieną neuždengtus
- Periodiškai patikrinu – ar neužsistovėjo drėgmė
Ką daryti – praktiniai veiksmai pagal rudavimo priežastį
Kai tujos pradeda ruduoti, pirmas impulsas dažnai būna griebti žirkles arba purkšti kuo stipresniu chemikalu. Pats taip dariau – ir ne kartą gailėjausi. Su laiku susiformavau sistemą: pirma įvertinu, tada veikiu. Ir viską darau etapais, pagal tai, kokia rudavimo priežastis labiausiai tikėtina.
1. Jei ruduoja iš vidaus (natūralus spyglių metimas)
- Nieko drastiško nedarau – tai normalus procesas.
- Lengvai pravalau sausas šakeles rankomis arba grėbliuku.
- Perlapiniu būdu purškiu mikroelementais, pvz., Wuxal Microplant ar Kristalon Start – paskatina naują augimą.
2. Jei ruduoja viršūnės ar šonai
- Įtariu nudegimą arba šaknų stresą.
- Netirpinu iš karto trąšomis – pirmiau palaistau su antistresiniu produktu, pvz., Algaren Twin.
- Jei reikia – uždengiu nuo saulės lengva medžiaga ar eglišakėmis.
- Karpau tik tada, jei šakelė visiškai sausa ir trupa – niekada ne žalią, tikrindamas gyvybingumą.
3. Jei įtariu ligą
- Pašalinu rudus plotus iki sveiko audinio – su dezinfekuotomis žirklėmis.
- Visas nukritusias šakeles ar spyglius surinkiu ir sudeginu, kad liga neplistų.
- Purškiu sisteminiu fungicidu – pavyzdžiui, Score 250 EC arba Switch 62.5 WG.
- Po 7–10 dienų – pakartoju purškimą, kad apimčiau visą gyvavimo ciklą.
4. Jei pastebiu kenkėjus (voratinklius, lipnumą)
- Iš karto purškiu sisteminiu insekticidu arba akaricidu, pvz., Vertimec Pro, Floramite 240 SC.
- Apžiūriu ne tik pažeistą tują, bet ir gretimus augalus – dažnai kenkėjai persimeta.
- Jei noriu švelnesnio sprendimo – kartais padeda kalio muilas su česnako ar pipirų ekstraktu (ekologiškesnis variantas).
5. Jei problema iš dirvožemio ar drėgmės
- Atkasinėju dalį žemės aplink – patikrinu, ar šaknys ne per šlapios ar per sausos.
- Jei užmirkimas – gerinu drenažą, pakeičiu viršutinį sluoksnį į smėlio ir durpių mišinį.
- Jei sausra – ne laistau dažnai, o 1–2 kartus per savaitę po 15–20 litrų į šaknų zoną.
6. Trąšų korekcija – kada ir kaip?
- Jei ruduoja nuo maisto medžiagų trūkumo – naudoju kompleksines trąšas, pvz.:
- Compo Blaukorn – lėtai tirpstantis, be chloro
- Substral šilauogėms ir rododendrams – rūgštus pH, puikiai tinka tujoms
- Jei įtariu pertręšimą – plaunu šaknis kelis kartus vandeniu, tada bent mėnesį nieko papildomai neduodu
Mano taisyklė „3 savaičių stebėjimas“
Po kelių skubotų veiksmų – vieną kartą net išroviau dar gyvą tują – nusprendžiau sau įvesti paprastą, bet veiksmingą principą. Jei nesu tikras, ar augalas miršta, ar tik reaguoja į stresą – stebiu jį tris savaites. Ne trumpiau.
Kaip taikau šią taisyklę?
- Pažymiu tują, kuri kelia įtarimų, kartais net įsmeigiu mažą kuoliuką ar žymeklį.
- Tą pačią dieną nufotografuoju ją iš kelių pusių, kad galėčiau palyginti su tuo, kaip atrodys vėliau.
- Stebiu šiuos požymius:
- Ar ruduojančios vietos plečiasi?
- Ar nauji ūgliai auga, žaliuoja?
- Ar spygliai byra gausiai, ar laikosi?
- Jei per 3 savaites:
- būklė nekinta – gal tai tik sezoninis procesas ar laikinas stresas
- atsiranda nauji žali ūgliai – tuja sveiksta, palieku ramybėje
- ruduoja toliau ar džiūsta viršūnė – laikas šalinti arba rimtai gydyti
Ką ši taisyklė man padėjo išsaugoti?
Vieną pavasarį viena ‘Smaragd’ tuja pradėjo ruduoti viršūne – beveik 20 cm plotas atrodė beviltiškai. Draugas sakė „kirsk be gailesčio“. Bet palaukiau – ir po 2 savaičių nauji pumpurai ėmė augti iš šoninių ūglių. Dabar tai viena gražiausių mano gyvatvorės dalių.
Tuo tarpu kita tuja, kuri iš pradžių atrodė gyvybinga, per 3 savaites visiškai prarado žalią masę, net liesti ją buvo tarsi dulkėta. Tada be gailesčio ją pašalinau – ir nebereikėjo svarstyti, ar per anksti.
Kada taisyklė negalioja?
- Jei matau aiškų grybelinį pažeidimą su juodais taškeliais ar pelėsiu – veikiu iš karto.
- Jei šakos ima šlapiuoti arba dvokti – tai jau puvinys, čia laukti neverta.
- Jei aplink auga daug sveikų tujų – kad apsaugočiau jas, neeksperimentuoju su sergančia.
