Japoninė ir žemaūgė azalija – auginimas kieme ir priežiūros skirtumai

Kai prieš keletą metų pirmą kartą sodinau azalijas savo kieme, atrodė, kad tai bus vienas iš tų augalų, kuriuos „pasodini ir pamiršti“. Gražūs žiedai, kompaktiškas augimas, japoniška estetika – viskas skambėjo labai paprastai. Tačiau realybėje greitai supratau, kad azalijos turi savo charakterį. Viena puikiai žiemojo ir kasmet sprogdavo žiedais, o kita po žiemos likdavo su rudais lapais ir vos gyva.

Būtent tada pradėjau gilintis, kuo skiriasi japoninė azalija ir žemaūgės azalijų veislės. Nors daugelis žmonių šiuos pavadinimus naudoja kaip sinonimus, praktikoje skirtumų tikrai yra – nuo augimo formos iki atsparumo šalčiui ir priežiūros poreikių.

Kuo skiriasi japoninė ir žemaūgė azalija?

Čia prasideda didžiausia painiava tarp sodininkų, nes prekybos vietose beveik visos mažesnės azalijos dažnai vadinamos japoniškomis. Iš tikrųjų „žemaūgė azalija“ dažniausiai apibūdina ne konkrečią rūšį, o augimo formą – tai tiesiog kompaktiškesnė, lėčiau auganti azalija, tinkanti mažesniems kiemams, alpinariumams ar net auginimui vazone.

Iš savo patirties pastebėjau, kad japoninės azalijos dažniausiai išsiskiria tankesniu augimu, smulkesniais lapais ir dekoratyvia išvaizda net tada, kai nežydi. Dalis jų būna pusiau visžalės arba visžalės, todėl žiemą ant šakų lieka lapai. Būtent dėl to jos atrodo įspūdingiau ištisus metus, tačiau kartu tampa jautresnės žiemos saulei ir sausam vėjui.

Žemaūgės azalijos paprastai būna atsparesnės formavimo klaidoms ir lengviau pritaikomos mažose erdvėse. Jos neužauga pernelyg didelės, neužgožia kitų augalų ir labai gražiai atrodo šalia takelių ar terasų. Vis dėlto jų šaknys yra labai paviršinės, todėl vasarą jos greičiau pajunta drėgmės trūkumą. Jei dirva perdžiūsta net trumpam laikui, augalas gali prasčiau žydėti arba pradėti mesti lapus.

Didžiausi skirtumai dažniausiai išryškėja po žiemos. Japoninės azalijos jautriau reaguoja į staigius temperatūrų svyravimus ir ankstyvą pavasario saulę, todėl net ir išgyvenęs krūmas gali atrodyti apdegęs ar nusilpęs. Tuo tarpu žemaūgės azalijos dažniau nukenčia ne nuo šalčio, o nuo netinkamos dirvos ir drėgmės režimo.

Per laiką supratau vieną labai paprastą dalyką – azalijoms svarbiausia ne trąšos, o tinkamai parinkta vieta. Jei augalas pasodintas rūgščioje, purioje dirvoje ir apsaugotas nuo kaitrios saulės bei vėjo, didžioji dalis problemų tiesiog neatsiranda.

Kur geriausia sodinti azalijas kieme?

Jeigu reikėtų įvardyti vieną svarbiausią azalijų sėkmės paslaptį, sakyčiau labai paprastai – vieta. Per daugelį metų mačiau ne vieną situaciją, kai žmogus kaltino veislę, šalčius ar net „blogą sodinuką“, nors tikroji problema buvo visiškai netinkama vieta kieme.

Azalijos nemėgsta dviejų kraštutinumų – visiško pavėsio ir kaitrios pietinės saulės. Geriausiai jos jaučiasi ten, kur ryte gauna šiek tiek saulės, o po pietų lieka lengvame pavėsyje. Mano kieme puikiausiai pasiteisino rytinė namo pusė, kur saulė augalus apšviečia iki pietų, o vėliau juos saugo pastato šešėlis.

Labai svarbu ir apsauga nuo vėjo. Žiemą stiprus sausas vėjas azalijoms kartais būna pavojingesnis net už didesnį šaltį. Ypač jautrios japoninės azalijos, kurios žiemą išlaiko dalį lapų. Jei krūmas pasodintas atviroje vietoje, lapai pradeda garinti drėgmę, o įšalusi dirva jos nebeatiduoda. Rezultatas pavasarį dažnai būna liūdnas – rudi, sudžiūvę lapai ir apdegusios šakelės.

Dirvai azalijos taip pat turi aiškius reikalavimus. Paprastoje sodo žemėje jos ilgai laimingos nebūna. Dirva turi būti:

• rūgšti;
• puri;
• laidi vandeniui;
• turtinga organikos;
• nuolat šiek tiek drėgna.

Sodindamas visada maišau durpes su pušų žieve ir kompostu. Kartais papildomai įberiu spygliuočių paklotės iš miško, nes ji natūraliai rūgština žemę. Tik nereikia persistengti su „miško žeme“ – jos pakanka nedidelio kiekio.

Dar viena klaida, kurią dažnai matau – azalijos sodinamos per giliai. Jų šaknys paviršinės, todėl šaknų kaklelis turi likti beveik dirvos paviršiuje. Jei užkasime per giliai, augalas pradės skursti, o po kelių metų gali net sunykti be aiškios priežasties.

Kokią dirvą azalijos mėgsta labiausiai?

Azalijos yra vieni iš tų augalų, kurie labai greitai parodo, ar jiems patinka dirva. Jei žemė netinka, tai matosi beveik iš karto – lapai pašviesėja, augimas sulėtėja, o žiedų būna mažiau nei tikėtasi.

Pagrindinis dalykas, kurį būtina prisiminti – azalijoms reikalinga rūgšti dirva. Idealiausias pH dažniausiai būna apie 4,5–5,5. Jei dirva kalkinga arba sunki molinga, augalas ilgainiui pradeda badauti net tada, kai trąšų atrodo netrūksta.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad azalijos daug geriau jaučiasi lengvesnėje ir purioje dirvoje nei labai derlingame juodžemyje. Per sunki žemė sulaiko drėgmę, o tada prasideda šaknų problemos. Ypač pavojingi ilgi lietingi periodai rudenį ir žiemą.

Todėl sodindamas azalijas beveik visada ruošiu atskirą sodinimo mišinį:

• rūgščios durpės;
• kompostuota pušų žievė;
• šiek tiek smėlio geresniam drenažui;
• spygliuočių mulčias.

Mulčiavimas apskritai yra vienas geriausių dalykų azalijoms. Pušų žievė ne tik palaiko drėgmę, bet ir saugo paviršines šaknis nuo perkaitimo vasarą bei staigių temperatūros pokyčių žiemą.

Pastebėjau ir dar vieną įdomų dalyką – azalijos labai nemėgsta nuolatinio „kapstymo“ aplink šaknis. Jei dažnai purename dirvą ar ravime agresyviai, galima lengvai pažeisti smulkias šakneles. Dėl to aplink krūmą stengiuosi palaikyti storesnį mulčio sluoksnį, kuris sumažina ir piktžolių augimą.

Azalijų laistymas ir tręšimas

Nors azalijos nemėgsta užmirkusios žemės, jos taip pat labai jautriai reaguoja į sausras. Čia ir slypi didžiausias iššūkis – reikia išlaikyti pastovią, bet ne per didelę drėgmę. Pirmus metus po pasodinimo tai ypač svarbu, nes šaknys dar nebūna išsiplėtusios.

Aš pats laistau rečiau, bet gausiau. Dažnas paviršinis palaistymas duoda mažai naudos, nes drėgmė nepasiekia gilesnių šaknų sluoksnių. Per karščius jaunus augalus kartais tenka laistyti 2–3 kartus per savaitę, ypač jei jie auga lengvesnėje dirvoje ar šalia sienų, kurios greitai įkaista.

Labai svarbu ir koks vanduo naudojamas. Jei vanduo labai kalkingas, ilgainiui jis pradeda keisti dirvos reakciją, o azalijos tai pajunta gana greitai. Todėl kai įmanoma, stengiuosi naudoti lietaus vandenį. Skirtumas tikrai matosi – lapai išlieka sodresni, o pats augalas atrodo gyvybingesnis.

Su trąšomis azalijų taip pat nereikia persistengti. Per daug azoto skatina spartų augimą, tačiau ūgliai tampa minkšti ir prasčiau pasiruošia žiemai. Dėl to tręšiu saikingai, dažniausiai specialiomis rododendrams skirtomis trąšomis.

Dažniausiai laikau tokios schemos:

• pavasarį – augimo startui;
• po žydėjimo – augalo sustiprinimui;
• nuo rugpjūčio tręšimą beveik stabdau.

Rudenį azoto trąšų apskritai vengiu. Jei augalas pradeda auginti naujus ūglius per vėlai, pirmesni šalčiai juos labai greitai pažeidžia.

Dar viena klaida, kurią pats kažkada dariau – per stiprus tręšimas jauniems augalams. Atrodo logiška, kad daugiau trąšų reiškia daugiau žiedų, bet su azalijomis dažnai būna priešingai. Pertręštas augalas auga vešliai, tačiau žydi silpniau ir tampa jautresnis ligoms.

Kaip prižiūrėti azalijas po žydėjimo?

Kai azalijos nužydi, daugelis jas tiesiog pamiršta iki kito sezono. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu augalas pradeda ruoštis kitų metų žiedams. Jei po žydėjimo priežiūra bus netinkama, kitą pavasarį žiedų gali būti gerokai mažiau.

Pirmiausia visada pašalinu nužydėjusius žiedynus. Tai nėra būtina gyvybiškai, tačiau augalas nebešvaisto energijos sėklų formavimui ir daugiau jėgų skiria naujų pumpurų formavimui. Svarbiausia tai daryti atsargiai, nes nauji pumpurai dažnai būna visai šalia seno žiedo.

Genėjimas azalijoms reikalingas minimalus. Skirtingai nei kai kurie kiti dekoratyviniai krūmai, jos nemėgsta stipraus karpymo. Dažniausiai pašalinu tik:

• nudžiūvusias šakeles;
• į krūmo vidų augančius ūglius;
• per ilgas ar formą gadinančias šakas.

Jei reikia stipresnio formavimo, tai darau iškart po žydėjimo. Vėliau genėti jau rizikinga, nes galima pašalinti būsimus žiedinius pumpurus.

Pastebėjau, kad senesni krūmai laikui bėgant pradeda tankėti iš vidaus. Tuomet naudinga šiek tiek praretinti centrą, kad pagerėtų oro cirkuliacija. Tai ypač svarbu drėgnesnėmis vasaromis, kai tankiuose krūmuose greičiau vystosi grybinės ligos.

Po žydėjimo taip pat papildau mulčio sluoksnį. Pušų žievė ne tik padeda išlaikyti drėgmę, bet ir palaipsniui gerina dirvos struktūrą. Per kelerius metus pastebėjau, kad reguliariai mulčiuojamos azalijos daug stabiliau auga net karštesnėmis vasaromis.

Azalijų paruošimas žiemai

Nors dauguma japoniškų ir žemaūgių azalijų laikomos pakankamai atspariomis mūsų klimatui, realybėje žiema joms dažnai tampa didžiausiu išbandymu. Įdomiausia tai, kad pavojingiausias būna ne stiprus šaltis, o staigūs temperatūrų svyravimai, sausas vėjas ir ankstyva pavasario saulė.

Pirmus kelerius metus savo azalijas dengdavau beveik kaip rožes, nes bijojau, kad nušals. Vėliau supratau, kad per didelė apsauga kartais pridaro daugiau žalos nei pats šaltis. Per sandariai uždengti augalai pradeda šusti, ypač jei žiema drėgna.

Dabar laikausi daug paprastesnio principo – saugau ne nuo šalčio, o nuo išdžiūvimo ir saulės.

Prieš žiemą visada padarau kelis svarbius darbus:

• gausiai palaistau rudenį prieš įšąlant dirvai;
• papildau storesnį mulčio sluoksnį;
• jaunus augalus pridengiu eglišakėmis;
• atvirose vietose apsaugoju nuo vėjo.

Mulčias čia labai svarbus, nes azalijų šaknys yra paviršinės. Jei žemė stipriai peršąla ir vėliau greitai atitirpsta, šaknys patiria didelį stresą. Geriausiai pasiteisino pušų žievė ir spygliai, nes jie ne tik apsaugo, bet ir palaiko rūgštesnę dirvos reakciją.

Didžiausia problema dažniausiai atsiranda vasario–kovo mėnesiais. Saulė jau stipri, lapai pradeda garinti drėgmę, tačiau dirva dar įšalusi. Būtent tada visžalės japoninės azalijos dažnai paruduoja. Todėl saulėtoje vietoje augančius krūmus kartais pridengiu agroplėvele arba eglišakėmis iš pietinės pusės.

Suaugę ir gerai įsitvirtinę augalai paprastai žiemoja daug lengviau nei jauni. Pirmi dveji metai po pasodinimo dažniausiai būna jautriausi.

Dažniausios azalijų auginimo klaidos

Per laiką pastebėjau, kad dauguma problemų su azalijomis kartojasi beveik visur. Žmonės dažnai mano, kad tai labai lepus augalas, nors iš tiesų dažniausiai kaltos kelios pasikartojančios klaidos.

Viena dažniausių – netinkama dirva. Jei azalija pasodinama į paprastą kalkingą sodo žemę, ji gali augti neblogai metus ar dvejus, tačiau vėliau pradeda skursti. Lapai šviesėja, žiedų mažėja, o pats augalas atrodo pavargęs.

Kita labai dažna klaida – sodinimas kaitrioje saulėje. Ypač blogai azalijos jaučiasi pietinėje pusėje prie sienų ar trinkelių, kur vasarą kaupiasi karštis. Tokiomis sąlygomis lapai pradeda degti, o žiedai nuvysta daug greičiau.

Taip pat dažnai persistengiama su trąšomis. Kartais žmonės azalijas tręšia universaliomis sodo trąšomis, kurios turi per daug kalkių arba azoto. Tuomet augalas pradeda auginti daug minkštų ūglių, bet prasčiau žydi ir sunkiau žiemoja.

Dar viena klaida – per gilus sodinimas. Azalijų šaknys mėgsta būti arti paviršiaus, todėl užkasus per giliai jos pradeda dusti. Toks augalas dažnai atrodo lyg nuolat stokotų vandens, nors problema iš tikrųjų slypi šaknyse.

Ir turbūt pati klastingiausia klaida – netolygus laistymas. Kai po ilgos sausros augalas staiga gausiai palaistomas, šaknys patiria stresą. Dėl to azalijos daug geriau jaučiasi tada, kai dirvoje drėgmė išlieka tolygi visą sezoną.

Azalijų priežiūros kalendorius

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)