Chlorofitas – vienas tų augalų, kuriuos dažnai vadiname „neužmušamais“. Jį galima rasti tiek senelių namuose, tiek moderniuose biuruose. Ir ne be reikalo – tai vienas lengviausiai prižiūrimų kambarinių augalų.
Tačiau nors chlorofitas (Chlorophytum comosum) laikomas nereikliu, jis vis tiek turi savo poreikius. Tinkamai prižiūrimas jis formuoja tankią lapų skrotelę, leidžia ilgus ūglius su mažais „vaikučiais“ ir gali augti daugelį metų be didesnių problemų.
| Chlorofito savybės | |
|---|---|
| Lotyniškas pavadinimas | Chlorophytum comosum |
| Kilmė | Pietų Afrika |
| Aukštis | 20–40 cm (su ūgliais – daugiau) |
| Lapai | Siauri, žali arba margi |
| Gyvenimo trukmė | Daugiametis |
| Priežiūros pagrindai | |
|---|---|
| Šviesa | Ryški, bet netiesioginė |
| Laistymas | Saikingas, neperlaistyti |
| Temperatūra | 18–25 °C |
| Dirva | Lengva, gerai drenuota |
| Tręšimas | Kas 2–3 savaites aktyviu laikotarpiu |
Tinkama vieta ir šviesa
Chlorofitas geriausiai auga ryškioje, bet netiesioginėje šviesoje. Tiesioginė kaitri saulė gali nudeginti lapų kraštus, ypač jei augalas stovi pietinėje palangėje be užuolaidos.
Tačiau visiška tamsa jam taip pat netinka. Jei šviesos per mažai, lapai tampa blyškesni, margos veislės praranda kontrastą, o augimas sulėtėja.
Laistymas – kur dažniausiai padaromos klaidos
Chlorofitas turi storokas, vandens atsargas kaupiančias šaknis, todėl trumpalaikę sausrą pakelia geriau nei perlaistymą. Būtent per didelė drėgmė dažniausiai tampa problema – pradeda pūti šaknys, gelsta lapai, atsiranda nemalonus kvapas iš vazono.
Laistyti reikėtų tada, kai viršutinis 2–3 cm dirvos sluoksnis pradžiūsta. Vasarą tai gali būti kartą ar du per savaitę, žiemą – gerokai rečiau. Svarbu, kad vazono apačioje būtų drenažo skylės, o lėkštelėje susikaupęs vanduo būtų išpilamas.
Jei lapų galiukai pradeda ruduoti, tai dažnai rodo ne vandens trūkumą, o per daug kalkingą vandenį. Chlorofitas jautrus druskoms, todėl geriau naudoti nusistovėjusį arba filtruotą vandenį.
Dirva ir persodinimas
Chlorofitas nėra reiklus substratui, tačiau geriausiai auga lengvoje, purioje, gerai drenuojamoje žemėje. Tinka universalus kambarinėms gėlėms skirtas substratas, papildytas perlitu ar smulkiu keramzitu.
Šis augalas auga gana sparčiai ir per metus gali visiškai užpildyti vazoną šaknimis. Jei pastebite, kad šaknys lenda per drenažo skylutes arba dirva labai greitai išdžiūsta, metas persodinti. Paprastai tai daroma kas 1–2 metus, pavasarį.
Persodinant verta rinktis tik šiek tiek didesnį vazoną. Per didelė talpa gali lemti per ilgai drėgną dirvą ir šaknų problemas.
Tręšimas – saikingas, bet reguliarus
Aktyvaus augimo laikotarpiu (pavasarį ir vasarą) chlorofitą galima tręšti kas 2–3 savaites skystomis kambarinėms gėlėms skirtomis trąšomis. Rudenį ir žiemą tręšimą geriau sumažinti arba visai nutraukti.
Pertręšimas dažnai pasireiškia rudais lapų galiukais. Jei taip nutiko, verta laikinai nutraukti tręšimą ir kelis kartus palaistyti gausiau, kad iš dirvos pasišalintų perteklinės druskos.
Dauginimas „vaikučiais“ – paprasčiau nebūna
Vienas žaviausių chlorofito bruožų – ilgi žiedynkočiai su mažais augalėliais, vadinamais „vaikučiais“. Kai jie užauga ir suformuoja mažas šakneles, juos galima atskirti ir pasodinti į atskirą vazonėlį.
Galima pasirinkti du būdus:
pirmiausia įšaknydinti vandenyje arba tiesiog įsodinti į drėgną substratą. Abu metodai veiksmingi, nes chlorofitas labai lengvai leidžia šaknis.
Dėl šio paprasto dauginimo chlorofitas dažnai perduodamas iš namų į namus – tarsi žalia šeimos relikvija.
Dažniausios chlorofito problemos ir jų sprendimai
Nors chlorofitas laikomas vienu lengviausiai auginamų kambarinių augalų, tam tikros problemos pasitaiko gana dažnai. Geros naujienos – beveik visos jos lengvai išsprendžiamos, jei laiku atpažįstamos.
Rudi lapų galiukai
Tai pati dažniausia problema. Dažniausiai ji susijusi su kalkingu vandeniu arba pertręšimu. Chlorofitas jautrus druskoms, kurios kaupiasi dirvoje.
Sprendimas – laistyti nusistovėjusiu ar filtruotu vandeniu ir periodiškai „praplauti“ substratą, palaistant gausiau, kad išsiplautų perteklinės druskos. Jei situacija kartojasi, verta persodinti į šviežią žemę.
Gelstantys lapai
Jei gelsta apatiniai, senesni lapai – tai natūralus procesas. Tačiau jei gelsta daug lapų vienu metu, dažniausiai kaltas perlaistymas.
Tokiu atveju reikia sumažinti laistymą ir patikrinti, ar dirva neužmirksta. Jei šaknys pradėjo pūti, gali prireikti persodinimo ir pažeistų šaknų pašalinimo.
Blyškūs, praradę margumą lapai
Margos veislės praranda kontrastą, jei šviesos per mažai. Augalas išgyvens ir pusiau pavėsyje, tačiau dekoratyvumas sumažės.
Sprendimas – perkelti į šviesesnę vietą, bet vengti tiesioginės kaitrios saulės.
Vangus augimas
Jei chlorofitas neauga, dažniausiai trūksta šviesos arba maisto medžiagų. Pavasarį verta atnaujinti tręšimą ir, jei reikia, persodinti į šviežią substratą.
Ar chlorofitas tikrai valo orą?
Chlorofitas dažnai minimas kaip vienas geriausių oro valytojų. NASA tyrimuose jis buvo įvardytas kaip augalas, galintis absorbuoti tam tikrus teršalus iš oro, pavyzdžiui, formaldehidą.
Vis dėlto namų sąlygomis vienas augalas oro kokybės stebuklingai nepakeis. Tačiau jis tikrai prisideda prie jaukesnės aplinkos ir geresnės mikroklimato savijautos.
Kodėl verta auginti chlorofitą namuose?
Chlorofitas – tai augalas, kuris atleidžia smulkias klaidas ir nereikalauja sudėtingos priežiūros schemos. Jis puikiai tinka tiems, kurie tik pradeda auginti kambarinius augalus, bet taip pat vertinamas ir patyrusių augintojų dėl savo patikimumo.
Šis augalas greitai prisitaiko prie skirtingų sąlygų, lengvai dauginasi ir gali augti daugelį metų tame pačiame namų kampelyje. Be to, jo svyrantys ūgliai su „vaikučiais“ suteikia interjerui gyvumo ir natūralumo.
Laikantis kelių paprastų taisyklių – neperlaistyti, suteikti pakankamai šviesos ir nepersistengti su trąšomis – chlorofitas išlieka vienu patikimiausių ir estetiškiausių pasirinkimų namų erdvei.
