Pamenu, kai dar mažas basomis bėgiodavau po močiutės daržą, bijūnai buvo tikra kiemo puošmena – milžiniškos, kvapnios galvos svirdavo nuo savo sunkumo, o mes, vaikai, slėpdavomės jų krūmuose kaip mažame rožiniame miške. Močiutė vis sakydavo: „Bijūnas toks pats kaip žmogus – jei žinai, kaip su juo elgtis, jis tau kaupu atsidėkos.“ Ir išties, tinkamai prižiūrėti bijūnai žydi taip gausiai, kad sustoja net praeiviai pakelėje.
Bijūnų charakteristika ir žydėjimo ypatumai
| Bijūnų savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Paeonia lactiflora (kilmingieji bijūnai) |
| Krūmo dydis | 60–120 cm aukščio, iki 90 cm pločio |
| Kilmė | Azija – Kinija, Sibiras |
| Atsparumas šalčiui | Labai atsparūs, iki -30 °C |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, puri, priemolio dirva, neutralaus pH |
| Gyvenimo trukmė | 15–50 metų ir daugiau, jei nejudinami |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo laikas | Gegužė–birželis |
| Žiedų spalvos | Balta, rožinė, burgundiška, raudona, įv. veislės |
| Kvapas | Stiprus, saldus, klasikinis „bijūnų aromatas“ |
| Žiedų dydis | 10–20 cm, priklausomai nuo veislės |
| Žydėjimo trukmė | 10–20 dienų; ilgiau žydi jei tvarkomi nužydėję žiedai |
Kodėl vieni bijūnai žydi gausiai, o kiti vos keliais žiedais?
Pamenu, kaime visada būdavo toks keistas dalykas – vienos kaimynės bijūnai žydi taip, kad net tvorą užstoja, o kitos vos kelias galvas iškelia ir viskas. Močiutė visada juokaudavo: „Bijūnas kaip karvė – jeigu blogai šeri, pieno neduos.“ Ir, patikėk, šiame posakyje daugiau tiesos, nei gali pasirodyti.
Gausų žydėjimą lemia ne vien sėkmė. Tam įtakos turi keli labai svarbūs dalykai, kuriuos žmonės dažnai pamiršta.
1. Sodinimo gylis – dažniausia klaida
Bijūnai yra nepaprastai jautrūs sodinimo gyliui. Jei pumpurai (akutės) užkasti giliau nei 3–5 cm, augalas augs vešlus, bet žiedų bus vos keli arba nebus visai.
Kaimo žmonės sakydavo: „Giliai pasodinsi – žiedus žeme užklosi.“
2. Per tamsi vieta – bijūnas mėgsta saulę
Bijūnai geriausiai žydi, kai kasdien gauna 6–8 valandas tiesioginės saulės.
Pusšešėlyje krūmas bus sveikas, bet žiedų formavimasis sulėtės.
3. Dirvos derlingumas – ne bet kokia žemė tinka
Bijūnai nemėgsta sunkių, užmirkstančių dirvų. Tokiose vietose:
- lėtėja šaknų vystymasis,
- atsiranda puviniai,
- krūmas skursta.
Ideali dirva – puri, priemolis, šiek tiek kalkinga, gerai drenuota.
4. Per dažnas persodinimas – bijūnas nemėgsta būti judinamas
Bijūnas – tarsi senas žmogus: „Jei per dažnai tampysi, nebežydės.“
Kiekvienas perkėlimas jį stresuoja, todėl žiedų gali nebūti 1–2 metus po persodinimo.
5. Trąšų perteklius – ypač azoto
Daugelis galvoja, kad kuo daugiau trąšų, tuo geriau. Bet bijūnai nuo azoto perteklius:
- užaugina daug lapų,
- tęsia žalią masę,
- žiedų formavimą atideda.
6. Senos, negydomos ligos
Ypač pavojinga:
- pilkasis puvinys,
- miltligė,
- stiebų dėmėtumas.
Ligų pažeisti krūmai žydi silpniau.
Bijūnų sodinimas: mano patirtis ir amžini kaimo žmonių patarimai
Pamenu, kai pirmą kartą pasodinau savo bijūną, močiutė tik pasijuokė: „Ne kopūstą sodini, čia reik proto.“ Iš pradžių nesureikšminau, bet kitą pavasarį turėjau tik lapų krūvą – žiedų nei kvapo. Taip išmokau, kad bijūnas – ne tas augalas, kuriam galima „maždaug“ pritaikyti taisykles. Jis mėgsta tikslumą ir pastovumą.
Kada geriausia sodinti bijūnus?
Seni kaimo žmonės sodindavo bijūnus rudenį, rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjį. Jie sakydavo:
„Kai bulvės iš rūsio dar nekvepia, o laukai jau nurimę – metas ir bijūnui vietą paruošti.“
Rudenį pasodinti bijūnai spėja įsišaknyti ir pavasarį startuoja stipresni.
Pavasarį sodinti galima, bet augalas tada dažnai būna uždelstas, neskuba augti ir neretai tais metais nežydi.
Kokia vieta tinkamiausia?
Bijūnas mėgsta erdvę, šviesą ir gaivų orą. Jei pasodinsi po medžiu ar pavėsyje, žiedų teks ilgai laukti. Geriausia vieta – saulėta, tačiau ne tokia, kur visą dieną kepina kaitra. Dirva turi būti puri, giliai nepermirkstanti, tokia, kurią paėmęs į saują gali suspausti ir vėl lengvai išsklaidyti.
Sodinimo gylis – svarbiausia taisyklė
Čia suklysta daugiausia žmonių. Bijūnų pumpurai, vadinamosios „akutės“, turi būti 3–5 cm gylyje.
Per giliai pasodintas bijūnas augs kaip didingas krūmas, bet žiedų nesuformuos.
Močiutė sakydavo: „Bijūno giliai nekišk – dangų užmirš ir žydėt nustos.“
Atstumai tarp krūmų
Nors gėlyną norisi tankinti, bijūnas nemėgsta grūsties. Krūmai turi turėti vietos išsiplėsti, todėl tarp jų reikėtų palikti bent 70–100 cm. Kaimo žmonės tai vadino „kvėpavimo erdve“.
Dirvos paruošimas – senovinis būdas
Sodindamos kaimo moterys iškasdavo duobę gilesnę ir platesnę, nei atrodo būtina. Į ją visada įdėdavo „maisto“:
- perpuvusio mėšlo arba komposto,
- žiupsnelį pelenų,
- šiek tiek smėlio, jei dirva sunki,
- o mano močiutė dar dosniai įberdavo kaulamilčių: „Kad žiedui būtų iš ko statyti kepurę.“
Svarbiausia – viską gerai perminkyti su esama žeme, kad šaknys nejaustų staigių „sluoksnių“.
Rudeninė priežiūra ir pasiruošimas kitam sezonui
Kai vasaros karščiai nurimsta ir žiedai nukrinta, prasideda ramesnis, bet ne mažiau svarbus etapas. Kaimuose visada sakydavo: „Kaip paliksi rudenį, taip sutiksi pavasarį.“ Bijūnams tai galioja šimtaprocentiškai.
Rudenį aš nukerpu nužydėjusias stiebų viršūnes ir sutvarkau aplink krūmą susikaupusius lapus. Tai paprasta profilaktika nuo ligų, kurios mėgsta slėptis drėgnoje augalinėje masėje. Vėliau dirvą lengvai mulčiuoju – plonu komposto sluoksniu. Bijūnai, skirtingai nei kai kurie kiti gėlynų karaliai, žiemai dengimo dažniausiai nereikalauja, nebent auga vėjuotoje, atviroje vietoje arba yra labai jauni.
Ir visada, vos užuodžiu pirmą tikrą rudeninį šaltį, prisimenu močiutės žodžius:
„Bijūnas žiemos nebijo, jei rudenį sotus ir sveikas.“
Bijūnų privalumai ir trūkumai
- Neįtikėtinai ilgaamžiai – gali žydėti dešimtmečius toje pačioje vietoje.
- Labai atsparūs šalčiui, puikiai tinka Lietuvos klimatui.
- Reikalauja nedaug priežiūros, kai įsitvirtina.
- Žiedai ypač dekoratyvūs, tinka tiek skynimui, tiek gėlynams.
- Atsparūs daugeliui dirvožemio rūšių, jei tik žemė neužmirksta.
- Lėtai įsitvirtina – kartais pirmuosius gausius žiedus pamatai tik po 2–3 metų.
- Netoleruoja persodinimo – gali nežydėti sezoną ar du.
- Per giliai pasodinti praktiškai nebežydi.
- Lietingą vasarą žiedai greitai peršlampa ir pradeda pūti.
Kaip užtikrinti, kad bijūnai kasmet džiugintų žiedais
Jei reikėtų sudėti visą bijūnų priežiūros išmintį į kelis sakinius, tai būtų šitaip:
pasodink tinkamai, netrukdyk per daug, kartkartėmis palepink, o gamta padarys visa kita.
Seni kaimo gėlininkai kartodavo:
„Bijūnas žmogui dėkingas – kuo mažiau tampysi, tuo daugiau žiedų duos.“
Ir tai tiesa. Šis augalas žydi gausiai ne dėl stebuklų, o dėl teisingų, laiku atliktų darbų. Kai supranti jo ritmą, jis tampa pačiu lengviausiu ir dosniausiu gėlyno gyventoju.
