Mėtų rūšys: pagrindinės, laukinės ir aromatinės veislės

Mėtos daugeliui atrodo kaip vienas augalas – tas pats kvapas, tie patys lapai ir tiek. Bet kai pradedi gilintis, supranti, kad mėtų pasaulis yra gerokai platesnis.

Pamenu, kaip pirmą kartą pasodinau kelias skirtingas mėtas. Iš pradžių atrodė, kad visos vienodos. Bet kai vienos kvepėjo citrina, kitos šokoladu, o trečios buvo stiprios kaip vaistas – tada jau supratau, kad čia ne šiaip žolelė.

Ir būtent todėl verta žinoti, kokios mėtos yra ir kuo jos skiriasi.

Pagrindinės mėtų rūšys

Kai kalbame apie mėtas, dažniausiai turime omenyje kelias pagrindines rūšis. Ir būtent jos sudaro visų kitų veislių pagrindą.

Pamenu, kaip vienas žmogus sakė: „Mėta yra mėta.“ Bet kai paragavo skirtingų – nuomonė greitai pasikeitė. Nes skirtumas tarp jų tikrai jaučiamas – ir kvape, ir skonyje, ir net poveikyje.

Pipirmėtė (Mentha × piperita)

Tai pati žinomiausia ir dažniausiai naudojama mėta. Daugeliui būtent ji ir yra „tikroji mėta“.

Jos išskirtinumas – stiprumas.

Ji turi:

• ryškų, aštrų kvapą
• intensyvų, gaivinantį skonį
• didelį eterinių aliejų kiekį

Dėl šių savybių pipirmėtė ne tik skani, bet ir vertinama dėl savo poveikio organizmui. Ji dažnai naudojama virškinimui gerinti, raminti ar tiesiog atsigaivinti.

Virtuvėje ji tinka ne visur – dėl stipraus skonio ją reikia naudoti atsargiau. Bet būtent todėl ji puikiai tinka:

• arbatoms
• gydomiesiems užpilams
• desertams (ypač šokoladiniams)
• gaiviems gėrimams

Tai ta mėta, kuri „jaučiasi iš karto“.

Šaltmėtė (Mentha spicata)

Ši mėta yra švelnesnė ir universalesnė.

Jos skonis:

• mažiau aštrus
• šiek tiek saldesnis
• lengvesnis, ne toks intensyvus

Dėl to šaltmėtė dažniau naudojama kasdienėje virtuvėje. Ji neužgožia kitų ingredientų, o juos papildo.

Tai viena mėgstamiausių mėtų:

• salotoms
• padažams
• gėrimams (pvz., limonadams ar mojito)
• daržovių patiekalams

Jei pipirmėtė yra stipri ir „aktyvi“, tai šaltmėtė – švelni ir lengvai pritaikoma.

Kitos svarbios pagrindinės mėtos

Be šių dviejų, verta paminėti ir dar kelias rūšis, kurios dažnai lieka „šešėlyje“, bet tikrai vertos dėmesio.

Laukinė mėta (Mentha arvensis)

Tai viena iš natūraliai augančių mėtų rūšių.

Ji pasižymi:

• stipriu, kartais net aštroku kvapu
• natūralesniu, mažiau „šlifuotu“ skoniu

Dažnai naudojama:

• arbatoms
• liaudies medicinoje
• natūraliems užpilams

Ji nėra tokia „patogi“ kaip daržinės mėtos, bet turi savitą charakterį.

Vandens mėta (Mentha aquatica)

Ši mėta dažniausiai auga prie vandens telkinių.

Jos savybės:

• mėgsta labai drėgnas vietas
• turi šiek tiek sunkesnį, žemiškesnį kvapą
• rečiau naudojama virtuvėje

Tačiau ji svarbi tuo, kad yra viena iš rūšių, iš kurių išvesta pipirmėtė.

Laukinės mėtos – kuo jos skiriasi ir ar verta rinkti

Laukinės mėtos turi visai kitą „charakterį“ nei auginamos darže. Jos ne tokios išpuoselėtos, dažnai mažesnės, bet kvapas – kartais net stipresnis.

Pamenu, kaip eidavom pievomis ir užmindavom mėtą – kvapas pasklisdavo iš karto. Toks natūralus, net šiek tiek „laukinis“. Ir tada supranti, kad tai ne tas pats, kas iš parduotuvės.

Kur auga laukinės mėtos

Dažniausiai jų rasi:

• pievose
• pakelėse
• prie vandens telkinių
• drėgnesnėse vietose

Jos mėgsta natūralias, mažai žmogaus paliestas vietas.

Kuo jos skiriasi nuo daržinių mėtų

Skirtumas jaučiasi ne tik išvaizdoje, bet ir skonyje.

Laukinės mėtos:

• dažnai turi stipresnį, kartais net aštresnį kvapą
• gali būti kartesnės
• nėra tokios „švarios“ skonio prasme

Bet būtent tai ir yra jų žavesys.

Aromatinės mėtų veislės – kai kvapas tampa pagrindiniu akcentu

Kai pradedi gilintis į mėtas, atrandi visai kitą pasaulį. Yra veislių, kurios kvepia ne tik mėta, bet ir… desertais ar vaisiais.

Pamenu, kai pirmą kartą pauosčiau šokoladinę mėtą – buvo keista, bet kartu labai įdomu. Ir tada jau norisi išbandyti vis daugiau.

Populiariausios aromatinės mėtos

Yra kelios veislės, kurios ypač išsiskiria:

• šokoladinė mėta – turi lengvą kakavos aromatą
• citrininė mėta – gaivi, su citrusine nata
• obuolinė mėta – švelni, lengvai saldi
• ananasinė mėta – egzotiškesnio kvapo

Jos dažniausiai naudojamos:

• desertuose
• gėrimuose
• dekoravimui

Kaip pasirinkti tinkamą mėtų rūšį

Čia dažniausiai ir prasideda klausimai – kurią rinktis?

Nes visos atrodo panašiai, bet naudojimas labai skiriasi.

Paprasta logika

Jei nori:

• stiprios arbatos → rinkis pipirmėtę
• švelnaus skonio → šaltmėtę
• įdomumo → aromatines veisles
• natūralumo → laukines mėtas

Dažniausios klaidos auginant mėtas

Mėtos laikomos vienu lengviausių augalų. Ir iš dalies tai tiesa – jos tikrai auga greitai, prisitaiko prie įvairių sąlygų ir dažnai „atleidžia“ smulkias klaidas.

Bet čia ir slypi problema.

Kai augalas atrodo paprastas, mes jam skiriame mažiau dėmesio. Ir tada po kurio laiko paaiškėja, kad vietoj tvarkingo, kvapnaus krūmo turime arba išsikerojusį chaosą, arba silpną, beveik bekvapį augalą.

Pamenu, kaip vieną kartą pasodinau mėtas gėlyne… pradžioje viskas atrodė gražiai. Po metų jos jau buvo visur – tarp gėlių, takelio pakraštyje, net ten, kur jų niekas nekvietė. Tada supranti: auginti lengva, bet suvaldyti – jau visai kitas dalykas.

Leidžiama joms plisti nekontroliuojamai

Didžiausia mėtų savybė – jų šaknų sistema.

Jos auga ne tik į gylį, bet ir į šonus. Ir daro tai labai greitai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad turi vieną nedidelį augalą, bet po kurio laiko jis jau „išleidęs rankas“ į visas puses.

Jei jų nekontroliuoji, mėtos pradeda užimti erdvę ir išstumti kitus augalus. Ypač silpnesnius ar lėčiau augančius.

Todėl praktikoje dažnai geriausias sprendimas yra paprastas – ne leisti joms „laisvai gyventi“, o iš karto numatyti ribas. Vazonai, atskirtos lysvės ar net fiziniai barjerai dirvoje leidžia išlaikyti kontrolę ir išvengti to chaoso, kuris atsiranda vėliau.

Per daug drėgmės

Nors mėtos mėgsta drėgnesnę dirvą, jos tikrai nemėgsta stovinčio vandens.

Čia labai plona riba. Viena vertus, sausra joms nepatinka – tada lapai tampa smulkesni, kvapas silpnėja. Bet kita vertus, nuolat šlapia žemė yra dar blogiau.

Kai šaknys neturi pakankamai oro:

• jos pradeda silpti
• atsiranda puvimo rizika
• augalas praranda gyvybingumą

Ir tai ne visada pastebima iš karto. Iš pradžių atrodo, kad augalas tiesiog „ne toks vešlus“, bet ilgainiui problema gilėja.

Todėl svarbiausia – ne dažnai laistyti, o suprasti dirvą. Jei ji jau drėgna, papildomo vandens nereikia.

Netinkama vieta

Mėtos yra gana prisitaikančios, bet tai nereiškia, kad joms tinka bet kokia vieta.

Jos gali augti pusiau pavėsyje, bet geriausią rezultatą duoda tada, kai gauna pakankamai šviesos. Ne būtinai kaitrią saulę visą dieną, bet bent dalį dienos – tikrai.

Per tamsioje vietoje jos pradeda keistis:

• stiebai ištįsta, ieškodami šviesos
• lapai tampa plonesni
• aromatas susilpnėja

Ir tada gauni augalą, kuris atrodo „gyvas“, bet neturi to pagrindinio dalyko – stipraus kvapo.

Retas skynimas

Tai viena iš dažniausiai nuvertinamų klaidų.

Atrodo logiška – kuo mažiau liesi augalą, tuo geriau jis auga. Bet su mėtomis yra atvirkščiai.

Jei jų neskini, jos pradeda senti. Lapai tampa kietesni, mažiau aromatingi, o pats augalas praranda tankumą.

Reguliarus skynimas veikia kaip natūrali stimuliacija. Augalas „supranta“, kad reikia augti iš naujo, ir pradeda leisti daugiau šviežių ūglių.

Ilgainiui tai reiškia:

• tankesnį krūmą
• daugiau jaunų lapų
• stipresnį kvapą

Ir čia atsiranda paprasta taisyklė – kuo dažniau naudoji mėtas, tuo jos geriau auga.

Dažniausiai užduodami klausimai apie mėtas