Pamenu, kaip vieną pavasarį miške prižiūrėdamas jaunas pušaites pastebėjau, kad spygliai kažkokie lipnūs, tamsesni, o po medžiais knibžda skruzdėlės. Iš pradžių galvojau – gal sakai leidžiasi, bet senas miškininkas tik palingavo galva: „Čia ne sakai, čia amaras dirba.“ Taip pirmą kartą rimtai susidūriau su pušų amarais.
Pušų amaras – klastingas kenkėjas. Jis nepasirodo taip akivaizdžiai kaip amarai ant rožių ar daržovių, bet jo daroma žala dažnai būna ilgalaikė. Jei laiku neatpažinsi, pušis silpnėja, prastėja augimas, o jauni medeliai gali net žūti. Todėl svarbu žinoti, kaip atrodo pušų amaras, kokius požymius palieka ir kada jau reikia imtis veiksmų.
Pušų amaro ypatybės ir pažeidžiami augalai
| Požymis | Ką tai reiškia |
|---|---|
| Lipnūs spygliai | Amarai aktyviai siurbia sultis ir išskiria medaus rasą |
| Skruzdėlės ant kamieno | Skruzdėlės saugo ir platina amarus |
| Gelstantys jauni spygliai | Pušis silpnėja dėl maistinių medžiagų trūkumo |
| Tamsios apnašos | Ant medaus rasos vystosi suodligės grybas |
| Lėtesnis augimas | Ilgalaikis amarų poveikis visam medžiui |
Kokią žalą pušų amaras daro pušims
Pušų amaras nėra vien tik kosmetinė problema. Iš pradžių atrodo, kad medis tiesiog „apsivėlęs“, bet ilgainiui žala tampa rimta ir ilgalaikė. Kaime sakydavo: „Kol medis tyli – jis kenčia.“ Pušis iškart nenudžiūsta, bet amarų darbas lėtai, nuosekliai ją silpnina.
Didžiausia žala atsiranda dėl nuolatinio syvų siurbimo. Amarai maitinasi pušies sultimis, todėl medis netenka maistinių medžiagų, skirtų augimui, naujiems ūgliams ir spygliams. Jauni medeliai nuo to nukenčia labiausiai – jų šaknų sistema dar silpna, todėl atsparumas greitai krenta.
Silpnėjantis augimas
Pušis ima augti lėčiau, nauji ūgliai trumpėja, spygliai būna retesni. Ilgainiui medis praranda savo natūralią formą.
Spyglių geltonavimas ir kritimas
Dėl maistinių medžiagų trūkumo spygliai pradeda gelsti, o vėliau kristi. Tai ypač pavojinga jauniems medeliams.
Suodligės atsiradimas
Ant amarų išskiriamos medaus rasos vystosi tamsus grybas, kuris dengia spyglius ir stabdo fotosintezę.
Medžio atsparumo mažėjimas
Nusilpusi pušis tampa lengvu taikiniu kitiems kenkėjams ir ligoms, ypač sausros ar šalčių metu.
Natūralūs ir liaudiški būdai, kaip naikinti pušų amarą
Pušų amaras nėra tas kenkėjas, kurį visada būtina naikinti chemija. Ypač jei pušis auga sodyboje, kapinėse ar prie namų, pirmiausia verta bandyti švelnesnius, gamtai draugiškus sprendimus. Kaime sakydavo: „Jei medis dar laikosi – padėk jam, o ne nuodyk.“
Natūralūs būdai geriausiai veikia ankstyvoje stadijoje, kai amarų kolonijos dar nėra masinės.
Stipri vandens srovė
Jei pušis nedidelė, amarus galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove. Tai ne sunaikina visų, bet gerokai sumažina koloniją ir stabdo plitimą.
Muiluotas vanduo
Ūkiško muilo tirpalas tinka ir spygliuočiams, tik reikia purkšti atsargiai, ne per dažnai. Jis pažeidžia amarų kūno dangą ir stabdo jų kvėpavimą.
Dilgėlių arba česnakų užpilas
Aitrūs augaliniai užpilai atbaido amarus ir kartu šiek tiek stiprina medį. Kvapas nemalonus, bet pušų amarams dar nemalonesnis.
Skruzdėlių kontrolė
Be skruzdėlių amarai neplinta taip greitai. Pašalinus skruzdėlių takus ar lizdus, amarų populiacija dažnai ima mažėti savaime.
Veiksmingiausi insekticidai nuo pušų amaro – ką ir kada naudoti
Pušų amaras skiriasi nuo daržovių ar rožių amarų tuo, kad jis dažnai gyvena aukščiau, tankiau ir ilgiau. Dėl to ne kiekvienas purškalas, kuris tinka daržui, bus veiksmingas pušims. Čia svarbu rinktis sisteminius arba ilgiau veikiančius preparatus, o ne trumpalaikį kontaktinį purškimą.
Veikliosios medžiagos, kurios realiai veikia pušų amarą
Praktiniai purškimo principai
Pušims svarbiausia ne kiekis, o pasiekimas. Purškimas turi pasiekti šakeles ir spyglių pagrindus, kur amarai slepiasi. Jei pušis aukšta, geriau naudoti purkštuvą su ilgu antgaliu arba nugarinį purkštuvą.
Geriausias laikas – vakaras. Ne dėl „tradicijos“, o dėl to, kad tada sumažėja garavimas ir preparatas ilgiau išlieka ant augalo. Dažniausiai pakanka vieno purškimo, kartais – pakartojimo po 10–14 dienų.
Pušų amaro naikinimo privalumai ir trūkumai
Pušų amaro naikinimas nėra vien tik purškimas „kad būtų ramiau“. Tai sprendimas, kuris turi tiek aiškių naudų, tiek tam tikrų pasekmių, ypač kai kalbame apie didelius ar ilgaamžius medžius. Kaime sakydavo: „Ką darai su medžiu šiandien – tas atsilieps po kelių metų.“
Imantis aktyvios kovos su pušų amarais, dažniausiai siekiama išsaugoti medžio gyvybingumą, apsaugoti jaunus ūglius ir užkirsti kelią ilgalaikiam silpnėjimui. Tačiau kartu reikia įvertinti ir tai, kad bet koks įsikišimas – ypač naudojant chemines priemones – reikalauja atsakingo pasirinkimo ir tinkamo laiko.
- Pušys sustiprėja ir vėl pradeda normaliai augti.
- Sumažėja spyglių geltonavimas ir kritimas.
- Mažėja suodligės ir antrinių ligų rizika.
- Apsaugomi jauni medeliai, kurie jautriausi kenkėjams.
- Ilgalaikėje perspektyvoje išsaugoma pušies forma ir gyvybingumas.
- Reikia stebėti pušis ir reaguoti laiku.
- Purškimas aukštiems medžiams gali būti sudėtingas.
- Netinkamai parinktos priemonės gali būti neveiksmingos.
- Cheminės priemonės turi naudojimo apribojimus.
- Be prevencijos problema gali pasikartoti.
Kaip atskirti pušų amarą nuo sakų ar kitų spygliuočių problemų
Viena dažniausių klaidų – pušų amarą supainioti su natūraliu sakų išsiskyrimu. Iš tolo abu atvejai atrodo panašiai: spygliai blizga, šakelės lipnios, kartais net varva. Tačiau skirtumas slypi detalėse. Sakai dažniausiai kaupiasi konkrečioje vietoje – ties žaizda ar pažeidimu, o pušų amarų palikta lipni danga dengia platesnes šakų ir spyglių vietas.
Dar vienas labai svarbus skirtumas – skruzdėlės. Jei matai, kad jos aktyviai juda kamienu aukštyn ir žemyn, beveik neabejotinai turi reikalą su amarais. Sakai skruzdėlių netraukia. Taip pat amarų atveju dažnai pastebėsi tamsias apnašas – suodligę, kuri ant sakų paprastai nesiformuoja.
Iš patirties galiu pasakyti: jei kyla abejonė, verta pažvelgti į spyglio pagrindą ar jauną šakelę iš arti. Amarai dažniausiai slepiasi ten, kur plika akimi jų iškart nesimato.
Kaip apsaugoti pušis nuo amarų ateityje
Pušų amaras labai retai atsiranda „iš niekur“. Dažniausiai jis sugrįžta ten, kur medis jau buvo nusilpęs arba kur sąlygos jam palankios. Todėl ilgalaikė apsauga prasideda ne nuo purškimo, o nuo bendros pušies būklės.
Svarbiausia – neleisti pušiai nusilpti. Reguliarus laistymas sausros metu, tinkama vieta (ne per tankiai, su gera oro cirkuliacija) ir pažeistų šakų šalinimas padeda išvengti situacijų, kai amarai lengvai įsitvirtina. Jauniems medeliams ypač svarbi gera pradžia – pirmi keli metai dažnai nulemia, ar medis bus atsparus.
Taip pat verta stebėti skruzdėlių aktyvumą aplink pušis. Jei jų daug, amarų atsiradimo tikimybė labai išauga. Kaime sakydavo: „Kur skruzdė – ten bėda ant medžio.“ Paprastos prevencinės priemonės kartais padaro daugiau nei bet koks purškalas.
