Kaip parinkti tinkamą vietą azalijos krūmui ir kokie priežiūros žingsniai padeda išlaikyti gausų žydėjimą

Azalija yra vienas dekoratyviausių, tačiau kartu ir vienas jautriausių sodo krūmų. Norint, kad ji kasmet suformuotų gausų žiedų debesį, būtina išlaikyti itin tikslų balansą tarp šviesos, drėgmės, dirvos rūgštumo ir apsaugos nuo temperatūrų svyravimų. Mano agronominė patirtis rodo, kad net menkiausios sąlygos neatitikimas gali lemti prastą žydėjimą: pernelyg šarminė dirva sustabdo maisto medžiagų įsisavinimą, tiesioginė saulė nudegina lapus, o sausros laikotarpiai sukelia žiedpumpurių nubyrėjimą.

Dėl šių priežasčių azalijos reikalauja išskirtinai teisingos vietos ir preciziškos priežiūros. Šiame straipsnyje detaliai paaiškinsiu, kokios sąlygos yra idealios azalijoms, kaip parinkti sodinimo vietą ir kokių priežiūros veiksmų reikia, kad krūmas žydėtų gausiai kiekvieną sezoną.

Kodėl azalijos reikalauja išskirtinės vietos?

Azalijos yra vieni jautriausių dekoratyvinių krūmų, todėl jų augimo vieta turi būti parenkama ypač apgalvotai. Skirtingai nei dauguma sodo augalų, jos reikalauja ne tik specifinio dirvos pH, bet ir itin subalansuotos šviesos, pastovios drėgmės bei apsaugos nuo tiesioginio saulės ir vėjo poveikio. Mano agronominėje praktikoje azalijos dažnai tampa testu sodui: jei sąlygos netinkamos, krūmas iš karto „parodo“, kad jam blogai — lapai gelsta, žiedpumpuriai vysta, o žydėjimas būna skurdus arba visai neįvyksta.

Azalijos natūraliai auga kalnuotuose, drėgnuose miškuose, kur jų šaknys nuolat laikosi purioje, rūgščioje ir organinėmis medžiagomis turtingoje paklotėje. Todėl sode jos geriausiai jaučiasi tada, kai sąlygos bent iš dalies atkartojamos: dalinis pavėsis, nuolatinė drėgmė, bet jokio užmirkimo, ir dirva, kurioje nėra kalkių pertekliaus. Rūgštumo disbalansas yra viena iš dažniausių azalijų problemų, nes net nedideli pokyčiai gali sustabdyti geležies ir magnio pasisavinimą, dėl ko krūmas pradeda gelsti.

Kitas ypač svarbus aspektas — jų jautrumas šaknų perkaitimui. Azalijų šaknys yra paviršinės ir labai plonos, todėl vasarą perkaista greičiau nei kitų krūmų. Būtent dėl šios priežasties jos taip gerai reaguoja į mulčią: mulčiuota žemė tampa apsaugine pagalve, stabilizuojančia temperatūrą ir drėgmę.

Kokią dirvą mėgsta azalijos? pH, drėgmė ir substratas

Azalijos yra vienos iš labiausiai dirvos kokybei jautrių dekoratyvinių krūmų, todėl tinkamas substratas yra esminė sąlyga jų sveikam augimui ir gausiam žydėjimui. Mano patirtis rodo, kad net ir nedidelis nukrypimas nuo idealios dirvos sudėties gali lemti chlorozę, šaknų nykimą, vangų augimą ar visišką žydėjimo nebuvimą.

Azalijoms tinkamiausia dirva yra rūgšti, kurios pH svyruoja tarp 4,2 ir 5,5. Toks rūgštingumas leidžia krūmui lengvai įsisavinti geležį, magnį ir kitas mikroelementines medžiagas, nuo kurių tiesiogiai priklauso lapų spalva ir žiedų formavimasis. Jei pH pakyla virš 6, augalas nustoja pasisavinti dalį mikroelementų, todėl lapai pradeda gelsti, o ūgliai — skursti. Tai yra dažniausia azalijų problema, pasitaikanti soduose, kur dirva natūraliai linkusi būti neutrali arba nežymiai šarminė.

Dirvos struktūra azalijoms turi būti puri, lengva, turtinga organinėmis medžiagomis, bet niekada neperdrėkusi. Geriausias substratas susideda iš rūgščių durpių, spygliuočių miško paklotės, žievės mulčio ir nedidelio kiekio smėlio. Tokia sudėtis užtikrina puikų vandens nutekėjimą ir kartu palaiko pastovią drėgmę, kurios azalijos labai mėgsta. Ypač gerai augalas reaguoja į spyglių priemaišą — ji ne tik suteikia dirvai purumo, bet ir palaiko nuolatinį rūgštėjimo procesą.

Drėgmė yra dar vienas kritinis veiksnys. Azalijos šaknys yra labai plonos ir paviršinės, todėl jos greitai išdžiūsta, jei dirva per lengva, arba pradeda pūti, jei ji per sunki ir užmirkusi. Vienas iš efektyviausių metodų išlaikyti stabilų drėgmės balansą — nuolatinis 5–7 cm storio mulčio sluoksnis. Jis saugo šaknis nuo vasaros karščio, žiemos šalčio ir lėtina drėgmės išgaravimą.

Jeigu sodinama molingoje dirvoje, labai svarbu ją pagerinti spygliuočių paklote, durpėmis ir žieve. Tokiu būdu sukuriama oro ir drėgmės balanso zona, leidžianti azalijai įsišaknyti be streso.

Tinkamiausia azalijos vieta sode: šviesa, pavėsis ir apsauga nuo vėjo

Azalijos yra krūmai, kurių augimo sėkmę lemia itin tiksliai suderinta šviesos ir pavėsio pusiausvyra. Mano praktikoje būtent šis veiksnys dažniausiai nulemia, ar augalas kasmet gausiai žydės, ar skurs ir retės. Skirtingai nei dauguma sodo žydinčių krūmų, azalijos negali pakęsti nei visiško šešėlio, nei intensyvios tiesioginės saulės.

Šviesa: ne per daug ir ne per mažai

Idealiausia azalijoms yra šviesi, bet nuo tiesioginės saulės apsaugota vieta. Tai gali būti lengvas pavėsis, rytinė arba šiaurinė pusė, kur saulė būna švelnesnė. Rytinė šviesa užtikrina natūralią augalo fotosintezę, bet neperdegina lapų ir pumpurų. Pietinėje pusėje pasodintos azalijos dažniausiai patiria lapų nudegimus, žiedpumpurių išdžiūvimą ir šaknų perkaitimą.

Per didelis šešėlis taip pat žalingas: augalas tampa silpnas, ištįsęs ir žydi labai mažai. Todėl azalija neturėtų būti sodinama po tankiais medžiais ar šiauriniame pastato kampe, kur šviesos per mažai net vidurdienį.

Pavėsis per karščius — būtinas

Vasaros karščių metu, kai saulė itin intensyvi, azalijos labai greitai patiria stresą. Pavėsinga vieta, pavyzdžiui, po ažūrine laja, yra viena geriausių lokacijų. Tokiomis sąlygomis augalas gauna pakankamai šviesos, bet lapai ir šaknys nėra kaitinami tiesioginių spindulių.

Apsauga nuo vėjo

Vėjo džiovinimas yra vienas didžiausių azalijų priešų. Švelnūs, ploni lapai neturi storos vaško dangos, todėl šaltas arba sausas vėjas greitai išgarina drėgmę. Atvirose vietose azalijos labai dažnai nukenčia, ypač pavasarį. Dėl šios priežasties azalijas visada sodinu apsaugotose vietose — prie pastato šiaurinės ar rytinės sienos, tarp kitų krūmų arba šalia medžių, bet ne po tankia laja.

Tokios vietos leidžia sumažinti žiemos džiūvimo riziką, viena dažniausių problemų, kuri prasideda ankstyvą pavasarį, kai saulė jau stipri, o dirva dar įšalusi.

Aplinkos mikroklimatas

Azalijos puikiai jaučiasi vietose, kur natūraliai susidaro drėgmės mikroklimatas — prie tvenkinių, po spygliuočiais ar mišrių lapuočių apsuptyje. Tokios vietos imituoja natūralų miško paklotės klimatą, kuriame azalijos klesti.

Kaip parinkti tinkamą sodinimo gylį ir atstumą?

Azalijos sodinimo gylis ir atstumas tarp krūmų yra vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą jų įsitvirtinimą ir gausų žydėjimą. Mano patirtis rodo, kad net ir puikiai parinkta vieta bei idealiai sudarytas dirvos mišinys neatneš laukto rezultato, jei azalija bus pasodinta neteisingai — per giliai, per sekliai arba per arti kitų augalų.

Azalijos šaknys yra paviršinės, labai jautrios drėgmės pertekliui ir šaknų zonos oro trūkumui, todėl pagrindinė taisyklė sodinant yra neužkasti šaknų kaklelio. Jis turi likti tiksliai dirvos paviršiaus lygyje, o geriausiu atveju — vos keliais milimetrais aukščiau. Per giliai pasodinta azalija greitai praranda lapų turgorą, žiedpumpuriai nubyra, o šaknys pradeda pūti. Tai viena dažniausių klaidų soduose.

Sodinimo duobę visuomet darau dvigubai platesnę nei azalijos šaknų gumulas, tačiau ne gilesnę. Pagrindinis tikslas yra sudaryti sąlygas šaknims plėstis į šalis, o ne žemyn, nes būtent šoninis šaknų plėtimas geriausiai užtikrina drėgmės pasisavinimą ir stabilų augimą. Duobės kraštus purenu, kad šaknys lengvai prasiskverbtų į aplinkinę dirvą.

Atstumas tarp azalijų turi būti ne mažesnis kaip 80–120 cm, priklausomai nuo veislės. Tankiau pasodinti krūmai pradės konkuruoti dėl drėgmės, šviesos ir maisto medžiagų, o jų vainikai tarpusavyje liesis, sukurdami pavėsingą zoną, kurioje pumpurų formavimasis silpnėja. Azalija yra krūmas, kuriam reikalinga oro cirkuliacija aplink lają, todėl erdvė — būtina.

Kitas svarbus aspektas — dirvos paviršiaus forma. Kadangi azalijos šaknys nemėgsta užmirkimo, sodindama visuomet formuoju lengvą kauburėlį, kad vanduo nenutekėtų ties šaknų kakleliu. Tai ypač aktualu molingose dirvose arba vietose, kur dažnai kaupiasi lietaus vanduo.

Galiausiai po pasodinimo dirvą aplink krūmą tik lengvai sutrombuoju rankomis, kad nesuslūgtų oras tarp šaknų ir neprasidėtų puvimo procesai. Azalijoms svarbi ne spaudžianti, o stabili ir puri šaknų aplinka.

Pirmieji žingsniai po pasodinimo, lemiantys žydėjimo gausą

Azalija yra labai jautrus krūmas, todėl pirmosios savaitės po pasodinimo nulemia, ar augalas sėkmingai prigis ir ar kitą sezoną bus pajėgus formuoti žiedpumpurius. Mano praktikoje būtent šis laikotarpis yra kritinis, nes azalijos šaknų sistema reaguoja į bet kokį aplinkos pokytį — tiek į drėgmės svyravimus, tiek į saulės perteklių, tiek į per didelį dirvos suslėgimą.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis po pasodinimo yra gausus, bet vienkartinis įsodinimo laistymas. Vanduo turi prasiskverbti giliai ir sudrėkinti ne tik naują substratą, bet ir aplinkinę dirvą, kad šaknys būtų skatinamos plėstis į šonus. Tuo pačiu svarbu vengti pastovaus drėgmės pertekliaus — dirva turi būti drėgna, bet niekada šlapia. Jeigu dirvos paviršius vis dar drėgnas, pakartotinai nelaistau.

Antras svarbus veiksnys yra mulčiavimas, kuris saugo nuo šaknų perkaitimo ir drėgmės svyravimų. Mulčiuojant spygliuočių žieve, pušų spygliais ar rūgščiomis durpėmis, sukuriamas natūralus apsauginis sluoksnis, kuris palaiko nuolatinį rūgštumą ir lėtą vandens garavimą. Mulčias turi būti sklaidomas 40–50 cm spinduliu aplink krūmą, tačiau neturi liesti paties stiebo pagrindo — tai apsaugo nuo puvinio.

Trečias žingsnis — apsauga nuo saulės, ypač pavasarinės. Azalijos yra labai jautrios tiesioginiams saulės spinduliams, kurie gali sukelti lapų nudegimus, naujų ūglių vystymosi sutrikimus ir žiedpumpurių nudžiūvimą. Todėl pirmą mėnesį, ypač jei sodinama pavasarį, azaliją švelniai pritemdau agroplėvele ar eglišakėmis, kol krūmas aklimatizuojasi.

Taip pat labai svarbu neliesti augalo šaknų zonos. Azalijos šaknys yra plonos ir trapios, todėl jų negalima purenti, tampyti ar spausti. Dirvos paviršius turi būti paliekamas ramybėje — vienintelis leidžiamas veiksmas yra mulčio papildymas.

Dar vienas aspektas, kuris dažnai pamirštamas, yra streso prevencija. Aš visuomet vengiu tręšti azaliją pirmas 6–8 savaites po pasodinimo. Šaknys turi stabiliai įsitvirtinti, o bet kokie papildomi druskų kiekiai trąšose gali nudeginti šakneles ir sutrikdyti įsišaknijimo procesą.

Galiausiai — stebėjimas. Pirmą mėnesį reguliariai tikrinu lapų spalvą, tvirtumą ir naujų ūglių formavimąsi. Jei lapai praranda spalvą, tai gali reikšti drėgmės disbalansą arba nepakankamą pavėsį. Kuo anksčiau pastebėsime pokyčius, tuo didesnė tikimybė greitai ištaisyti situaciją ir neleisti susiformuoti ilgalaikiams augimo sutrikimams.

Kaip laistyti azaliją skirtingais sezonais?

Azalijų laistymas yra vienas svarbiausių priežiūros aspektų, nes jų šaknys paviršinės, plonos ir itin jautrios tiek sausrai, tiek drėgmės pertekliui. Mano praktikoje tinkamas laistymo režimas dažnai tampa raktu į gausų žydėjimą ir sveiką lapiją. Laistyti azaliją reikia ne pagal grafiką, o pagal sezoną, dirvos tipą ir oro sąlygas. Toliau paaiškinsiu, kaip drėgmės režimas turėtų atrodyti skirtingais metų laikais.

Pavasario laistymas

Pavasarį, kai azalija pradeda formuoti žiedpumpurius ir pradeda auginti naujus ūglius, drėgmės poreikis padidėja. Dirva turi būti tolygiai drėgna, tačiau jokiu būdu neužmirkusi. Jei pavasaris sausas, laistau 1–2 kartus per savaitę giliai, kad vanduo pasiektų bent 15–20 cm gylį. Pavasarinis vėjas greitai išgarina drėgmę iš dirvos, todėl mulčas tampa ypač svarbus norint užtikrinti, kad krūmas nepatirtų streso.

Vasaros laistymas

Vasarą azalijos patiria didžiausią stresą dėl karščio ir šaknų perkaitimo. Karštomis dienomis stebiu dirvos paviršių — jei jis išdžiūsta, laistau gausiai, bet ne dažnai. Mano praktikoje geriausiai veikia režimas, kai laistoma kartą per savaitę, bet taip, kad drėgmė giliai įsigertų. Svarbiausia — nepalikti azalijos sausoje dirvoje net kelias dienas iš eilės, nes šaknys greitai pažeidžiamos ir pumpurai kitam sezonui gali nesusiformuoti. Jei vasara labai karšta, papildomai pakeliu mulčio sluoksnį iki 7–8 cm.

Rudens laistymas

Ruduo yra metas, kai azalijos kaupia jėgas kitų metų žydėjimui. Laistymas turi būti pastovus, bet tonizuojantis — dirva neturi būti per drėgna. Ypač svarbu gausiai palaistyti azaliją prieš pirmą stipresnį šalną. Tai vadinamasis „įšalo laistymas“, kuris padeda šaknims sukaupti drėgmės, kad žiemą jos nenudžiūtų. Drėgmės stygius rudenį dažnai nulemia pavasarinius lapų nudegimus.

Žiemos laistymas

Žiemą azalijų paprastai nelaistome, tačiau yra išimčių. Jei žiema yra švelni, be sniego, o dirva neiššalusi, paviršius gali pradėti džiūti. Tokiais atvejais galima labai saikingai palaistyti, kad šaknys išliktų gyvybingos. Tačiau tai darau tik tuomet, kai temperatūra artima nuliui ir nėra įšalo.

Bendri principai visais sezonais

Azalijų laistymui naudoju tik minkštą vandenį — lietaus arba filtruotą, nes kalkėtas vanduo ilgainiui pakelia pH ir sukelia chlorozę. Taip pat vengiu laistyti ant lapų ir pumpurų, kad neskatinčiau grybelinių ligų. Visada tikrinu drėgmę ranka — geriausias indikatorius yra ne grafikas, o pati dirva. Stabilus drėgmės režimas yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiantis azalijų žiedų gausą.

Genėjimo principai, kurie skatina gausesnius žiedus

Azalijų genėjimas yra subtili, tačiau labai svarbi procedūra, tiesiogiai lemianti kitų metų žydėjimo intensyvumą. Skirtingai nei dauguma sodo krūmų, azalijos formuoja žiedpumpurius vasaros pabaigoje, todėl bet koks netinkamu metu atliktas genėjimas gali pašalinti būsimus žiedus. Mano praktikoje dažniausiai pasitaikanti klaida – genėti azaliją rudenį arba pavasarį, kai pumpurai jau būna suformuoti. Norint išlaikyti gausų žydėjimą, genėjimo laikas ir būdas turi būti tikslūs.

Genėjimą visada pradedu tik tada, kai azalija visiškai nužydi. Tai leidžia pašalinti žiedynus, kurie jau atliko savo funkciją ir nebetrukdo naujų pumpurų formavimuisi. Pašalinu tik nužydėjusius žiedynus, atsargiai nulauždama juos pirštais ties ta vieta, kur prasideda nauji augantys lapeliai. Toks būdas padeda išvengti žiedpumpurių pašalinimo ir skatina krūmą šakotis.

Formuojant azalijos vainiką svarbu vengti drastiško trumpinimo. Azalijos nereaguoja gerai į gilų atjauninantį genėjimą, nes jų mediena lėtai atželia. Todėl vainiką koreguoju tik lengvai, pašalindama išlindusias ar netaisyklingai augančias šakas. Jei krūmas yra pernelyg tankus viduje, padedu jam cirkuliuoti orui, pašalindama silpnus, seniems lapams neproduktyvius ūglius. Toks vidinės erdvės praretinimas sumažina grybelinių ligų riziką ir padeda geriau prasiskverbti šviesai.

Kartais azalijos būna pažeidžiamos šalčio. Tokiu atveju pirmiausia palaukiu iki gegužės vidurio, kol aiškiai matyti, kurios šakos nebeatsigaus. Tik tuomet pašalinu pažeistas vietas iki sveikos medienos. Skubotas genėjimas anksti pavasarį gali paskatinti pašalinti gyvybingus ūglius, kurie atsigauna vėliau nei įprasta.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad azalijos iš prigimties turi natūraliai gražią, apvalią formą. Todėl jų nereikia karpyti taip agresyviai kaip gyvatvorių ar formuojamų krūmų. Per didelis įsikišimas tik susilpnins žydėjimą.

Apibendrinant, gausaus žydėjimo paslaptis pagrista trimis principais: genėti tik po žydėjimo, šalinti tik nužydėjusius žiedynus ir vengti agresyvaus trumpinimo. Visi genėjimo veiksmai turi tik papildyti natūralų azalijos augimo ritmą, o ne jį stabdyti.

Dažniausios problemos: lapų geltonavimas, prastas žydėjimas, nušalimas

Azalijos garsėja savo išskirtiniu grožiu, tačiau kartu jos yra vieni jautriausių dekoratyvinių krūmų. Dėl šios priežasties jos dažnai reaguoja į bet kurį aplinkos pokytį — nuo netinkamo pH iki šaknų peršalimo. Mano patirtis rodo, kad dauguma azalijų problemų yra signalai, jog augalas nori kitokių sąlygų, nei šiandien turi. Toliau išsamiai paaiškinu pagrindinius sutrikimus ir jų priežastis.

Lapų geltonavimas (chlorozė)

Geltonuojantys lapai, kai gyslos lieka žalios, yra aiškus geležies trūkumo požymis, sukeliantis chlorozę. Tai dažniausiai atsitinka, kai dirvos pH tampa per aukštas — virš 5,5. Pagrindinė priežastis dažnai būna laistymas kietu, kalkėtu vandeniu arba nepakankamai rūgštinė dirva. Norėdama tai ištaisyti, pirmiausia patikrinu pH ir, jei jis per aukštas, koreguoju dirvą rūgštinančiomis priemonėmis, tokiomis kaip amonio sulfatas ar labai rūgščios durpės. Geležies chelatas greitai atstato spalvą, bet problemą išsprendžia tik pH normalizavimas.

Prastas žydėjimas arba jo nebuvimas

Azalija nežydi dėl kelių pagrindinių priežasčių. Dažniausia jų — netinkama šviesos ir pavėsio pusiausvyra. Jei augalas gauna per daug tiesioginės saulės, jis išdžiūsta, o pumpurai nudega. Jei pavėsis per tankus, pumpurai nesiformuoja. Kita dažna priežastis — genėjimas ne tuo metu. Genint rudenį ar pavasarį, pašalinami jau susiformavę žiedpumpuriai. Taip pat prastą žydėjimą gali lemti sausros stresas vasarą — būtent tada formuojami kitų metų pumpurai.

Šaknų perdrėkinimas ir puvinys

Azalijos šaknys yra paviršinės ir labai jautrios užmirkimui. Net trumpas stovinčio vandens laikotarpis gali sukelti šaknų puvinį. Simptomai pasireiškia vangiu augimu, nuvytusiais lapais ir rusvai juodu šaknų spalvos pokyčiu. Tokiais atvejais labai svarbu pagerinti drenažą, sumažinti laistymo dažnį ir papildyti dirvą spygliuočių paklote ar žieve, kurios pagerina oro cirkuliaciją.

Šaknų perdžiūvimas

Kita problema — priešinga. Jei dirva per greitai išdžiūsta, azalija nuvysta, lapai sukietėja, o pumpurai nubyrėja. Paviršinės šaknys reaguoja labai greitai, todėl stabilus drėgmės režimas yra būtinas. Sausros poveikis gali būti jaučiamas tik kitą sezoną, kai susiformuoja mažiau žiedų.

Lapų ruduotumas ir deginimas

Rudai nusidažę lapų kraštai dažniausiai rodo saulės nudegimus. Tai ypač būdinga pietinėje pusėje augančioms azalijoms. Jei nudegimai pasikartoja kasmet, krūmas ilgainiui silpsta, o žydėjimas tampa minimalus. Tokiu atveju būtina pritaikyti lengvą šešėliavimą.

Nušalimas žiemą

Azalijos gali nušalti, jei rudenį ūgliai nespėja subręsti arba jei žiema itin šalta ir be sniego. Simptomai pasireiškia juodomis, trapiai lūžtančiomis šakelėmis. Tuomet pažeistas vietas reikia pašalinti iki sveikos medienos pavasarį, tačiau svarbiausia — prevencija: rudeninis kalio tręšimas, mulčias ir apsauga nuo žiemos saulės.

Dirvos pH svyravimai

Didžiausia ilgalaikė problema azalijoms yra pH disbalansas. Jei pH pakyla, augalas nustoja pasisavinti mikroelementus. Jei pH per žemas (žemiau 4), šaknys nukenčia nuo rūgšties pertekliaus. Stabilumas — esminė sąlyga azalijos sveikatai.

Mano profesionalūs patarimai ilgalaikei azalijos sveikatai

Ilgametėje praktikoje pastebėjau, kad azalijos klesti tik tada, kai sudaromos stabilios ir jų biologiniams poreikiams pritaikytos sąlygos. Svarbiausias veiksnys — rūgšti, puri ir pastoviai drėgna dirva. Kasmet atnaujinu mulčio sluoksnį iš spyglių arba rūgščių durpių, kad būtų palaikomas pH ir apsaugotos paviršinės šaknys.

Drėgmės režimas yra kritinis: azalijos greitai nukenčia tiek nuo sausros, tiek nuo užmirkimo. Laistau tik tada, kai pradeda džiūti viršutinis dirvos sluoksnis, bet visada gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnį sluoksnį. Tai padeda išvengti paviršinės, jautrios šaknų sistemos formavimosi.

Šviesa taip pat turi būti subalansuota — daug ryto šviesos ir apsauga nuo kaitriausios dienos saulės. Netinkama vieta yra viena dažniausių prasto žydėjimo priežasčių.

Reguliariai stebiu lapų spalvą ir bendrą augalo būklę. Geltonavimas dažniausiai rodo pH pokytį ir geležies trūkumą, todėl visuomet pradedu nuo dirvos reakcijos tikrinimo.

Galiausiai, mulčio sluoksnis aplink azaliją turi būti nuolat palaikomas: jis saugo šaknis, stabilizuoja drėgmę ir natūraliai rūgština dirvą. Mulčiuotos azalijos žydi gausiau, geriau žiemoja ir rečiau serga.

Darbų kalendorius azalijos priežiūrai

Dažniausiai užduodami klausimai