Stiebinės rožės – išskirtinė rožių grupė, išauginta skiepijant įprastą rožę į specialų kamieną. Dėl tokios formos jos sodui suteikia prabangos ir elegancijos, tačiau kartu yra vienos jautriausių šalčiui. Pagrindinė priežastis – aukščiau nuo žemės esanti skiepijimo vieta, kuri yra pati silpniausia ir labiausiai pažeidžiama šalčio dalis. Todėl stiebinių rožių paruošimas žiemai reikalauja ypatingo dėmesio, kruopštumo ir tinkamų metodų.
| Stiebinių rožių savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Rosa spp. (skiepytos į poskiepį) |
| Augalo tipas | Daugiametė dekoratyvinė rožė ant kamieno |
| Aukštis | 80–150 cm (priklausomai nuo poskiepio) |
| Kilmė | Hibridinės formos, išvestos Europoje |
| Atsparumas šalčiui | Silpnesnis nei kitų rožių grupių, reikalinga apsauga |
| Gyvenimo trukmė | 10–20 metų, jei tinkamai prižiūrima ir dengiama |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo laikas | Birželis – rugsėjis, dažnai pakartotinai |
| Žiedų spalvos | Labai įvairios, priklausomai nuo įskiepyto veislės tipo |
| Kvapas | Nuo subtilaus iki intensyvaus, skiriasi pagal veislę |
| Žydėjimo trukmė | 3–4 savaitės vieno ciklo metu, pakartotinis žydėjimas ilgesnis |
| Apdulkinimas | Natūralus, bičių ir kitų vabzdžių pagalba |
Kodėl stiebinės rožės sunkiau peržiemoja?
Stiebinės rožės yra viena lepiausių rožių grupių, nes jų sandara skiriasi nuo paprastų krūminių. Pagrindinis jų silpnumas slypi skiepijimo vietoje – ji pakelta aukščiau nuo žemės, todėl neturi natūralios dirvos ir sniego apsaugos. Ši vieta yra jautriausia šalčiui ir, jai pažeidus, augalas gali nebeatsigauti.
Kitas svarbus veiksnys – kamieno struktūra. Skiepijimui naudojamas poskiepis būna ganėtinai tvirtas, tačiau jis ne visada visiškai atsparus žemoms temperatūroms. Šalčio metu per jį lengvai pažeidžiamos sultys, todėl stiebas gali sutrūkinėti arba apmirti.
Stiebinė rožė taip pat turi didesnį viršutinės dalies – vainiko – plotą, palyginti su šaknimis. Tai reiškia, kad augalui reikia daugiau jėgų išlaikyti pumpurus, o žiemą, kai šaknys neveikia aktyviai, šios atsargos greitai išeikvojamos. Be tinkamos apsaugos žiemą tokia disproporcija tampa pavojinga.
Moksliniai stebėjimai rodo, kad jauni stiebiniai augalai (1–2 metų) yra ypatingai trapūs. Jie neturi pakankamai lignino audiniuose, todėl kamienas ir šakos lengvai nušąla. Vyresnės, stipresnės rožės yra kiek atsparesnės, bet net ir jos be dengimo Lietuvoje dažnai nukenčia.
Būtent todėl stiebinės rožės reikalauja daugiau priežiūros nei kitos rožių grupės: vien tik genėjimo nepakanka, būtina ir kruopšti apsauga nuo šalčio bei drėgmės pertekliaus.
Kada pradėti ruošti stiebinę rožę žiemai?
Stiebinės rožės ruošiamos žiemai palaipsniui, nes jos jautriai reaguoja į oro sąlygų pokyčius. Darbų pradžia siejama ne tiek su kalendoriumi, kiek su temperatūra ir augalo vegetacijos pabaiga.
Rugsėjo pabaigoje rekomenduojama nebeskatinti rožės azotinėmis trąšomis, kad ji nebeleistų jaunų ūglių. Šiuo metu augalas turi pereiti į ramybės fazę, o tai palengvina pasiruošimą žiemai. Jei rugsėjis šiltas, krūmas vis dar gali augti, bet papildomai jo skatinti nebereikia.
Spalio mėnesį, kai oro temperatūra ima nuolat kristi iki 5–7 °C, galima pradėti paruošiamuosius darbus. Pirmiausia pašalinami likę žiedai ir lapai, kad nesikauptų ligų židiniai. Tuo pačiu metu stiebas apžiūrimas, ar nėra pažeidimų, ir prireikus užtepami žaizdų gydymo preparatai.
Pagrindinis genėjimas ir dengimas atliekamas vėliau – tada, kai temperatūra nukrenta iki maždaug 0…–3 °C ir laikosi pastoviai. Lietuvoje tai dažniausiai būna spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje. Per anksti uždengus rožę, po danga gali susidaryti perteklinė drėgmė, augalas pradeda kaisti ir pūti.
Labai svarbu įvertinti vietos klimatą. Pietinėje Lietuvos dalyje dengimo darbus galima atlikti šiek tiek vėliau, o šiauriniuose ar vėjuotuose rajonuose – anksčiau. Geriausias rodiklis yra ne data, o oro sąlygos ir augalo būsena: lapų kritimas, sumedėję stiebai ir pastovios šalnos.
Kaip tinkamai genėti stiebinę rožę rudenį?
Stiebinės rožės genėjimas rudenį turi ypatingą svarbą, nes būtent nuo jo priklauso, kaip augalas peržiemos. Pagrindinis tikslas – sutrumpinti vainiką tiek, kad jis būtų lengvai pridengiamas ir nesulaužytų kamieno, bet kartu palikti pakankamai stiprių ūglių kitų metų žydėjimui.
Genėjimą reikia atlikti aštriu, dezinfekuotu sekatoriumi. Visi ligoti, ploni ir nudžiūvę ūgliai pašalinami, nes jie tampa infekcijų židiniais. Stipriausi ūgliai patrumpinami iki 20–30 cm virš skiepijimo vietos. Tokia aukščio riba užtikrina, kad pavasarį rožė formuotųsi simetriškai, o vainikas neprarastų savo dekoratyvinės formos.
Labai svarbu pjūvius daryti įstrižai, maždaug pusę centimetro virš pumpuro, kuris nukreiptas į išorę. Tai leidžia pavasarį krūmui formuoti platesnę, į šonus atsivėrusią lają, o ne tankėti viduje. Genint negalima palikti ilgo stiebo be pumpurų, nes tokios šakos žiemą greitai nušąla.
Po genėjimo augalo viršutinė dalis tampa lengvesnė, todėl sumažėja vėjo ir sniego spaudimas kamienui. Be to, tvarkingai sutrumpinti ūgliai daug lengviau pridengiami eglišakėmis ar agroplėvele.
Toliau pateikiu privalumų ir trūkumų lentelę, kurioje matyti, kokią naudą suteikia tinkamai atliktas genėjimas ir kokios grėsmės kyla, jei jis daromas netinkamai.
Stiebinių rožių genėjimo privalumai ir trūkumai
- Sumažina stiebo lūžimo riziką nuo sniego ir vėjo.
- Padeda išlaikyti taisyklingą vainiko formą pavasariui.
- Pašalinami ligoti ir silpni ūgliai, todėl sumažėja infekcijų pavojus.
- Užtikrina, kad augalas sutaupytų daugiau energijos šaknims.
- Palengvina dengimą ir apsaugos priemonių tvirtinimą.
- Per stiprus genėjimas gali susilpninti augalą ir sumažinti žydėjimą.
- Netinkamai atlikti pjūviai tampa infekcijos židiniais.
- Palikus per mažai stiprių ūglių, rožė pavasarį formuoja silpną vainiką.
- Per anksti nugenėjus, gali išprovokuoti naujų ūglių augimą, kurie žiemą nušals.
Stiebinių rožių dengimo būdai
Vien genėjimo neužtenka – didžiausia stiebinės rožės išsaugojimo paslaptis slypi tinkamame pridengime. Kadangi skiepijimo vieta yra aukščiau nei paprastų krūminių rožių, ji turi būti apsaugota itin kruopščiai. Yra du pagrindiniai dengimo metodai: pasvirimo ir tiesaus stiebo.
Pasvirimo metodas taikomas dažniausiai. Rožės stiebas palenkiamas prie žemės taip, kad vainikas atsidurtų arti dirvos paviršiaus. Ant jo užberiama 15–20 cm žemės kauburėlis, o viršus pridengiamas eglišakėmis ar kvėpuojančia agroplėvele. Tai patikimiausias būdas, nes skiepijimo vieta tokiu atveju patenka po natūralia žemės izoliacija. Svarbiausia – stiebą lenkti atsargiai, kad jis nelūžtų. Jei augalas jaunas, lenkti lengviau, o senesnius rekomenduojama palenkti palaipsniui.
Tiesaus stiebo metodas taikomas tada, kai stiebo palenkti neįmanoma arba rizikinga. Tokiu atveju aplink stiebą pastatoma atrama – karkasas, apvyniojamas kvėpuojančia agroplėvele arba dengiamos eglišakės. Labai svarbu, kad danga nekontaktuotų tiesiogiai su stiebu ir vainiku, nes susidariusi drėgmė gali išprovokuoti puvinį. Šis metodas mažiau patikimas nei pasvirimas, bet kartais neišvengiamas.
Abiem atvejais pagrindinė taisyklė – naudoti tik kvėpuojančias medžiagas. Plėvelė ar polietilenas visiškai netinka, nes po jais augalas uždūsta. Dengimą geriausia atlikti tada, kai naktimis jau kelias dienas iš eilės laikosi 0…–3 °C, bet dar neprasidėjo stiprios šalnos.
Stiebinių rožių darbų kalendorius
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Genėjimas | ✓Balandį atliekamas pavasarinis formuojamasis genėjimas. | ✓Rugsėjį pašalinami nužydėję žiedai ir paruošiama ramybės fazė. | ✓Spalio pabaigoje atliekamas rudeninis genėjimas – trumpinamas vainikas. | |||||||||
| Dengimas | ✓Spalio pabaigoje pradedamas lenkimas arba karkaso paruošimas. | ✓Lapkričio pradžioje uždengiama agroplėvele ar eglišakėmis. | ✓Gruodį tikrinama, ar danga laikosi tvirtai. | |||||||||
| Tręšimas | ✓Pavasarį patręšiama kompleksinėmis trąšomis. | ✓Gegužę tęsiamas tręšimas, kad skatintų augimą. | ✓Birželį naudojamos fosforo ir kalio trąšos. | ✓Rugsėjį naudojamos kalio trąšos, azotas nebenaudojamas. | ||||||||
| Ligos prevencija | ✓Balandį pašalinami senieji lapai ir atliekamas profilaktinis purškimas. | ✓Liepos mėnesį tikrinami lapai dėl dėmių ir kenkėjų. | ✓Rugsėjį surenkami nukritę lapai ir atliekamas papildomas purškimas. | ✓Spalį pašalinami visi lapai ir sudeginami – ligų prevencija. |
Dažniausios klaidos ruošiant stiebinę rožę žiemai
Stiebinės rožės yra lepios ir jautriai reaguoja į netinkamą priežiūrą, todėl klaidos jų paruošimo žiemai metu gali kainuoti viso augalo praradimą. Viena iš dažniausių klaidų yra skubėjimas dengti per anksti. Jei rožė uždengiama dar esant teigiamai temperatūrai ir nesibaigus vegetacijai, po danga susidaro šiltesnė ir drėgnesnė mikroaplinka, dėl kurios pumpurai ima brinkti. Tokie ūgliai neišgyvena net silpnesnių šalčių.
Kita labai dažna klaida – netinkamas genėjimas. Jei vainikas sutrumpinamas pernelyg drastiškai, augalas pavasarį praranda daug potencialių žiedinių pumpurų ir atželia gerokai silpniau. Lygiai taip pat žalinga palikti per ilgus, nepatrumpintus ūglius: jie nulūžta nuo sniego ar vėjo ir pažeidžia visą stiebą.
Dažnai sodininkai persistengia dengdami rožes per sunkiomis ar sandariomis medžiagomis. Pavyzdžiui, plėvelė ar polietilenas nepraleidžia oro, todėl po jais augalas uždūsta ir pradeda pūti. Dar viena klaida – danga tvirtinama taip, kad ji tiesiogiai spaudžia stiebą arba vainiką. Susikaupusi drėgmė šiose vietose tampa grybelinių ligų židiniu.
Negalima pamiršti ir lapų bei šakelių. Jei jie nepašalinami, ant jų peržiemoja daugelio ligų sukėlėjai – nuo juodųjų dėmių iki miltligės. Pavasarį infekcija išplinta akimirksniu, o augalas praranda dalį žydėjimo sezono.
Visos šios klaidos turi bendrą bruožą – jos atsiranda dėl skubėjimo arba nepakankamai atidaus darbo. Stiebinė rožė reikalauja kruopštumo, todėl pasiruošimui žiemai būtina skirti pakankamai laiko.
