Kai pirmą kartą pasodinau remontantines avietes, buvau tikras, kad jų priežiūra nesiskirs nuo paprastųjų – patręšei pavasarį, palaistei vasarą ir viskas. Tačiau greitai supratau, kad remontantinės turi savų „kaprizų“. Jos dera ilgiau, kartais net du kartus per sezoną, todėl ir maisto medžiagų poreikis yra didesnis. Jei trąšas duosi ne laiku arba netinkamas – uogos smulkėja, krūmai silpnėja, o kartais gali visai nesulaukti gausaus derliaus.
Būtent todėl šios avietės reikalauja kiek kitokio požiūrio – tręšimą reikia planuoti pagal jų augimo ritmą. Per savo praktiką pastebėjau, kad čia svarbiausia ne tik trąšų rūšis, bet ir laikas: duosi per anksti – augalas nuaugs lapais, bet ne uogomis, duosi per vėlai – energija bus iššvaistyta, o derliaus kokybė suprastės.
| Remontantinių aviečių savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Rubus idaeus var. remontant |
| Augalo aukštis | 1,5–2 m |
| Derėjimo ypatumai | Gali derėti du kartus: vasaros pradžioje ir rudenį |
| Derliaus gausa | Iki 4–6 kg nuo krūmo per sezoną |
| Gyvavimo trukmė vienoje vietoje | 5–7 metai |
| Dirvos poreikis | Lengva, humusinga, gerai drenuota, pH 5,5–6,5 |
| Tręšimo ypatumai | |
|---|---|
| Pavasarį | Azoto trąšos (amonio salietra, kompostas) stipriam ūglių augimui |
| Žydėjimo metu | Kompleksinės NPK trąšos, užtikrinančios uogų mezgimą |
| Vaisių nokimo metu | Kalis ir fosforas – didesniam uogų saldumui ir spalvai |
| Po derliaus | Organinės trąšos arba kalio-fosforo mišiniai krūmų stiprinimui |
| Specialūs poreikiai | Remontantinės avietės dėl ilgesnio derėjimo reikalauja daugiau tręšimų nei paprastos |
Kada tręšti remontantines avietes?
Remontantinės avietės skiriasi nuo įprastų tuo, kad jų derėjimas dažniausiai tęsiasi ilgiau. Vieni sodininkai renkasi jas auginti vienam rudens derliui, kiti leidžia išnaudoti ir vasaros pradžioje pasirodančias uogas. Abu būdai teisingi, tačiau tręšimo grafikas tuomet šiek tiek skiriasi.
Pavasarinis tręšimas – startas derlingam sezonui
Vos tik pradeda busti pumpurai (balandžio–gegužės mėnesį), avietėms būtinas azoto šaltinis. Azotas skatina jaunų ūglių augimą, kurie vėliau taps vaisingais. Čia tinka:
- Amonio salietra – greitas poveikis.
- Kompostas ar perpuvęs mėšlas – lėtesnis, bet ilgalaikis poveikis.
Iš savo patirties pasakysiu: jei pavasarį aviečių nepatręši, ūgliai auga silpni, derlius bus menkas, o rudeninis derėjimas – dar labiau sumažėjęs.
Tręšimas žydėjimo metu
Birželio–liepos mėnesiais, kai augalai pradeda žydėti ir formuoti uogas, jiems jau reikia daugiau fosforo ir kalio. Šios medžiagos tiesiogiai atsakingos už:
- žiedų mezgimą,
- uogų dydį,
- skonio intensyvumą.
Čia gerai pasiteisina kompleksinės NPK trąšos (pvz., 12-12-17 ar panašaus santykio). Tačiau labai svarbu nepersistengti su azotu – per didelis kiekis paskatina vešlią lapiją, bet mažiau uogų.
Vaisių nokimo metu
Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais remontantinės avietės paprastai nokina pagrindinį derlių. Būtent tada jos labiausiai atsidėkoja už papildomą kalio ir fosforo kiekį. Kalio trąšos suteikia uogoms:
- saldumo,
- sodresnės spalvos,
- ilgesnį laikymo laiką.
Mano praktikoje čia labai gerai pasiteisina kalio sulfatas – jis ne tik stiprina uogų skonį, bet ir nedidina dirvos rūgštumo, kas avietėms svarbu.
Po derliaus – krūmų stiprinimas
Kai atrodo, kad darbas jau baigtas ir uogos surinktos, iš tiesų svarbiausias etapas tik prasideda. Rugsėjo pabaigoje–spalį remontantines avietes būtina pamaitinti, kad krūmai sustiprėtų ir pasiruoštų kitam sezonui. Čia labiausiai tinka:
- kompostas,
- mėšlo tirpalas,
- kalio ir fosforo trąšos.
Šiame etape azoto vengiu, nes jis skatintų naujų ūglių augimą rudenį – o tai pavojinga, nes ūgliai nespėtų subręsti ir nušaltų.
Vienas ar du derliai – kaip keičiasi tręšimo taktika?
- Vieno derliaus strategija (tik rudenį): tręšimas labiau orientuotas į vasaros vidurį ir pabaigą – didesnis dėmesys kalio bei fosforo kiekiui.
- Dviejų derlių strategija: reikia daugiau azoto pavasarį, kad augalai spėtų užauginti pakankamai ūglių ir vasaros derliui, ir rudens uogoms.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dviejų derlių strategija yra „alkanesnė“ – krūmai išeikvoja daugiau energijos, todėl tręšti reikia dažniau ir atsakingiau. Vieną kartą pats padariau klaidą – pasiklioviau tik kompostu, o trąšų papildomai nepanaudojau. Rezultatas buvo toks, kad pirmą derlių nuėmiau normalų, bet rudenį uogos buvo smulkios ir mažiau saldžios.
Kokias trąšas rinktis remontantinėms avietėms?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad remontantinėms avietėms vieno tipo trąšų neužtenka. Jos dera ilgai ir intensyviai, todėl būtina suderinti tiek organines, tiek mineralines trąšas. Kiekviena grupė turi savų privalumų ir trūkumų, todėl dažniausiai geriausiai veikia jų kombinacija.
Organinės trąšos.
Kompostas, mėšlas ar paukščių išmatos – tai klasika, kuri maitina ne tik augalus, bet ir dirvožemį. Tokios trąšos pagerina dirvos struktūrą, padidina humuso kiekį ir užtikrina ilgalaikį poveikį. Aš pats kas porą metų rudenį avietyną patręšiu kompostu, o kartais ir perpuvusiu galvijų mėšlu. Pastebėjau, kad po tokios procedūros krūmai kitais metais būna daug tvirtesni, o uogos – stambesnės. Vienintelis minusas – organika veikia lėčiau, todėl pavasarį vien jos neužtenka.
Mineralinės trąšos.
Čia kalba eina apie tiksliai subalansuotas medžiagas: azoto, fosforo ir kalio preparatus. Pavyzdžiui, amonio salietra labai greitai pastumia augalą į augimo fazę, o kalio sulfatas vaisių nokimo metu pagerina uogų skonį ir spalvą. Šių trąšų privalumas – greitas rezultatas. Tačiau reikia atsargumo: pertręšus azotu, avietės „užaugs“ į lapus, bet uogų bus mažiau.
Kompleksinės trąšos.
Tai paruošti mišiniai, pritaikyti uogakrūmiams. Juose dažniausiai yra azoto, fosforo ir kalio subalansuotomis proporcijomis, o kartais – ir mikroelementų (magnio, cinko, boro). Man patinka naudoti būtent šias, kai noriu paprasto ir saugaus sprendimo, ypač per žydėjimą ir vaisių mezgimą. Tokios trąšos leidžia nesukti galvos dėl atskirų elementų derinimo.
Skystos trąšos.
Pastaraisiais metais vis dažniau naudoju skystąsias trąšas. Jų privalumas – galima laistyti kartu su vandeniu, o poveikis pasimato itin greitai. Be to, jos ypač tinka, kai noriu duoti augalams „greitą užkandį“, pavyzdžiui, vidurvasarį, kai uogos pradeda raudonuoti.
Apibendrindamas galiu pasakyti taip: pavasarį geriausia azoto šaltinis (amonio salietra arba kompostas), žydėjimo metu – kompleksinės NPK, o derėjimo pabaigoje – kalio ir fosforo trąšos. Toks derinys užtikrina, kad remontantinės avietės turėtų viską, ko reikia, ir augtų stiprios, o uogos būtų ne tik gausios, bet ir saldžios.
Praktiniai patarimai iš patirties
Per daugelį metų auginant remontantines avietes supratau vieną paprastą dalyką – net ir brangiausios trąšos nepadės, jei nežinosi, kada ir kiek jų reikia. Dažniausios klaidos slypi ne trąšų kokybėje, o jų naudojimo laike.
Kaip atpažinti, kad avietėms trūksta maisto medžiagų?
- Jeigu jaunų ūglių lapai išbąla ir tampa šviesiai žali – trūksta azoto.
- Jeigu žiedai būna smulkūs, o uogos nekokybiškos – dažniausiai kaltas fosforo trūkumas.
- Jeigu uogos prastai nusispalvina, būna rūgštokos – tai signalas, kad reikia kalio.
Šiuos ženklus išmokau atpažinti ne iš knygų, o iš pačios praktikos. Pamenu vienus metus, kai lapai rudenį dar buvo ryškiai žali, o uogos – blyškios ir beskonės. Vėliau paaiškėjo, kad buvau persistengęs su azotu, bet neskyriau dėmesio kaliui.
Kada geriau vengti tręšimo?
- Karštą dieną vidurdienį – trąšos tiesiog „nudegins“ augalą.
- Vėlai rudenį su azotu – skatins ūglių augimą, kurie žiemą vis tiek žus.
- Per didelėmis normomis – avietės jautrios pertręšimui, jos gali išaugti lyg „miškas“ lapų, bet su menku derliumi.
Kaip suderinti tręšimą su laistymu ir mulčiavimu?
Man geriausiai pasiteisino toks principas: trąšas duoti tik į drėgną dirvą. Jei žemė sausa – pirmiausia palaistau, tik tada beriu. Be to, visą vasarą palaikau storą mulčio sluoksnį (šiaudai, nupjauta žolė). Tai ne tik sulaiko drėgmę, bet ir leidžia trąšoms veikti lėčiau, stabiliau.
Kartą pabandžiau tręšti ant sausos dirvos – augalai ne tik neišnaudojo trąšų, bet kai kur net šaknys apdegė. Tai buvo brangi pamoka, kurią prisimenu iki šiol.
Ką dar rekomenduočiau iš savo patirties?
- Geriau mažiau, bet reguliariai, nei vieną kartą ir daug.
- Trąšas visada derinti su augalo stadija – nes žydėjimo metu reikia visai kitų medžiagų nei pavasarį.
- Stebėti ne tik augalą, bet ir dirvą – rūgštingumas, drėgmė ir struktūra lemia, kaip augalas išnaudos trąšas.
Remontantinių aviečių privalumai ir trūkumai tręšimo kontekste
- Ilgesnis derėjimo laikotarpis – avietės gali duoti derlių nuo liepos iki šalnų, todėl investuotos trąšos atsiperka gausesniu derliumi.
- Vienas krūmas gali užauginti iki 4–6 kg uogų, jei trąšų naudojimas subalansuotas.
- Tręšiant tinkamai, uogos būna saldesnės, ryškesnės spalvos ir ilgiau laikosi.
- Remontantinės avietės jautriai reaguoja į trąšas – teisingai patręšus rezultatas matomas labai greitai.
- Naudojant organines trąšas kartu su mineralinėmis, krūmai tampa atsparesni šalčiui ir ligoms.
- Didelis maisto medžiagų poreikis – reikia tręšti dažniau nei paprastąsias avietes.
- Pernelyg gausus azoto naudojimas skatina lapų augimą, bet ne uogų formavimąsi.
- Tręšimas netinkamu metu (pvz., rudenį azotu) gali pakenkti krūmams, nes ūgliai nespėja sumedėti ir žūva per žiemą.
- Norint gauti du derlius, reikia dar daugiau dėmesio trąšų balansui – augalai greičiau išsekina dirvą.
- Pertręšus cheminėmis trąšomis, uogos gali prarasti skonį ir tapti vandeningos.
Ekspertų įžvalgos ir patarimai
Apie remontantinių aviečių priežiūrą ir tręšimą yra pasisakę ne vienas uogininkystės specialistas. Lietuvos agronomas dr. Vytautas Ruzgas yra sakęs:
„Remontantinių aviečių tręšimas – tai balanso menas. Augalas duoda daug, bet ir pasiima daug, todėl kas nepamaitina jo reguliariai, tas nesulaukia ir gero derliaus.“
Iš savo patirties galiu tik patvirtinti šiuos žodžius. Ne kartą įsitikinau, kad vienas praleistas tręšimas gali nulemti, jog rudens derlius būna smulkus ir menkas. Kita vertus, pertręšimas taip pat nieko gero – užaugsi lapų tankmę, o uogos pasislėps ir nesunoks tinkamai.
Dar vienas praktinis patarimas – nebijoti bandyti skirtingų trąšų formų mažesniais kiekiais. Kartais tai, kas viename dirvožemyje veikia puikiai, kitame gali neduoti tokio efekto. Aš, pavyzdžiui, turėjau du sklypus – viename dirva lengva, smėlinga, kitame sunkesnė, molinga. Skystos kompleksinės trąšos smėlyje veikė labai greitai, o molingoje dirvoje daugiau pasiteisino birios, lėtai tirpstančios.
