Žieminių kviečių tręšimas pavasarį – kaip užtikrinti stiprų varpų formavimąsi

Pavasaris žieminiams kviečiams yra lemiamas metas, kai iš karto matyti, kaip sėkmingai jie peržiemojo ir kokį derliaus potencialą galės išnaudoti. Stebėdama laukus kasmet matau tą patį dėsningumą: būtent nuo pirmųjų pavasario savaičių priklauso, kiek stiprių ūglių išsilaikys iki varpos formavimosi ir kiek maisto medžiagų augalas gebės pasisavinti per trumpą, bet intensyviausią vegetacijos etapą.

Dirbant su žieminiais kviečiais man ne kartą teko įsitikinti, kad gerai sudėliota pavasarinio tręšimo strategija gali kardinaliai pakeisti laukų vaizdą – silpnesnius pasėlius pakelti į vidutinį lygį, o stipriems suteikti impulsą formuoti pilnas, stambias varpas. Kita vertus, neteisingos trąšų normos ar netiksliai parinktas laikas lengvai sumažina būsimą derlių: varpos būna trumpesnės, grūdų mažiau, o pats augalas tampa jautresnis išgulimui.

Žieminių kviečių fiziologija pavasarį: ką augalas iš tikrųjų „darosi“ šiuo metu

Pavasaris žieminiams kviečiams yra intensyviausio vidinio augimo etapas, kurio lauke dažnai dar nematome. Stebėdama pasėlius kasmet matau, kad nuo pirmųjų šiltesnių dienų augalas pradeda labai greitai keistis – būtent dabar nusprendžiamas būsimų varpų dydis ir stiprumas.

1. Šaknų sistemos atsinaujinimas – viso derliaus pagrindas

Vos dirva sušyla, kviečiai ima sparčiai auginti naujas sugeriamąsias šakneles. Tai pirmas dalykas, kurį kiekvieną pavasarį vertinu laukuose: atvėrusi dirvą matau, ar šaknys sveikos, baltos ir aktyvios. Silpna, po žiemos pažeista šaknų sistema visada reiškia mažesnį potencialą – augalas nepajėgs greitai pasisavinti nei azoto, nei sieros, todėl vėliau formuos mažesnes varpas.

2. Įsikrūmijimo pabaiga – stipriausi ūgliai lieka, silpni iškrenta

Pavasario pradžioje kviečiai natūraliai atsirenka, kurie ūgliai liks derėti. Mano praktikoje būtent šis „apsivalymas“ lemia, kiek realiai varpų turėsime vasarą. Jei pasėlis peržiemojęs prastai, silpnesni ūgliai žūna labai greitai – tokiu atveju tręšimas turi būti itin tikslus, kad sustiprintume likusius.

3. Stiebo augimo pradžia – augalas ruošia pagrindą varpai

Toliau kviečiai pirmiausia investuoja energiją į stiebo sukietėjimą ir vidinių audinių formavimą. Eksperimentiškai esu pastebėjusi, kad jei šiuo metu trūksta azoto ar sieros, stiebas būna plonesnis, o tai tiesiogiai didina išgulimo riziką. Perteklinis azotas šioje fazėje taip pat netinkamas – skatins per didelę vegetatyvinę masę ir trukdys varpai formuotis tolygiai.

4. Varpos užuomazgų formavimasis – svarbiausias, bet nematomas etapas

Nors dirvos paviršiuje jokių pokyčių dar nepastebime, kviečio varpa jau pradeda diferencijuotis. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti: jei šiame etape kviečiams trūksta mikroelementų (ypač mangano ir cinko), varpose susiformuoja mažiau žiedelių. Vėliau to jau nebepataisome – net ir idealios sąlygos neišaugins grūdų ten, kur jų neužsimezgė.

5. Energijos paskirstymas tarp šaknų ir antžeminės masės

Ankstyvą pavasarį aš visuomet stebiu, ar pasėlis nepertręštas azotu. Jei normos per didelės, augalas energiją nukreipia lapams ir stiebams, o ne šaknims. Rezultatas – vešlus, bet silpnas pasėlis, jautrus išgulimui ir formuojantis mažesnes varpas. Subalansuota tręšimo pradžia visuomet duoda geriausią rezultatą.

Kokios maisto medžiagos svarbiausios stipriam varpų formavimuisi

Stebėdama žieminių kviečių pasėlius skirtingais metais pastebiu, kad varpos stiprumą lemia ne vien azotas, kaip dažnai manoma. Varpų formavimosi laikotarpiu augalui reikia subalansuoto maisto medžiagų komplekso – tik tada jis geba išauginti pilnas, tolygias varpas su dideliu grūdų kiekiu. Toliau pateikiu medžiagas, kurios realiai daro didžiausią įtaką.

Azotas – pagrindinis augimo variklis, bet svarbu nepersistengti

Pavasarį kviečiai labiausiai reaguoja į azotą. Mano patirtis rodo, kad trūkstant azoto ankstyvoje fazėje, augalas suformuoja mažiau produktyvių stiebų, o vėliau juos sunku kompensuoti.
Vis dėlto per didelės normos dažnai duoda priešingą efektą – augalas augina lapų masę, silpnina stiebą ir skatina išgulimą. Ypač rizikinga dideles normas duoti per vieną kartą.

Kas vyksta su varpa, jeigu trūksta azoto:
– ji formuojasi trumpesnė,
– žiedelių užuomazgų mažiau,
– grūdai būna smulkesni.

Todėl pirmą pavasarinę normą visada derinu prie pasėlio būklės, o ne prie kalendoriaus.

Fosforas – varpos užuomazgų ir stipraus šaknyno garantas

Nors fosforas dažniausiai naudojamas rudenį, pavasarį jo vaidmuo nenutrūksta. Silpnesni pasėliai, kurių šaknys po žiemos atsigauna lėčiau, dažnai rodo fosforo stoką. Tokiu atveju augalas varpą formuoja vangiai ir atsilieka augimu.
Pavasarį fosforą dažniausiai tiekiu per lapus, ypač jei dirva dar vėsi.

Kalis – audinių tvirtumui ir atsparumui

Kalis kviečiams reikalingas tam, kad augalas geriau reguliuotų vandens balansą. Sausesniais metais matau labai aiškų skirtumą – laukai, gavę pakankamai kalio, varpas išlaiko tvirtesnes, o augalai geriau atsilaiko prieš karštį ir ligas.

Siera – būtina kartu su azotu

Kiekvieną pavasario sezoną matau tuos pačius požymius: jei kviečiams pritrūksta sieros, augalai būna blyškūs, o varpos formuojasi netolygios. Siera tiesiogiai susijusi su baltymų sinteze ir azoto įsisavinimu.
Jei duodame azoto, turi būti ir siera – be jos azotas tiesiog neišnaudojamas efektyviai.

Mikroelementai: mažos normos, bet didžiulis poveikis

Kasmet dirbdama su skirtingais ūkiais įsitikinu, kad mikroelementų trūkumas mažina derlių labiau, nei daugelis tikisi. Šie elementai svarbiausi pavasarį:

• Cinkas – skatina varpos diferenciaciją ir sveiką audinių vystymąsi.
• Varis – stiprina stiebą ir gerina žiedadulkių gyvybingumą (vėliau tai lemia geresnį apsivaisinimą).
• Manganas – būtinas chlorofilui, o jo trūkumas ypač matomas lengvuose dirvožemiuose.
• Borą žieminiams kviečiams naudoju tik selektyviai, kai pasėlis labai silpnas ar pažeistas žiemos.

Kiekvienas iš jų prisideda prie varpos formavimosi, todėl pavasariniai purškimai mikroelementais dažnai lemia galutinį skirtumą tarp vidutinio ir aukšto derliaus.

Kas yra BBCH fazės

BBCH – tai vieninga augalų augimo etapų skalė, leidžianti tiksliai apibūdinti, kokioje vystymosi fazėje tuo metu yra augalas. Dirbdama agronomijoje jau daugelį metų matau, kad tręšimas pagal kalendorių dažnai nuveda klaidingu keliu, o tręšimas pagal BBCH fazes padeda priimti žymiai tikslesnius ir efektyvesnius sprendimus.

Kodėl ši skalė reikalinga?

BBCH fazės leidžia ūkininkui suprasti ne tik tai, ką matome paviršiuje, bet ir tai, kas vyksta augalo viduje. Pavyzdžiui, kai žieminiai kviečiai dar nepasirodę su varpa, BBCH rodo, kad varpa jau aktyviai formuojasi stiebo viduje. Tokios informacijos vien iš vaizdo lauke nepamatysime.

Kaip sudaryta BBCH skalė?

Skalė suskirstyta į pagrindines 0–9 grupes, kurios apima visą augalo gyvenimo ciklą. Kiekviena grupė turi detalesnes subfazės reikšmes. Kviečiams praktiškai aktualiausios yra:

• BBCH 20–29 – krūmijimosi fazė
• BBCH 30–39 – stiebo augimo ir varpos formavimosi etapas
• BBCH 40–59 – varpos išlindimas ir plaukėjimas
• BBCH 60–69 – žydėjimas
• BBCH 70–89 – grūdų brendimas

Tokios fazės leidžia tiksliai apibrėžti:
kada augalui reikia azoto, kada mikroelementų, kada tręšti gali būti pavojinga, o kada nebeturės jokio poveikio.

Pavasarinio tręšimo terminai pagal BBCH fazes

BBCH fazė	Laikotarpis	Kas vyksta augale	Ką darau tręšdama
BBCH 21–25	Kovo pradžia–vidurys	Įsikrūmijimo tęstinumas. Kviečiai pabaigia atrinkti produktyvius ūglius, intensyviai formuoja naujas šaknis.	Vertinu pasėlio būklę, duodu pirmą azoto normą, lengvuose dirvožemiuose papildau sieros, stebiu šaknų atsinaujinimą.
BBCH 29–31	Kovo pabaiga–balandis	Prasideda stiebo augimas. Formuojasi vidiniai audiniai, didėja azoto ir sieros poreikis.	Duodu antrą azoto normą, papildau sierą, esant poreikiui – fosforo lapinę formą, tikrinu mangano trūkumą.
BBCH 32–37	Balandis–gegužė	Varpos formavimasis stiebo viduje. Nematomi procesai lemia būsimo derliaus dydį ir žiedelių skaičių.	Purškiu mikroelementus (cinką, manganą, varį), koreguoju azoto normą, vengiu perteklinio tręšimo, kad neskatinčiau išgulimo.
Dažniausiai taikomos azoto normos mano praktikoje: – 40–50 %: BBCH 21–25 – 35–40 %: BBCH 30–32 – likusi dalis: BBCH 32–37 (pagal poreikį)

Azoto strategija pavasariui – 1, 2 ar 3 tręšimai?

Planuodama azoto tręšimą žieminiams kviečiams pavasarį visuomet remiuosi dviem dalykais: pasėlio būkle ir derliaus potencialu. Nėra vienos formulės, kuri tiktų visiems laukams, todėl praktikoje naudoju skirtingas strategijas. Kiekviena jų turi savų privalumų ir silpnybių, todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą pagal situaciją.

1 kartas – tręšimas vienu kartu (tik žemo derlingumo situacijose)

Šią strategiją renkuosi tik tada, kai laukas akivaizdžiai silpnas, peržiemojęs prastai arba kai derliaus potencialas ribotas dėl dirvožemio savybių ar labai ankstyvos sausros. Trąšos duodamos vienu kartu, dažniausiai BBCH 21–25 tarpsniu.

Kada tinka:
– silpni, reti pasėliai;
– prasti, lengvi ar eroduoti dirvožemiai;
– ūkiai, kur svarbiausia mažinti kaštus, o ne siekti maksimalaus derliaus.

Ką pastebiu praktikoje:
Toks tręšimas leidžia greitai „pakelti“ pasėlį, tačiau varpos dažnai išauga trumpesnės, o grūdų masė – mažesnė. Augalas nespėja tolygiai panaudoti viso azoto.

2 kartai – dažniausiai naudojamas, optimalus daugumai laukų

Tai strategija, kurią naudoju dažniausiai. Trąšos dalijamos į du kartus:

• pirmoji dalis – ankstyvame pavasaryje (BBCH 21–25),
• antroji dalis – stiebo augimo pradžioje (BBCH 30–32).

Kodėl ši schema veiksminga:
– palaiko tolygų augalo vystymąsi,
– stiprina šaknų sistemą pirmajame etape,
– antrajame etape užtikrina stiprų stiebą ir varpos užuomazgas,
– sumažina išgulimo riziką.

Mano pastebėjimas:
Gerai peržiemojusiuose laukuose ši strategija beveik visada duoda stabiliausią ir patikimiausią rezultatą. Varpų kiekis ir dydis būna tolygūs.

3 kartai – didelio derlingumo laukams arba labai vešliems pasėliams

Šią strategiją taikau tada, kai dirvožemis derlingas, kviečiai peržiemoję stipriai, o ūkininkas siekia maksimalaus derliaus ir kokybės.

Strategijos esmė:
– 1 tręšimas – BBCH 21–25 (pradinis impulsas),
– 2 tręšimas – BBCH 30–32 (stipriam stiebui),
– 3 tręšimas – BBCH 32–37 (korekcija pagal varpos formavimąsi).

Kada tai būtina:
– kai pasėlis labai tankus ir reikia tiksliai valdyti jo augimą,
– kai siekiama didesnio baltymų kiekio,
– kai reikia koreguoti biologinius poreikius pagal realią oro situaciją.

Praktinis rezultatas:
Dažniausiai būtent ši schema padeda išauginti stambiausias varpas ir užtikrina gerą grūdų masę. Tačiau tręšimas turi būti tikslus – per didelės normos vėlyvuoju laikotarpiu gali skatinti išgulimą.

Kuriai strategijai pirmenybę teikiu pati?

Aš dažniausiai renkuosi dvigubą tręšimą, nes jis yra stabiliausias ir mažiausiai rizikingas įvairiomis oro sąlygomis. Tačiau didelio potencialo laukuose visada rekomenduoju trigubą, ypač jei matyti, kad pasėlis „prašosi“ papildomo palaikymo varpos formavimosi etape.

Mikroelementų tręšimas purškiant – būtina, jei siekiama maksimalaus derliaus

Stebėdama žieminių kviečių laukus kiekvieną pavasarį matau, kad net ir gerai peržiemoję, tankūs pasėliai gali pradėti silpti, jeigu jiems trūksta mikroelementų. Mikroelementų vaidmuo — labai konkretus: jie neužaugins biomasės, bet būtent jie lemia, kaip efektyviai augalas panaudos azotą ir kaip sėkmingai formuos varpas.

Kai pasėlis gauna tik NPK, o mikroelementai ignoruojami, dažnai matau vieną ir tą patį vaizdą: varpos trumpos, žiedelių mažiau, o grūdų masė nusivilia. Todėl mikroelementų purškimą laikau ne papildomu darbu, o būtina tręšimo dalimi.

Cinkas – varpos formavimui ir audinių vystymuisi

Cinką naudoju tais atvejais, kai matau vangų augimą ir silpną stiebo formavimąsi. Cinkas dalyvauja ląstelių dalijimosi procesuose, todėl jo trūkumas tiesiogiai mažina būsimos varpos dydį. Lengvuose dirvožemiuose cinko trūkumas pasitaiko itin dažnai — lapai būna siauresni, blyškūs.

Manganas – būtinas chlorofilui

Mangano trūkumas atpažįstamas iš šviesiai žalių, beveik gelsvų dėmių, labiausiai lengvuose, smėliniuose dirvožemiuose. Jei ši problema pasireiškia BBCH 30–32 tarpsniu, varpa formuojasi lėčiau, ūgliai būna silpnesni. Todėl manganą įtraukiu į pirmą ar antrą mikroelementų purškimą.

Varis – žiedadulkių ir stiebo tvirtumui

Vari naudoju mažesnėmis normomis, tačiau jo trūkumas yra aiškiai matomas: lapų galiukai būna susisukę, o stiebas praranda tvirtumą. Vario trūkumas vėliau gali lemti blogesnį apsivaisinimą, todėl varį įtraukiu tada, kai pasėlis labai tankus ir greitai vystosi.

Siera – azoto įsisavinimo partnerė

Siera nėra mikroelementas, bet traktuojama kaip gyvybiškai svarbi priedinė medžiaga purškimams. Jei kviečiai gauna azoto, bet neturi sieros, augalas negali jo pilnai panaudoti.
Pastebiu, kad sieros trūkumas pasireiškia blyškiais, šviesiai žaliais viršūniniais lapais, o varpos būna ne pilnai užpildytos.

Kada atlikti mikroelementų purškimą?

Dažniausiai taikau du purškimus:

• 1 purškimas – BBCH 29–31 (stiebo augimo pradžia): cinkas + manganas
• 2 purškimas – BBCH 32–37 (varpos diferenciacija): cinkas + varis + siera

Tokios kombinacijos padeda išvengti trūkumų ir užtikrina, kad varpos formuotųsi tolygios, o grūdų kiekis jose būtų maksimalus.

Dažniausios klaidos

Dažniausia klaida	Kas nutinka	Kaip to išvengti
Per anksti duodama didelė azoto norma	Augalas nepasisavina azoto, didėja nuostoliai, pasėlis vystosi netolygiai.	Tręšti tik tada, kai dirva sušyla iki ~5–6 °C.
Azotas išberiamos vienu kartu	Pasėlis suveša, stiebas silpnesnis, padidėja išgulimo rizika.	Azotą dalinti į 2–3 kartus, ypač derlinguose laukuose.
Nepakankamas sieros kiekis	Azotas panaudojamas neefektyviai, varpos formuojasi netolygios.	Duoti sieros kartu su pirmuoju azoto tręšimu.
Vėluojama su mikroelementais	Varpa formuojasi silpna, žiedelių mažiau.	Purkšti mikroelementus BBCH 29–32 ir 32–37 tarpsniais.
Tręšiama pagal kalendorių, o ne BBCH fazę	Pavėluoti tręšimai nebepaveikia varpos formavimosi.	Vertinti pasėlio vystymąsi, ne mėnesį.
Nekoreguojama pagal dirvožemio tipą	Lengvos dirvos greitai išnaudoja maisto medžiagas, molingos įsisavina lėčiau.	Derinti normas prie dirvos savybių (smėlis, priemolis, molis, pH).
Per vėlai duodamas trečias azoto tręšimas	Derliaus neprideda, o skatina išgulimą ir atsiliekantį brendimą.	Vėlyvą tręšimą atlikti tik esant realiam poreikiui ir tinkamai BBCH fazei.

Pavasarinis darbų kalendorius žieminiams kviečiams

Kaip pavasarį užtikrinti stiprų derliaus potencialą

Pavasarinis tręšimas turi didžiausią įtaką tam, kaip žieminiai kviečiai formuos varpas ir kokį derlių pasieksime vasarą. Mano praktikoje geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai tręšimas atliekamas pagal tikslų augalo vystymąsi, o ne pagal mėnesio datą. Stiprios šaknys, subalansuotas azoto ir sieros santykis bei laiku atlikti mikroelementų purškimai lemia, ar varpos bus ilgos ir gerai užsipildžiusios.

Azotą pavasarį visada verta dalinti į kelias dalis – taip augalas jį naudoja tolygiau, stiebas būna tvirtesnis, o pasėlis mažiau linkęs išgulti. Mikroelementai, ypač cinkas ir manganas, yra būtini varpos formavimosi metu, nes būtent jie padeda išlaikyti visą produktyvių žiedelių potencialą. Dirvožemio tipas taip pat svarbus: lengvose dirvose maisto medžiagos greitai išsiplauna, o molingose pasisavinimas vyksta lėčiau, todėl normos ir tręšimo laikas turi būti pritaikyti prie realios situacijos.

Kai pavasariniai darbai atliekami laiku ir pagal augalo poreikius, kviečiai formuoja stiprias, tolygias varpas ir sugeba išnaudoti visą turimą derliaus potencialą.

Dažniausiai užduodami klausimai