Vijoklinės rožės – viena iš įspūdingiausių rožių grupių, kurios savo aukštais, lanksčiais ūgliais geba apželdinti pergoles, sienas ar arkas. Jos suteikia sodui išskirtinį žavesį ir romantikos įspūdį, tačiau kartu yra jautrios šalčiui. Dėl ilgesnių stiebų ir ypatingos augimo formos šios rožės reikalauja kitokios priežiūros nei krūminės ar stiebinės. Žiemos išbandymus jos ištveria tik tada, kai laiku ir teisingai paruošiamos. Jei paruošimo darbai atliekami netinkamai, pavasarį galima netekti ne tik gausaus žydėjimo, bet ir paties augalo.
| Vijoklinių rožių savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Rosa spp. (vijoklinės formos) |
| Augalo tipas | Daugiametė vijoklinė rožė |
| Aukštis | 2–5 m, priklausomai nuo veislės |
| Kilmė | Išvestos iš laukinių rožių ir hibridinių formų |
| Atsparumas šalčiui | Vidutinis, būtina apsauga Lietuvos klimato sąlygomis |
| Gyvenimo trukmė | 15–25 metai tinkamai prižiūrint |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo laikas | Birželis – rugsėjis |
| Žiedų spalvos | Nuo baltos iki sodriai raudonos, dažnai įvairių atspalvių |
| Kvapas | Nuo silpno iki itin intensyvaus, priklauso nuo veislės |
| Žydėjimo trukmė | Stambiažiedės – 3–4 savaitės, smulkiažiedės gali žydėti nuolat |
| Apdulkinimas | Natūralus, vabzdžių pagalba |
Kodėl vijoklinėms rožėms reikia ypatingos apsaugos žiemą?
Vijoklinės rožės, palyginti su krūminėmis ar stiebinėmis, turi kelis struktūrinius ypatumus, dėl kurių jos tampa jautresnės šalčiui. Pirmiausia – tai ilgi ir lankstūs ūgliai, kurie žiemą negauna natūralios apsaugos nuo sniego. Krūminės rožės dažniausiai būna užverčiamos sniegu, o vijoklinių ūgliai lieka virš paviršiaus, todėl jie greitai nukenčia nuo šalčio.
Antra, nors skiepijimo vieta vijoklinėms rožėms dažniausiai yra prie pat žemės, tačiau viršutinė jų dalis yra labai pažeidžiama. Viršūniniai pumpurai, kurie užtikrina kitų metų gausų žydėjimą, dažnai nušąla, jei ūgliai tinkamai nepridengiami. Tai lemia, kad pavasarį augalas išleidžia mažiau žiedų arba žydi tik iš apatinių šakų.
Trečia, vijoklinės rožės neretai auginamos prie atramų – arkų, pergolių, sienų. Tokiose vietose augalai būna labiau veikiami vėjo, todėl šaltis juntamas stipriau. Vėjas ne tik pažeidžia audinius, bet ir džiovina, todėl rožė praranda drėgmę, kurios žiemą negali papildyti per šaknis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vijoklinių rožių atsparumas šalčiui labai priklauso nuo veislės. Smulkiažiedės formos paprastai ištvermingesnės, o stambiažiedės – lepesnės ir reikalauja storesnio bei kruopštesnio dengimo.
Būtent todėl vijoklinių rožių priežiūra prieš žiemą yra viena sudėtingiausių, tačiau kartu ir būtiniausių priemonių, jei norime, kad pavasarį jos vėl gausiai žydėtų.
Kada pradėti ruošti vijoklines rožes žiemai?
Vijoklinių rožių paruošimas žiemai nėra vienkartinis darbas – tai nuoseklus procesas, prasidedantis dar ankstyvą rudenį. Rugsėjo mėnesį svarbu sustabdyti azotinių trąšų naudojimą. Azotas skatina naujų ūglių augimą, tačiau šie ūgliai nespėja sumedėti ir su pirmomis šalnomis nušąla. Vietoje to rekomenduojama naudoti kalio ir fosforo trąšas, kurios stiprina šaknų sistemą ir padidina ūglių atsparumą šalčiui.
Spalio pradžioje augalą reikia pradėti ruošti ramybės periodui. Tai reiškia, kad reikia pašalinti likusius žiedus ir nuskinti didžiąją dalį lapų. Jei lapai paliekami, jie tampa infekcijų židiniais – ant jų peržiemoja juodųjų dėmių, miltligės ar rūdžių sporos. Lapus surinkus ir sunaikinus, sumažėja ligų pavojus pavasarį.
Dengimo laikas priklauso ne nuo kalendorinės datos, o nuo oro sąlygų. Geriausia dengti tada, kai kelias dienas iš eilės laikosi 0…–3 °C temperatūra. Per anksti pridengus augalą, po danga gali susidaryti šiluma ir drėgmė, kurios skatina ūglių brinkimą ir puvimą. Jei uždengti pavėluotai – pirmosios stipresnės šalnos gali pažeisti viršūninius pumpurus.
Svarbu įvertinti ir vietos mikroklimatą. Atvirose, vėjuotose vietose augalai pridengiami anksčiau, o prie pastatų sienų ar šiltesniuose regionuose galima luktelėti ilgiau. Patirtis rodo, kad pagrindinis orientyras turėtų būti ne data, o augalo būsena ir oro temperatūros stabilumas.
Kaip genėti vijoklines rožes rudenį?
Vijoklinių rožių genėjimas rudenį yra vienas svarbiausių darbų, nes jis tiesiogiai lemia augalo žydėjimą kitais metais. Skirtingai nei krūminės ar stiebinės rožės, vijoklinės žydi ant dvimečių ar vyresnių ūglių. Todėl per stiprus genėjimas gali atimti visą kitų metų žydėjimą.
Smulkiažiedės vijoklinės rožės yra ištvermingesnės – jos geba žydėti ant ilgų, lanksčių ūglių, todėl rudenį rekomenduojama pašalinti tik silpnus, ligotus ar nulūžusius stiebus. Stambiažiedės vijoklinės yra lepesnės: jas reikia formuoti labiau, patrumpinti per ilgus ūglius, kad pavasarį būtų galima lengviau pridengti ir prilenkti prie žemės.
Genint būtina pašalinti visas ligotas šakeles, o likusius stiprius ūglius patrumpinti tiek, kad būtų patogu juos prilenkti ir pridengti. Tai ypač svarbu, jei vijoklinė rožė auga prie atramos – arkos ar pergolės. Jei stiebai paliekami per ilgi, juos sunku tinkamai uždengti, o neapsaugotos viršūnės dažniausiai nušąla.
Pjūviai atliekami dezinfekuotu sekatoriumi, įstrižai, maždaug pusę centimetro virš pumpuro, nukreipto į išorę. Tokia technika padeda išvengti vandens kaupimosi ant žaizdos ir sumažina infekcijų riziką.
Vijoklinių rožių genėjimo privalumai ir trūkumai
- Išsaugomi stiprūs ūgliai, užtikrinantys kitų metų žydėjimą.
- Pašalinus ligotas šakas sumažėja infekcijų rizika.
- Trumpesnius ūglius lengviau prilenkti ir pridengti.
- Pagerėja oro cirkuliacija, sumažėja grybelinių ligų pavojus.
- Per stiprus genėjimas gali visiškai atimti kitų metų žydėjimą.
- Netinkami pjūviai sudaro sąlygas infekcijoms plisti.
- Palikus per ilgus ūglius, juos sudėtinga tinkamai pridengti.
- Per anksti atliktas genėjimas išprovokuoja naujų ūglių augimą, kurie žiemą nušąla.
Dengimo metodai vijoklinėms rožėms
Vijoklinių rožių dengimas yra sudėtingesnis nei kitų rožių grupių, nes jų ūgliai ilgi, kartais siekia kelis metrus, ir augalas dažnai auginamas prie arkų ar pergolių. Todėl pasirinktas dengimo būdas turi būti ne tik patikimas, bet ir pritaikytas konkrečiai augimo vietai.
Prilenkimas prie žemės – patikimiausias metodas. Ūgliai atsargiai nuimami nuo atramos, prilenkiami prie žemės ir pritvirtinami metaliniais ar mediniais kabliais. Ant ūglių supilamas 15–20 cm storio žemės ar durpių sluoksnis, o viršus pridengiamas eglišakėmis ar kvėpuojančia agroplėvele. Tokiu būdu skiepijimo vieta ir pumpurai išlieka apsaugoti nuo šalčio.
Dengimas ant atramos – naudojamas tuomet, kai ūglių prilenkti neįmanoma (pavyzdžiui, jei augalas auga ant sienos ar pergolės). Tokiu atveju aplink augalą įrengiamas karkasas, kuris apvyniojamas kvėpuojančia danga. Labai svarbu, kad medžiaga nesiliestų tiesiogiai su ūgliais, nes drėgmė gali juos pažeisti. Eglišakės tokiais atvejais padeda sukurti papildomą oro tarpą tarp ūglių ir dangos.
Medžiagos pasirinkimas – pagrindinė taisyklė: jokio polietileno ar sandarių plėvelių. Tokios dangos nepraleidžia oro ir sukelia puvimą. Patikimiausios – kvėpuojanti agroplėvelė, eglišakės, kartais šiaudai, jei jie sausi ir neužsilaiko drėgmės.
Patirtis rodo, kad vijoklines rožes geriausia dengti tada, kai kelias dienas iš eilės laikosi –2…0 °C temperatūra. Taip augalas jau būna perėjęs į ramybės fazę, bet dar nenušalęs.
Vijoklinių rožių priežiūros kalendorius
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Genėjimas | ✓Pavasarį pašalinami nušalę ir pažeisti ūgliai, formuojama laja. | ✓Rugsėjį pašalinami silpni ūgliai, nuskabomi žiedai ir lapai. | ✓Spalio pabaigoje patrumpinami ilgiausi ūgliai, kad būtų patogiau pridengti. | |||||||||
| Dengimas | ✓Spalio pabaigoje pradedama ruoštis prilenkimui prie žemės. | ✓Lapkričio pradžioje dengimas eglišakėmis ar agroplėvele. | ✓Gruodį tikrinama, ar danga laikosi ir nepažeista vėjo. | |||||||||
| Tręšimas | ✓Balandį – kompleksinės trąšos naujam augimui skatinti. | ✓Gegužę tęsiamas tręšimas, kad augalas stiprėtų. | ✓Birželį – fosforo ir kalio trąšos, skatinančios žydėjimą. | ✓Rugsėjį – kalio trąšos, stiprinančios ūglius prieš žiemą. | ||||||||
| Ligos prevencija | ✓Balandį pašalinami seni lapai, nupurškiama vario preparatais. | ✓Liepos mėn. tikrinama, ar nėra miltligės ar dėmių požymių. | ✓Rugsėjį surenkami nukritę lapai, atliekamas profilaktinis purškimas. | ✓Spalį pašalinami visi likę lapai – ligų prevencija. |
Dažniausios klaidos ruošiant vijoklines rožes žiemai
Nors atrodo, kad vijoklinių rožių dengimas ir genėjimas yra paprastas procesas, praktikoje daug sodininkų daro klaidų, kurios augalui gali būti lemtingos.
Viena dažniausių klaidų – per ankstyvas dengimas. Jei vijoklinės rožės uždengiamos dar teigiamos temperatūros metu, po danga susidaro šiltesnė ir drėgnesnė aplinka. Tokiu atveju ūgliai pradeda brinkti, o pumpurai gali išsprogti. Atėjus šalčiams jie žūsta, todėl pavasarį augalas būna labai nusilpęs.
Kita klaida – per stiprus genėjimas rudenį. Kadangi vijoklinės rožės žydi ant vyresnių ūglių, stipriai patrumpinus ar visiškai pašalinus dvimečius ūglius, augalas kitą sezoną gali beveik nežydėti.
Labai dažnai pasitaiko ir netinkamų medžiagų naudojimas. Polietileno plėvelė, šiukšlių maišai ar kitos sandarios medžiagos sulaiko drėgmę ir neleidžia augalui kvėpuoti. Po tokiu sluoksniu ūgliai greitai pradeda pūti.
Dar viena klaida – per sunkios dangos uždėjimas. Kai ūgliai prilenkiami prie žemės ir apkraunami storu žemių, lapų ar šakų sluoksniu, jie gali sulūžti. Be to, tankiai sudėti lapai sulaiko drėgmę, o tai skatina grybelinių ligų atsiradimą.
Negalima pamiršti ir lapų šalinimo. Jei jie paliekami ant augalo ar aplink šaknis, ant jų peržiemoja ligų sukėlėjai, kurie pavasarį greitai išplinta.
Visos šios klaidos atsiranda iš noro „apsaugoti daugiau“, tačiau iš tiesų tokia perdėta priežiūra dažnai pakenkia labiau nei padeda. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą laiką, atlikti genėjimą saikingai ir naudoti tik kvėpuojančias dangas.
