Graikiniai riešutai Lietuvoje tampa vis populiaresni – jie ne tik dera pakankamai gausiai, bet ir ilgai išsilaiko, yra maistingi, o subrendęs medis suteikia sodui pavėsio ir struktūros. Kaip agronomė dažnai pastebiu, kad žmonės riešutmedį vertina kaip „beveik neprižiūrimą“ augalą, tačiau sėkmę lemia tinkama vieta, gera dirva ir teisingai parinkta veislė. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kaip auginti graikinius riešutus taip, kad medis būtų stiprus, atsparus šalčiui ir kasmet džiugintų derliumi.
| Graikinio riešutmedžio savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Juglans regia |
| Aukštis | 10–20 m (kai kurios veislės iki 25 m) |
| Kilmė | Persija, Balkanai, Centrinė Azija |
| Atsparumas šalčiui | –25 °C, jaunų medelių jautrumas didesnis |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, gili, gerai drenuota; pH 6,5–7,2 |
| Derėti pradeda | 3–8 metais (priklauso nuo veislės ir poskiepio) |
| Maistingumo vertė (100 g riešutų) | |
|---|---|
| Energinė vertė | 654 kcal |
| Riebalai | 65 g (daugiausia omega-3 ir omega-6) |
| Baltymai | 15 g |
| Vitaminas E | 20 mg |
| Antioksidantai | Labai didelis kiekis polifenolių |
| Mineralai | Mg, Cu, Mn, Zn |
Kokie graikiniai riešutai tinkamiausi auginti Lietuvoje?
Graikiniai riešutai užauga į didelius, ilgaamžius medžius, tačiau jų sėkmė Lietuvoje labai priklauso nuo veislės. Ne visi riešutmedžiai pakelia mūsų žiemas, o jauni sodinukai ypač jautrūs šalčiui.
Lietuvoje geriausiai pasiteisina ankstyvos ir šalčiui atsparios veislės, kurios geba subrandinti derlių net vėsesniais metais. Dažniausiai sodinamos „Resistant“, „Ideal“, „Europa“, „GEA“, taip pat vietiniai riešutmedžiai, išauginti iš šiaurinių regionų sėklų. Šios veislės pasižymi geru žydėjimo ir derėjimo stabilumu bei gerokai atsparesnės staigiems šalčiams nei pietinės formos.
Svarbi ir poskiepio kilmė. Ant sėjinio augantys riešutmedžiai būna tvirtesni, su gilesne šaknų sistema, todėl geriau išgyvena sausrą ir žiemą. Skiepytos formos anksčiau dera, bet jautresnės aplinkos pokyčiams.
Apibendrinant: sodinant riešutmedį Lietuvoje, verta rinktis išbandytas, atsparias veisles ir sodinukus, užaugintus mūsų klimato zonai artimomis sąlygomis.
Tinkama vieta ir dirvožemis graikiniams riešutams
Graikinis riešutmedis yra šilumamėgis, todėl tinkamai parinkta vieta lemia jo augimo spartą, atsparumą šalčiui ir derliaus kokybę. Nors suaugęs medis tampa gana ištvermingas, pirmuosius 5–7 metus jam būtina sudaryti kuo palankesnes sąlygas.
Vieta – kuo daugiau saulės, tuo geriau
Riešutmedžiai geriausiai auga atvirose, saulėtose vietose, kur netrūksta šviesos nuo ryto iki vakaro. Šešėlyje medis formuoja ilgesnius, silpnesnius ūglius, lėčiau bręsta mediena ir sumažėja žiedų bei vaisių užuomazgų kiekis. Idealu sodinti pietinėje arba pietvakarinėje sodo pusėje, atokiau nuo aukštų pastatų ar tankių medžių.
Svarbu ir tai, kad riešutmedis išskiria junginius (jugloną), kurie slopina kitų augalų augimą. Todėl po riešutmedžiu ar visai šalia nereikėtų sodinti obelų, pomidorų, bulvių, serbentų ir kai kurių dekoratyvinių augalų.
Dirvožemio poreikiai
Riešutmedžiai mėgsta derlingą, humusingą, gilią dirvą. Kuo gilesnė ir laidesnė dirva, tuo greičiau medis suformuoja stiprią šaknų sistemą. Tai ypač svarbu Lietuvos klimato sąlygomis, kur žiemos gali būti permainingos.
Optimalus pH — 6,5–7,2. Jei dirva per rūgšti, verta įterpti kalkių, o jei per sunki — pagerinti struktūrą kompostu ir smėliu.
Ko vengti?
Graikiniai riešutai labai jautrūs užmirkimui. Vandens sankaupos ar molingos, prastai drenuotos vietos lemia šaknų puvinius ir lėtą augimą. Taip pat nerekomenduojama sodinti į:
- žemumas, kur kaupiasi šaltasis oras;
- šlaitų papėdes, kur pavasarį ilgiau laikosi drėgmė;
- vietas su aukštu gruntiniu vandeniu.
Tokiose vietose medis gali išlikti gyvas, bet derėti pradės gerokai vėliau arba išvis nederės.
Vietos paruošimas prieš sodinimą
Prieš sodinimą verta iš anksto supurenti dirvą bent 40–50 cm gyliu, pašalinti šaknis, pagerinti struktūrą kompostu ir įsitikinti, kad vanduo lengvai prateka. Ši paruošta vieta padeda sodinukui įsišaknyti greičiau ir sumažina streso poveikį pirmaisiais metais.

Kaip teisingai pasodinti graikinį riešutą?
Graikinio riešutmedžio sodinimas yra vienas svarbiausių žingsnių, nulemiantis tolimesnę medžio sveikatą ir derėjimą. Dažniausia klaida – per seklus arba per gilus sodinimas, taip pat netinkamai paruošta duobė. Riešutmedis auga greitai, todėl jam reikia pakankamai vietos šaknims ir stabilios pradžios.
Sodinimo laikas
Lietuvoje riešutmedžius geriausia sodinti pavasarį, kai dirva jau įšyla, bet pumpurai dar nepradėjo brinkti. Rudeninis sodinimas įmanomas tik Šilutės, Klaipėdos ir kitų švelnesnio klimato regionų soduose, tačiau jauni medeliai rizikuoja nušalti, jei sulaukia staigių šalnų.
Sodinimo duobė ir gylis
Riešutmedžio šaknys skverbiasi giliai, todėl sodinimo duobė turėtų būti erdvi — 80×80 cm pločio ir ne mažiau kaip 60 cm gylio.
- Dugne verta įterpti komposto,
- viršutinį sluoksnį sumaišyti su derlinga žeme,
- neberti šviežio mėšlo — jis gali nudeginti šaknis.
Sodinukas dedamas taip, kad skiepijimo vieta liktų 5–7 cm virš dirvos lygio, o šaknys būtų natūraliai išskleistos, neužlenktos ir nesusisukusios.
Atstumai tarp medžių
Graikiniai riešutmedžiai yra stambūs, todėl tarp sodinukų būtina palikti 8–10 metrų tarpą. Jei sodinama arčiau, po 10–15 metų medžių lajos pradeda persidengti, o derėjimas silpnėja dėl šviesos trūkumo.
Pirmasis palaistymas ir įsišaknijimas
Pasodinus medį, būtina gausiai palaistyti — ne mažiau kaip 20–30 litrų vandens. Vanduo padeda dirvai susigulti aplink šaknis ir užtikrina gerą kontaktą su dirvožemiu. Po to aplink kamieną rekomenduojama suformuoti vandens surinkimo lėkštelę, kad laistant vanduo nepabėgtų į šalis.
Mulčiavimas medžio pagrindą saugo nuo drėgmės išgaravimo ir slopina piktžoles. Mulčiuojama 5–7 cm sluoksniu, tačiau mulčias negali liesti kamieno, nes gali skatinti puvinį.
Klaidos, kurių reikia vengti
Riešutmedžiai jautrūs tiek šaknų pažeidimui, tiek perlaistymui. Per tanki dirva, užsistovintis vanduo ar supiltas per didelis žemių „kalnas“ gali stabdyti augimą ir skatinti šaknų ligas. Taip pat nereikėtų sodinti mažame, vėjo perpustomame plote — jauni riešutai nemėgsta skersvėjų.
Riešutmedžio priežiūra pirmaisiais metais
Pirmieji metai yra lemiami tam, kaip greitai riešutmedis įsitvirtins ir ar taps atsparus šalčiui. Dažniausiai pasitaikančios problemos kyla dėl netolygaus laistymo, per sunkios dirvos arba nepakankamos apsaugos nuo šalčio. Jaunas riešutmedis dar neturi pakankamai stiprios šaknų sistemos, todėl jam reikia daugiau dėmesio nei suaugusiam medžiui.
Laistymas – svarbiausias faktorius
Pirmą vasarą riešutmedis turi būti laistomas reguliariai, ypač jei vyrauja sausa ir karšta vasara. Dirva turi būti drėgna, bet ne šlapia. Per dažnas perlaistymas yra viena didžiausių klaidų — jis skatina šaknų puvinį, kuris jaunam medeliui gali būti pražūtingas. Optimalu laistyti kartą per savaitę, įpilant 15–20 litrų vandens, ir stebėti dirvos drėgmę pagal oro sąlygas.
Tręšimas: mažiau yra daugiau
Jauni riešutmedžiai nereikalauja intensyvaus tręšimo. Pirmus metus pakanka tik lengvai įterpto komposto sodinimo metu. Per didelis azoto kiekis skatina pernelyg intensyvų ūglių augimą, o tai gadina medienos brendimą ir mažina atsparumą šalčiui žiemą. Tręšimą galima pradėti tik nuo antrųjų metų, naudojant subalansuotas, ilgai tirpstančias trąšas.
Mulčiavimas ir dirvos priežiūra
Mulčiavimas padeda išlaikyti drėgmę ir sumažina piktžolių konkurenciją. Rekomenduojama naudoti susmulkintą žievę, šiaudus ar kompostuotą lapų maišalą. Sluoksnis turėtų būti apie 5 cm storio, tačiau mulčias neturi liesti kamieno, kad nebūtų skatinamas žievės puvimas. Aplink kamieną būtina palikti 10–15 cm plotą be mulčio.
Apsauga nuo šalčio
Jauni riešutmedžiai yra jautriausi žiemos šalčiams, ypač pirmaisiais 2–3 metais. Rudenį rekomenduojama:
- pamulčiuoti šaknų zoną,
- kamieną apvynioti juta arba specialia apsaugine plėvele,
- vengti plastikinių medžiagų, nes jos gali sukelti kondensatą.
Pavasarį apsauga nuimama, kai praeina šalnų pavojus.
Ką dar reikia žinoti?
Riešutmedžiai jautriai reaguoja į mechaninius pažeidimus. Reikėtų vengti žoliapjove ar trimeriu sužeisti kamieną — tokios žaizdos lėtai gyja ir gali būti vartai infekcijoms. Taip pat patartina neleisti piktžolėms augti arti kamieno, nes jos konkuruoja dėl drėgmės ir riboja šaknų kvėpavimą.

Kaip formuoti ir genėti riešutmedį?
Graikinis riešutmedis pasižymi intensyvia vegetacija ir labai aktyvia sulos apytaka, todėl jo genėjimas turi būti atliekamas itin apgalvotai. Netinkamai parinktas laikas arba per gausus šakų pašalinimas gali susilpninti medį, sulėtinti augimą ir padidinti ligų riziką. Šiame etape svarbiausia suprasti, kada medį liesti galima, o kada – jokiu būdu ne.
Kada negalima genėti riešutmedžio
Riešutmedis pavasarį pradeda intensyviai „verkti“ – iš žaizdų gausiai teka sula. Tai natūralus procesas, tačiau pjūviai šiuo metu nepavojingai žaizdai gali lemti audinių žūtį ar net medžio džiūvimą. Dėl šios priežasties griežtai nerekomenduojama genėti riešutmedžio nuo kovo iki birželio pradžios.
Sula šiuo metu kyla tokia jėga, kad net maži pjūviai neužsitraukia, todėl medis praranda vandenį ir maisto medžiagas, silpnėja ir tampa jautresnis infekcijoms.
Geriausias laikas formuoti lają
Riešutmedis genimas vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pradžios. Tuo metu sulos tekėjimas sulėtėja, pjūviai gyja greičiau, o mediena spėja subręsti iki žiemos.
Šiuo laikotarpiu galima:
- pašalinti per tankias, į lajos vidų augančias šakas;
- sutrumpinti pernelyg ilgas šonines šakas;
- formuoti pagrindinį kamieną ir skeleto šakas;
- iškirpti silpnus, prastai išsidėsčiusius ūglius.
Formavimo tikslas – stiprus skeleto karkasas
Graikinio riešutmedžio laja turi būti atvira ir laidi šviesai. Tai užtikrina gerą žydėjimą ir vaisių užmezgimą, ypač brandesniame medyje. Dažniausiai formuojami 3–4 pagrindiniai skeleto ūgliai, kurie vėliau išlaiko visą lają.
Svarbu nepadaryti klaidos, kurią dažnai daro pradedantieji – nepalikti pernelyg daug pagrindinių šakų. Riešutmedis, turintis 6–8 masyvias atramines šakas, auga neefektyviai: medis švaisto energiją medienai, o ne vaisių formavimui.
Ligotų ar pažeistų šakų šalinimas
Jei šakos yra nušalusios, pažeistos vėjo ar turi mechaninių žaizdų, jas galima pašalinti bet kuriuo metu, išskyrus intensyvios sulos tekėjimo sezoną. Pažeistos šakos turi būti išpjautos iki sveikos medienos, nes infekcijos gali plisti gilyn ir pažeisti kamieną.
Visi pjūviai turi būti atliekami švariomis, aštriomis žirklėmis arba pjūklu, o storesnės šakos pjaunamos keliais etapais, kad nesuskiltų kambis.
Minimalizmo principas
Riešutmedis yra medis, kurio nereikia genėti daug. Per gausus genėjimas gali skatinti intensyvų naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir nušąla. Todėl geriausias požiūris – lengvas, kasmetinis koregavimas, lajos retinimas ir pavienių netvarkingų ūglių pašalinimas.
Graikinių riešutų žydėjimas ir derėjimas
Graikinis riešutmedis yra vienanamė rūšis – vienas medis turi ir vyriškus, ir moteriškus žiedus, tačiau jų žydėjimo laikas ne visada sutampa. Dėl šios savybės derlingumas gali kisti priklausomai nuo oro, veislės ir net medžio amžiaus. Norint užauginti stabilų, gausų derlių, svarbu suprasti, kaip vyksta riešutmedžio žydėjimas ir vaisių mezgimas.
Žydėjimo laikas Lietuvoje
Lietuvoje graikiniai riešutai paprastai žydi gegužės viduryje–pabaigoje, tačiau tiksli data priklauso nuo metų šilumos. Vėsesnė pavasario pradžia gali žydėjimą nukelti net į birželio pradžią. Tai nėra blogai — vėlesnis žydėjimas padeda išvengti pavasarinių šalnų, kurios gali pažeisti moteriškus žiedus.
Vyriški ir moteriški žiedai – skirtingos formos
Riešutmedyje formuojasi dviejų tipų žiedai:
Vyriški žiedai – tai ilgos, kabančios žirginės, vadinamos kačiukais. Jos subrandina didžiulį kiekį žiedadulkių.
Moteriški žiedai – smulkūs, beveik nepastebimi, susiformuoja ant jaunų metų ūglių viršūnių.
Svarbu suprasti, kad šie žiedai reaguoja skirtingai į temperatūrą. Vyriški žiedai yra jautresni šalnoms, todėl šaltą pavasarį dalis jų gali žūti. Vis dėlto, jei medis turi pakankamai moteriškų žiedų, derlius vis tiek gali būti geras.
Kryžmadulkė rūšis – derliui būtini kaimynai
Nors riešutmedį galima auginti vieną, derlingumas ženkliai padidėja, jei šalia auga bent dar vienas tos pačios rūšies riešutmedis. Taip yra todėl, kad natūralus jų žydėjimo laikas dažnai nesutampa: vieno medžio vyriški žiedai subręsta anksčiau, kito – vėliau, bet moteriški žiedai dar būna aktyvūs.
Tokiu būdu žiedadulkės lengvai pernešamos vėjo ir padidėja užmezgimo tikimybė. Idealu sodinti 2–3 skirtingų veislių riešutmedžius.
Kada riešutmedžiai pradeda derėti?
Derėjimo pradžia labai priklauso nuo veislės ir auginimo sąlygų: Skiepytos veislės: derėti pradeda jau 3–5 metais. Sėjiniai riešutmedžiai: derėti pradeda 7–10 metais, kartais ir vėliau. Tačiau pirmieji derliai dažniausiai būna simboliniai. Gausus ir stabilus derėjimas prasideda, kai medžiui sueina 10–15 metų.
Vaisių užmezgimą lemiantys veiksniai
Graikinio riešutmedžio derlingumą nulemia keli tarpusavyje susiję aplinkos veiksniai. Didžiausią įtaką turi saulės kiekis — kuo medis gauna daugiau šviesos, tuo gausiau formuojasi žiedai, ypač moteriškieji. Ne mažiau svarbi ir dirvos kokybė: humusinga, gili ir gerai struktūruota dirva leidžia medžiui nekliudomai auginti stiprius ūglius, o tai tiesiogiai susiję su geresniu užmezgimu.
Šalnų pavojus, ypač pavasarį, išlieka vienu jautriausių aspektų. Moteriški žiedai pažeidžiami jau prie 0…–2 °C, todėl vėsesniais metais užmezgimo procentas gali sumažėti. Vėjo sąlygos taip pat svarbios, nes riešutmedis yra vėjo apdulkinamas augalas. Atviresnėse, neužstotose vietose žiedadulkės lengviau pasiekia moteriškus žiedus, todėl tokie sklypai paprastai būna derlingesni.
Trumpai tariant, riešutų užmezgimas geriausias tuomet, kai medis gauna daug saulės, turi derlingą ir gilią dirvą, o pavasario orai būna stabilūs ir be staigių šalnų.
Riešuto formavimasis
Nuo žydėjimo iki derliaus praeina apie 100–120 dienų. Vasarą riešutai intensyviai kaupia aliejų, o rugpjūčio pabaigoje jų žievelė pradeda trūkinėti. Rugsėjį riešutai natūraliai atšoka nuo žaliųjų kevalų ir nukrinta.

Riešutmedžio ligos ir kenkėjai
Graikinis riešutmedis paprastai laikomas gana atspariu augalu, tačiau tam tikros ligos ir kenkėjai gali ženkliai sumažinti derlių arba sulėtinti augimą. Jauni medžiai yra jautriausi — jų audiniai dar plonesni, šaknų sistema nevisiškai susiformavusi, todėl infekcijos plinta greičiau. Toliau pateikiu svarbiausias problemas, su kuriomis dažniausiai susiduria riešutmedžių augintojai Lietuvoje.
Bakterinis riešutmedžio degulys
Tai viena pavojingiausių riešutmedžių ligų. Pažeidžia tiek lapus, tiek jaunus ūglius ir vaisius. Ant lapų atsiranda tamsios, kampuotos dėmės, kurios sausame ore greitai išdžiūsta, o lietingais metais išplinta dar plačiau. Užkrėsti riešutai ruduoja iš vidaus ir dažnai deformuojasi. Liga vystosi sparčiausiai šlapiais, vėsiais pavasariais.
Pastebėjus pirmuosius požymius, svarbu pašalinti pažeistas šakeles ir užtikrinti gerą lajos vėdinimą. Rudenį rekomenduojama surinkti ir sunaikinti nukritusius lapus, kad bakterijos neperžiemotų.
Riešutų musė
Tai vienas nemaloniausių kenkėjų, galinčių sugadinti didelę dalį derliaus. Riešutų musės lervos maitinasi žaliuoju riešutų kevalu, kuris ima juoduoti ir pūti. Dėl šių pažeidimų riešutų luobelė sunkiau atsiskiria, o riešutas įgauna kartų poskonį.
Kenkėjas ypač aktyvus rugpjūtį. Siekiant apsaugoti derlių, rekomenduojama laiku surinkti nukritusius riešutus ir nenaudoti jų laikymui ar dauginimui. Dideliuose soduose padeda masalinių gaudyklių naudojimas.
Šaknų puviniai
Persistovinti vandenį nemėgstantys riešutmedžiai dažnai kenčia nuo įvairių šaknų puvinų, kurie atsiranda sunkiose, molingose ar blogai drenuotose dirvose. Pirmasis požymis — lėtesnis medžio augimas, blyškesni lapai ir vangus ūglių brendimas.
Prevencija yra pati efektyviausia priemonė: geras drenažas, neperlaistymas ir tinkamas sodinimo gylis.
Lapų dėmėtumas ir grybinės ligos
Šiltą ir drėgną vasarą ant riešutmedžio lapų gali atsirasti smulkių tamsių dėmelių. Tai dažniausiai nebūna pavojinga, tačiau stipresnis užkratas gali susilpninti jauną medį. Svarbiausia – užtikrinti tinkamą oro cirkuliaciją lajoje ir nepersistengti laistant.
Graužėjai ir mechaniniai pažeidimai
Nors reti, tačiau pasitaikantys pažeidimai yra graužikų nugraužta žievė bei mechaniškai pažeisti kamienai. Žoliapjovės ar trimeriai gali atverti žievėje žaizdas, kurios sunkiai gyja ir tampa ligų židiniais. Aplink kamieną verta palikti neužaugintą 20–30 cm skersmens ratą ir saugoti jį nuo kontaktų su technika.

Kaip nuimti ir laikyti graikinių riešutų derlių?
Tinkamai nuimtas ir gerai išdžiovintas derlius gali būti laikomas net kelerius metus, neprarandant skonio ir maistingųjų savybių. Graikinių riešutų brandą lengva atpažinti pagal kevalo būklę, tačiau svarbu žinoti keletą niuansų, kurie lemia galutinę riešutų kokybę.
Kaip suprasti, kad riešutai subrendo?
Lietuvoje riešutai paprastai subręsta rugsėjo viduryje–spalio pradžioje, tačiau šiltą vasarą tai gali įvykti anksčiau. Subrendimo ženklai gana aiškūs. Žaliasis kevalas pradeda trūkinėti ir skeldėti, o pats riešutas viduje lengvai atsiskiria. Jeigu kevalas tamsėja, juoduoja ar tampa itin minkštas, brandos procesas arba užsitęsęs, arba riešutą galėjo pažeisti musė.
Dalis riešutų gali nukristi patys — tai normalu. Tokius riešutus reikia surinkti kasdien, kad nepažeistų drėgmė ar nepasiektų graužikai.
Riešutų rinkimo būdai
Namų sąlygomis paprastai renkami rankomis, kad būtų išvengta kevalo pažeidimo. Svarbu riešutus rinkti reguliariai, nes drėgmė ant žemės gali palikti tamsias dėmes ar skatinti pelėsio vystymąsi. Jei kevalas dar nenusilupęs, jį galima pašalinti rankomis arba švelniai paspaudus – svarbiausia nenaudoti įrankių, kurie gali subraižyti kietąją luobelę.
Kaip džiovinti riešutus?
Išdžiovinimas yra svarbiausia žingsnis, nulemiantis laikymo trukmę. Šviežiai surinkti riešutai būna drėgni, todėl juos reikia džiovinti:
- sausoje, gerai vėdinamoje vietoje,
- single sluoksniu, ne maišuose,
- kambario temperatūroje 7–14 dienų.
Riešutų negalima dėti tiesiai ant saulės, nes karštis gali pažeisti branduolį ir pakeisti skonį. Džiovinant teisingai, riešutai tampa lengvesni, tarp luobelės ir branduolio atsiranda tuštumėlė, o branduolys įgauna tvirtą konsistenciją.
Jeigu riešutai skirti ilgesniam laikymui, džiovinimą galima pratęsti dar savaitę — kuo mažiau drėgmės, tuo mažesnė pelėsio rizika.
Laikymo taisyklės
Ideali laikymo aplinka yra vėsi, sausa, tamsi vieta. Geriausia riešutus laikyti:
- drobiniuose ar popieriniuose maišuose,
- medinėse dėžėse su ventiliacija,
- sandariame stiklo inde (tik visiškai išdžiovintus).
Plastiko maišų reikėtų vengti, nes juose kaupiasi kondensatas ir riešutai gali imti pelyti. Tinkamai laikomi riešutai išsilaiko nuo 12 iki 24 mėnesių, o kai kuriais atvejais net ilgiau.
Kaip atskirti sugadintus riešutus?
Sugedusias luobeles lengva atpažinti — jos būna minkštos, tamsios arba pasižymi pelėsio kvapu. Branduolio spalva taip pat daug pasako: riebios, sveikos branduolio puselės būna šviesiai kreminės, o pažaliavusi ar parudavusi spalva rodo oksidaciją ar gedimo pradžią.
Graikinių riešutų privalumai ir trūkumai
Toliau įterpiu Jūsų šablonu paremtą privalumų ir trūkumų lentelę, pritaikytą graikinių riešutų temai. Spalvos — žalios ir rusvos, derančios prie riešutmedžio temos. Klasės — unikalios, kad nesidubliuotų su kitais straipsniais.
- Subrendęs riešutmedis duoda didelį ir stabilų derlių dešimtmečiais.
- Medis atsparus sausrai – gili šaknų sistema leidžia lengvai pasiekti drėgmę.
- Riešutai labai maistingi: gausu omega-3, antioksidantų ir mineralų.
- Graikiniai riešutai ilgai išsilaiko ir nebijo transportavimo.
- Medis dekoratyvus, suteikia pavėsį ir estetiką sode.
- Jauni medeliai jautrūs šalčiui ir reikalauja apsaugos žiemą.
- Vaisiai užmezgami tik po kelių metų – reikia kantrybės.
- Riešutmedis išskiria jugloną, todėl netinka sodinti šalia jautrių augalų.
- Netinkamu laiku atliktas genėjimas gali stipriai susilpninti medį.
Riešutmedžio darbų kalendorius
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Medelio būklės stebėjimas | ✓Žiemą tikrinu, ar kamienas nepažeistas šalčio, ar neatsirado žievės įtrūkimų. | ✓Vasario pabaigoje įvertinu, ar apsauginė kamieno danga laikosi stabiliai. | ✓Balandį stebiu pumpurų brinkimą ir bendrą medelio pabudimą. | ✓Liepos viduryje tikrinu ūglių brendimą – mediena turi tvirtėti. | ✓Rugpjūtį vertinu vaisių užmezgimą ir jų augimą. | ✓Rugsėjis – rinkimo metas, stebiu brandos požymius. | ✓Spalį įvertinu šaknų zoną ir pašalinu nukritusius lapus. | ✓Lapkritį pradeda ruoštis ramybei – svarbu nuvalyti lapų likučius. | ✓Gruodį tikrinu, ar kamieno apsauga lieka vietoje. | |||
| Genėjimas | ✓Liepos pabaiga – tinkamas metas lengvam lajos retinimui. | ✓Rugpjūčio viduryje galima pašalinti nereikalingus ūglius. | ✓Rugsėjį atlikti galutinį metų genėjimą – sula jau teka lėtai. | |||||||||
| Laistymas ir tręšimas | ✓Balandį prireikus pradedu saikingą laistymą. | ✓Gegužę jaunus medelius laistau reguliariai, jei vyrauja sausra. | ✓Birželį saugau nuo perlaistymo – šaknys jautrios drėgmės pertekliui. | ✓Liepa – stabilus drėgmės režimas, vandens netrūksta, bet nestovi. | ✓Rugpjūtį trąšų nebeduodu, kad ūgliai spėtų sumedėti. | |||||||
| Derliaus nuėmimas | ✓Rugpjūčio pabaigoje kai kurie riešutai pradeda atšokti nuo kevalo. | ✓Rugsėjis – pagrindinis derliaus rinkimo mėnuo. | ✓Spalį renku likusius vėlyvuosius riešutus. |

















