Pamenu, kaip dar vaikystėje, pas močiutę kaime, visi augalai turėdavo savo „mėgstamiausias“ vietas. Vieni glaudėsi pavėsyje po sena obelimi, o kiti, tokie tikri karščio mėgėjai, stiebėsi į saulę tarsi norėdami ją paliesti. Močiutė sakydavo: „Kas myli saulę, tam ir karštis – kaip medus ant duonos, tik duok daugiau.“ Taip pirmą kartą supratau, kad kai kurie krūmai ne tik pakelia kaitrą, bet ir klesti joje – žydi gausiau, auga sparčiau ir džiugina akį visą sezoną.
Šiandien, jau pats turėdamas savo ūkį, ne kartą įsitikinau: tinkamoje saulėtoje vietoje krūmas gali būti tikras kiemo pasididžiavimas. Bet reikia žinoti, kuriuos rinktis, kaip sodinti ir kaip saugoti nuo karščio, kad neperdegtų tarsi kiaušinienė ant karštos skardos.
| Bendros savybės | |
|---|---|
| Tipiškas aukštis | 0,8–3 m, priklausomai nuo rūšies |
| Derlingumo poreikis | Vidutinis–mažas, daugelis pakelia skurdesnę dirvą |
| Šviesos poreikis | Bent 6–8 val. tiesioginės saulės |
| Populiarios rūšys | Levandos, lanksvos, budlėjos, jazminaičiai, šermukšnialapiai erškėčiai |
| Dirvos tipas | Gerai drenuota, lengva, kartais net šiek tiek smėlinga |
| Atsparumo karščiui savybės | |
|---|---|
| Lapų struktūra | Daugelis turi siaurus arba pūkuotus lapus, mažiau garinančius vandenį |
| Šaknų sistema | Gili arba plati, leidžianti pasiekti drėgmę sausros metu |
| Laistymo tolerancija | Geriausiai auga palaikant retą, bet gausų laistymą |
| Atsigavimas po sausros | Daugelis krūmų greitai atželia, jei nepažeista šaknų kaklelio zona |
| Karščio žala | Lapų pageltimas, degimo dėmės, per ankstyvas žiedų džiūvimas |
Kokie krūmai labiausiai mėgsta saulę
Pamenu, kaip močiutė visada sakydavo: „Jei krūmas nori saulės – duok jam jos su kaupu, tik žiūrėk, kad šaknys neužtroštų.“ Ir išties, yra tokių augalų, kuriems karštos vietos – tikra palaima. Bėgant metams vis pastebėjau, kad kai kurie krūmai ne tik ištveria kaitrą, bet ir dėkoja už ją gausiu žydėjimu bei tvirtais, sveikais ūgliais.
Saulę mėgstantys krūmai paprastai turi vieną bendrą savybę – jie prisitaikę prie sausų, atvirų vietų. Jų lapai dažnai siauri, šviesesni, kartais apaugę smulkiais plaukeliais, kad sumažintų drėgmės išgarinimą. O šaknys pasako viską: vieni auga giliai, ieškodami vandens, kiti plačiai šakojasi paviršiuje ir bet kokią rasą pagrobia greičiau nei gaidys spėja sugiedoti.
Tarp tikrų saulės mylėtojų išskirčiau kelias grupes:
- Dekoratyviniai krūmai: lanksvos, budlėjos, jazminaičiai, putinai, kai kurios rožių veislės – jie saulėje atsiskleidžia visu grožiu. Žiedynai ryškesni, augimas spartesnis.
- Medingieji krūmai: levandos, šalavijai, kai kurios erškėtrožės – vabzdžiai aplink juos tiesiog dūzgia kaip turguje sekmadienį.
- Vaisiniai krūmai: kai kurie serbentai, sausmedžiai, agrastai ar šilauogės puikiai jaučiasi saulės atokaitoje, jei tik gauna tinkamo drėgmės režimo.
Kiekvienas iš jų turi savo charakterį: vienas atlaiko kaitrą kaip tikras čigoniškas katilas, kitas mėgsta daugiau oro judėjimo, dar kitas – šiek tiek pavėsio popietėmis. Tačiau visi jie turi vieną bendrą bruožą – jeigu vieta saulėta, dirva laidi ir šaknims neužsistovi vanduo, šie krūmai žydės ir klestės taip, kad net praeiviai sustos pasidairyti.
Saulėtų vietų parinkimas ir dirvos paruošimas
Kai renku vietą saulę mėgstančiam krūmui, vis prisimenu močiutės žodžius: „Saulė duoda jėgų, bet ir pačiam augalui vietą parink gerą.“ Tad prieš sodindamas visada apeinu sklypą — pasižiūriu, kur žemė greičiausiai džiūsta, kur neužsistovi vanduo, kur nėra varginančio skersvėjo. Dažniausiai geriausi „namai“ tokio tipo krūmams būna pietinė ar pietvakarinė pusė.
Svarbiausia čia — dirvos laidumas. Jei žemė sunki, vanduo laikosi ilgai ir vasarą nuo kaitros ji tampa lyg keptuvė. Tokiu atveju įmaišau komposto, smėlio, žvyro. Senoliai į duobę mesdavo plytų šukes ar akmenukų — šiandien tai vadiname drenažu, o išmintis ta pati: šaknys turi kvėpuoti, nevirti.
Saulė džiovina greitai, todėl mulčias čia tampa tikru gelbėtoju. Storas šiaudų ar žievės sluoksnis apsaugo šaknis nuo perkaitimo ir išlaiko drėgmę giliau, kur augalui jos labiausiai reikia. Laistau tik ryte arba vakare — dieną vanduo vis tiek dingsta paviršiuje.
Nepamirštu ir vėjo. Saulėtose vietose jis kartais išdžiovina žemę greičiau nei karštis. Jei vieta pernelyg atvira, padeda paprasta užuovėja: tvora, pastato siena ar keli kartu pasodinti krūmai.
Galiausiai žiūriu į tris požymius, kurie man visada pasako, ar vieta tinkama:
- dirva laidi, be stovinčio vandens;
- šaknys gali būti mulčiuojamos ir apsaugomos nuo kaitros;
- vėjas neplėšia žemės kaip rudenio pūga.
Kai šios sąlygos išpildytos, saulę mėgstantis krūmas ne tik išgyvena — jis žydi taip, lyg toje vietoje būtų augęs visą gyvenimą.domos, saulę mėgstantis krūmas ne tik išgyvena – jis klesti, žydi ir atrodo lyg specialiai sukurtas karštoms vietoms.
Kaip pasirinkti tinkamiausią saulėtą vietą krūmui
- Pietinė ar pietvakarinė pusė — šilčiausia ir labiausiai tinkama saulę mėgstantiems krūmams.
- Dirva turi būti laidi: vanduo neturi stovėti ilgiau nei kelias valandas.
- Sunkesnę dirvą būtina pagerinti smėliu, žvyru ar drenažo sluoksniu.
- Kaitrioje saulėje šaknų zoną būtina mulčiuoti — tai apsaugo nuo perkaitimo.
- Užuovėja yra privalumas — vėjas neturi išdžiovinti dirvos per greitai.
Krūmų sodinimas saulėtose vietose
Neretai žmonės sako: „Saulę mėgstantį krūmą gali sodinti bet kur – juk jam vis tiek bus gerai.“ Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad toks požiūris dažnai nuvilia. Saulė gali būti draugas, bet ir priešas, jei krūmas pasodinamas neapgalvotai. Močiutė vis juokdavosi: „Pasodink protingai – paskui mažiau dirbsi.“ Ir tai visiška tiesa. Sodinimo momentas lemia, kaip krūmas elgsis vėliau: ar stiebsis sveikas, ar skurs nuo karščio.
Sodinimui geriausias metas – ankstyvas pavasaris arba ankstyvas ruduo. Tada žemė dar turi drėgmės, o saulė ne tokia kepinanti. Šaknys spėja įsitvirtinti, kol ateina vasaros karščiai. Jei sodinu vasaros pradžioje, visada pasirūpinu papildomu mulčiu ir keliais pirmąsiais pavėsio metimo būdais, kad krūmas neskurstu, kol įsišaknys.
Vietą parinkęs, pirmiausia įvertinu, ar žemė nėra per kieta ir ar pakanka vietos plėstis. Net nedideli krūmeliai, atrodantys lyg „nieko tokio“, po kelerių metų gali išsikėsti kaip tikras švarką išaugęs piemuo. Palieku bent metrą erdvės aplink, kad krūmas turėtų kur augti ir galėtų kvėpuoti.
Kai duobė paruošta, į ją įdedu trupučio komposto, drenažo sluoksnį, o krūmą įstatau taip, kad šaknų kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi. Per giliai pasodintas krūmas karštyje pradeda dūsti, o per sekliai – greičiau išdžiūsta. Todėl šis lygis yra tarsi auksinė taisyklė.
Krūmą pasodinus, svarbu jį gausiai palaistyti, bet ne užpilti. Pirmosiomis savaitėmis žiūriu, kad žemė būtų drėgna kaip gerai išbrinkęs molis – nei vandens balos, nei dulkių. Mulčio sluoksnis čia padaro stebuklus: saugo šaknis nuo perkaitimo ir išlaiko drėgmę ilgiau nei bet koks laistymas.
Akcentai, kuriuos visada prisimenu:
- sodinu tik tada, kai žemė pakankamai drėgna,
- šaknų kaklelį laikau lygiame paviršiaus lygyje,
- aplink palieku erdvės orui ir augimui.
Kaip pasirinkti tinkamiausią saulėtą vietą krūmui
- Pietinė ar pietvakarinė pusė — šilčiausia ir tinkamiausia saulę mėgstantiems krūmams.
- Dirva turi būti laidi: vanduo neturi stovėti ilgiau nei kelias valandas.
- Sunkesnę dirvą būtina pagerinti smėliu, žvyru ar drenažo sluoksniu.
- Kaitrioje saulėje šaknų zoną būtina mulčiuoti, kad ji neperkaistų.
- Užuovėja padeda išlaikyti drėgmę — vėjas neturi dirvos išdžiovinti per greitai.
Priežiūra karštoje saulėje
Kai vasara įsibėgėja ir saulė kepina kaip senas duonkepis, saulę mėgstantys krūmai gali atrodyti tvirti, bet jiems irgi reikia pagalbos. Močiutė vis kartodavo: „Saulė duoda stiprybę, bet neapgalvotas laistymas – tik bėdą.“ Ir tai teisybė. Karštyje krūmų priežiūra turi savo taisykles.
Laistymo laikas čia lemia daugiau nei pats vandens kiekis. Vidurdienį laistyti neverta – vanduo išgaruoja greičiau nei spėja nusileisti gilyn. Ryte arba vakare žemė būna vėsi, tad drėgmė pasiekia šaknis be streso. Mulčias taip pat užima svarbią vietą: jis saugo šaknų zoną nuo perkaitimo ir padeda dirvai išlikti drėgnai ilgiau. Net paprastas šienas ar žievė daro stebuklus.
Stiprūs karščiai gali paveikti ir lapus. Jei jų kraštai ruduoja, o žiedai greičiau džiūsta, verta bent trumpam suteikti pavėsį – jauniems krūmams tai ypač svarbu. Tuo metu trąšų geriau vengti: karščio metu augalas turi gauti poilsį, o ne papildomą „stūmimą“ augti.
Keli svarbūs akcentai:
- laistymas turi būti retas, bet giliai pasiekiantis šaknis,
- mulčias būtinas net karščiui pakantiems krūmams,
- trąšas pravartu atidėti, kol karščiai atlėgs.
Praktiniai būdai apsaugoti krūmus nuo kaitros
- Jaunus krūmus laikinai pridenkite, jei prognozuojama didelė kaitra.
- Mulčiuokite storesniu, 7–10 cm sluoksniu – tai žymiai sumažina perkaitimą.
- Laistykite anksti ryte, kad drėgmė spėtų nusileisti po žeme.
- Stebėkite lapus – jie pirmieji parodo, kada krūmui per karšta.
Saulę mėgstančių krūmų genėjimas
Genėjimas saulę mėgstantiems krūmams – tarsi pavasarinis žmogaus apsikirpimas: po jo ir lengviau, ir gražiau, ir kvėpuoti paprasčiau. Dar močiutė sakydavo: „Negenėtas krūmas kaip neužšukuota kasa – ir pavargsta, ir veliasi.“ Ir iš tiesų, karštose vietose genėjimas tampa dar svarbesnis, nes padeda krūmui išlaikyti formą, apsisaugoti nuo perkaitimo ir geriau cirkuliuoti orui tarp šakų.
Pagrindinis genėjimo laikas – ankstyvas pavasaris, kai didieji šalčiai jau praėję, bet krūmas dar tik bunda. Tada matau, kurios šakos per žiemą nušalo, kurios sutrūko ar džiūsta. Jas pašalinu pirmiausia. Vasarą genėjimas būna lengvesnis – pašalinu tik tas šakeles, kurios per tankiai susigrūdę arba šešėliuoja viena kitą. Taip augalui lengviau atlaikyti karštį, nes oras laisviau juda pro šakas.
Svarbu nepersistengti. Per stipriai nugenėtas krūmas gali iškart pradėti auginti naujus ūglius, o tai karštą vasarą reiškia papildomą stresą. Todėl visada taikau „protingą vidurį“ – tiek, kad krūmas turėtų formą, bet ir neprarastų savo natūralios jėgos. Po genėjimo visada mulčiuoju – taip drėgmė geriau išsilaiko, o krūmas atsigauna greičiau.
Genėjimo esmė keliais punktais
- pašalinti nušalusias ar pažeistas šakas pavasarį,
- palengvinti tankumą vasarą, kad oras lengviau judėtų,
- nepersistengti – krūmas turi atsigauti, o ne dirbti dvigubai.
Kaip suprasti, kad krūmui reikia genėjimo?
- Šakos auga į krūmo vidų ir jį tirština.
- Žiedai kasmet mažėja ir jų formos prastėja.
- Krūmas tampa išsiklaipęs, praranda gražią liniją.
- Po lietaus vidinės šakos ilgai neišdžiūsta – ženklas, kad oro cirkuliacija silpna.
Dažniausios problemos ir kaip jų išvengti
Saulę mėgstantys krūmai paprastai laikomi tvirtais augalais, tačiau net ir jie karštose vietose susiduria su tam tikrais iššūkiais. Močiutė sakydavo: „Kad ir koks stiprus augalas būtų, vis tiek turi savo silpną vietą.“ Todėl visada stebiu, kaip krūmas elgiasi keičiantis orams, ar lapai nepradeda keisti spalvos, ar žiedai neišdžiūsta anksčiau laiko. Dažniausiai krūmai siunčia signalus gana aiškiai – tereikia juos pastebėti.
Viena dažniausių bėdų – perdegę lapai. Jie ruduoja nuo kraštų, ima trupėti arba susisuka į vidų. Tai požymis, kad krūmui per daug tiesioginės kaitros. Tokiu atveju visada padeda laikinai suteiktas pavėsis arba storesnis mulčio sluoksnis. Sausros metu žiedai gali džiūti dar neprasiskleidę – tai ženklas, kad šaknims trūksta gilios drėgmės, o ne paviršinio laistymo.
Kenkėjai taip pat nevengia saulėtų vietų. Karštyje dažniau pasirodo amarai ir voratinklinės erkutės. Abi puola susilpnėjusius krūmus, todėl prevencija čia yra pati didžiausia pagalba. Reguliarus apžiūrėjimas ir natūralios priemonės – česnakų užpilas, dilgėlių raugas – neretai padaro daugiau naudos nei stiprūs chemikalai.
Verta stebėti ir dirvos būklę. Jei ji ima kietėti kaip pluta, vanduo sunkiau pasiekia šaknis, o augalas patiria stresą. Tokiais atvejais kartais užtenka perkapstyti viršutinį sluoksnį ar papildyti mulčiu. Dirvai išlaikyti gyvybę nebūtina daug priemonių – svarbiausia reguliarumas.
Trys ženklai, kad krūmas kenčia nuo karščio
- lapai pagelsta arba paruduoja nuo galiukų,
- žiedai vysta dar neprasiskleidę,
- nauji ūgliai auga silpniau nei įprasta.
Natūralios priemonės, kurios tikrai padeda
- Dilgėlių raugo laistymas – stiprina augimą ir atgaivina nusilpusį krūmą.
- Česnakų užpilas – puikiai tinka amarų ir kitų minkštakūnių kenkėjų kontrolei.
- Storas mulčio sluoksnis – saugo nuo šaknų perkaitimo ir ilgai sulaiko drėgmę.
- Reguliarus purenimas – leidžia orui patekti į šaknų zoną ir pagerina drėgmės įsigėrimą.
Darbų kalendorius saulėtose vietose augantiems krūmams
Saulę mėgstančių krūmų priežiūra keičiasi kartu su metų laikais, todėl visada pravartu turėti aiškų kalendorių, kuris primena, kada ir kokius darbus atlikti. Kaip močiutė sakydavo: „Augalas pats nepasakys, kada jam padėti — žmogus turi matyti iš anksto.“ Būtent tam ir skirtas šis kalendorius. Jis leidžia matyti visus darbus išdėstytus mėnesiais: kada genėti, kada mulčiuoti, kada stebėti lapus, o kada tiesiog leisti krūmui ramiai ilsėtis.
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Krūmų stebėjimas | ✓Stebiu, ar šaknų zona nepermirkusi ir ar žievė nesutrūkinėjusi nuo šalčio. | ✓Tikrinu, ar nėra nušalusių vietų ir ar krūmas bunda tolygiai. | ✓Gegužę pradedu stebėti lapų spalvą – perdegimo ženklai matomi anksti. | ✓Birželį svarbu pastebėti pirmus lapų pakitimus nuo karščio. | ✓Liepa – kaitros pikas; tikrinu, ar lapai nepradeda ruduoti nuo kraštų. | ✓Rugpjūtį stebiu žiedų laikymąsi – ar jie neišdžiūsta per greitai. | ✓Rugsėjį matau, kaip krūmas ruošiasi ramybei – mažinu laistymą. | ✓Spalį surenku lapus ir tikrinu, ar nėra ligų židinių. | ✓Lapkritis – laikas išvalyti dirvą aplink krūmą ir apžiūrėti šaknis. | ✓Gruodį tikrinu mulčio sluoksnį – svarbu, kad šaknys būtų apsaugotos nuo šalčio. | ||
| Genėjimas | ✓Kovas – pagrindinis genėjimo metas: šalinamos pažeistos ir sutankėjusios šakos. | ✓Balandis tinka lengvam krūmo formavimo genėjimui. | ✓Liepos viduryje praretinu vidų, kad pagerėtų oro cirkuliacija. | ✓Rugpjūtį tik minimaliai koreguoju – krūmas neturi pervargti. | ||||||||
| Laistymas ir mulčiavimas | ✓Pradedu mulčiuoti – tai sumažina dirvos perkaitimą. | ✓Gegužę tikrinu drėgmę giliau – saulėtose vietose tai būtina. | ✓Birželį palaikau gilią drėgmę – ne paviršinį laistymą. | ✓Liepa – intensyviausias drėgmės stebėjimo mėnuo. | ✓Rugpjūtį svarbu, kad drėgmė pasiektų šaknų zoną. | ✓Rugsėjį mažinu laistymą, bet stiprinu mulčio sluoksnį. | ||||||
| Kenkėjų ir ligų prevencija | ✓Balandį apžiūriu, ar nėra per žiemą atsiradusių pažeidimų. | ✓Gegužę gali pasirodyti amarai – padeda česnakų užpilas. | ✓Birželį ieškau voratinklinių erkučių požymių. | ✓Liepa – ligų plitimo pikas. Purškiu natūraliomis priemonėmis. | ✓Rugpjūtį reguliuoju laistymą, kad nesusidarytų puviniai. | ✓Rugsėjį pašalinu ligotus lapus ir stengiuosi nepalikti užkrato žiemai. |
Privalumai ir trūkumai
Saulę mėgstantys krūmai dažnai atrodo kaip pati gamta juos būtų sukūrusi tam, kad stovėtų atokaitoje — tvirti, atsparūs, žydintys be didesnių kaprizų. Tačiau net ir jie turi savo stipriąsias bei silpnąsias savybes. Kaimuose visada sakydavo: „Nėra augalo be privalumų, bet ir be trūkumų — nė vieno.“ Ir tai teisybė. Vieniems saulė yra tikras variklis, kitiems ji gali tapti išbandymu, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo.
Privalumus dažniausiai pajuntame vasarą, kai krūmai žydi gausiai ir atlaiko karščius geriau nei jautresni augalai. Tačiau trūkumai išryškėja tada, kai oras tampa neprognozuojamas: ilgos sausros, staigios kaitros bangos ar žvarbūs pavasario vėjai. Dėl to visada svarbu įvertinti abiejų pusių balansą ir augalus rinktis ne tik pagal grožį, bet ir pagal vietos sąlygas.
- Gerai toleruoja karštį ir tiesioginę saulę.
- Gausiai žydi net sausringomis vasaromis.
- Reikalauja mažiau laistymo nei pavėsio augalai.
- Tinka skurdžioms, lengvoms dirvoms.
- Atsparūs daugeliui karščio sukeltų ligų.
- Jauni krūmai pirmą vasarą gali perdegti.
- Stiprus vėjas greičiau išdžiovina dirvą.
- Ilgalaikė kaitra gali pažeisti lapų kraštus.
- Reikia nuolatinio mulčio sluoksnio apsaugai.
