Kaip žiemoti pelargonijas, kad pavasarį jos vėl gausiai žydėtų?

Pelargonijos yra vienos iš tų gėlių, kurios vasarą sugeba papuošti beveik viską: balkoną, terasą, palangę, laiptus prie durų ar net seną kibirą, jei tik dugne yra skylučių vandeniui išbėgti. Jos žydi ryškiai, ilgai ir dosniai, todėl rudenį visada šiek tiek gaila žiūrėti, kaip vėstant orams tenka spręsti, ką su jomis daryti toliau.

Gera žinia ta, kad pelargonijų nebūtina kasmet išmesti. Tinkamai paruoštos ir peržiemojusios jos pavasarį gali vėl atželti, sutvirtėti ir džiuginti žiedais. Žinoma, jos neperžiemoja taip, kaip koks šalčiui atsparus daugiametis augalas lysvėje. Pelargonijoms reikia mūsų pagalbos: tinkamos vietos, mažiau vandens, šiek tiek genėjimo ir kantrybės.

Aš į pelargonijų žiemojimą žiūriu kaip į ramų augalo poilsį. Žiemą nereikia jų lepinti trąšomis, dažnu laistymu ar šilčiausia vieta namuose. Priešingai – dažniausiai geriausiai jos laikosi ten, kur šviesu, vėsu ir sausa tiek, kad šaknys nepermirktų. Jeigu žiemą pavyksta išlaikyti tą pusiausvyrą, pavasarį pelargonijos dažnai atsilygina naujais ūgliais ir žydėjimu. O sodininkui tai visada malonus jausmas – lyg būtum išsaugojęs mažą vasaros gabalėlį iki kito sezono.

Kodėl verta žiemoti pelargonijas?

Pelargonijas verta žiemoti pirmiausia dėl labai paprastos priežasties – gerų augalų gaila. Jeigu vasarą pelargonija gražiai žydėjo, buvo sveika, tvirta ir dar tokios spalvos, kurios kitą pavasarį gali tekti ilgai ieškoti, ją išsaugoti tikrai apsimoka. Ne kiekvieną sezoną pavyksta rasti būtent tą pačią veislę ar tokį pat gražų kerą.

Peržiemojusios pelargonijos pavasarį dažnai startuoja greičiau nei visai jauni daigai. Jos jau turi stipresnę šaknų sistemą, sumedėjusius stiebus ir daugiau jėgos naujiems ūgliams. Žinoma, po žiemos jos gali atrodyti ne kaip parodos dalyvės – kartais būna ištįsusios, apsilaupiusios, su keliais liūdnais lapais. Bet nereikia jų iš karto nurašyti. Pavasarinis genėjimas ir geresnės sąlygos dažnai padaro stebuklą.

Dar vienas privalumas – galima sutaupyti. Jeigu turite daug lovelių ar vazonų, kiekvieną pavasarį pirkti naujus augalus gali kainuoti nemažai. Peržiemojusios pelargonijos leidžia dalį augalų išsaugoti, o iš stipresnių kerų dar galima prisiauginti auginių. Tada pavasarį jautiesi ne tik sodininkas, bet ir truputį ekonomikos ministras savo balkone.

Man žiemojimas patinka ir dėl emocinės pusės. Kai išsaugai augalą nuo vieno sezono iki kito, atsiranda tęstinumo jausmas. Tai nebe vienkartinė gėlė vasarai, o savas augalas su istorija. Gal skamba sentimentaliai, bet sodininkai juk žino – kartais prie vazono prisiriši labiau nei planavai.

Kada pradėti ruošti pelargonijas žiemojimui?

Pelargonijas žiemojimui reikia pradėti ruošti dar prieš rimtesnes šalnas. Jos yra jautrios šalčiui, todėl nereikėtų laukti, kol lapai po pirmos šaltos nakties sukniubs kaip pavargusios salotos. Geriausia stebėti orų prognozę ir įnešti augalus tada, kai naktys pradeda stabiliai vėsti.

Rugsėjo pabaigoje ar spalį, priklausomai nuo rudens, jau verta atidžiau žiūrėti į naktinę temperatūrą. Jeigu prognozuojamos šalnos, pelargonijas geriau perkelti į apsaugotą vietą anksčiau. Kartais užtenka vienos šaltesnės nakties, kad augalas prarastų gražią lapiją ir stipriai nusilptų.

Nereikia skubėti jų įnešti ir per anksti, kai lauke dar šilta, šviesu ir jos gražiai žydi. Kol nėra šalnų, pelargonijos gali dar pabūti lauke, tik verta mažinti tręšimą ir po truputį ruoštis ramybės laikotarpiui. Rudenį augalui jau nebereikia tokio skatinimo kaip vasaros viduryje.

Prieš įnešant į patalpą labai svarbu apžiūrėti augalus. Nereikėtų tiesiog paimti vazono iš balkono ir pastatyti namuose tarp kitų gėlių. Kartu su pelargonija galima parsinešti amarų, baltasparnių ar kitų mažų keleivių be bilieto. O žiemą patalpoje jie gali labai greitai apsigyventi ir ant kitų augalų.

Aš visada sakyčiau taip: geriau pelargonijas ruošti žiemai ramiai ir laiku, negu paskui gelbėti po šalnos nukentėjusius kerus. Rudenį viena diena kartais daug ką lemia.

Kaip paruošti pelargonijas prieš įnešant į patalpą?

Prieš įnešant pelargonijas žiemoti, jų nereikėtų tiesiog paimti iš balkono ir pastatyti į kampą. Vasarą jos daug augo, žydėjo, rinko dulkes, lietų, vėją ir kartais – visą mažą kenkėjų zoologijos sodą. Todėl rudeninis paruošimas labai svarbus. Jeigu šį darbą padarome tvarkingai, žiemą būna mažiau problemų.

Pirmiausia pašalinu nužydėjusius žiedus, pageltusius lapus ir viską, kas atrodo silpna ar pažeista. Seni žiedynai ir pūvantys lapai žiemojimo metu tik trukdo – jie gali pradėti pelyti, skleisti ligas ir silpninti augalą. Pelargonija į žiemą turi keliauti ne kaip po vasaros festivalio, o kaip po tvarkingo kirpimo.

Labai svarbu patikrinti kenkėjus. Reikia apžiūrėti lapų apačią, stiebų pažastis, jaunus ūglius ir žemės paviršių. Amarai, baltasparniai, erkutės ar kiti smulkūs kenkėjai kartais slepiasi taip gerai, kad atrodo, jog augalas visiškai švarus. Bet kai jį įnešame į šiltą patalpą, jie staiga prisimena, kad gyvenimas gražus, ir pradeda daugintis.

Prieš žiemojimą pelargonijas galima lengvai apgenėti. Aš pašalinčiau labai ištįsusius, silpnus ar kreivus ūglius, o stipresnius patrumpinčiau tiek, kad augalas užimtų mažiau vietos ir būtų lengviau jį prižiūrėti. Nebūtina rudenį iš karto nuskusti iki kotų, bet sutvarkyti kerą tikrai verta.

Taip pat reikia sumažinti laistymą. Į žiemojimo vietą pelargonija neturėtų keliauti su permirkusia žeme. Šlapias substratas vėsioje patalpoje labai lengvai sukelia šaknų puvimą. Geriau, kad žemė būtų tik lengvai drėgna, o ne tokia, iš kurios dar būtų galima spausti vandenį.

Jeigu vazonas labai purvinas, apsinešęs ar su užsistovėjusiu vandeniu lėkštelėje, jį verta nuvalyti. Taip pat patikrinčiau, ar dugne yra drenažo skylės. Žiemą vanduo turi turėti kur išeiti, nes pelargonijos ramybės metu jo sunaudoja daug mažiau.

Kur geriausia laikyti pelargonijas žiemą?

Pelargonijoms žiemą geriausia šviesi, vėsi ir nešalanti patalpa. Tai gali būti veranda, šviesi laiptinė, vėsesnis kambarys, garažas su langu, šviesus rūsys ar kita vieta, kur nėra stiprių šalčių. Svarbiausia, kad augalas gautų bent kiek šviesos ir nebūtų laikomas per šiltai.

Labai šilta patalpa dažnai yra blogesnis pasirinkimas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei pelargonija žiemoja šiltame kambaryje, bet gauna mažai šviesos, ji pradeda leisti ilgus, silpnus, blyškius ūglius. Toks augimas augalui nenaudingas. Pavasarį tuos ištįsusius ūglius vis tiek tenka kirpti, o pats keras būna labiau išvargęs.

Tamsus rūsys taip pat nėra idealus, jei pelargonijos laikomos su lapais vazone. Be šviesos jos silpsta, meta lapus ir sunkiau išsilaiko iki pavasario. Kai kurie augintojai naudoja labai sausą, beveik ramybės būsenos žiemojimą, bet pradedantiesiems daug saugiau rinktis šviesią ir vėsią vietą.

Aš ieškočiau tokios vietos, kur pelargonijos neaugtų per aktyviai, bet ir visiškai nekentėtų. Šviesa padeda išlaikyti gyvybingus ūglius, vėsa pristabdo augimą, o saikingas laistymas apsaugo nuo šaknų perdžiūvimo. Kai šie trys dalykai sutampa, žiemojimas dažniausiai pavyksta geriausiai.

Nereikėtų pelargonijų statyti prie karšto radiatoriaus. Ten oras sausas, žemė džiūsta netolygiai, o augalas gali pradėti vargti. Taip pat reikia vengti vietos, kur temperatūra krenta žemiau nulio. Pelargonija nėra lietuviška šalčiams užgrūdinta močiutė – ji šalnų nemėgsta ir atleisti jų dažniausiai neskuba.

Kokia temperatūra tinkamiausia pelargonijų žiemojimui?

Pelargonijoms žiemą geriausia vėsi, bet nešalanti patalpa. Tai reiškia, kad joms nereikia šilčiausio kambario namuose, bet ir šaltas, permąlantis sandėliukas netinka. Žiemojimo tikslas nėra skatinti augalą augti – tik saugiai išlaikyti jį iki pavasario.

Jeigu patalpoje per šilta, pelargonijos dažnai pradeda auginti ilgus, silpnus ūglius. Ypač taip nutinka tada, kai šilumos daug, o šviesos mažai. Augalas lyg ir auga, bet tas augimas būna prastas: stiebai ploni, lapai blyškūs, keras praranda tvirtumą. Pavasarį tada tenka daug kirpti ir gaivinti.

Jeigu per šalta, taip pat blogai. Pelargonijos jautrios šalčiui, todėl temperatūra neturėtų kristi iki minuso. Net jei augalas trumpam išgyvena vėsesnę naktį, šaknys ir stiebai gali būti pažeisti. Po tokio „žiemos nuotykio“ pelargonija pavasarį gali nebeatsigauti.

Aš ieškočiau aukso vidurio: šviesios, vėsios, stabilios vietos. Veranda, šviesi laiptinė ar vėsesnis kambarys dažnai būna geresnis pasirinkimas nei šilta svetainė. Svarbiausia, kad temperatūra labai nešokinėtų. Pelargonijos žiemą nemėgsta nei pirties, nei šaldiklio – joms reikia ramaus poilsio.

Kaip laistyti pelargonijas žiemą?

Žiemą pelargonijas reikia laistyti gerokai rečiau nei vasarą. Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia prisiminti. Vasarą jos aktyviai auga, žydi, naudoja daug vandens. Žiemą augimas sulėtėja, šviesos mažiau, temperatūra dažnai žemesnė, todėl ir vandens poreikis sumažėja.

Didžiausia klaida – laistyti pelargonijas žiemą taip pat, kaip vasarą. Jeigu vėsioje patalpoje žemė nuolat šlapia, šaknys gali pradėti pūti. Iš pradžių augalas tik atrodo pavargęs, lapai gelsta, stiebai minkštėja, o paskui supranti, kad problema buvo ne vandens trūkumas, o jo perteklius.

Aš laistyčiau tik tada, kai žemė vazone aiškiai pradžiūsta. Ne paviršius šiek tiek pašviesėjo, o visas vazonas tapo lengvesnis, žemė nebeatrodo drėgna. Vandens reikia tiek, kad šaknys visiškai neišdžiūtų, bet ne tiek, kad vazonas stovėtų šlapias savaitėmis. Žiemą pelargonijoms labiau tinka sausiau negu per šlapiai.

Labai svarbu po laistymo nepalikti vandens lėkštelėje. Jei vanduo nubėgo į padėklą, jį reikia išpilti. Šaknys neturi mirkti. Pelargonijos žiemą nėra vandens lelijos – joms nereikia sėdėti baloje ir laukti pavasario kaip mažame pelargonijų ežere.

Jeigu patalpa šiltesnė, laistyti gali tekti šiek tiek dažniau. Jeigu vėsesnė – dar rečiau. Todėl geriausia vadovautis ne kalendoriumi, o pačiu vazonu ir augalu. Pakelkite vazoną, patikrinkite žemę, pažiūrėkite į lapus. Pelargonija dažnai pati parodo, ar jai vandens per daug, ar per mažai.

Ar reikia tręšti pelargonijas žiemą?

Pelargonijų žiemą tręšti nereikia. Tai vienas iš tų atvejų, kai mažiau tikrai yra daugiau. Žiemojimo metu augalas turi ilsėtis, o ne būti skatinamas leisti naujus ūglius. Trąšos šiuo laikotarpiu dažnai pridaro daugiau bėdos nei naudos, ypač jei pelargonijos laikomos vėsiai ir gauna mažiau šviesos.

Jeigu žiemą patręšime pelargoniją, ji gali pradėti augti netinkamu metu. O žieminis augimas dažniausiai būna silpnas: ūgliai ištįsta, lapai būna blyškesni, keras praranda gražią formą. Tada pavasarį tenka viską stipriai karpyti ir augalą iš naujo formuoti. Kitaip tariant, žiemą trąšomis dažnai nepadedame, o tik priverčiame augalą dirbti tada, kai jam reikėtų miegoti.

Tręšimą geriausia atnaujinti pavasarį, kai pelargonijos pradeda aiškiai busti. Tai matyti iš naujų, tvirtesnių ūglių, šviežių lapelių ir aktyvesnio augimo. Tada jau galima palaipsniui duoti silpnesnės koncentracijos trąšų, skirtų žydintiems augalams. Bet ir čia nereikia pradėti nuo stipriausios dozės – po žiemos augalą geriau pažadinti švelniai, o ne iš karto sodinti prie šventinio stalo.

Aš žiemą pelargonijoms duočiau tik tris dalykus: šviesą, vėsą ir labai saikingą vandenį. Visa kita palaukia pavasario. Augalai, kaip ir žmonės, poilsio metu nebūtinai nori, kad kas nors kas savaitę ateitų su papildoma užduotimi.

Pelargonijų genėjimas prieš žiemą ir pavasarį

Pelargonijų genėjimas yra vienas svarbiausių darbų, jei norime, kad pavasarį jos atrodytų ne kaip pavargęs kotų rinkinys, o kaip tvarkingas, tankėjantis keras. Genėti galima du kartus: rudenį, prieš žiemojimą, ir pavasarį, kai augalas pradeda busti.

Rudenį genėjimas dažniausiai būna tvarkomasis. Pašalinami nužydėję žiedynai, pageltę lapai, silpni, ligoti ar labai ištįsę ūgliai. Stipresnius stiebus galima patrumpinti, kad augalas užimtų mažiau vietos ir lengviau peržiemotų. Aš rudenį nesistengčiau padaryti idealaus kero – tik sutvarkyčiau tiek, kad pelargonija žiemotų švariai ir be nereikalingo balasto.

Pavasarinis genėjimas jau yra formuojamasis. Kai dienos ilgėja ir augalas pradeda leisti naujus ūglius, galima drąsiau patrumpinti ištįsusius stiebus. Tai skatina šakojimąsi, todėl pelargonija tampa tankesnė ir vėliau gausiau žydi. Jeigu paliksime visus ilgus, plonus žieminius ūglius, augalas gali atrodyti netvarkingai ir žydėti prasčiau.

Genint svarbu naudoti švarias, aštrias žirkles. Pjūvis turi būti tvarkingas, o ne sutraiškytas. Silpnus, minkštus ar įtartinai patamsėjusius ūglius geriau pašalinti. Sveiki stiebai turi būti tvirti. Jei stiebas minkštas, patamsėjęs ar su puvinio požymiais, jo gailėti neverta – toks ūglis dažniau tampa problema negu nauda.

Po pavasarinio genėjimo pelargonijai reikia šviesos ir truputį daugiau priežiūros. Laistymą galima po truputį didinti, bet neperlaistyti. Kai augalas pradeda aktyviau augti, galima pradėti ir tręšimą. Genėjimas yra tarsi starto mygtukas naujam sezonui, bet po jo augalui reikia tinkamų sąlygų, kad jis tikrai pajudėtų.

Pelargonijų žiemojimas vazone

Paprasčiausias ir daugeliui patogiausias būdas – žiemoti pelargonijas tame pačiame vazone arba lovelyje. Tai ypač tinka pradedantiesiems, nes nereikia iškasinėti šaknų, purtyti žemių ar bandyti sudaryti labai sausos ramybės sąlygų. Augalas tiesiog paruošiamas, apgenimas, apžiūrimas ir perkeliamas į tinkamą vietą.

Žiemojant vazone svarbiausia parinkti gerą patalpą. Ji turi būti šviesi, vėsi ir nešalanti. Pelargonija vazone išlieka gyva, su šaknimis žemėje, todėl jai reikia minimalios drėgmės. Bet minimalios – ne kas savaitę iš entuziazmo. Žiemą augalas vandens sunaudoja labai mažai, todėl laistoma retai.

Prieš pastatant vazoną žiemojimo vietoje, verta patikrinti žemę. Jei ji labai šlapia, reikėtų palaukti, kol pradžius. Jei paviršiuje yra nukritusių lapų ar senų žiedų, juos reikia pašalinti. Žiemą tokie likučiai gali pradėti pelyti, o pelėsio pelargonijoms tikrai nereikia kaip kambarioko.

Vazonuose žiemojančias pelargonijas per žiemą verta kartais apžiūrėti. Pažiūrėti, ar nėra kenkėjų, ar stiebai neminkštėja, ar žemė nėra nuolat šlapia. Tai neužima daug laiko, bet padeda laiku pastebėti problemas. Geriau vieną kartą per kelias savaites ramiai apžiūrėti, negu pavasarį rasti liūdną vaizdą ir klausti, kas čia nutiko.

Man žiemojimas vazone yra pats praktiškiausias būdas daugumai augintojų. Jis paprastas, aiškus ir nereikalauja labai specifinių sąlygų. Svarbiausia nebandyti žiemą iš pelargonijos išspausti vasaros – tegul ji ilsisi, o žiedų prašysime tada, kai sugrįš šviesa ir šiluma.

Pelargonijų žiemojimas iškastomis šaknimis arba sausiau

Pelargonijas galima žiemoti ne tik vazone. Kai kurie augintojai jas laiko ir sausiau – išima iš vazonų, patrumpina šaknis bei ūglius ir laiko labai vėsioje, nešalančioje vietoje. Tai senesnis, vietą taupantis būdas, bet jis labiau tinka tiems, kurie jau turi patirties ir gerai jaučia augalo būklę.

Pradedančiajam šio būdo nesiūlyčiau rinktis kaip pirmo varianto. Kodėl? Nes čia lengviau pražiopsoti ribą tarp „augalas ilsisi“ ir „augalas jau perdžiūvo“. Kai pelargonija žiemoja vazone, šaknys turi bent šiek tiek žemės ir drėgmės atsargos. O laikant sausiau, reikia atidžiau stebėti, kad stiebai visiškai nesudžiūtų.

Jeigu vis dėlto pasirenkamas sausas žiemojimas, augalai turi būti sveiki, stiprūs ir be kenkėjų. Silpnų, ligotų ar jau apvytusių pelargonijų tokiu būdu geriau nekankinti. Jos dažniausiai ir vazone sunkiau peržiemoja, o sausiau laikomos gali visai neatlaikyti.

Tokiu atveju svarbu laikyti jas vėsiai, bet ne šaltyje. Patalpa turi būti sausa, tamsesnė ar pusiau šviesi, bet be drėgmės pertekliaus. Kartais augalus reikia apžiūrėti: ar stiebai nesuminkštėjo, ar nėra pelėsio, ar augalas neperdžiūvo iki visiško trapumo. Žiemojimas sausiau yra tarsi pelargonijų laikymas „ant ribos“, todėl reikia daugiau patirties.

Aš daugumai augintojų vis tiek rekomenduočiau paprastesnį variantą – žiemojimą vazone. Jis užima daugiau vietos, bet yra atlaidesnis klaidoms. O sode ir taip pakanka vietų, kur galima suklysti, tad bent pelargonijų žiemojimą verta pasidaryti paprastesnį.

Dažniausios pelargonijų žiemojimo klaidos

Pelargonijų žiemojimas dažniausiai nepavyksta ne dėl to, kad augalas silpnas, o dėl kelių pasikartojančių klaidų. Pirmoji – per šilta ir per tamsi vieta. Tada pelargonija nemiega, bet ir normaliai neauga. Ji leidžia ilgus, plonus, šviesius ūglius, kurie pavasarį atrodo kaip makaronai po per ilgos žiemos. Tokius ūglius dažniausiai tenka nukirpti.

Antroji klaida – per gausus laistymas. Žiemą pelargonijos sunaudoja mažai vandens, todėl šlapia žemė vėsioje patalpoje greitai tampa problema. Šaknys gali pradėti pūti, lapai gelsti, o stiebai minkštėti. Jei abejojate, ar laistyti, žiemą dažnai geriau dar palaukti, negu iš karto pilti vandens.

Trečia klaida – kenkėjų nepatikrinimas prieš įnešant į vidų. Vasarą lauke ar balkone pelargonijos gali prisirinkti amarų, baltasparnių ar kitų smulkių kenkėjų. Patalpoje, ypač jei šilčiau, jie greitai dauginasi. Tada žiemos viduryje tenka kovoti ne tik už pelargonijas, bet ir už visas kitas kambario gėles.

Dar viena klaida – tręšimas žiemą. Atrodo, kad augalui padėsime, bet iš tiesų paskatinsime silpną augimą netinkamu metu. Žiemą pelargonijai reikia poilsio, o ne papildomo darbo. Trąšas geriau pasilikti pavasariui.

Taip pat pavojinga per vėlai įnešti augalus iš lauko. Viena stipresnė šalna gali smarkiai pažeisti lapus ir stiebus. Net jei pelargonija dar atrodo gyva, po šalčio ji gali sunkiau atsigauti. Geriau įnešti truputį anksčiau nei vieną rytą rasti ją susmukusią nuo šalnos.

Ir galiausiai – visiškas neapžiūrėjimas per žiemą. Pelargonijų nereikia kasdien tikrinti su žibintuvėliu kaip brangaus sandėlio, bet kartą per kelias savaites verta pažiūrėti, ar viskas gerai. Žiemojantys augalai tylūs, bet problemos juose kartais vyksta labai aiškiai.

Kaip pažadinti pelargonijas pavasarį?

Pavasarį pelargonijų nereikia pažadinti staiga. Po žiemos jos būna sulėtėjusios, kartais apskurusios, su keliais ištįsusiais ūgliais ir tokia išvaizda, lyg būtų praleidusios tris mėnesius rūsyje be didelio entuziazmo. Bet tai dar nereiškia, kad augalas blogas. Dažnai jam tiesiog reikia šviesos, šilumos ir tvarkingo pavasarinio starto.

Pirmiausia pelargonijas reikėtų perkelti į šviesesnę ir šiek tiek šiltesnę vietą. Kai dienos ilgėja, augalas pradeda aktyviau reaguoti į šviesą. Jei jis visą žiemą stovėjo vėsiai, nereikia jo iš karto statyti ant kaitrios pietinės palangės. Geriau sąlygas gerinti palaipsniui, kad augalas nepradėtų stresuoti.

Tada galima atlikti pavasarinį genėjimą. Ištįsusius, silpnus, blyškius ūglius verta patrumpinti arba pašalinti. Stipresnius stiebus galima nukirpti taip, kad augalas pradėtų šakotis. Iš pradžių gali atrodyti, kad nupjovėme per daug, bet pelargonijos dažnai labai gerai reaguoja į genėjimą. Jos greitai leidžia naujus ūglius, jei tik gauna pakankamai šviesos.

Laistymą reikia didinti po truputį. Jeigu po žiemos iš karto pradėsime lieti kaip liepos karštyje, šaknys gali nespėti susitvarkyti su drėgmės pertekliumi. Pavasarį laistau tada, kai žemė pradžiūsta, bet jau neleidžiu jai visiškai perdžiūti taip stipriai kaip žiemą. Augalas bunda, todėl vandens poreikis po truputį didėja.

Kai pasirodo aktyvus naujas augimas, galima pradėti tręšti. Iš pradžių rinkčiausi silpnesnę trąšų koncentraciją, skirtą žydintiems augalams. Vėliau, kai pelargonija aiškiai sustiprėja, tręšimą galima daryti reguliariau. Bet pavasarį geriau pradėti švelniai – po žiemos augalo nereikia iš karto vaišinti kaip po ilgo badavimo.

Jeigu žemė vazone sena, susispaudusi ar prastai praleidžia vandenį, verta ją atnaujinti arba augalą persodinti. Nebūtina visada rinktis daug didesnio vazono. Dažnai pakanka pakeisti dalį substrato, pašalinti silpnas šaknis ir suteikti augalui šviežesnę, laidžią žemę.

Kada pelargonijas galima išnešti į lauką?

Pelargonijas į lauką galima išnešti tik tada, kai praeina šalnų pavojus. Čia labai svarbu neskubėti. Pavasarį saulė jau gali atrodyti vasariška, bet viena šalta naktis pelargonijoms gali sugadinti visą sezoną. Jos nėra šalčiui atsparios, todėl geriau palaukti ilgiau, negu paskui bandyti gaivinti pašalusius lapus.

Pirmiausia pelargonijas verta grūdinti. Tai reiškia, kad jas išnešame į lauką dienai, bet nakčiai dar įnešame atgal. Pirmomis dienomis geriau rinktis pavėsingesnę, nuo vėjo apsaugotą vietą. Po žiemos ir patalpų sąlygų lapai gali būti jautresni tiesioginei saulei, todėl staigus pastatymas į kaitrą gali baigtis nudegimais.

Po kelių dienų ar savaitės pelargonijas galima pratinti prie daugiau saulės. Jei jos visą vasarą augs balkone ar terasoje, svarbu, kad prie tų sąlygų pereitų palaipsniui. Augalui tai panašu į žmogų, kuris po žiemos pirmą kartą išeina į daržą – norisi viską padaryti iš karto, bet nugara paskui turi savo nuomonę.

Į nuolatinę vietą lauke pelargonijas statyčiau tik tada, kai naktys jau stabiliai šiltos. Jei dar prognozuojamos šalnos, geriau palaukti arba nakčiai pridengti ir perkelti į saugesnę vietą. Balkonų ir terasų augalai ypač greitai pajunta temperatūros svyravimus, nes vazonuose šaknys mažiau apsaugotos negu žemėje.

Išnešus į lauką, laistymą ir tręšimą reikės palaipsniui didinti. Lauke daugiau šviesos, vėjo ir šilumos, todėl žemė džiūsta greičiau. Bet net ir tada svarbu nepamiršti drenažo – pelargonijos mėgsta vandenį, bet nemėgsta stovėti šlapiose kojose.

Pelargonijų privalumai ir trūkumai žiemojant

Pelargonijų žiemojimas turi daug privalumų, bet reikia pripažinti – tai nėra visiškai be darbo. Jei turite vieną vazoną, viskas paprasta. Bet jei balkone vasarą stovėjo dešimt lovelių, rudenį staiga paaiškėja, kad namuose reikės vietos visam mažam pelargonijų viešbučiui. Ir dar su pageidavimu: „prašome šviesiai, vėsiai ir be skersvėjų“.

Vis dėlto man pelargonijas žiemoti dažnai verta. Ypač jei augalas sveikas, gražiai žydėjo, yra mėgstamos spalvos arba veislės. Pavasarį toks peržiemojęs keras gali greičiau sustiprėti, o iš jo dar galima paimti auginių.

Pelargonijų žiemojimo kalendorius

Pelargonijų žiemojimo kalendorius labai praverčia, nes čia svarbiausia ne vienas darbas, o visas ritmas nuo rudens iki pavasario. Rudenį augalus reikia laiku įnešti ir paruošti, žiemą – nepersistengti su priežiūra, o pavasarį – palaipsniui pažadinti. Jeigu viską padarome savo laiku, pelargonijos turi daug daugiau šansų sugrįžti į balkoną stiprios ir pasiruošusios žydėti.

Ar verta žiemoti visas pelargonijas?

Ne visas pelargonijas verta žiemoti. Nors teoriškai galima bandyti išsaugoti beveik kiekvieną augalą, praktiškai geriau atsirinkti stipriausius. Žiemojimui labiausiai tinka sveikos, tvirtos, gražiai augusios pelargonijos, kurios vasarą gerai žydėjo ir neturėjo rimtų ligų ar kenkėjų.

Jeigu augalas jau rudenį atrodo labai nusilpęs, stiebai minkšti, lapai dėmėti, šaknys įtartinos arba ant jo pilna kenkėjų, tokios pelargonijos kartais geriau nebežiemoti. Žinoma, sodininko širdis dažnai sako „dar pabandykim“, bet kartais sveikas protas atsako: „o gal geriau pavasarį naujas daigas?“ Ir dažnai jis būna teisus.

Ypač verta išsaugoti mėgstamas veisles. Jei turite pelargoniją, kurios žiedų spalva labai patiko, kuri gražiai augo konkrečiame lovelyje ar buvo sunkiau randama prekyboje, ją tikrai verta perkelti žiemoti. Tokie augalai pavasarį gali tapti naujo sezono pagrindu.

Taip pat verta žiemoti stipresnius, gerai išsišakojusius kerus. Iš jų pavasarį galima paimti auginių ir pasidauginti daugiau augalų. Taip iš vienos geros pelargonijos kartais gauname visą mažą balkoninę komandą.

Aš atsirinkčiau geriausius augalus, o ne bandyčiau išsaugoti viską iš eilės. Žiemojimo vieta dažnai ribota, todėl ją geriau skirti tiems kerams, kurie turi daugiausia šansų sėkmingai sulaukti pavasario.

Ką svarbiausia prisiminti žiemojant pelargonijas?

Svarbiausia žiemojant pelargonijas prisiminti tris dalykus: šviesa, vėsa ir mažai vandens. Jei šios sąlygos daugmaž sutampa, augalai turi gerą galimybę išsilaikyti iki pavasario. Jei viena iš jų labai iškrenta – pavyzdžiui, patalpa šilta ir tamsi, arba žemė nuolat šlapia – problemų tikimybė labai padidėja.

Pelargonijos žiemą neturi būti skatinamos augti. Jų nereikia tręšti, nereikia dažnai laistyti ir nereikia laikyti karščiausioje namų vietoje. Tai ramybės laikotarpis. Kuo labiau bandome iš žiemos padaryti vasarą, tuo labiau augalas ištįsta, nusilpsta ir pavasarį reikalauja taisymo.

Prieš įnešant į patalpą būtina apžiūrėti kenkėjus ir sutvarkyti kerą. Nužydėję žiedai, seni lapai, silpni ūgliai – visa tai geriau pašalinti. Į žiemojimo vietą augalas turi keliauti kuo švaresnis ir sveikesnis.

Per žiemą pelargonijų nereikia pamiršti visiškai. Kartą per kelias savaites verta pažiūrėti, ar žemė ne per šlapia, ar stiebai neminkštėja, ar neatsirado kenkėjų. Tai mažas darbas, bet jis gali išgelbėti augalą.

O pavasarį svarbiausia neskubėti. Pelargonijas reikia pažadinti palaipsniui: daugiau šviesos, truputį daugiau vandens, genėjimas, šviežesnė žemė, saikingas tręšimas ir tik tada kelionė į lauką. Taip jos daug lengviau grįžta į savo vasarinį ritmą.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)