Pamenu, dar vaikystėje, kai lankydavausi pas senelius, kiemo kampe visada augo didžiulis graikinis riešutmedis. Jo šešėlyje močiutė pastatydavo suolelį, ir mes su pusbroliais ten gliaudydavome ką tik nukritusius riešutus – rankos pajuoduodavo, bet burna būdavo pilna saldžiai karstelėto skonio. Tada dar nesupratau, kiek daug vertės slepiasi tame medyje – tiek sveikatos, tiek naudos pačiam sodui.
Šiandien vis dažniau žmonės sodina graikinius riešutmedžius savo soduose, nes jie ne tik puošia aplinką, bet ir po kelerių metų pradeda džiuginti gausiu derliumi. Sakoma, kad pasodintas riešutmedis – tai dovana ateinančioms kartoms, nes jo vaisiais gali mėgautis ne tik vaikai, bet ir anūkai.
| Graikinio riešutmedžio savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Juglans regia |
| Medžio aukštis | 10–25 m |
| Amžius | Gali augti ir derėti 100–150 metų |
| Kilmė | Vidurinė Azija, Balkanai |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, puri, neužmirkstanti |
| Atsparumas šalčiui | Iki -25 °C (jauni medžiai jautresni) |
| Graikinių riešutų maistinė vertė (100 g) | |
|---|---|
| Kalorijos | 654 kcal |
| Baltymai | 15 g |
| Riebalai | 65 g (iš jų daug nesočiųjų) |
| Angliavandeniai | 14 g |
| Vitaminai | E, B6, folio rūgštis |
| Mineralai | Magnis, kalis, cinkas |
Kada ir kur sodinti graikinį riešutą?
Pamenu, kaimynas Juozapas visada juokaudavo, kad graikinį riešutą reikia sodinti ten, kur akis mato dangų, o vėjas neužpučia iš visų pusių. Ir iš tiesų, šis medis mėgsta erdvę, saulę ir ramybę. Jei jam suteiksi tinkamą vietą, jis atsilygins šimteriopai – vasarą džiugins plačiu šešėliu, o rudenį – gausiu derliumi.
Tinkamiausia vieta sodinimui
Riešutmedžiui reikia erdvės ir šviesos. Šalia jo sodinti vaismedžių ar daržovių nederėtų, nes medis išskiria medžiagą jugloną, kuri stabdo kitų augalų augimą. Todėl geriausia jam skirti sodo kampą ar atviresnę vietą prie tvoros, kur jis galėtų augti vienas. Nuo kitų augalų ar pastatų patartina palikti bent kelis metrus atstumo, nes subrendęs medis gali uždengti net septynių metrų plotą.
Dirvos ypatumai
Graikinis riešutmedis geriausiai jaučiasi derlingoje, purioje ir neužmirkstančioje žemėje. Smėlis jam per lengvas, o molis – per sunkus. Priemolio ar lengvo priemolio žemė tinka idealiai. Kadangi medis turi galingą šaknų sistemą, jam būtina, jog gruntiniai vandenys nebūtų arti, nes priešingu atveju šaknys pradeda skęsti ir medis serga.
Sodinimo laikas
Pavasaris yra geriausias metas sodinti – balandžio pabaigoje ar gegužę pasodintas sodinukas spėja įsišaknyti ir sukaupti jėgų žiemai. Rudenį sodinti galima tik ten, kur žiemos būna švelnesnės. Tokiu atveju geriausia tai daryti spalio pradžioje, tačiau jauną medelį būtina pridengti, nes pirmosios žiemos jam būna pačios sunkiausios.
Liaudiškas patarimas
Mano tėvas visada sakydavo: „Pasodink riešutą ten, kur galėtų praeiti dešimt žmonių, ir jis visus priims.“ Tai reiškia, kad šiam medžiui reikia daug vietos, nes jis išauga į tikrą sodo valdovą. Jei sodinsi per arti daržo ar namo, po keliolikos metų pats gailėsiesi, kai teks kirsti tai, ką su meile auginai.
Graikinio riešutmedžio darbų kalendorius pagal mėnesius
Graikinis riešutmedis nėra kaprizingas, bet tvarka sode – pusė darbo. Seneliai visada turėjo paprastą taisyklę: „Ką padarysi laiku, tas duos vaisių rudenį.“ Tad verta turėti kalendorių, kuris primins, kokie darbai laukia kiekvieną mėnesį.
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Medžio stebėjimas | ✓Žiemą medis ilsisi – apžiūriu, ar nėra pažeidimų, ar neatsirado įtrūkimų žievėje. | ✓Tikrinu, ar kamienas nenukentėjo nuo šalčio, ar nėra pažeistų šakelių. | ✓Rugsėjį stebiu, ar medis daro pakankamai naujų ūglių, ar lapai sveiki. | ✓Spalį krenta lapai – surenku, kad nesikauptų ligos. | ✓Lapkritį nukritusius lapus išvežu, kamieną apmulčiuoju. | ✓Gruodį mulčiuoju šaknų zoną, kad apsaugočiau nuo šalčio. | ||||||
| Genėjimas | ✓Kovo mėnesį pašalinu sausas ir pažeistas šakas. | ✓Balandį patrumpinu ūglius, kad medis formuotų tvirtą kamieną. | ||||||||||
| Tręšimas | ✓Pavasarį įterpiu komposto arba azoto trąšų augimui skatinti. | ✓Gegužę patręšiu dar kartą – padeda formuoti stiprius ūglius. | ✓Birželį galima papildomai patręšti kaliu ir fosforu. | ✓Rugpjūtį mažinu tręšimą, kad medis ruoštųsi žiemai. | ✓Rugsėjį naudoju tik kalio trąšas, kad subręstų mediena. | |||||||
| Derliaus nuėmimas | ✓Rugsėjį pradeda kristi pirmieji riešutai – renku kasdien. | ✓Spalis – pagrindinis derliaus metas. Surenku ir išdžiovinu riešutus. |
Kaip prižiūrėti jaunuolį riešutmedį?
Močiutė visada sakydavo: „Pirmi metai augalui – kaip kūdikiui, jei neišlepinsi, paskui pats vargsi.“ Ir buvo teisi. Jaunas graikinis riešutmedis yra labai jautrus, todėl jam reikia ne tik gero dirvožemio, bet ir nuolatinės priežiūros.
Laistymas ir drėgmė
Vos pasodintas medelis turi gauti pakankamai vandens. Pirmuosius dvejus metus jo šaknys dar nepasiekia gilesnių žemės sluoksnių, todėl sausros metu jis lengvai perdžiūsta. Vasarą jaunas riešutmedis turėtų būti laistomas reguliariai, ypač per kaitras. Svarbiausia – neužpilti vandeniu, nes šaknys nemėgsta stovinčios drėgmės.
Mulčiavimas
Aplink kamieną verta užkloti mulčio sluoksnį – šiaudus, žievę ar kompostą. Tai padeda išlaikyti drėgmę, apsaugo šaknis nuo perkaitimo ir žiemą nuo per didelio šalčio. Be to, mulčiuota žemė mažiau piktžolėja, tad medis gali ramiai augti.
Apsauga nuo šalnų
Pirmąsias žiemas riešutmedis yra labai pažeidžiamas. Jei pasitaiko stipresnė šalna, gali apšalti jaunų medelių viršūnės ar net visas kamienas. Todėl vėlyvą rudenį kamieną geriausia aprišti agroplėvele ar eglišakėmis. Kai kurie sodininkai dar apipila žemės kauburėlį prie šaknies – toks paprastas būdas padeda išsaugoti gyvybę šaknims.
Genėjimas ir formavimas
Nors riešutmedis auga pakankamai laisvai, pirmaisiais metais reikia pasirūpinti jo forma. Jei medis turi kelis lygiaverčius stiebus, geriausia palikti vieną – tiesų ir stiprų, kuris taps pagrindiniu kamienu. Šonines šakeles galima šiek tiek patrumpinti, bet pernelyg smarkiai genėti jauno medžio nereikėtų.
Praktinis pastebėjimas
Pamenu, kaimynas Petras buvo pasodinęs kelis riešutmedžius paeiliui. Vieną kartą sakė: „Tas, kurį pridengiau eglišakėm, pavasarį sprogo pirmas, o kitas – vos vos gyvas.“ Ši istorija man visada primena, kad šiek tiek papildomo darbo rudenį atsiperka šimtą kartų pavasarį.
Riešutmedžio augimo ypatumai ir derėjimas
Graikinis riešutmedis – ne tas augalas, kuris skubėtų. Pamenu, kai pasodinome pirmąjį riešutą savo sode, tėvas vis kartojo: „Neskubink, nes jis skirtas ne tau, o tavo vaikams.“ Ir buvo teisus – riešutmedis auga lėtai, bet užaugęs tampa tikru milžinu.
Kada pradeda derėti?
Paprastai pirmųjų riešutų galima sulaukti tik po 7–10 metų, o gausiau medis pradeda derėti maždaug nuo penkioliktųjų metų. Žinoma, daug kas priklauso nuo sodinuko kilmės. Jei pasodinsi iš riešuto išaugintą daigą, vaisių teks laukti ilgiau, bet jei sodinsi skiepytą sodinuką, pirmuosius riešutus gali pamatyti jau po 4–5 metų.
Derėjimo ciklai
Riešutmedis dera bangomis – vienais metais vaisių būna daugiau, kitais mažiau. Tai natūralu, nes medis pats reguliuoja savo jėgas. Būna, kad po itin gausaus derliaus kitąmet jis pailsi. Senoliai visada sakydavo: „Jei riešutas per vieną rudenį išdalino visą savo aruodą, kitąmet pats ilsėsis.“
Kaip paskatinti derlių?
Kad medis derėtų geriau, labai svarbu jį tinkamai prižiūrėti pirmaisiais metais – geras startas lemia visą jo gyvenimą. Kai medis jau paauga, svarbu nepamiršti tręšimo. Pavasarį jis mėgsta azoto trąšas, o rudenį – fosforo ir kalio. Be to, reikėtų nepamiršti, kad riešutmedis labai mėgsta saulę – kuo daugiau jos gauna, tuo daugiau vaisių subrandina.
Medžio ilgaamžiškumas
Riešutmedis – tikras ilgaamžis. Jei jis tinkamai prižiūrimas, gali augti ir derėti šimtą ar net daugiau metų. Tokį medį dažnai matome prie senų sodybų – jo kamienas galingas, šakos plačiai išsiskleidusios, o po juo galima sutalpinti pusę giminės.
Prisiminimas iš vaikystės
Pamenu, kai dar vaikas būdamas rinkdavau riešutus senelių kieme, visada stebėdavausi, kad nors medis atrodė pavargęs, kasmet vis tiek dovanodavo bent saują riešutų. Močiutė juos gliaudydavo žiemą prie pečiaus ir sakydavo: „Kol riešutai traška tarp dantų, tol ir širdis jauna.“
Ligos ir kenkėjai – ko saugotis?
Graikinis riešutmedis atrodo tvirtas kaip ąžuolas, bet ir jį kartais užklumpa ligos ar kenkėjai. Pamenu, mūsų kaimynės Onutės sode gražiai augęs riešutmedis vieną vasarą staiga prarado pusę lapų. Atrodė, kad vėjas juos nupūtė, bet iš tikrųjų kalti buvo lapus puolančios ligos.
Dažniausios ligos
Dažniausiai riešutmedžius užpuola bakterinė degulė – ant lapų ir vaisių atsiranda juodos dėmės, kurios plinta labai greitai. Tokiu atveju vaisiai būna smulkūs, negražūs, dažnai net nesunoksta. Kita bėda – antraknozė, grybinė liga, kuri vasaros viduryje užklumpa drėgnu oru. Tada lapai pradeda rudėti, džiūti, o medis netenka dalies jėgų.
Kaip kovoti?
Senoliai turėjo paprastą priemonę – jie purkšdavo medį vandeniu su pelenais arba raugintų žolių ištrauka. Šiandien galima naudoti vario preparatus arba specialius fungicidus, bet aš pats visada pirmiau bandau natūralesnius būdus. Padeda ir paprasta profilaktika – surinkti nukritusius lapus rudenį, nes juose dažniausiai peržiemoja ligų pradmenys.
Kenkėjai
Graikinių riešutų sode retkarčiais pasitaiko ir vabzdžių kenkėjų. Vieni dažniausių – riešutinis vaisėdis, mažas vabalėlis, kuris kiaušinėlius sudeda į vaisius. Tada riešutas būna kirminuotas ir netinkamas valgyti. Yra ir riešutinis amaras, kuris siurbia lapų sultis, dėl to jie susisuka ir gelsta.
Prevencija
Patyrę sodininkai sako: „Jei medis gauna gryno oro ir saulės, ligos prie jo neprikimba.“ Todėl labai svarbu nepasodinti riešutmedžio per tankiai ir nepalikti jo šešėlyje. Reguliarus genėjimas ir šakų retinimas leidžia orui laisvai cirkuliuoti, o tai pati geriausia apsauga nuo ligų.
Privalumai ir trūkumai turėti riešutmedį sode
Graikinis riešutmedis – tikras sodo karalius. Jo pavėsyje gera ilsėtis, jo vaisiais galima mėgautis daugelį metų, o pats medis tampa lyg giminės simboliu. Tačiau, kaip ir kiekvienas augalas, jis turi ir savo kaprizų.
Pamenu, senelis visada sakydavo: „Riešutas – kaip žmogus: daug duoda, bet ir pats nemažai reikalauja.“ Tad pažiūrėkime, kokie yra šio medžio privalumai ir kur slypi sunkumai.
- Ilgaamžis medis – gali džiuginti kelias kartas.
- Riešutai labai maistingi ir naudingi sveikatai.
- Didelis medis suteikia pavėsį ir puošia sodybą.
- Nereikalauja nuolatinės priežiūros, subrendęs auga pats.
- Mediena vertinama kaip kokybiška ir ilgaamžė.
- Vaisių tenka laukti daug metų, ypač jei medis auginamas iš riešuto.
- Skleidžia jugloną – šalia sunkiai auga kiti augalai.
- Jauni medžiai jautrūs šalčiui, reikalauja pridengimo.
- Derėjimas būna nevienodas – vienais metais gausus, kitais menkas.
- Lapų ir riešutų kevalų šiukšlės rudenį reikalauja papildomo darbo.
Riešutmedis – sodo šeimininkas
Graikinis riešutmedis auga neskubėdamas, pirmiausia tvirtina šaknis, lėtai plečia lają ir tarsi laukia, kol šeimininkas subręs kartu su juo. Senoliai sakydavo, kad po riešutu mintys skaidresnės – ne veltui po jo šakomis visada rinkdavosi žmonės, o pas senelius prie seno suolelio gimdavo pokalbiai, juokai ir rimti sprendimai. Rudenį sodas skambėdavo lyg varpelių muzika – krentantys riešutai barškėdavo į kibirus ir žolę, o mes, vaikai, gaudydavome juos kaip lobį, kol močiutė juokdamasi kartodavo: „Kuo daugiau riešutų surinksi, tuo daugiau džiaugsmo turėsi.“ Riešutmedis nėra medis tik šiam sezonui – jis sodinamas ateičiai, kad vaikai rinktų riešutus kibirais, o anūkai rastų pavėsį po plačia laja. Tai gyvas giminės ženklas, jungiantis praeitį su ateitimi ir primenantis, kad kantrybė visada atneša vaisių.
