Obelų skiepijimas yra viena svarbiausių sodo priežiūros praktikų, leidžianti išsaugoti veisles, atjauninti senus medžius ar užauginti daugiau veislių ant vieno poskiepio. Kaip agronomė, dažnai pabrėžiu, kad tinkamai atliktas skiepijimas ne tik pagerina derlių, bet ir suteikia medžiui ilgaamžiškumo. Šiame straipsnyje aptarsiu, kada geriausia skiepyti obelis, kokius būdus pasirinkti bei kokias klaidas vengti darant šį darbą.
Kodėl verta skiepyti obelis?
Skiepijimas yra seniausias ir efektyviausias obelų dauginimo bei veislių išsaugojimo būdas. Jis padeda užtikrinti ne tik sodininko norimų savybių pernešimą į naują medį, bet ir leidžia iš vieno poskiepio užauginti kelias skirtingas obelų veisles. Tai itin vertinga tiek mėgėjams, tiek komerciniams augintojams.
Pagrindinės priežastys, kodėl verta skiepyti obelis:
- Veislių išsaugojimas. Kai kurios senos, tradicinės obelų veislės nebėra plačiai dauginamos medelynuose. Skiepijant galima jas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
- Derlingumo didinimas. Poskiepiai turi skirtingą įtaką augalo augimui – galima rinktis stipresnio ar silpnesnio augumo variantą, kad medis derėtų gausiau.
- Atsparumo ligoms gerinimas. Pasirinkus tinkamą poskiepį, galima sumažinti jautrumą tam tikroms ligoms ar kenkėjams.
- Greitesnis derliaus gavimas. Skiepytos obelys pradeda derėti vidutiniškai 2–3 metais anksčiau nei augintos iš sėklos.
- Ekonomiškumas. Viename sode galima turėti mažiau medžių, bet su daugiau veislių – taip taupoma vieta.
Mokslininkai pabrėžia, kad skiepijimas yra vienintelis patikimas būdas išlaikyti obelų veislių savybes nepakitusias. Pavyzdžiui, jei iš sėklos išaugintas medis beveik niekada neatkartos motininės obels vaisių skonio ir formos, tai skiepijant gaunamas identiškas veislės atitikmuo.
Geriausias metas skiepyti obelis
Skiepijimo sėkmę labiausiai lemia tinkamai parinktas laikas. Kiekvienas sezonas turi savo privalumų ir trūkumų, todėl svarbu suprasti, kada medis pasiruošęs priimti naują atžalą.
Pavasarinis skiepijimas
Pavasaris (kovo pabaiga – balandis, kai tik pradeda busti pumpurai) yra populiariausias metas obelų skiepijimui. Medis šiuo metu intensyviai pradeda cirkuliuoti sultis, todėl žievė lengviau atsiskiria nuo medienos, o atžala greičiau prigyja.
- Privalumas – aukštas prigijimo procentas.
- Tinka įvairūs skiepijimo būdai: į skilimą, po žieve, šoninis įskiepijimas.
Vasarinis skiepijimas (akiavimas)
Liepos–rugpjūčio mėnesiais atliekamas akiavimas (okuliacija) – kai vietoje šakelės naudojamas tik pumpuras su žieve. Šiuo metu žievė taip pat gerai atsiskiria, o pumpurai iki žiemos suspėja įsišaknyti.
- Dažniausiai naudojama jauniems poskiepiams.
- Privalumas – taupoma dauginamos veislės medžiaga, nes pakanka tik vieno pumpuro.
Rudeninis skiepijimas
Rudenį obelų skiepijimas dažniausiai nerekomenduojamas Lietuvos klimato sąlygomis, nes didelė rizika, kad skiepai nespės prigyti iki šalčių. Jei daroma, tai – rugsėjo pradžioje, tik šiltais metais ir tik eksperimentams.
Žieminis skiepijimas („stalo“ skiepijimas)
Žiemą, sausio–vasario mėnesiais, profesionalūs sodininkai taiko vadinamąjį „stalo skiepijimą“ – kai skiepijimas atliekamas šiltnamyje ar patalpoje, o pavasarį įsišaknijęs sodinukas persodinamas į lauką.
Klimato įtaka
Lietuvoje pavasarinis ir vasarinis skiepijimas yra patikimiausi. Pietų šalyse dažniau praktikuojamas rudens skiepijimas, tačiau mūsų sąlygomis jis rizikingas dėl ankstyvų šalnų.
Populiariausi skiepijimo būdai
Sodininkystėje yra daugybė skiepijimo metodų, tačiau obelims dažniausiai taikomi keli patikimiausi. Jie skiriasi pagal metų laiką ir poskiepio amžių, todėl svarbu pasirinkti tinkamą būdą pagal situaciją.
Skiepijimas į skilimą. Tai vienas paprasčiausių variantų, kurį dažniausiai renkuosi pavasarį. Nupjovus storesnę šaką ar kamieną, įpjoviu jį gilyn ir į tą skilimą įstatomas skiepelis su keliais pumpurais. Tinkamai apvyniojus, šis metodas beveik visada pasiteisina – todėl jis ypač tinka pradedantiesiems.
Skiepijimas po žieve. Šis būdas man pasiteisina, kai poskiepis storesnis nei atžala. Pavasarį žievė lengvai atsiskiria, todėl tereikia padaryti vertikalų pjūvį ir po ja įstatyti pasirinktą šakelę. Tokiu būdu galima prigydyti ne vieną, o kelis skiepus.
Akiavimas (okuliacija). Vasarą, liepos–rugpjūčio mėnesiais, dažniausiai taikomas akiavimas. Vietoje šakelės čia naudojamas tik vienas pumpuras. Tai ekonomiškas metodas, nes iš vieno ūglio galiu panaudoti net keliolika pumpurų. Visgi reikia daugiau kruopštumo – ne visiems pavyksta iš pirmo karto.
Šoninis įskiepijimas. Jauniems, ploniems poskiepiams patogus metodas yra šoninis įskiepijimas. Poskiepis įpjaunamas įstrižai, o į pjūvį įstatoma šakelė. Paprasta, bet reikia šiek tiek praktikos.
Reikalingi įrankiai ir sąlygos
Norint, kad obelų skiepijimas būtų sėkmingas, neužtenka vien tik tinkamo laiko ar teisingo būdo. Didelę reikšmę turi ir įrankiai, kuriuos naudosite, bei sąlygos, kuriomis dirbsite.
Skiepijimo peilis. Tai pagrindinis įrankis, be kurio skiepijimo darbai neįsivaizduojami. Peilis turi būti labai aštrus – tik taip galima atlikti švarius, lygius pjūvius. Buki pjūviai traumuoja audinius, o tokie skiepai prigyja sunkiau.
Sekatorius ir pjūklas. Jei skiepijate į storesnį kamieną ar šaką, prieš tai ją reikia nupjauti. Švarūs pjūviai svarbūs tam, kad vėliau žaizda užgytų greičiau.
Juostelės ar skiepijimo plėvelė. Skiepo vieta turi būti tvirtai apvyniota, kad neišdžiūtų ir nepatektų oro. Pastaruoju metu dažniausiai naudoju specialias biologiškai suyrančias juosteles – jos suyra pačios, todėl nereikia rūpintis, kada nuimti.
Sodo tepalas ar vaškinė pasta. Juos rekomenduoju naudoti didesniems pjūviams užtepti. Tai apsaugo nuo drėgmės praradimo ir infekcijų.
Higiena. Viena iš dažniausiai daromų klaidų – nedezinfekuoti įrankiai. Skiepijant nešvariu peiliu galima pernešti bakterijas ar grybelines ligas. Prieš pradedant darbus, visada dezinfekuoju peilį spiritu.
Oro sąlygos. Skiepijimui svarbi rami diena – be lietaus ir stipraus vėjo. Geriausia rinktis debesuotą, bet ne šaltą orą. Jei per karšta, skiepas gali išdžiūti, jei per drėgna – pradeda pūti.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Net ir patyrusiems sodininkams ne visada pavyksta, kad skiepai prigytų šimtaprocentiniu tikslumu. Vis dėlto daugelį nesėkmių lemia tos pačios, pasikartojančios klaidos.
Netinkamai parinktas laikas.
Skiepijimas atliekamas per anksti pavasarį, kai dar nestiprėjo sulų tekėjimas, arba per vėlai vasarą, kai medis pradeda ruoštis ramybės periodui. Tokiu atveju atžala paprasčiausiai neprigyja. Sprendimas – stebėti gamtą, o ne kalendorių: pumpurai turi būti jau šiek tiek patinę, žievė lengvai atsiskirti.
Nešvarūs ar bukai įrankiai.
Tai viena pavojingiausių klaidų. Bukas peilis suplėšo audinius, o nešvarus – perneša ligas. Rezultatas – žaizdos pūva, skiepai nudžiūsta. Patirtis rodo, kad visada geriau sugaišti papildomas 5 minutes įrankiams dezinfekuoti, nei prarasti visą sezoną.
Per stora arba per plona atžala.
Skiepelis turi atitikti poskiepį – kuo artimesnis storis, tuo didesnė sėkmės tikimybė. Jei į skilimą įstatomas per plonas ūglis, jis negauna pakankamai sulčių. Jei per storas – neužtikrinamas glaudus audinių kontaktas.
Netinkamas apvyniojimas.
Kartais sodininkai apvynioja per laisvai, todėl skiepas išdžiūsta. Kiti – per stipriai, ir ūglis tiesiog užspaudžiamas. Geriausia, kai apvyniojimas yra tvirtas, bet nepažeidžiantis audinių.
Per anksti nuimta juostelė.
Dalis skiepų nudžiūsta tik todėl, kad juostelė nuimama per greitai – dar nespėjus pilnai suaugti. Jei naudojama biologiškai suyranti juostelė, ši problema išsprendžiama natūraliai.
Skiepijimas netinkamomis sąlygomis.
Lietingą, šaltą ar vėjuotą dieną atliktas darbas dažniausiai nepavyksta. Skiepui reikia stabilumo ir apsaugos nuo drėgmės pertekliaus.
Apibendrinimas – ką prisiminti sodininkui
Obelų skiepijimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sudėtingas, tačiau laikantis kelių pagrindinių taisyklių, jis tampa visai paprastu ir maloniu darbu. Svarbiausia – suprasti, kodėl ir kada skiepijama, pasirinkti tinkamą metodą bei užtikrinti, kad skiepo vieta būtų apsaugota ir prižiūrima.
Ką visada verta prisiminti:
- Geriausias metas obelų skiepijimui – pavasaris ir vasara.
- Skiepelio ir poskiepio storis turi būti kuo panašesnis.
- Aštrūs ir švarūs įrankiai – sėkmės garantas.
- Skiepą reikia apsaugoti nuo išdžiūvimo ir infekcijų.
- Kantrybė – net ir tinkamai atlikus darbą, ne visi skiepai prigyja.
Patirtis rodo, kad sodininkai, kurie reguliariai skiepija obelis, ne tik išsaugo mėgstamas veisles, bet ir džiaugiasi įvairesniu derliumi mažesniame plote. Tai darbas, kuris sujungia tradiciją, mokslą ir kūrybiškumą.
