Kai pirmą kartą pasodinau bijūnus prie savo namų pietinėje pusėje, buvau įsitikinęs, kad jų vienų visiškai pakaks. Ir tikrai – kol jie žydi, vaizdas kvapą gniaužiantis: pūsti, kvapnūs, tarsi iš akvarelės paveikslo. Bet vos žiedai nubyrėdavo, likdavo tik tušti, gana pliki krūmai. Gėlynas iš pompastiškos šventės per porą dienų virsdavo paprasta žalia mase.
Tada pradėjau ieškoti, ką sodinti šalia bijūnų, kad jie atrodytų gerai ne tik tada, kai žydi. Norėjosi ir spalvų dermės, ir faktūrų kontrasto, ir sezoniškumo išplėtimo. Su laiku išbandžiau daugybę derinių – kai kurie visiškai nepasiteisino, o kiti tapo tokiais sėkmingais, kad kartoju juos kiekvienais metais.
Šiandien pasidalinsiu, kaip išsirinkti geriausius kaimynus bijūnams, kokie augalai tikrai dera, o kokių verta vengti, ir kokios klaidos gali pakenkti net gražiausiems deriniams.
Kaip išsirinkti kaimynus bijūnams?
Renkantis augalus prie bijūnų, man visada svarbiausi keli dalykai: kad jie netrukdytų, papildytų, o ne konkuruotų, ir kad žydėtų tada, kai bijūnai ilsisi. Nuo to ir pradedu – ne nuo grožio, o nuo praktikos.
Aukštis. Bijūnai auga apie 60–90 cm aukščio, tad greta norisi arba žemesnių augalų priekyje, arba aukštesnių fone, bet tokių, kurie neužgožia.
Žydėjimo laikas. Kad būtų nenutrūkstamas žiedų srautas, reikia kaimynų, kurie pradeda žydėti vėliau nei bijūnai arba žydi ilgiau. Pavasarį – svogūninės, vasaros vidury – flioksai ar šalavijai.
Faktūra ir lapija. Bijūnai turi gana didelius lapus ir masyvius žiedus, tad gerai veikia augalai su smulkesne, švelnesne tekstūra – katžolės, šalavijai, net smulkialapės dekoratyvinės žolės.
Dirvožemio ir šviesos poreikiai. Bijūnai mėgsta derlingą, laidų, bet ne šlapią dirvožemį, saulėtą ar pusiau saulėtą vietą. Todėl renkuosi augalus, kurie mėgsta tas pačias sąlygas – kad nereikėtų daryti kompromisų.
Šaknų agresyvumas. Bijūnai nemėgsta, kai kiti augalai lipa jiems ant galvos – tiek virš žemės, tiek po ja. Todėl stengiuosi vengti augalų su plintančiais šakniastiebiais, kurie gali slopinti bijūno augimą.
Ką verta sodinti šalia bijūnų – konkretūs augalų tipai ir pavyzdžiai
1. Daugiametės žydinčios gėlės
Šios gėlės man tapo pagrindiniu pasirinkimu, kai norėjau pratęsti žydėjimo sezoną. Bijūnai žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, o dauguma šių gėlių pradeda žydėti būtent tada, kai bijūnai baigia.
Katžolės (Nepeta) – viena geriausių palydovių. Jos švelniai melsvi žiedai kontrastuoja su bijūnų apvalumu, o žydėjimas tęsiasi iki rudens. Be to, jų lapija išlieka dekoratyvi net be žiedų.
Šalavijai (Salvia nemorosa) – tinka tiems, kas mėgsta tvarkingą gėlyną. Jie auga stulpeliu, o jų mėlyna ar violetinė spalva išryškina šviesius bijūnų atspalvius.
Flioksai (Phlox paniculata) – šiek tiek aukštesni, vasaros viduryje žydintys augalai, kurie suteikia vertikalumo ir masės, kai bijūnai jau peržydi.
Ramunės, kraujažolės, ežiuolės – tinka natūralistiniam gėlynui. Jų laisvas žydėjimas suteikia foną bijūnams be per didelės konkurencijos.
2. Dekoratyvinės žolės
Nors bijūnai iš prigimties yra labai „statūs“ ir puošnūs, jų kaimynystėje norisi šiek tiek gyvumo. Čia labai pasiteisina žolės – jos suteikia judesio, struktūros ir sezoniškumo.
Miskantai – gerai atrodo kaip fonas. Ypač veislės, kurios vėliau tampa gelsvos ar raudonai rudos – jos atgaivina gėlyną rudenį, kai bijūnai jau nunykę.
Šluotsmilgės (Deschampsia) – lengvos, permatomos žolės, kurios suteikia tekstūrinį kontrastą be didelio kiekio lapijos.
Eraičinai – ypač melsvalapės veislės sukuria puikų spalvinį perėjimą nuo sodriai žalių bijūnų lapų prie švelnių pilkšvų tonų.
3. Svogūniniai pavasariniai augalai
Pavasarį, kol bijūnai dar tik kyla iš žemės, lysvė atrodo gana tuščia. Tam puikiai tinka svogūninės gėlės, kurios žydi labai anksti ir baigia žydėti iki kol bijūnai įsibėgėja.
Tulpės – renkuosi trumpesnes, botanines ar vidutinio aukščio veisles, kurios netrukdo bijūnų stiebams.
Narcizai – gerai dera su rausvais ar kreminiais bijūnais. Taip pat puikiai maskuoja ankstyvą sezoną.
Žydrės, scylės, krokai – smulkūs pavasario akcentai, kurie „užpildo tuštumą“ gėlyne.
Po žydėjimo jų lapus galima nukirpti arba leisti ramiai sunykti – jie netrukdo bijūnams, jei pasodinti tarp jų stiebų.
4. Augalai su kontrastinga lapija
Kartais užtenka ne žiedų, o formos. Bijūnai turi gana stambią, kietą lapiją, tad gerai veikia augalai su minkštesniais, banguotais ar spalvingais lapais.
Melsvės (Hosta) – ypač mėgstu derinti su baltai arba rožiniais bijūnais. Tamsi melsvių lapija sustiprina žiedų šviesą.
Heucher‘os (Heuchera) – jų purpuriniai ar sidabriniai lapai kontrastuoja ne tik spalviškai, bet ir faktūriškai. Jos užima mažai vietos ir puikiai maskuoja dirvą po bijūnais.
Paparčiai – šiek tiek laukinio efekto. Ypač gerai veikia pavėsingose vietose, kai bijūnai auga ne pačioje saulėkaitoje.
5. Rožės ir dekoratyviniai krūmai
Bijūnai gerai dera su kitais stipriais žydinčiais akcentais – tik svarbu neprisodinti jų per arti.
Krūminės rožės – geras fonas arba užnugaris bijūnams. Žydi ilgai, o kai kurios veislės net pakartotinai, todėl padeda palaikyti žiedų bangą.
Forsitijos, lanksvos, sedulos – gali būti dekoratyvūs rėmai arba žiemos akcentai.
Levandos – kontrastinga forma ir aromatas, bet reikia atidumo su dirvos sąlygomis – levandos mėgsta sausesnę žemę nei bijūnai.
Asmeninė patirtis ir patarimai
Iš pradžių bandžiau komponuoti bijūnus tik su kitomis žydinčiomis gėlėmis. Atrodė logiška – juk jei žydi, tai gražu. Bet greitai pastebėjau, kad vien tik žiedais grįstas gėlynas tampa chaotiškas: vieni pražysta per anksti, kiti – per vėlai, o žydėjimo tarpuose atsiranda tuštumos. Tada supratau, kad tekstūra ir lapija yra lygiai tokie pat svarbūs kaip ir spalvos.
Geriausiai man pasiteisino tokie deriniai:
Bijūnai + katžolės + šalavijai
Šitas trio visada atrodo elegantiškai. Bijūnai duoda formą ir masę, katžolės sukuria mėlyną „rūką“ apačioje, o šalavijai išlaiko spalvinę dermę ilgą laiką. Be to, šie augalai reikalauja minimalios priežiūros – vos viena kita genėjimo sesija per sezoną.
Bijūnai + melsvės + paparčiai
Kai bijūnai auga daliniame pavėsyje, šis derinys kuria ramų, klasikinį vaizdą. Žiedai tampa pagrindiniu akcentu, o fone visada išlieka lapų žaismas. Paparčiai suteikia laukinės gamtos pojūtį, o melsvės „užpildo“ žemę.
Bijūnai + flioksai + žolės
Tai variantas vėlesniam sezonui. Bijūnai pražysta pirmieji, po jų – flioksai, o rudenį visą vaizdą palaiko dekoratyvinės žolės. Šis derinys gerai veikia ir spalviškai, ir kalendoriniu ritmu – gėlynas išlieka gyvas iki pat šalnų.
Ko vengiu:
Nepasitvirtino deriniai su vilkdalgiais. Jie per daug konkuruoja dėl vietos, o jų šaknys kartais net pakelia bijūnų šaknis į paviršių. Taip pat vengiu plintančių šliaužiančių augalų, pavyzdžiui, kraujažolių veislių, kurios netikėtai ima dominuoti.
Dar viena svarbi detalė – tankumas. Bijūnai mėgsta orą aplink save. Esu pastebėjęs, kad per arti pasodinti kaimynai slopina ne tik lapų vystymąsi, bet ir žiedų kiekį. Todėl palieku bent 40–50 cm tarpą iki artimiausio augalo.
Ką geriau nesodinti šalia bijūnų?
Plintantys šakniastiebiais augalai
Vilkdalgiai, mėtos, kraujažolės (kai kurios veislės) – tai augalai, kurie labai sparčiai plečiasi po žeme. Jų šaknys ne tik išstumia bijūnų šaknis į paviršių, bet ir atima maisto medžiagas. Patyriau tai su violetiniais vilkdalgiais: jie atrodė puikiai gegužę, bet po kelių metų bijūnai aplink juos pradėjo silpti, o žiedų sumažėjo perpus.
Labai šešėlį mėgstantys augalai
Bruneros, plautės, epimedžiai – nors gražūs ir tekstūriškai kontrastingi, šie augalai dažnai nori daugiau drėgmės ir pavėsio, nei gali gauti greta bijūnų. Galiausiai jie arba nyksta, arba bijūnai juos nustelbia.
Spalviškai nederančios gėlės
Kai bijūnai žydi, jų spalva būna labai intensyvi – nuo baltos iki gilios bordo. Jei šalia pasodinti augalai, kurių spalvos smarkiai „muša“, gėlynas tampa chaotiškas. Pavyzdžiui, oranžinės ar ryškiai geltonos gėlės, tokios kaip medetkos ar ugniažolės, dažnai tiesiog nesuderinamos su bijūnų tonais.
Agresyviai augantys vienmečiai
Tagetės, žemaūgės saulėgrąžos, nasturtos – jei jos pasėjamos per arti, greitai ima plėstis ir gali užgožti bijūnų pagrindą. Be to, kai kurie jų kvapai ir išskiriamos medžiagos gali trukdyti šaknų zonos pusiausvyrai.
Derinių idėjos pagal sodo stilių
Romantiškas (angliškas) stilius
Šis stilius man pats artimiausias, nes pagrindinis jo bruožas – gausūs žiedai, švelnios spalvos, truputį netvarkingas, bet harmoningas išdėstymas. Čia bijūnai puikiai dera su:
- Flioksais – jų ilgas žydėjimas tęsia spalvinį efektą po bijūnų sezono
- Rožėmis – ypač krūminėmis, švelnių atspalvių
- Šalavijais – kontrastui ir ritmui
- Katžolėmis ir ramunėmis – natūralumo ir „laukiškumo“ pojūčiui
Tai gėlynas, kuris kviečia vaikščioti basomis, užuosti kvapus ir nesistengti visko suvaldyti – tegul kiekvienas augalas turi savo erdvę, bet dera visumoje.
Modernus, struktūruotas stilius
Kai kuriuose projektuose norėjosi aiškumo, linijų, formų. Čia bijūnai tampa tarsi „pūkuotais akcentais“ griežtoje aplinkoje. Puikiai veikia deriniai:
- Bijūnai + dekoratyvinės žolės (šluotsmilgės, eraičinai) – griežtas siluetas + minkšti žiedai
- Bijūnai + melsvės arba heucher‘os – spalvinių blokų žaismas
- Minimalūs spalviniai deriniai – tik balta ir žalia, arba rožinė ir pilka
Moderniame gėlyne svarbu palikti vietos „kvėpavimui“ – neperkrauti. Bijūnai čia – ne masė, o tiksliai įkomponuotas akcentas.
Kaimiškas, natūralistinis stilius
Šis stilius labiausiai tinka tiems, kurie nori, kad gėlynas atrodytų tarsi savaime išaugęs. Aš čia renkuosi:
- Ramunes, kraujažoles, levandas – jos atrodo lyg pačios ten atsiradusios
- Alyvines ar rausvas ežiuoles – ilgaamžiškos, atsparios ir spalviškai dera su bijūnais
- Saldžiasvoriai, sidabražolės, moliūgai šone – gėlynui duoda gyvenimo, judesio ir net šiek tiek valgomosios naudos
Svarbiausia – leisti gėlynui keistis, stebėti, kas su kuo draugauja. Bijūnai čia tampa viena iš „senbuvių“, o ne dominuojančia žvaigžde.
Kada sodinti kaimynus?
Bijūnų šaknų ypatumai
Bijūnai turi storas, giliai įsišaknijusias šaknis, kurios nemėgsta trikdymo. Kai augalas įsitvirtina, jis gali augti toje pačioje vietoje 10–20 metų ar ilgiau. Todėl, planuojant jų kaimynus, būtina atsižvelgti į jų šaknų sistemą – nesodinti per arti, nejudinti žemės aplink bijūno šaknų rutulį ir vengti intensyvaus kasimo iš karto po žydėjimo ar rudeniop.
Aš laikau saugia zona apie 40–50 cm spindulį aplink bijūno pagrindą – ten leidžiu jam augti laisvai.
Kada geriausia sodinti kaimyninius augalus?
Pavasaris (balandžio pabaiga – gegužės pradžia)
Idealiausias laikas daugeliui daugiamečių kaimynų – šalavijų, katžolių, heucherų. Tada bijūnai tik pradeda stiebtis, jų šaknys mažiau jautrios, o aš dar galiu matyti tikslią erdvę, kur liks vietos tarp jų.
Ruduo (rugsėjis – spalis)
Kai bijūnai jau pradeda gelsti, galima sodinti svogūninius augalus – tulpes, narcizus – tarp jų stiebų. Tokie augalai sudygsta anksti pavasarį, pražysta, o iki bijūnų sezono lapai jau nudžiūsta.
Vasara – tik atsargiai
Sodinimą sezono metu rekomenduoju tik konteineriniuose augaluose ir labai atsargiai – tik paviršiuje, nedarant žalos bijūno šaknims. Taip pavyko įterpti šalavijų kuokštą birželį – bet tik ten, kur žinojau, kad bijūno šaknys giliau.
Priežiūra po pasodinimo
Pasodinus naują augalą šalia bijūno, svarbu:
- Mulčiuoti – saugoti drėgmę ir palaikyti dirvožemio tolygumą.
- Laistyti atsargiai – vengti permirkimo, bijūnai nemėgsta stovinčio vandens.
- Stebėti augimą – pirmą sezoną nauji kaimynai turi „prisijaukinti“ vietą ir neturėtų augti agresyviai.
