Geriausios abrikosų veislės Lietuvos sodams

Abrikosai Lietuvoje ilgą laiką buvo laikomi egzotiškais ir sunkiai prisitaikančiais vaismedžiais. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius selekcininkai išvystė veisles, galinčias atlaikyti šaltesnes žiemas, pavasarines šalnas ir nepastovias mūsų klimato sąlygas. Dirbdama su sodininkais matau, kad didžiausia abrikosų sėkmės paslaptis yra ne trąšos ar sodinimo technika, o teisingai pasirinkta veislė, tinkanti būtent Lietuvos klimatui.

Abrikosų veislių parinkimo kriterijai

Abrikosai Lietuvoje dera tik tuomet, kai veislė pritaikyta mūsų klimatui. Šis augalas iš prigimties kilęs iš šiltesnių regionų, todėl net ir nedideli skirtumai — pavasarinės šalnos, drėgmės perteklius ar vėsesnės vasaros — gali turėti tiesioginės įtakos derliui. Rinkdamasi veislę visuomet vertinu keturis veiksnius: atsparumą šalčiui, žydėjimo laiką, derliaus stabilumą ir savidulkiškumą.

Pirmasis kriterijus — atsparumas šalčiui. Nors abrikosų medžiai gali atlaikyti maždaug –25 °C, tačiau žiedai dažniausiai nukenčia žymiai anksčiau. Todėl Lietuvos sąlygoms tinkamesnės tik tos veislės, kurių žydėjimas vėlyvesnis, o pumpurai — atsparesni pavasarinėms šalnoms. Žemumose ar šiaurinėje Lietuvos dalyje tai tampa kritiniu veiksniu.

Kitas svarbus aspektas — derliaus stabilumas. Kai kurios veislės gali puikiai derėti vienais metais ir visiškai neduoti derliaus kitais. Tai daugiausia lemia jautrumas klimato svyravimams. Lietuvos sąlygoms tinkamiausios tos veislės, kurių derėjimo ciklas tolygesnis ir mažiau priklausomas nuo vieno sezono kaprizų.

Taip pat būtina įvertinti apdulkinimą. Dalis abrikosų veislių yra savidulkės, tačiau kitos duoda derlių tik turėdamos tinkamą partnerį. Sodams, kuriuose vietos mažiau, savidulkės veislės pasižymi žymiai didesniu patikimumu.

Galiausiai svarbu atkreipti dėmesį į ankstyvumą. Ankstyvos veislės noksta dar liepos pradžioje, todėl spėja subrandinti vaisius net ir vėsesniais metais. Vėlyvos veislės gali būti labai skanios, tačiau Lietuvos klimato zonose dažnai nespėja pasiekti pilno aromato ar cukraus kiekio.

Rekomenduojamos abrikosų veislės Lietuvos sąlygoms

Dirbdama su sodininkais visoje Lietuvoje pastebiu aiškią tendenciją: derlingiausi ir patikimiausi abrikosai yra tie, kurie sukurti šaltesniam klimatui arba pasižymi vėlyvesniu žydėjimu. Toliau pristatau veisles, kurios per daugelį metų pasiteisino mūsų sąlygomis — nuo patikimiausių iki reiklesnių, bet itin skanių.

„Harglow“ laikoma viena patikimiausių veislių Lietuvos sodams. Ji atspari tiek žiemos šalčiui, tiek pavasarinėms šalnoms, o žydi vėliau nei dauguma kitų abrikosų. Vaisiai vidutinio dydžio, oranžiniai, maloniai saldžiarūgščiai. Šią veislę dažnai rekomenduoju pradedantiems sodininkams, nes ji dera gana stabiliai net ir kaprizingesniais sezonais.

„Harcot“ skirta tiems, kurie nori didesnių, itin sultingų vaisių. Jos vaisiai ryškiai oranžiniai, su gera aromatine struktūra, tačiau veislė kiek jautresnė šalnoms. Geriausiai tinka šiltesniems, sausesniems Lietuvos regionams arba sodams, kur vieta apsaugota nuo vėjo.

„Polonij“ — lenkiška veislė, puikiai prisitaikiusi prie mūsų klimato. Ji žydi gana vėlai, todėl rečiau nukenčia nuo pavasario šalnų. Vaisiai saldūs, vidutinio dydžio, tvirtesnės odelės, todėl tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek konservavimui. Medis auga vidutinio stiprumo, lengvai prižiūrimas.

„Kievskij Obyčnyj“ yra viena atspariausių veislių, dažnai rekomenduojama šiaurinei Lietuvai. Nors vaisiai nėra patys didžiausi, veislė pasižymi išskirtiniu ištvermingumu. Derėjimas stabilus, medis greitai atsigauna po šaltesnių žiemų, todėl tinkamas ir mažiau patyrusiems sodininkams.

„Goldrich“ vertinamas dėl įspūdingai didelių, vienodų ir labai sultingų vaisių. Tai veislė, kuri reikalauja daugiau šilumos ir apsaugotos vietos. Jei pasirinkta tinkama vieta, „Goldrich“ gali duoti vieną iš saldžiausių derlių, tačiau ne kiekviename sode ši veislė atsiskleidžia pilnai.

Galiausiai galima paminėti patikimas hibridines veisles, kurios sukurtos specialiai šaltesniems regionams. Jos dažnai turi didesnį atsparumą ligoms, o jų žiediniai pumpurai — stabilesni. Tokios veislės itin tinkamos sodams, kuriuose pavasarinės šalnos kartojasi kasmet.

Atspariausios abrikosų veislės šalčiui ir ligoms

Lietuvos klimatas abrikosams yra iššūkis, todėl svarbu rinktis veisles, kurios gerai atlaiko tiek žiemos šalčius, tiek pavasarines šalnas. Iš visų variantų patikimiausia išlieka „Harglow“ — ji žydi vėliau, todėl rečiau nukenčia pavasarį, o medis išsiskiria tvirta sveikata ir gebėjimu derėti net permainingais metais.

Kita patikima veislė — „Polonij“. Ji gerai toleruoja drėgmę ir yra mažiau jautri grybinėms ligoms, todėl tinka tiems sodams, kuriuose pavasariai būna šlapesni. Derėjimas stabilus, o žiediniai pumpurai atlaiko šaltesnes naktis.

Šaltesniems regionams ypač tinka „Kievskij Obyčnyj“. Tai viena ištvermingiausių veislių, gebanti išlaikyti žiedus net po netikėto temperatūros kritimo. Nors vaisiai mažesni, ši veislė apdovanoja patikimumu kasmet.

Taip pat galima išskirti „Dzikowska“, kuri gerai prisitaiko prie įvairių dirvožemių ir toleruoja permainingas žiemos sąlygas. Medis auga tvirtas ir rečiau serga.

Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai atspari veislė derinama su tinkamu poskiepiu ir gera vieta sode: saulėta, neužmirkstanti, apsaugota nuo šiaurės vėjų.

Abrikosų veislių derėjimo laikas ir skonis

Abrikosų derėjimo laikas Lietuvoje labai priklauso nuo veislės ankstyvumo ir vasaros šilumos. Ankstyvosios veislės paprastai noksta jau liepos pradžioje, todėl spėja subrandinti vaisius net vėsesniais metais. Tarp jų galima išskirti „Harglow“ ir „Polonij“ — jos duoda saldžius, kvapnius vaisius, kurie sunoksta tolygiai ir retai lieka kieti.

Vidutinio ankstyvumo veislės, tokios kaip „Harcot“, paprastai noksta liepos viduryje. Jų vaisiai būna didesni, ryškesnės spalvos ir labai aromatingi. Šioms veislėms svarbu suteikti pakankamai saulės — jos geriausiai atsiskleidžia tik šiltesnėse, atviresnėse vietose.

Vėlyvesnės veislės, pavyzdžiui, „Goldrich“, dažnai pasižymi ypač dydžiu ir saldumu, tačiau jų derėjimas priklauso nuo vasaros šilumos. Jei šilumos sumų nepakanka, uogos gali likti mažiau aromatingos, todėl šios veislės labiau tinka pietinei ar vidurio Lietuvai.

Skoniui įtakos turi ir veislės odelės struktūra: kai kurios veislės turi tvirtesnę odelę, todėl tinka konservavimui ir transportavimui, o minkštesnės — saldesnės ir idealiai tinka šviežiam vartojimui. Bendra taisyklė paprasta: kuo daugiau saulės gauna medis, tuo saldesni vaisiai ir tuo ryškesnis jų aromatas.

Sodinti abrikosus: vieta, dirva ir kas svarbu

Abrikosai yra šilumamėgiai medžiai, todėl tinkama sodinimo vieta dažnai lemia, ar jie apskritai derės. Svarbiausia sąlyga — kuo daugiau tiesioginės saulės. Abrikosai prasčiausiai auga pusiau pavėsyje, nes trūkstant šviesos vaisiai būna rūgštesni, menkiau noksta, o pats medis lėčiau bręsta. Geriausia rinktis šlaitą arba vietą, kur saulė pasiekia visą dieną.

Ne mažiau svarbu vengti žemumų, kur kaupiasi šaltas oras. Pavasarinės šalnos abrikosams — jautriausias momentas. Net trumpalaikis temperatūros kritimas gali pažeisti žiedus, todėl sodinti reikėtų aukštesnėje, gerai vėdinamoje, bet ne vėjuotoje vietoje. Šiaurės ar rytų vėjai stipriai išsausina pumpurus, tad priedanga nuo jų — didelis privalumas.

Dirva turi būti puri ir gerai drenuota. Abrikosai netoleruoja užmirkimo, todėl molingoms dirvoms būtina pridėti smėlio, žvyro arba įrengti drenažą. Geriausiai tinka lengvas priemolis, kurio pH svyruoja tarp 6,5 ir 7,5. Šiek tiek kalkingos dirvos taip pat tinkamos, nes abrikosai gerai pasisavina kalcį.

Jeigu dirva smėlinga, būtina praturtinti ją organika — kompostu ar humusu. Smėlis per greitai išgarina drėgmę, o abrikosų šaknims būtinas stabilus drėgmės režimas, kad medis galėtų formuoti žiedinius pumpurus.

Sodinimo metu verta įvertinti ir atstumus. Abrikosai dažnai auga į plotį ir gali pasiekti 4–6 metrų skersmenį, todėl tarp medžių reikia palikti pakankamai erdvės. Tai svarbu ir derėjimui: tankiai susodinti medžiai gauna mažiau šviesos, o vaisiai būna smulkesni.

Trumpai tariant, geriausia abrikosams parinkti šiltą, saulėtą, nuo vėjo apsaugotą vietą ir laidžią dirvą. Tokios sąlygos leidžia net ir jautresnėms veislėms sėkmingai augti Lietuvos soduose.

Dažniausios abrikosų augimo ir derliaus problemos

Abrikosai Lietuvoje susiduria su keliomis tipiškomis problemomis, kurios dažniausiai susijusios su klimato svyravimais ir dirvos sąlygomis. Viena dažniausių bėdų — pavasarinės šalnos. Abrikosai žydi anksti, todėl net -1 °C gali pažeisti žiedus ir lemti prastą derlių. Šios problemos išvengsite sodindami medį šiltesnėje, aukštesnėje vietoje ir rinkdamiesi veisles, žydinčias vėliau.

Kita problema — užmirkimas. Abrikosų šaknys labai jautrios pertekliniam vandeniui, todėl molingos, sunkios dirvos dažnai sukelia šaknų puvinį, silpną augimą ir rudavimą. Jei dirva nepakankamai sausa, reikalingas drenažas arba dirvos pagerinimas smėliu ir organika.

Abrikosai taip pat linkę į vaisių skilinėjimą, ypač jei po sausros seka gausus lietus. Staigūs drėgmės pokyčiai sukelia odelės trūkimą, todėl svarbu palaikyti tolygią dirvos drėgmę ir naudoti mulčą, stabilizuojantį drėgmę.

Grybinės ligos, tokios kaip moniliozė, gali pažeisti žiedus ir jaunus ūglius po drėgno pavasario. Pažeistos šakelės pradeda vysti, o žiedai atrodo tarsi apdegę. Prevencija — praretinta laja, saikingas tręšimas ir profilaktiniai purškimai variu ankstyvą pavasarį bei rudenį.

Dar viena dažna priežastis — pertręšimas azotu. Abrikosai jautriai reaguoja į per didelį azoto kiekį: medis greitai leidžia minkštus ūglius, kurie žiemą iššąla, o derlius sumažėja. Todėl tręšti reikėtų saikingai, labiau orientuojantis į organiką ir kalio turinčias trąšas.

Jei medis blogai dera, gali būti, kad jam trūksta apdulkintojų. Ne visos veislės yra savidulkės, todėl vieno medžio sode gali nepakakti. Šalia pasodintos 2–3 suderinamos veislės ženkliai pagerina derėjimo stabilumą.

Privalumai ir trūkumai

Abrikosų darbų kalendorius

Dažniausiai užduodami klausimai