Bijūnai – tikra lietuviško sodo klasika. Jie puošia kiemus ne tik kvapniais ir prabangiais žiedais, bet ir ilgaamžiškumu – vienoje vietoje gali augti net kelis dešimtmečius. Tačiau ateina metas, kai juos vis tiek tenka persodinti: krūmas perauga, pradeda menkiau žydėti, o kartais paprasčiausiai reikia pakeisti vietą gėlyne.
Per savo patirtį sodinant ir prižiūrint bijūnus pastebėjau, kad ruduo yra pats palankiausias metas tokiems darbams. Būtent tada augalas jau užbaigia vegetaciją, o jo šaknys turi pakankamai laiko įsitvirtinti iki šalčių. Kitaip tariant – tai idealus momentas suteikti bijūnui naują pradžią.
| Bijūno savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Paeonia lactiflora |
| Augimo trukmė vienoje vietoje | 20–30 metų |
| Atsparumas šalčiui | Labai geras, atlaiko net -30°C |
| Krūmo dydis | 0,8–1,2 m aukščio, iki 1 m pločio |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, puri, neužmirkstanti |
| Persodinimo dažnumas | Kas 10–15 metų, jei prastėja žydėjimas |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo metas | Gegužės pabaiga – birželio vidurys |
| Žiedų dydis | Dideli, 10–20 cm skersmens |
| Žiedų spalvos | Nuo baltos iki tamsiai raudonos, yra dviejų spalvų veislių |
| Kvapas | Malonus, intensyvus |
| Žydėjimo trukmė | 2–3 savaitės, priklausomai nuo veislės ir oro sąlygų |
Kodėl persodinti rudenį?
Iš savo patirties galiu pasakyti – jei noriu, kad bijūnas prigytų be didelio streso ir kitąmet man padėkotų gražiais lapais (o gal net ir keliais žiedais), rinkčiausi tik rudenį. Kodėl? Pirmiausia, rudenį augalas natūraliai pereina į ramybės būseną – lapai pradeda gelsti, vegetacija sulėtėja. Tai reiškia, kad persodinimas jam nėra toks didelis smūgis kaip pavasarį, kai jis dar tik pradeda kilti į viršų.
Kitas privalumas – rudens dirva išlieka šilta, bet oras jau nebekarštas. Šaknys turi pakankamai laiko įsišaknyti iki pirmųjų šalnų. Aš savo sode pastebėjau, kad rudenį persodinti bijūnai pavasarį atrodo gerokai stipresni už tuos, kuriuos bandžiau kelti ankstyvą pavasarį. Tiesiog matosi, kad jie jau pasiruošę naujam sezonui.
Dar vienas svarbus momentas – pavasarinis persodinimas dažnai atitolina žydėjimą. Ne kartą girdėjau iš kitų sodininkų, kad pavasarį perkelti bijūnai gali nežydėti net dvejus metus, nes visas jėgas skiria šaknims. Tuo tarpu rudens darbai leidžia augalui atsigauti ir dažnai jis žydi jau po metų.
Trumpai tariant, ruduo yra pats saugiausias ir patikimiausias metas persodinti. Net ir garsus prancūzų selekcininkas Victor Lemoine, garsėjęs bijūnų veislėmis, yra sakęs:
„Rudenį duok bijūnui naują vietą – pavasarį jis tau duos naują gyvenimą.“
Kada tiksliai persodinti?
Nors ruduo pats tinkamiausias metas, bet labai svarbu nepavėluoti ir nepaskubėti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pats geriausias laikas persodinti bijūnus yra rugpjūčio pabaiga – rugsėjo vidurys. Kodėl būtent šis tarpsnis? Tuomet augalas jau baigia vegetaciją, bet žemė dar pakankamai šilta, kad naujos šaknys spėtų įsitvirtinti.
Jeigu pasodinsite per anksti, augalas gali pradėti leisti naujus ūglius, kurie nespės sustiprėti prieš šalnas. Jei pavėluosite – spalio pabaigoje ar lapkritį – rizikuosite, kad šaknys nespės įsitvirtinti, o pumpurai bus pažeisti šalčio. Teko kartą bandyti spalio gale, kai užėjo ankstyvas šaltis – rezultatas buvo liūdnas: augalas kitąmet atrodė silpnas ir žydėti nebenorėjo.
Sodininkų tarpe yra toks nerašytas patarimas: „Kai bijūno lapai pradeda gelsti, bet dar nenudžiūvę – metas kasti.“ Aš šio principo laikausi jau daugelį metų ir jis manęs nė karto nenuvylė.
Beje, jei gyvenate šaltesniame Lietuvos regione, tarkim Aukštaitijoje ar Dzūkijoje, vertėtų dar labiau nepavėluoti – persodinti rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje. O pajūrio zonoje ar šiltesnėse vietovėse dar galima spėti iki rugsėjo pabaigos.
Kaip teisingai persodinti bijūnus?
Persodinti bijūną nėra taip sudėtinga, kaip kartais atrodo, bet yra kelios taisyklės, kurias būtina išlaikyti. Jei jų nesilaikysim, rizikuojame, kad augalas ilgai nekvėpčios ar net nesugebės prigyti. Štai mano patikrintas metodas:
1. Krūmo iškasimas
Pirmiausia reikia atsargiai atkasti krūmą. Niekada nekasu arti stiebo – pradėnu bent 25–30 cm atstumu aplinkui. Šaknys dažniausiai gana ilgos, todėl stengiuosi iškelti visą gumbą. Jei šaknis šiek tiek pažeidžiu, nepergyvenu – svarbu, kad pumpurai liktų sveiki.
2. Šaknų padalijimas
Iškastą kerą apžiūriu. Jei jis labai senas ir didelis, padalinu į kelias dalis. Geriausias variantas – kai viena dalis turi 3–5 pumpurus ir stiprias šaknis. Daliju su aštriu peiliu arba kastuvu, o žaizdas pabarsčiau medžio pelenais – tai natūrali dezinfekcija.
3. Naujos vietos paruošimas
Bijūnai mėgsta saulėtą vietą ir purią, derlingą žemę. Jei vieta pavėsyje – žiedai bus menkesni. Duobę darau gilią, apie 40–50 cm, ir užpildau derlingu mišiniu: kompostas + daržo žemė + truputis smėlio.
4. Pasodinimas
Čia svarbiausia taisyklė – pumpurus reikia sodinti sekliai. Jie turi būti vos 3–5 cm po žeme. Jei užbersite giliau, bijūnas gali nekvėpti kelis metus. Teko kartą iš smalsumo sodinti giliau – deja, krūmas „užmigo“ trims metams.
5. Užpylimas žeme ir mulčiavimas
Pasodinus augalą, žemę aplinkui šiek tiek suspaudžiu, bet ne per stipriai, kad šaknys turėtų oro. Viršų apmulčiu durpėmis arba kompostu – taip žemė ilgiau išlaiko drėgmę ir mažiau svyruoja temperatūra.
6. Pirmasis laistymas
Po pasodinimo visada gausiai palaistau. Jei ruduo sausas, kartoju laistymą dar kelis kartus. Bet jei dažnai lyja, papildomai nelaistau – bijūnai nemėgsta užmirkimo.
Štai ir viskas – procesas paprastas, bet kruopštus. Kaip mėgstu sakyti:
„Bijūnas atsidėkoja tiems, kurie su juo elgiasi lyg su aristokratu – su pagarba, bet be perdėto rūpesčio.“
Dažniausios klaidos persodinant bijūnus
Per savo laiką sode mačiau ir pats buvau padaręs ne vieną klaidą. Atrodytų, viskas paprasta – iškasei, perkėlei, pasodinai. Bet su bijūnais yra niuansų, kurių nepaisant, jie labai greitai „užsispiria“ ir atsisako žydėti. Štai svarbiausi dalykai, kuriuos pastebėjau:
- Per giliai pasodinti pumpurai
Tai turbūt dažniausia klaida. Jei pumpurus užkasi giliau nei 5 cm, bijūnas gali augti sveikas, bet žiedų teks laukti metų metus. Ir čia jau jokie trąšų papildymai nepadės. - Pasirinkta pavėsinga vieta
Nors bijūnai pakankamai atsparūs, tačiau jiems būtina saulė. Pavėsyje augalai būna vešlūs, bet žydi vos keliomis galvutėmis, o kartais išvis nesiskleidžia. - Per tankiai sodinami krūmai
Jei sodiname kelis bijūnus iš eilės, reikia palikti bent 80–100 cm tarpus. Tankiai susodinti krūmai ne tik konkuruoja dėl maisto, bet ir lengviau suserga grybelinėmis ligomis. - Nepakankamai paruošta duobė
Bijūnai gali vienoje vietoje augti dešimtmečius, todėl duobę reikia ruošti kaip „namus ilgam“. Jei pasodinsime į prastą, nepurentą dirvą, po kelių metų augalas tiesiog išseks. - Laistymas rudenį
Kita kraštutinė klaida – pamiršti palaistyti. Taip, bijūnai nebijo sausros, bet jei ruduo sausas, o mes jų nepalaistome – šaknys tiesiog nespėja prigyti. - Persodinimas per vėlai
Būna, kad prisimename tik spalio pabaigoje. Tačiau šalnos gali ateiti anksčiau, o tada nauja vieta jau nespėja tapti augalui „namais“. Geriau palaukti iki kito rudens, nei rizikuoti prarasti žiedus keliems sezonams.
Iš esmės galima pasakyti taip: bijūnai nemėgsta skubėjimo ir aplaidumo. Jei padarai teisingai – jie tau atsidėkos dešimtmečiais žiedų. Jei padarai klaidą – labai greitai ją parodo.
Bijūnų persodinimo privalumai ir trūkumai
- Persodinimas rudenį leidžia augalui greičiau įsišaknyti ir pasiruošti pavasariui.
- Kitais metais galima sulaukti pirmųjų žiedų (jei viskas atlikta teisingai).
- Galima atjauninti seną kerą ir padalinti į kelis naujus augalus.
- Rudenį mažiau kenkėjų ir ligų rizikos.
- Lengviau pasirinkti tinkamą vietą, nes matosi sodo struktūra be tankios augmenijos.
- Jei pasodinsite per vėlai, augalas gali nespėti prigyti ir kitąmet nežydės.
- Netinkamai pasodinus (per giliai) gali tekti laukti žiedų kelis metus.
- Pirmą žiemą būtina stebėti, ar augalas neužmirksta ir ar pakankamai apsaugotas nuo šalčio.
- Persodinimas visada yra tam tikras stresas augalui.
