Bijūnų ligos, kenkėjai ir gydymas

Bijūnus auginu jau daugiau nei penkiolika metų. Per tą laiką supratau vieną dalyką – tai ne tik gėlės, kurios džiugina akis, bet ir augalai, kurie reikalauja rimtos priežiūros. Kai pirmą kartą pasodinau bijūnus prie šiltnamio kampo, buvau įsitikinęs, kad jiems nieko netrūks – šviesos sočiai, žemė gera, vieta saulėta. Tačiau jau kitą sezoną dalis stiebų pradėjo juoduoti, lapai dėmėti, o pumpurai nebesiskleidė – supratau, kad tai pirmieji rimti ligos ženklai.

Kaskart, kai bandydavau išsiaiškinti priežastį, tekdavo gilintis ne tik į augalų biologiją, bet ir į praktinius sprendimus, kurie veikia būtent mano kieme, mano dirvoje, mano mikroklimate. Šiandien galiu pasakyti drąsiai – žinau, kada bijūnai tampa pažeidžiami, kokios ligos juos puola ir kaip su jomis kovoti. Ir ne tik su ligomis – bet ir su tais kenkėjais, kurie mėgsta pasislėpti pumpuruose ar tarp lapų ir suėda visą sezoninį džiaugsmą.

Kada bijūnai tampa pažeidžiami – svarbiausi laikotarpiai

Per tiek metų išmokau viena – bijūnai serga ne atsitiktinai. Jie tampa jautrūs tam tikrais metų laikais arba esant konkrečioms oro sąlygoms. Jei žinai, kada ligos dažniausiai pasireiškia – gali pasiruošti iš anksto ir išvengti visos bėdos. O kai neturi išankstinio plano, net viena savaitė gali sugriauti visą sezoną.

Pats pavojingiausias metas – ankstyvas pavasaris, kai augalas tik pradeda kilti iš žemės. Tuo metu žemė dar šlapia, dažnai užsilaiko pernykštis mulčias ar lapai, o stiebai jau lenda į šviesą. Jei šaknys ar ūgliai gauna per daug drėgmės ir per mažai oro – puviniai atsiranda akimirksniu. Dažnai ligos dar nematomos plika akimi, bet jau plinta viduje.

Kitas kritinis momentas – žydėjimo pradžia, kai pumpurai jau pilni, o oras drėgnas. Ypač jei pasitaiko lietingos savaitės – pilkasis puvinys ar pumpurų dėmėtumas gali išplisti greičiau nei spėsi nuskinti nuvytusią gėlę. Tokiu metu svarbu stebėti net nedidelius lapų pakitimus, nes liga plinta nuo vieno krūmo prie kito labai greitai.

Dar vienas dažnai pamirštamas etapas – vasaros pabaiga. Atrodo, kad žydėjimas jau baigėsi, augalas ilsisi. Bet būtent tada bijūnai ima kaupti jėgas šaknims, o jei jie jau serga – liga patenka į požemines dalis. Tą pastebi tik kitais metais, kai augalas silpnesnis, nei buvo.

Kiekvieną sezoną stebiu šiuos laikotarpius ir žinau: jei per šias fazes skiriu pakankamai dėmesio – bijūnai žydi vešliai, stiebai tvirti, lapai sveiki. O jeigu užmirštu patikrinti bent kartą per savaitę – liga pasirodo be įspėjimo.

Pagrindinės bijūnų ligos – požymiai ir kaip jas atpažinti

Per metus išmokau atskirti sveiką augalą nuo ligoto vos per kelias sekundes – pakanka pažvelgti į pumpurą, lapų tekstūrą ar stiebo pagrindą. Nors kai kurios ligos pasirodo kasmet, vis tiek reikia budrumo – ligų požymiai dažnai apgaulingi. Štai keturios dažniausios bijūnų ligos, su kuriomis teko susidurti praktiškai kiekvieną sezoną.

Pilkasis puvinys – tylus pumpurų naikintojas

Viena klastingiausių ligų. Pirmą kartą su ja susidūriau po ilgo lietaus – pumpurai papilkėjo, žiedlapiai sukrito dar net nespėję išsiskleisti, o vidus buvo minkštas, lyg permirkęs. Lapai taip pat pradėjo rodyti dėmes, bet ne iš karto.

• Požymiai:
– Žiedpumpuriai staiga nustoja augti, pasidaro rudi ar pilki
– Vėsesnėmis, drėgnomis dienomis pasirodo pilkos pūkuotos apnašos
– Liga dažniausiai prasideda nuo apatinės augalo dalies

• Kas lemia atsiradimą:
– Drėgna dirva ir menkas vėdinimas
– Per tankus pasodinimas ar nupjautų stiebų nepašalinimas rudenį
– Likę pūvantys žiedai ir lapai po žydėjimo

Lapų dėmėtumas – kai žaluma praranda veidą

Tai viena dažnesnių, bet iš pirmo žvilgsnio nekaltų ligų. Pradžioje atrodo, kad tai tiesiog mažos dėmelės, bet po poros savaičių visas augalas atrodo tarsi išdegintas. Lapai pagelsta, pradeda džiūti, o žiedai nesusidaro.

• Į ką kreipti dėmesį:
– Rudos, juodos ar pilkšvos dėmės su aiškiu kraštu
– Dažniausiai prasideda nuo senesnių, apatinių lapų
– Jei liga plinta – dėmės susilieja, lapas tampa standus ir traškus

• Labiausiai paveikia:
– Silpnus, nepakankamai tręštus augalus
– Augalus, kurie auga per arti pastatų ar kitų gėlių

Šaknų puvinys – kai problema slepiasi po žeme

Baisiausia tai, kad šaknų puvinį dažnai pastebime per vėlai. Vienais metais pastebėjau, kad keli bijūnai neauga, stiebai kietoki, bet lapai – tarsi be gyvybės. Išraukus paaiškėjo, kad šaknų beveik nebelikę – viskas suirę, ruda, drėgna ir tarsi gleivinga.

• Kaip suprasti, kad problema šaknyse:
– Stiebai auga lėtai, išlieka trumpi
– Lapai būna blyškūs, kartais gelsvai žalsvi
– Jei išraunate – matosi rudavusios, išpūvusios šaknys

• Kada pavojingiausia:
– Pavasarį, kai dirva sunkiai džiūsta
– Esant molingam dirvožemiui be drenažo
– Kai augalai pasodinti per giliai

Rūdys – mažos dėmės, didelė bėda

Ši liga pasirodo šiek tiek vėliau – dažniausiai birželio viduryje, ypač jei orai šilti ir drėgni. Pradžioje atrodo kaip nedidelės oranžinės dėmelės, bet kai pradeda plisti, lapai atrodo kaip pabarstyti milteliais.

• Pagrindiniai požymiai:
– Oranžinės, gelsvos ar rusvos dėmelės ant lapų viršutinės ir apatinės pusės
– Dėmės lėtai plečiasi, sudaro tarsi žiedus
– Lapai vėliau susiraukšlėja, nudžiūsta

• Rekomenduoju stebėti:
– Ar dėmės išlieka net ir po lietaus
– Ar jos „persišviečia“ į abi lapo puses
– Ar aplink augalą nepalikta pernykščių stiebų ar žiedų liekanų

Kaip gydau bijūnų ligas – nuo natūralių iki cheminių priemonių

Kai tik išmokau laiku atpažinti ligas, sekantis žingsnis buvo dar svarbesnis – kaip gydyti taip, kad augalas išliktų stiprus, o liga negrįžtų kitą sezoną. Esu bandęs visko – nuo sodos tirpalo iki stiprių fungicidų. Tačiau bėgant laikui atsirinko tik tie metodai, kurie tikrai pasiteisino.

Sodos tirpalas – pirmoji pagalba pradiniame etape

Kai matau, kad ant lapų atsiranda pirmos pilkšvos dėmės ar prasideda rūdys – pirmas ginklas, kurį imu į rankas, yra paprasta soda. Ji ne tik stabdo grybelio plitimą, bet ir pakeičia lapų paviršiaus pH – grybeliai prastai dauginasi šarminėje terpėje.

• Maišau 1 valg. šaukštą sodos + 1 valg. šaukštą ūkiško muilo į 5 litrus vandens
• Purškiu ankstyvą rytą arba vakare, kai saulė nekepa
• Purškimas kartojamas kas 5–6 dienas, kol nelieka naujų požymių
• Tinka naudoti net profilaktiškai – kas dvi savaites, kai oras drėgnas

Bordo mišinys – klasika, kuri niekada nenuvilia

Bordo mišinys – tai vario sulfato ir kalkių kombinacija, kuri ne tik gydo, bet ir saugo nuo pakartotinio užkrato. Naudoju jį pavasarį prieš lapų skleidimąsi ir rudenį po žiedų pašalinimo. Taip ligos neturi kur pasislėpti per žiemą.

• Naudoju 1% koncentraciją: 100 g vario sulfato + 100 g gesintų kalkių / 10 l vandens
• Pirmas purškimas – kai ūgliai pasiekia apie 10–15 cm
• Antras – po žydėjimo, jei buvo lietingas sezonas
• Niekada nepurškiu tiesiai prieš lietų – mišinys turi susigerti į paviršių

Vario sulfatas – kai liga jau įsisenėjusi

Kai pilkasis puvinys ar rūdys jau pažengę, soda jau nepadeda – tenka imtis koncentruoto vario sulfato. Jis veikia agresyviau, bet jei tinkamai panaudotas – sustabdo plitimą per kelias dienas.

• Dozė: 20 g vario sulfato į 10 l vandens
• Naudoju tik esant 100% ligos požymiams – kai krūmas pradeda ruduoti
• Purškiu tik pažeistus augalus, kad nenužudyčiau mikrofloros visame gėlyne
• Kartoti leidžiu sau ne daugiau kaip du kartus per sezoną

Cheminiai fungicidai – kada be jų neišsiversi

Būna metų, kai be cheminių priemonių – niekur. Jei po keletos šiltų lietingų savaičių matau, kad net soda ir varis nepadeda, griebiuosi fungicidų. Mano favoritai – „Score 250 EC“, „Dithane M-45“, „Switch“.

• „Score“ veikia sisteminiu būdu – įsigeria į augalą ir saugo iš vidaus
• „Dithane“ veikia kontaktiniu būdu – sukuria apsauginę plėvelę
• „Switch“ dažnai naudoju vėlų sezoną, kai reikia apjungti du veikimo principus

Svarbu:

• Naudoti tik nekarštą dieną, geriausia – vakare
• Visada laikytis karencijos laikotarpio (dažniausiai 7–14 dienų)
• Negalima purkšti vėjo metu – lašai gali patekti ant kitų, sveikų augalų
• Po purškimo 1–2 dienas laistymą riboju, kad nenusiplautų medžiagos

Visa esmė – ne kuo stipresnė priemonė, o kada ir kaip ją panaudoji. Jei iš pradžių stebi augalus, o tik po to imiesi priemonių – visada rasi sprendimą be perteklinių chemikalų.

Bijūnų kenkėjai – dažniausi ir sunkiausiai pastebimi

Kai pradėjau gilintis į bijūnų auginimą, labiau saugojau nuo ligų, o kenkėjus laikiau mažesne problema. Tačiau per kelis sezonus supratau – kai kurie kenkėjai padaro daugiau žalos nei grybinės ligos, ypač jei jų nepastebi iškart. Sunkiausia tai, kad dauguma jų veikia tyliai, ilgai ir iš vidaus. Čia aprašau dažniausius kenkėjus, su kuriais esu susidūręs, ir kaip juos atpažinti.

• Skydamariai
Šie mažyčiai parazitai prisitvirtina prie stiebų, o kartais – ir prie lapų gyslų. Jie tarsi pasidengia skydu, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nedideli augimo gumbeliai.

– Pažeidžia stiebų struktūrą, sulėtina maisto medžiagų tekėjimą
– Lapai tampa matiniai, gali pradėti kristi net ir vasarą
– Ant pažeistų vietų dažnai pastebimas blizgus lipnus sluoksnis – medaus rasa

• Tripsai
Vieni sunkiausiai pastebimų kenkėjų – smulkūs, vos 1–2 mm ilgio vabaliukai, dažnai slypintys gėlių viduje arba lapų apačioje. Pirmą kartą juos aptikau tik su padidinamuoju stiklu.

– Lapai ima banguotis, tampa šiurkštūs, atsiranda smulkūs sidabriški dryžiai
– Gėlių žiedai nesiskleidžia normaliai – tarsi „suvalgyti“ iš vidaus
– Tripsai aktyvūs ypač karštu ir sausu oru – šiltnamiuose tai tikra bėda

• Amarai
Atrodo nekaltai, bet jei jų nematai – jie naikina augalą iš vidaus. Dažniausiai kaupiasi jaunų ūglių viršūnėse ar gėlių pumpuruose, kur sunku pastebėti.

– Lapai susisuka, tarsi išsikraipo, netenka blizgesio
– Ant paviršiaus lieka lipnių pėdsakų – tai jų ekskrecijos
– Jeigu pastebi skruzdėles ant bijūnų – žinok, greičiausiai bus ir amarų

• Karkvabalių lervos (grambuolio lervos)
Jų nematai, kol nepervarti žemės. O kai randi – jos jau būna spėjusios padaryti milžinišką žalą. Vieną sezoną praradau visą bijūnų eilę, nes šaknys buvo tiesiog „išėstos“.

– Augalas iš pirmo žvilgsnio sveikas, bet staiga pradeda vysti
– Stiebai tampa minkšti prie pagrindo, nors lapai dar laikosi
– Iškasus – randi storas, baltas, riestas lervas – dažnai net po kelias vienoje vietoje

Kaip atpažinti, kad augalą puola kenkėjai?

Kartais ligų požymiai susipina su kenkėjų padaryta žala, todėl pirmiausia visada tikrinu:

• Ar lapų apačia švari, be lipnių išskyrų
• Ar ant ūglių nėra smulkių rusvų ar juodų taškelių – tai gali būti tripsai arba amarai
• Ar žiedai skleidžiasi normaliai, ar deformuoti
• Ar stiebų pagrindas tvirtas, ar nepradėjęs minkštėti (ypač jei buvo lervų)

Kova su kenkėjais – būdai, kurie pasiteisino

Kai tik pradedu matyti pirmuosius kenkėjų požymius – nesvarbu, tai tripsai, amarai ar skydamariai – nedelsdamas imuos veiksmų. Kenkėjai ne tik silpnina augalą, bet ir atveria kelią antrinėms infekcijoms, todėl svarbiausia – reakcija iš karto. Per sezonus atrinkau tik tai, kas tikrai veikia, o ne teoriškai turėtų padėti.

Prevencija – tai, ką darau dar prieš atsirandant problemai

Tiek amarai, tiek tripsai dažniausiai atsiranda tada, kai aplinka augalui tampa per tanki, per drėgna ar per vienoda. Todėl prevencijai skiriu tiek pat dėmesio, kiek ir pačiam gydymui.

• Muilo tirpalas (ūkiškas arba kalio muilas)
– Naudoju kas 10–14 dienų, purškiu visą augalą – tiek lapus, tiek stiebus
– Padeda nuplauti kenkėjų išskyras, naikina minkštakūnius parazitus
– Maišau: 20–30 g muilo į 1 l šilto vandens

• Kvapų augalai šalia bijūnų
– Naudoju levandas, serenčius, česnakus – jie atbaido tripsus ir amarus
– Taip pat padeda sumažinti dirvožemio infekcijų riziką
– Neleidžia kenkėjams susiorientuoti kvapo pagalba

• Augalų išretinimas ir genėjimas
– Kasmet po žydėjimo pašalinu visus nuvytusius žiedynus ir silpnus ūglius
– Tai neleidžia kenkėjams veistis tarp storių, neišvėdintų lapų

Kai kenkėjas jau čia – kaip jį sunaikinti greitai ir veiksmingai

Kai pamatau pirmuosius požymius, stengiuosi veikti greitai. Turiu savo patikrintą eiliškumą – nuo švelniausių iki stipriausių priemonių.

• Biologiniai metodai
– Naudoju insekticidinius muilus, kurių sudėtyje yra neem aliejaus (pvz., „Neudo-Vital“): naikina amarus, tripsus, nekenkia bitėms
– Rekomenduoju purkšti anksti ryte – tada kenkėjai aktyviausi

• Miltelinės kalkės + pelenai aplink stiebus
– Ypač veiksminga prieš skydamarius ir lervas
– Dirvos paviršius tampa nemalonus judėjimui ir maitinimuisi

• Cheminiai insekticidai (kai nepadeda natūralios priemonės)
– Naudoju „Mospilan 20 SG“, „Decis Mega“ ar „Confidor“ – purškiu tik esant masinei invazijai
– Laikausi visų instrukcijų, nepurškiu žydėjimo metu, kad nepakenkčiau apdulkintojams
– Po purškimo visada stebiu, ar nepasirodo naujų požymių – jei reikia, kartoju po 7 dienų

Kada geriausia purkšti – laikas ir sąlygos

• Purškimas visada atliekamas anksti ryte arba vakare, kai saulė nėra intensyvi
• Vengiu purkšti prieš lietų ar per stiprų vėją – kad veiklioji medžiaga nenusiplautų ar nenukeliautų į kitus augalus
• Jei purškiu chemiškai – neleidžiu vaikams ir gyvūnams į tą zoną bent 24 val.

Ką darau, kad bijūnai nesirgtų – metiniai darbai ir aplinkos priežiūra

Bijūnai yra ilgaamžiai, bet tai nereiškia, kad juos galima pasodinti ir pamiršti. Per savo patirtį supratau: stiprus, gerai prižiūrėtas augalas – tai pusė pergalės prieš ligas ir kenkėjus. Todėl turiu aiškų planą, kurį kartoju kasmet – pavasarį, vasarą ir rudenį.

Pavasario darbai – startas be ligų

Pavasarį viskas prasideda nuo labai kruopščios apžiūros ir pirmųjų veiksmų. Jei šio etapo nepraleidžiu – sezonas dažniausiai būna sklandus.

Pirmiausia pašalinu visas senas pernykštes liekanas. Neužtenka tik nulaužti stiebų – būtina viską surinkti ir išnešti iš lysvės. Ligos dažnai peržiemoja būtent ant senų lapų, stiebų ar net mulčio.

Dirvą švelniai purenu, bet nekasu giliai, kad nepažeisčiau bijūnų šaknų – jos gana jautrios paviršiui. Jei matau, kad dirva per tanki ar molinga – įmaišau komposto ir trupučio smėlio.

Galiausiai darau profilaktinį purškimą Bordo mišiniu arba vario sulfatu, kol dar nesuskleidė lapai. Taip užmušu visus žiemos metu išlikusius grybelio pradus.

Vasaros priežiūra – žydėjimo apsauga ir kova su streso veiksniais

Kai bijūnai pradeda krauti pumpurus, skiriu ypatingą dėmesį aplinkai. Vien tik grožėjimasis čia nepadės – jei bus per daug drėgmės ar šilumos, liga iškart smogs.

Laistymą riboju – geriau kartą per savaitę gausiai, nei po truputį kasdien, kad nepradėtų pelyti šaknys. Stengiuosi laistyti tik prie pagrindo, kad lapai liktų sausi.

Jeigu karšta ir drėgna vasara – kartą per 2 savaites purškiu sodos tirpalu arba profilaktiškai muilu su česnaku. Taip ne tik atbaidau kenkėjus, bet ir stiprinu augalo imunitetą.

Kai gėlės nužydi – iškart pašalinu visus žiedynus, nelaukiu, kol nudžius savaime. Tai vienas svarbiausių darbų, kuris padeda išvengti pilkojo puvinio.

Rudens tvarkymas – pasiruošimas kitam sezonui

Ruduo – tai ne sezono pabaiga, o kitų metų pradžia. Nuo to, kaip paruošiu bijūnus žiemai, priklauso jų būklė pavasarį.

Kai visi stiebai nudžiūva, juos nupjaunu iki pat žemės, nepalieku nė gabaliuko. Jeigu rudenį būna šlapia – naudoju vario tirpalą ar „Switch“ fungicidą kaip paskutinį apsaugos sluoksnį.

Visą žemės paviršių mulčiuoju: geriausiai veikia smulkintos pušų žievės arba perpuvęs kompostas. Šis sluoksnis padeda stabilizuoti temperatūrą, sulaikyti drėgmę ir sumažina žiemą plintančių ligų riziką.

Dar vienas triukas, kurį naudoju – bijūnų vietos atskyrimas. Niekada nesodinu jų šalia sergančių ar silpnų augalų. Jei aplinkui daugybė kenkėjų mėgstamų gėlių – bijūnai vis tiek nukenčia.

Patikrinti metodai, kurie nepadėjo – ko daugiau nekartočiau

Augalų priežiūroje kartais svarbiau ne tai, ką darai, o ko nedarai. Per daugiau nei dešimt metų esu išbandęs tiek „liaudiškų“ receptų, tiek „ekspertų“ patarimų, kurie galiausiai tik pablogino situaciją. Štai kas, mano patirtimi, nepasiteisino ir ko niekam nerekomenduoju.

Pilkasis puvinys – netinkami gydymo būdai

Pilkasis puvinys yra viena sunkiausiai valdomų ligų, tad natūralu, kad bandžiau viską. Tačiau kai kurios „natūralios“ priemonės tik dar labiau paskatino grybelio plitimą.

• Česnako ištrauka – iš pradžių atrodė logiška, nes česnakas turi antibakterinių savybių. Tačiau purškiant ant jau paveiktų žiedų – rezultatas buvo dar greitesnis puvimas, ypač esant karštam orui.
• Pienas su vandeniu – populiarus tarp daržininkų, bet bijūnams visai netinka. Ant lapų susidaro plėvelė, kuri esant drėgmei greitai tampa terpė grybeliui.
• Per silpnas vario tirpalas – naudodavau iš baimės „nesudeginti“ lapų, bet poveikio išvis nebūdavo. Pilkasis puvinys tik plito toliau.

Apsauga nuo kenkėjų – neveiksmingi metodai

Kenkėjų prevencijoje dažnai naudojamos natūralios priemonės, bet kai kurios jų visiškai nepasiteisino arba davė priešingą efektą.

• Soda su aliejumi – vietoje apsaugos gavosi nudegę lapų kraštai. Aliejus užkemša poras, o esant saulei – nudegimai garantuoti.
• Tabako nuoviras – ne tik silpnas poveikis, bet ir žiedai deformavosi dėl likusių tabako dervų. Kenkėjams – nė motais.
• Actas – esu bandęs purkšti actu prieš amarus. Poveikis trumpalaikis, o augalas labai jautriai reaguoja – pradėjo vysti net ir sveiki lapai.

Bendros priežiūros klaidos

Kai augalus perlepini – irgi blogai. Iš pradžių bijojau naudoti stipresnes priemones, o vietoj to dariau keletą klaidų, kurios silpnino bijūnus.

• Per dažnas purškimas – maniau, kad prevencija reiškia purkšti kas 3 dienas. Tačiau per dažnas poveikis trukdė augalui kvėpuoti, ir kai kurios ligos atsirado būtent dėl to.
• Laistymas ant lapų – karštą vasarą palaistydavau iš viršaus. Lapai sudrėkdavo, o grybelis greitai išsiplėtė. Dabar laistau tik prie pagrindo.
• Nepatikrintos trąšos – vieną kartą panaudojau neaiškios kilmės „natūralų“ preparatą iš turgaus. Po kelių dienų – žiedai ėmė juoduoti.

DUK