Avietės man nuo vaikystės asocijavosi su vasaros saldumu – vos tik pirmosios sunokdavo, sode jau skambėdavo vaikų balsai ir maišai uogų keliaudavo į uogienes. Dėl to ilgą laiką galvojau, kad tai vienas iš tų nereiklių, „savaime augančių“ augalų, kuriais tereikia džiaugtis. Bet laikui bėgant pastebėjau, kad aviečių krūmai ima skursti, lapai dėmėti, o vaisiai – deformuoti ar visai nedera.
Pradžioje galvojau, kad čia tiesiog prasti metai – sausra, šaltis ar koks trumpalaikis perlaistymas. Tačiau situacija kartojosi ne vienerius metus: vieną sezoną augalai atrodydavo sveiki, kitą – žaliuoja, bet uogų beveik nėra. Lapai dėmėti, stiebai lūžinėja, o šalia besiformuojančių uogų – įvairūs kenkėjai ar net pūvančios vietos. Būtent tada ir supratau – avietės, nors ir atrodo tvirtos, yra labai jautrios ligoms ir kenkėjams, o be nuolatinės priežiūros galima netekti viso derliaus.
Su laiku pradėjau žymėtis, kada pasirodo pirmieji požymiai, kokiomis sąlygomis plinta ligos, kokie metai būna „kenkėjų metai“. Ne sykį teko pamatyti, kaip vienas iš pažiūros sveikas krūmas per dvi savaites virsta tuščia lazdele be lapų ir uogų. Teko keisti tiek požiūrį, tiek priemones – nuo profilaktinio purškimo pavasarį iki radikalių veiksmų, kai ligos išplinta.
Todėl dabar, kiekvienais metais, avietėms skiriu ne mažiau dėmesio nei pomidorams ar braškėms. Ir jeigu pavyksta laiku atpažinti pavojų – derlius būna ne tik gausus, bet ir švarus, be puvinio, kirminų ar dėmių. Tuo remdamasis ir noriu pasidalyti visa sukaupta praktika, kaip atpažinti ligas, kokie kenkėjai pavojingiausi, kada verta imtis rimtesnių priemonių, o kada pakanka profilaktikos.
Pagrindinės aviečių ligos – ką dažniausiai pastebiu savo sode
Per daugelį metų savo avietynuose susidūriau su įvairiomis ligomis, tačiau yra keli „nuolatiniai svečiai“, kurie, atrodo, niekada nepraleidžia sezono. Nors kasmet purškiu profilaktiškai ir prižiūriu krūmus atsakingai, kai kurios ligos vis tiek sugeba prasibrauti, ypač jei sezonas lietingas arba praleidžiu vieną kitą svarbią procedūrą.
Pilkojo puvinio grėsmė – kai uogos puva dar ant šakos
Iš visų ligų, pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) man sukelia daugiausia žalos. Tai grybinė infekcija, kuri ypač greitai plinta drėgnomis, vėsiomis vasaromis. Prasideda nuo vos pastebimos dėmės ant uogos ar lapo, o po kelių dienų – jau visas vaisius padengtas pilkais pūkais. Baisiausia tai, kad infekcija nepastebimai gali plisti ir per žiedus, tad derlius ima pūti dar net neprinokęs.
Ši liga ypač mėgsta tankius avietynus be gero oro pralaidumo, todėl jei avietės nėra išretintos ar gausiai genėtos, rizika padvigubėja. Pastebėjęs pirmuosius požymius, nedelsiant pašalinu uogas ir šakas, o kitais metais labiau rūpinuosi genėjimu bei mulčiavimu.
Rūdys – kai lapai ima dėmėti ir džiūti
Dar viena dažna liga – aviečių rūdys (Phragmidium rubi-idaei). Tai taip pat grybinė infekcija, kuri pasireiškia oranžinėmis, rusvomis dėmėmis ant lapų, ypač apatinėje jų pusėje. Kartais atrodo, kad lapas apibarstytas apelsinų milteliais – tai ir yra grybo sporos. Nors iš pradžių rūdys atrodo tik kosmetinis defektas, jos silpnina augalą, o ilgainiui – ir visai sustabdo uogų formavimąsi.
Ypač daug šios ligos pasitaikė metais, kai pavasaris buvo drėgnas ir šaltas, o vasara – be ryškių saulėtų dienų. Tuomet sporos labai greitai plinta nuo vieno krūmo prie kito, ypač kai augalai liečiasi tarpusavyje. Dėl to, kai tik įtariu rūdis – imuosi veiksmų neatidėliodamas.
Aviečių dėmėtligės – sunkiai atpažįstamos, bet pavojingos
Viena klastingesnių ligų – tai lapų dėmėtligės, ypač Septoria rubi (baltadėmė) ir Didymella applanata (raudonadėmė). Pradžioje pasirodo mažos šviesiai pilkos ar rausvos dėmelės, kurios vėliau tampa rusvos, o galiausiai lapai ima džiūti, stiebai lūžti ties žiedkočiais. Ši liga dažnai painiojama su saulės nudegimais ar mitybos trūkumu, bet skirtumas tas, kad dėmės turi aiškų kraštą, dažnai su rudu apvadu.
Didžiausia problema ta, kad net ir lengvas užkrėtimas silpnina stiebus, o tada atsiranda antrinės infekcijos – puviniai, bakterijos, ir net šilkinis pelėsis. Jei liga kartojasi kasmet, ji kaupiasi šaknyse ir pažeidžia visą krūmą iš vidaus, todėl svarbu ne tik gydyti lapus, bet ir po sezono pašalinti senus stiebus su visais požymiais.
Virusinės ir bakterinės ligos – mažiau matomos, bet labai pavojingos
Nors retesnės, bet ne ką mažiau pavojingos – virusinės ar bakterinės ligos, kurios dažnai atrodo kaip augalo „skurdumas“. Viena tokių – aviečių nykimo virusas, kuris plinta per amarus ir užkrėstus daigus. Jis pasireiškia tuo, kad augalas atrodo sveikas, bet beveik nežydi, nesuformuoja žiedpumpurių, arba žiedai būna deformuoti. Tokiu atveju nei purškalai, nei trąšos nepadės – vienintelis būdas apsaugoti kitas avietes – iškasti ligotą augalą.
Taip pat verta paminėti ir stiebų vėžį – tai bakterinė liga, kuri pažeidžia stiebus prie pat žemės. Prasideda nuo patamsėjimo, kuris vėliau įtrūksta ir apima visą stiebą, o galiausiai – stiebas nudžiūsta. Tokios ligos gydyti neįmanoma, reikia nedelsiant šalinti ir stengtis nepalikti likučių dirvoje.
Ligos požymiai – kaip laiku atpažinti ir neapsigauti
Kartais aviečių ligas atpažinti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Pradžioje simptomai gali priminti mitybos trūkumą, perlaistymą, o net ir nudegimus nuo saulės. Bet jei įsižiūrėsi – skirtumai tampa labai aiškūs. Būtent čia pasidalinsiu, kaip aš pats skiriu ligos požymius nuo kitų problemų – iš praktikos, ne iš knygų.
• Pilkojo puvinio požymiai – dažniausiai pradeda matytis ant uogų ar žiedų, kurios ima pajuoduoti, o paskui padengiamos pilku pūkuotu sluoksniu. Jei paspausi – uoga suyra, o viduje juntamas supuvęs kvapas. Labai dažnai tai prasideda po lietaus ar ilgai trunkančios drėgmės, ypač jei augalas per tankus.
• Rūdžių požymiai – ant lapų atsiranda smulkios oranžinės ar gelsvos dėmelės, kurios iš pradžių atrodo kaip dulkės. Dažniausiai jos susikaupia lapų apatinėje pusėje, tačiau vėliau pereina ir į viršų. Jei paliesi – pirštai nusidažys oranžiškai. Tokių dėmių pavasarį ir vasaros pradžioje negalima ignoruoti.
• Baltadėmės (Septoria) požymiai – šviesiai rudos, apvalios dėmelės su aiškiais kraštais. Vėliau centre tampa pilkšvos, o aplink pasidaro rusvas apvadas. Tokie lapai ilgainiui džiūsta ir nukrenta, o jei užkratas stiprus – visa viršūnė ima nykti. Dažniausiai pasireiškia nuo birželio vidurio.
• Raudonadėmė dėmėtligė (Didymella) – skiriasi tuo, kad dėmės atsiranda ne tik ant lapų, bet ir ant stiebų, dažniausiai šalia pumpurų. Tokios vietos pradeda įtrūkinėti, o po kurio laiko – stiebas lūžta. Šią ligą ypač lengva supainioti su paprastu mechaniniu pažeidimu – bet jei matosi rausvos apvijos aplink pumpurus, tai ženklas, kad problema rimta.
• Virusinio nykimo požymiai – vienas pavojingiausių simptomų, nes augalas atrodo „normalus“, bet viskas auga lėtai, be jėgos. Lapai būna mažesni, žiedai neišsivysto, o kartais susiformuoja deformuotos uogos be sėklyčių. Jei šalia kiti krūmai auga normaliai – tai aiškus požymis, kad kaltas virusas.
• Stiebų vėžio požymiai – tai patamsėjusios, pailgos žaizdelės ant stiebų, kurios dažniausiai atsiranda prie žemės. Kai oras drėgnas – iš jų gali pasirodyti tamsios išskyros. Tokie stiebai pradeda džiūti nuo viršaus ir ilgainiui tampa tuščiaviduriai. Ši liga plinta lėtai, bet yra labai klastinga.
Svarbiausia, ką esu išmokęs – jeigu dvejoji, geriau pažiūrėti atidžiau ir net pašalinti vieną kitą šaką profilaktiškai. Nes ligos labai dažnai pasislepia pačioje pradžioje, o kai jau aiškiai matomos – būna per vėlu.
Ligos gydymas – kokius purškimus ir priemones renkuosi
Kontaktiniai fungicidai – pirmasis gynybos žingsnis. Kai liga dar neprasidėjusi arba tik matomi pirmieji požymiai, pats pirmas žingsnis – tai kontaktinių fungicidų panaudojimas. Jie veikia paviršiuje ir sustabdo ligos plitimą, neleisdami sporoms įsitvirtinti. Mano praktikoje geriausiai veikia „Polyram DF“, „Delan Pro“ ir klasikinis „Bordo mišinys“. Šiais purškiu anksti ryte arba vakare, ypač po lietingų dienų, kai drėgmė sudaro puikias sąlygas infekcijoms plisti. Tačiau jie nesugeba sustabdyti infekcijos, kai ši jau įsiskverbusi į augalo audinius.
Sisteminiai fungicidai – kai paviršinis gydymas nebepadeda
Kai liga jau pažengusi, lapai stipriai dėmėti, o stiebai parudavę – pereinu prie sisteminių fungicidų, kurie veikia iš vidaus. Jie per augalo lapus patenka į audinius ir sustabdo infekcijos vystymąsi, o kai kuriais atvejais netgi išgydo pradines pažeidimo vietas. Savo sode naudoju „Score 250 EC“ – ypač veiksmingas prieš rūdis ir dėmėtliges, bei „Switch“, kuris padeda nuo puvinių. Šios priemonės ypač svarbios, kai noriu apsaugoti derlių paskutinėmis savaitėmis prieš uogų nokimą, bet reikia nepamiršti karencijos terminų.
Ekologiškos priemonės – pirmas pasirinkimas švelniems atvejams
Jeigu liga dar nėra stipriai išplitusi, o augalai atrodo gana tvirti, visada pradedu nuo liaudiškų, natūralių priemonių. Viena veiksmingiausių – sodos tirpalas: vienas arbatinis šaukštelis sodos, vienas šaukštas ūkinio muilo ir litras vandens. Tokį purškalą naudojant keletą dienų iš eilės, galima sustabdyti grybelinių infekcijų plitimą ir sumažinti jų įsigalėjimą. Jis ypač tinka, kai norisi nenaudoti cheminių preparatų, o augalai dar nepraradę augimo jėgos.
Česnako užpilas – natūralus fungicidas su papildoma nauda
Dar viena mano mėgstama ekologiška priemonė – česnako užpilas, kuris ne tik veikia grybelines infekcijas, bet ir atbaido kai kuriuos vabzdžius. Susmulkinu 3–4 česnako galvas, užpilu litru šilto vandens, palaikau per naktį, perkošiu ir purškiu visą augalą. Ypač tai pasiteisina sezono pradžioje, kai norisi išlaikyti natūralią pusiausvyrą ir nesusilpninti augalo stipriomis cheminėmis priemonėmis.
Gydymo laikas ir sąlygos – kodėl tai svarbiausia
Kad ir kokią priemonę pasirinkčiau, pats svarbiausias veiksnys yra purškimo laikas. Niekada nepurškiu vidurdienį ar kai augalai nualinti karščio. Geriausia tai daryti anksti ryte arba vakare, kai oras ramus, nėra tiesioginių saulės spindulių, o purškalas turi laiko veikti. Taip pat vengiu purškimų prieš pat lietų, nes dauguma tirpalų tiesiog nuplaunami ir lieka be jokio efekto. Galiausiai, visada stengiuosi stebėti augalų būklę po kiekvieno purškimo – jei jie atrodo apsunkę ar praradę žvilgesį, vadinasi, laikas sumažinti krūvį.
Dažniausi aviečių kenkėjai – realios grėsmės iš mano patirties
Nors avietes dažnai labiau kamuoja ligos nei kenkėjai, tačiau kai kurios kenkėjų rūšys gali sunaikinti visą derlių per kelias savaites. Bėda ta, kad dažnai jų nematyti tol, kol jau padaryta žala – uogos deformuotos, išėstos, stiebai gležni. Per daugelį metų teko ne kartą įsitikinti, kad laiku pastebėtas kenkėjas – pusė darbo. Štai pagrindiniai, su kuriais susidūriau dažniausiai:
• Aviečių stiebagalis (Ptomaphagus spp.) – šis vabzdys kiaušinėlius deda į aviečių stiebų viršūnes, o išsiritusios lervos išgraužia vidų. Rezultatas – stiebai nustoja augti, viršūnės nudžiūsta. Pastebiu tai birželio pabaigoje – atrodo lyg stiebas būtų nupjautas peiliu. Jei palieku taip – stiebas paprastai nebeatsigauna. Kovai dažniausiai padeda laiku nupjauti pažeistas viršūnes ir sudeginti jas, o jei invazija masinė – tenka purkšti insekticidu.
• Aviečių žiedinukas (Anthonomus rubi) – smulkus vabalas, kuris nugraužia žiedkočius, kol žiedai dar nesiskleidę. Tai viena klastingiausių problemų, nes atrodo, kad žiedas neišsiskleidė dėl šalnos ar trūkumo, o iš tiesų – jį nugraužė kenkėjas. Pastebiu tokį pažeidimą dažniausiai gegužės viduryje. Kad apsaugočiau krūmus, naudoju profilaktinį purškimą su „Mavrik“ arba „Karate Zeon“, tačiau tik rytais ir kai nėra vėjo.
• Aviečių muselė (Byturus tomentosus) – šio vabzdžio lervos minta uogų minkštimu. Jas pastebėti sunku – dažniausiai supranti tik tada, kai uoga iš vidaus suminkštėjusi ir turi skylutę. Neretai taip nutinka drėgną vasarą, kai uogos ilgai išbūna ant krūmo. Kad išvengčiau problemos, stengiuosi nuskinti uogas vos tik jos prinoksta, o jei situacija kartojasi – imu naudoti feromonines gaudykles arba specialius preparatus, skirtus vaisinėms muselėms.
• Aviečių amarai (Amphorophora idaei) – nors smulkūs, šie kenkėjai kelia dvigubą pavojų: jie siurbia sultis ir platina virusines ligas. Pastebiu juos birželio pradžioje – jie slepiasi lapų apačioje, ant jauniausių ūglių. Jei jų nedaug – užtenka nupurkšti česnako ar svogūnų užpilu, bet kai jų daug – tenka griebtis „Confidor“ arba „Decis“.
• Šaknų kenkėjai – grambuoliai ir žemės blakės – mažiau matomi, bet ypač pavojingi jauniems daigams. Dažnai būna taip, kad avietės staiga ima vysti be jokios aiškios priežasties. Iškasus stiebą – randu pažeistas šaknis, išėstas ar surūdijusias. Tokiais atvejais tenka profilaktiškai purkšti žemę biologiniais preparatais, tokiais kaip „Nemaslug“ ar „Belem“, ypač prieš sodinant naują avietyną.
Šių kenkėjų pažinimas man padėjo sutaupyti ne vieną sezoną. Bet svarbiausia – ne tik žinoti, kas puola, bet ir laiku pastebėti jų veiklos požymius, nes kovoti tada žymiai lengviau. Kai kurie pasireiškia pavasarį, kiti – tik liepos mėnesį, tad sezoninis stebėjimas labai svarbus.
Kenkėjų kontrolė – natūralūs ir stipresni sprendimai
Kova su aviečių kenkėjais man niekada nebuvo vien apie chemiją – daug metų bandžiau ieškoti subalansuoto sprendimo, kaip apsaugoti augalus kuo natūraliau, bet veiksmingai. Tiesa tokia – kai kenkėjų dar tik vienas kitas, galima išsisukti su česnaku ar muilo tirpalu, bet kai jų pilna – tenka jungti „sunkiąją artileriją“. Tad šiame skyriuje pateikiu, kaip aš pats tvarkausi su invazijomis, priklausomai nuo kenkėjo tipo ir situacijos sode.
Lengvi ir natūralūs sprendimai – kai viskas dar neįsibėgėję
Kai pastebiu pavienius amarus, stiebagalio graužimą ar keletą pažeistų uogų – griebiuosi natūralių priemonių, kurios nekenkia nei aplinkai, nei vabzdžiams apdulkintojams. Geriausiai veikia šie metodai:
• Česnako purškalas – 3–4 susmulkintos galvos, užpiltos litru šilto vandens ir palaikytos parą. Tinka nuo amarų, muselių, net ir kai kurių stiebinių kenkėjų. Purškiu vakare, kad lapai nespėtų nudegti nuo saulės.
• Ūkinio muilo tirpalas – 20 g muilo ištirpintas litre šilto vandens. Veikia kaip kontaktinis insekticidas – uždengia vabzdžio kvėpavimo takus, todėl jie žūva per kelias valandas. Naudojamas nuo amarų, tripsų ir kai kurių muselių.
• Žolelių nuovirai – dilgėlių, kiečių ar serenčių užpilai taip pat turi repelentinį poveikį. Jie ne tik atbaido vabzdžius kvapu, bet ir stiprina augalo imunitetą, tad kartais pakanka kelių purškimų per mėnesį.
Šios priemonės veikia tik tada, kai kenkėjų dar nedaug, todėl labai svarbu laiku reaguoti. Kai matau, kad natūralūs būdai nebeveikia – pereinu prie stipresnių.
Stipresni preparatai – kai situacija reikalauja ryžtingumo
Yra metų, kai avietynas būna tiesiog atakuojamas iš visų pusių. Tada vien česnakais neapsiginsi. Tokiais atvejais imuosi cheminių arba biologinių preparatų, tačiau renkuosi juos atsakingai – tik tuos, kurių karencijos laikas trumpas, o poveikis greitas.
• Nuo amarų:
• „Confidor“ – sisteminis preparatas, veikiantis per augalo sultis. Patekęs į augalą, apsaugo visą krūmą ilgą laiką.
• „Decis Mega“ – veikia kontaktiniu būdu, labai greitai, bet trumpai – naudoju, kai reikia greito efekto.
• Nuo žiedinukų ir muselių:
• „Karate Zeon“ – kontaktinis insekticidas, efektyvus nuo daugelio kenkėjų rūšių.
• „Mavrik“ – švelnesnis, bet gana veiksmingas, kai kenkėjų dar nėra masiškai.
• Nuo šaknų graužikų:
• „Belem“ – dirvos granulės, kurios veikia kaip atbaidanti arba naikinanti priemonė.
• „Nemaslug“ – biologinis produktas, turintis gyvų nematodų, kurie naikina šaknų kenkėjus natūraliai.
Šiuos preparatus naudoju tik vakarais, kai temperatūra žemesnė ir nėra vėjo. Visada atidžiai skaitau etiketes, laikydamasis nurodytų normų ir saugos rekomendacijų.
Kombinuotas požiūris – prevencija, stebėjimas ir priemonės
Svarbiausia, ką per visus šiuos metus supratau – kenkėjų kontrolė neturi būti atsitiktinė. Turiu aiškų planą:
• Kiekvieną savaitę apžiūriu jaunus ūglius, lapų apačią, uogų būklę.
• Kiekvieną mėnesį pasidarau vieną profilaktinį purškimą, net jei kenkėjų nematyti.
• Kiekvieną sezoną įrengiu bent 2–3 feromonines gaudykles, kurios leidžia anksčiau identifikuoti invaziją.
• O jei jau tenka naudoti „cheminį ginklą“ – stengiuosi tai daryti tik tada, kai būtina, kad išlaikyčiau pusiausvyrą su aplinka.
Ligos ir kenkėjai pagal sezoną – kada kokie pavojai pasirodo
Tiek ligos, tiek kenkėjai mano avietynuose niekada nepuola vienu metu – kiekvienas sezonas turi savo rizikas, todėl labai svarbu suprasti, kas ir kada pasirodo. Jei išmoksiu nuspėti šiuos ciklus, dažnai net nebereikia skubėti su gydymu – užtenka profilaktikos. Šiame skyriuje apžvelgsiu, kaip per metus keičiasi aviečių priešai ir kokių veiksmų imuosi kiekvienu laikotarpiu.
Pavasaris (balandžio pabaiga – gegužė)
Tai laikas, kai iš žiemos miego pabunda ne tik augalai, bet ir žiemoję kenkėjai. Vieni pirmųjų pasirodo amarai, kurie užpuola jauniausius ūglius. Jei pavasaris šiltas ir sausas, jų gausa gali tapti labai didelė. Taip pat jau gegužės pradžioje suaktyvėja žiedinukai, kurie puola dar nesiskleidusius žiedus – jei jų nepastebiu laiku, uogų derlius smarkiai nukenčia. Tuo pačiu metu drėgnesnėse vietose atsiranda pirmieji grybinių ligų požymiai, ypač jei žemė nebuvo tinkamai vėdinama rudenį.
Vasara (birželis – liepa)
Šiuo metu augalai greitai auga, mezga vaisius, todėl jų audiniai tampa patrauklūs tiek kenkėjams, tiek ligoms. Birželį dažniausiai stebiu rudąsias ir baltadėmes dėmėtliges, kurios plinta esant šiltiems orams su trumpo lietaus periodais. Liepą, kai prasideda uogų nokimas, atsiranda aviečių muselės lervos – būtent tada, jei uogos laikomos ant krūmo ilgiau, nei reikia, jos spėja pažeisti vaisius. Taip pat vasarą dažniau pasitaiko pilkasis puvinys, ypač jei avietynas per tankus, o lietūs dažni. Jei vasara labai sausa, tuomet mažiau kenkėjų, bet padidėja virusinių ligų grėsmė, nes augalai patiria stresą.
Rugpjūtis ir ruduo (rugpjūčio vidurys – spalis)
Uogos jau beveik nurinktos, bet darbas nesibaigia. Šiuo metu dažniausiai pasireiškia stiebų vėžys – pažeidimai prie žemės, kurie vasarą buvo nepastebimi, dabar tampa akivaizdūs. Stiebai pradeda trūkinėti, džiūti, ypač jei prieš tai buvo intensyviai laistyta. Rudenį taip pat dažniau pastebiu šaknų kenkėjų veiklą – jei augalas staiga suvysta, o lapai tampa melsvai žali, tai signalas, kad kažkas ardo šaknis. Jei noriu išsaugoti avietyną kitam sezonui, būtent rudenį imuosi radikalesnių veiksmų – genėjimo, žemės apdorojimo, biologinių preparatų.
Žiema (lapkritis – kovas)
Nors atrodytų, kad per šį laikotarpį niekas nebevyksta, iš tiesų tai metas, kai ligų ir kenkėjų likučiai gali pasiruošti kitam sezonui. Palikti nepašalinti lapai, nenugenėti pažeisti stiebai, nesunaikinti užsikrėtę augalai – visa tai taps šaltiniu naujam protrūkiui. Todėl žiemą aš pats niekada nesėdžiu rankų sudėjęs – darau tvarkymą, mulčiavimą, planuoju purškimus, o jei reikia – peržiūriu dirvožemio būklę laboratorijoje.
Šis sezoninis požiūris leidžia man įvertinti ne tik, ką daryti, bet ir kada daryti. Neretai vienas purškimas ar pašalintas lapas gegužę leidžia išvengti visos ligos bangos liepą. Tai vienas iš svarbiausių sodo stebėjimo aspektų, kurio verta laikytis kasmet.
Profilaktika – ką darau, kad apsisaugočiau nuo problemų iš anksto
Pats pirmas dalykas, kurį darau kiekvieną rudenį – tvarkingas genėjimas. Pašalinu ne tik sausus ar ligotus stiebus, bet ir tuos, kurie jau davė vaisių. Jei to nepadarau, kitą sezoną per tankus krūmas pritraukia drėgmę ir skatina grybinių ligų plitimą. Svarbiausia – nupjauti prie pat žemės, nes palikti kelmeliai dažnai tampa židiniu vėžiui ar puviniui. Taip pat kruopščiai išnešu visą biomasę iš avietyno – jokių kompostavimų vietoje.
Tarpueilių ir lysvių priežiūra – svarbiau nei atrodo
Daug metų galvojau, kad pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas patiems augalams, bet pasirodo, ligos ir kenkėjai labai dažnai slepiasi tarp lysvių. Todėl nuo pavasario iki rudens nuolat prižiūriu tarpueilius:
• Nenaudoju šviežios žolės mulčiui – tik nudžiūvusi, nes kitaip skatina puvimą.
• Reguliariai purenu dirvą – tai sutrikdo kenkėjų peržiemojimo ciklus ir gerina šaknų vėdinimą.
• Kartą per sezoną (dažniausiai gegužę) praeinu su lengvu profilaktiniu fungicido tirpalu, net jei ligų požymių dar nematyti.
Augalų stiprinimas – imunitetas svarbus ir avietėms
Kaip ir žmonės, augalai taip pat gali būti stiprūs ar silpni nuo pat pradžių. Todėl kasmet nuo vegetacijos pradžios stengiuosi augalus stiprinti. Geriausiai man veikia šie principai:
• Pavasarį – purškiu „Albit“ arba „Siliplant“ – jie padeda sustiprinti ląstelių sieneles ir mažina jautrumą grybinėms infekcijoms.
• Vasaros viduryje – profilaktiškai du kartus panaudoju mikroelementų mišinius su cinku ir manganu, kurie padeda augalams kovoti su stresu.
• Jei matyti, kad augalai lėtai auga – papildau trąšomis su huminėmis rūgštimis, pvz., „Humistar“.
Prevenciniai purškimai – mažiau problemų vėliau
Galioja taisyklė: geriau apsaugoti nei gydyti. Todėl net jei nėra akivaizdžių požymių, darau kelis profilaktinius purškimus per sezoną:
• Balandžio pabaigoje – Bordo mišinys, kol dar nėra lapų – naikina peržiemojusias grybo sporas.
• Birželio pradžioje – „Delan Pro“ arba „Polyram DF“ – prieš dėmėtliges ir rūdis.
• Liepos viduryje – jei labai drėgna, pakartoju silpnu sodos tirpalu arba ekologišku preparatu, kad nesikauptų pelėsis.
Aplinka aplink avietes – tai, ko dažnai nepastebime
Ilgainiui supratau, kad sėkminga aviečių apsauga priklauso ir nuo to, kas vyksta aplinkui. Jei šalia yra nesutvarkytų žolių ar krūmų, jei veja per aukšta – ligų ir kenkėjų grėsmė tik didėja. Todėl:
• Visada palaikau trumpą žolę aplink lysves.
• Sodo kraštuose sodinu augmeniją, kuri pritraukia naudingus vabzdžius – kaip antai medingas žoleles ar serenčius.
• Jei matau, kad šalia esančiuose medžiuose daug skruzdėlynų ar kitų vabzdžių, sureguliuoju jų populiaciją, kad jie neplistų į avietyną.
Šie visi veiksmai kartu sudaro tvirtą apsaugos sistemą. Ji padeda išvengti tiek netikėtų protrūkių, tiek pasikartojančių problemų metų iš metų. Dabar, kai tvarkos laikomasi nuosekliai, pastebiu, kad vis mažiau tenka griebtis „greitų sprendimų“.
Kada šalinti krūmus ir atsisakyti avietyno – ribinės situacijos
Būna metų, kai nepaisant visų pastangų, ligos vis tiek grįžta. Jei avietynas jau keletą sezonų iš eilės serga tais pačiais susirgimais, kaip antai rudąja dėmėtlige ar stiebų vėžiu, net ir po intensyvaus gydymo – tai dažnai rodo, kad dirva yra persekta, išsekusi ir pilna infekcijos židinių. Tokiu atveju vien gydyti nebeužtenka – reikia rimtai svarstyti apie visišką krūmų pašalinimą ir sodinimo vietos keitimą. Aš tokią situaciją esu patyręs su viena iš lysvių – net trys metai iš eilės tie patys požymiai, ir nors kasmet stengiausi gydyti, galų gale priėmiau sprendimą iškirsti visus krūmus, išvalyti vietą ir po metų ten pasodinau visai kitą kultūrą – pupeles.
Kai kenkėjų kiekis tampa nevaldoma grėsmė
Yra sezonų, kai kenkėjų tiesiog per daug. Jei pastebiu, kad amarų, stiebagalio kenkėjų ar šaknų graužikų kiekis didėja nepaisant sistemingo purškimo, vadinasi, sistema jau neveikia. Tokiu atveju, jei augalai pradeda sparčiai silpnėti, nebeformuoja vaisių arba stiebai džiūsta be aiškios priežasties, sprendimas aiškus – toks avietynas privalo būti pašalintas, kad kenkėjai neplistų į kitas kultūras. Pats esu priėmęs šį sprendimą vieną kartą – išroviau daugiau nei 30 krūmų, o dirvą tvarkiau net du sezonus, kad ją atstatyčiau.
Kai virusinės ligos plinta tarp ūglių
Virusai – tai viena iš nedovanotinų problemų. Skirtingai nuo grybinių ar bakterinių ligų, jų išgydyti neįmanoma. Jei pamatysiu, kad ant aviečių ūglių lapų atsiranda marmuriniai raštai, augalai ima deformuotis, o uogos tampa smulkios ir rūgščios – tai beveik visada reiškia virusinę infekciją. Tokiu atveju, net jei užsikrėtę tik keli krūmai, aš niekada nerizikuoju – iš karto juos išraunu ir sunaikinu, o kitus atidžiai stebiu. Virusai plinta labai greitai, dažnai per amarus ar sodinukus, tad čia laiko delsti nėra.
Kai avietynas senas ir nustoja derėti
Avietės – tai ne amžinos kultūros. Net ir sveikai augančios plantacijos po 6–8 metų pradeda silpti, duoda mažiau vaisių, o stiebai tampa gležni. Jei matau, kad net ir stiprinant, tręšiant, purenant ir purškiant, augalas nebepajėgia išlaikyti derliaus, tuomet tai natūrali riba. Šiuo atveju sprendimas nėra skubus, bet aš dažnai taip darau – pakeičiu visą lysvę, pasodinu naujas avietes šalia, o senas išraunu palaipsniui. Tokiu būdu išvengiu kritinio laikotarpio, kai niekas neauga, ir išlaikau nuoseklią rotaciją.
Kada atsisakyti visos avietės auginimo
Tai jau kraštutinė situacija, bet kartais ji būtina. Jei turėjau du ar tris sezonus iš eilės, kai avietynas sirgo, puvo, buvo užpultas kenkėjų, ir net po pilnos sanitarijos vis tiek augalai neatsigauna – vadinasi, dirva nebėra tinkama šiai kultūrai. Tokiu atveju geriausia yra padaryti pertrauką, 3–4 metams sodinti visiškai kitą kultūrą (pupas, česnakus, burokėlius), o po kelių sezonų vėl apsvarstyti aviečių sugrąžinimą. Tokią taktiką esu išbandęs ir ji veikia – dirva atsinaujina, ligos išnyksta, o nauji daigai po pertraukos auga kaip ant mielių.
