Ar reikia nuskabyti agurkų ūsus? Patirtis, kuri pakeitė mano požiūrį

Dar prieš kelerius metus agurkus auginau paprastai – sodinau į dirvą, palaistydavau, patręšdavau, o ūsais nė nesidomėjau. Jie ten rangydavosi, kabindavosi už visko, kaip žaltys šiltnamy – nei trukdė, nei padėjo, bent jau taip man atrodė. Bet kai vienais metais viena lysvė pradėjo veltis į chaotišką raizgalynę, o derlius toje vietoje tapo mažesnis nei įprastai, supratau, kad tie „nekalti ūsai“ gali turėti daugiau reikšmės, nei maniau.

Pradėjau bandyti: vienur nuskabyti, kitur palikti, stebėti, ar tai turi poveikį. Ir, kaip dažnai ūkyje būna, atsakymai pasirodė ne tokie paprasti – daug kas priklauso nuo sąlygų, nuo veislės, nuo pačio agurko „charakterio“. Dabar jau turiu aiškią sistemą, kada ūsus skabau, o kada palieku ramybėje, ir noriu ja pasidalinti.

Ar tikrai reikia nuskabyti agurkų ūsus?

Agurkų ūsai – tai plonos, spirales primenančios ataugos, kurias augalas išaugina, norėdamas įsikabinti į atramą, tinklą ar kitus šalia esančius daiktus. Jie natūraliai susisuka aplink viską, kas tik pasitaiko netoliese: kaimyninius stiebus, virvutes, šiltnamio konstrukcijas ar net kaimyninius lapus. Toks įprotis padeda agurkui kabintis į viršų, tarsi liptų augalas pats savaime.

Tačiau praktikoje dažnai kyla klausimas – ar tie ūsai padeda, ar kenkia? 

Vieni sodininkai teigia, kad jie tik suvelia augalą į kamuolį, apriboja šviesos patekimą į lapus, mažina ventiliaciją, todėl skatina ligas. Kiti gi įsitikinę, kad agurkai be ūsų tampa bejėgiai, krinta ant žemės, lūžta ir visai nesilaiko formos. Aš pats kažkada buvau tarp abiejų stovyklų – kol nepradėjau rimtai analizuoti, kaip ūsai veikia konkretų augimą ir derlių.

Šiltnamio ir lauko agurkai – skirtingos istorijos

Labai svarbu iškart išskirti: tai, kas galioja šiltnamyje, nebūtinai tinka lauke. Šiltnamiuose agurkai dažnai auginami vertikaliai, todėl jiems ūsai gali būti net labai naudingi – jie kabinasi į virvutes ar tinklą, lengviau formuoja vertikalią augimo kryptį. Tuo tarpu lauko sąlygomis, kur agurkai dažniau šliaužiantys, tie patys ūsai suvelia augalus į tankų raizginį, dėl kurio blogėja ventiliacija ir užsiveisia miltligė ar kitos grybinės ligos.

Be to, intensyviai vešantys hibridai linkę augti labai greitai, todėl jiems reikia formavimo. Jei paliksi viską savaiminei eigai, ūsai prisikabins prie bet ko, ir augalai pradės lipti vieni ant kitų. Būtent tokiose situacijose ūsų šalinimas tampa būtinas – kitaip derlius bus mažesnis, o augalai greitai peraugs.

Agronomai sutaria, kad vienareikšmio atsakymo nėra, bet jeigu augalas auginamas intensyviai ir nori išlaikyti švarias, gerai vėdinamas lysves – ūsų reguliavimas yra labai naudingas.

Kada verta šalinti ūsus, o kada geriau palikti?

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ūsai – tai tik smulkmena, kuri neturi įtakos bendrai agurko sveikatai ar derliui, realybėje viskas priklauso nuo situacijos, kurioje augalas auga. Kiekvienas daržininkas turėtų įvertinti sąlygas – ar augalas turi kur kabintis, kiek jis tankiai pasodintas, koks oras vyrauja, ir kaip intensyviai jis veši.

Šalinti ūsus verta, kai:

– Augalai sodinti labai tankiai, ypač šiltnamyje ar vazonuose. Tokiose sąlygose ūsai greitai pradeda kabintis vieni į kitus, raizgyti lapus, apsunkinti ventiliaciją.
– Veislė auga itin greitai ir formuoja daug lapijos. Kai stiebas apauga masyvia lapų mase, o ūsai dar viską suraižo į kamuolį – šviesos prasiskverbimas tampa minimalus. Tai puiki terpė ligoms.
– Norima formuoti konkrečią augalo kryptį – pavyzdžiui, kai auginu agurkus ištemptus į vieną pusę, o ne lekiant į visas puses. Tokiu atveju ūsai gali trukdyti, nes jie traukia stiebą į bet kurią pusę, kur tik randa atramą.
– Pastebimas derliaus mažėjimas, kai ūsai smaugia kitus stiebus. Esu matęs, kaip vienas galingas augalas užgniaužia silpnesnį, o šis nustoja augti – vien dėl to, kad buvo „apskabintas“ kitų augalų ūsų.

Geriau palikti ūsus, kai:

– Agurkai auginami vertikaliai – prie virvučių, tinklų ar staklelių. Tokiais atvejais ūsai tik padeda – jie greičiau „susigaudo“ už ko kabintis, nei pats žmogus spėja pririšti. Tokiu būdu augalas natūraliai kyla į viršų.
– Veislė formuoja trumpą ir silpną stiebą, kuris kitaip virstų, linktų ar net nulūžtų. Ūsai padeda išlaikyti atramą net prie kitų stiebų ar konstrukcijų.
– Augalai pasodinti rečiau, o lysvė erdvi – tuomet net jei ūsai ir išsiraizgo, jie netrukdo nei augimo krypčiai, nei derėjimui.
– Nėra drėgmės pertekliaus – kai vėdinimas geras, net ir raizgantis augalui nesusidaro tokios sąlygos, kurios skatintų ligas.

Svarbiausia – įvertinti aplinkybes. Ne visur reikia taikyti tą pačią taisyklę. Aš pats skirtingose lysvėse elgiuosi skirtingai: vienur skabau ūsus reguliariai, kitur palieku juos tvarkytis savaime. Ir dažniausiai rezultatas kalba pats už save – ten, kur ūsai trukdo šviesai ar kvėpavimui, derliaus būna mažiau.

Kaip teisingai nuskabyti agurkų ūsus?

Jeigu jau nusprendei, kad konkrečioje vietoje ar šiltnamio lysvėje agurkų ūsus skabysi, svarbu ne tik žinoti kodėl, bet ir kaip tai padaryti taip, kad augalui būtų kuo mažiau streso. Ūsų šalinimas yra mechaninė intervencija, todėl bet koks netikslus judesys ar netinkamas laikas gali padaryti daugiau žalos nei naudos – sužaloti stiebai, sulėtėjęs augimas, net užkrėstos žaizdelės. Ilgametė patirtis man parodė, kad net smulkmenos – kada, kaip ir kuo skabyti – gali turėti reikšmės.

Kada geriausias metas skabymui?

Geriausia ūsus šalinti ryte tarp 7 ir 10 valandos, kai augalas dar nepradėjęs intensyviai garinti drėgmės, o saulė dar neįkaitinusi šiltnamio. Tokiu metu agurkas yra mažiau „įsitempęs“, audiniai elastingesni, todėl ūsas atsiskiria lengviau ir žaizdelė sparčiau užsitraukia. Taip pat vakaras – apie 19–21 val. – irgi tinka, bet svarbu, kad augalas dar spėtų pradėti žaizdos gijimo procesą prieš nakties drėgmę.

Aš asmeniškai vengiu bet kokių skabymų dieną, kai oras ypač karštas – per 30°C ar daugiau. Tokiu metu agurkai yra maksimaliai apkrauti fiziologiškai, lapai dažnai „karpo“ kraštus, o net ir menkas pažeidimas gali tapti stresiniu veiksniu. Be to, karštu oru žaizdos užsitraukia sunkiau, o jei po skabymo dar ir palaistysi, gali susidaryti puvimo židiniai.

Lygiai taip pat nerekomenduoju skabyti ūsų po lietaus ar kai dirva labai drėgna. Tokiomis dienomis šiltnamyje ir aplink agurkus būna didesnė drėgmės koncentracija, o tai reiškia vieną – padidėjusią ligų riziką. Nuskabytos vietos tuomet ilgiau lieka atviros, o šlapias mikroklimatas sukuria palankias sąlygas bakterijoms ir grybeliams plisti.

Venk skabyti per karščius ar lietų. Šita taisyklė man asmeniškai „išdeginta“ praktikoje – kai per 2021 m. karščius pabandžiau pašalinti ūsus dienos metu, po poros dienų pastebėjau, kad keli augalai pradėjo leipti, o nuskabytos vietos parudavo. Nuo tada – niekada nebeskabau per kaitrą. Geriau luktelėti porą dienų ir sulaukti tinkamesnių sąlygų, nei pulti viską daryti iš inercijos.

Kuo skabyti – ranka ar įrankiu?

Priklausomai nuo ūsų būklės, yra du variantai: rankinis skabymas arba pjovimas žirklėmis. Jei ūsas dar jaunas, plonas, minkštas – jį galiu tiesiog prispausti nykščiu prie stiebo ir švelniai patraukti. Tokie jauni ūsai atsiskiria gana lengvai, o stiebas lieka nepažeistas. Bet jeigu ūsas jau spirališkai apsisukęs aplink konstrukciją ar kietesnis – geriau naudoti žirkles arba sekatorių.

Aš pats naudoju mažas aštrias žirklutes, panašias į bonsų kirpimo įrankius – jos leidžia tiksliai įsiterpti tarp lapo ir stiebo, neprilaužant kitų dalių. Svarbiausia – žirklės turi būti švarios ir dezinfekuotos. Prieš kiekvieną skabymo sesiją jas perbraukiu spiritu suvilgytu skudurėliu. Tinka ir acto tirpalas (1:1 su vandeniu), jei neturi gryno spirito. Vienais metais patingėjau tai padaryti ir paskui ilgai vargau su puvimo dėmėmis – po to tapo aišku, kad nešvarūs įrankiai šiltnamyje ne vietoje.

Skabyti plėšimu – labai bloga praktika. Net jei atrodo, kad ūsas vos laikosi, išplėšdamas jį kartu gali pažeisti šalia esančius audinius arba netgi nutraukti augančius pumpurus. O jei ūsas jau įsikibęs į kitą stiebą ar virvę, net nežinosi, ką dar pažeidei traukdamas.

Kur tiksliai skabyti?

Ūsas išauga šalia lapkočio arba šoninio ūglio – dažniausiai ten, kur šaka formuoja mazgą. Skabymo vieta turėtų būti 1–2 mm atstumu nuo pagrindo, jokiu būdu ne visai prie stiebo. Aš visada palieku mažą „kelmelį“, kad likusi žaizdelė būtų toliau nuo pagrindinio stiebo. Tai smulkmena, bet ji sumažina infekcijos riziką. Be to, jei pjūvis per arti stiebo – atsiranda didesnė tikimybė, kad per žaizdą įsiskverbs bakterijos.

Ką daryti po skabymo?

Jei skabiau per sausą ir šiltą dieną – paprastai nieko papildomo nedarau. Tačiau jei oro sąlygos drėgnos arba buvo nuskabytas didesnis kiekis ūsų vienu kartu, profilaktiškai nupurškiu agurkus natūraliu antibakteriniu tirpalu. Vienas mėgstamiausių mano būdų – ramunėlių nuoviras (apie 2 valg. šaukštus džiovintų ramunėlių užpilti 1 l verdančio vandens, palaikyti, perkošti). Kartais naudoju silpną kalio permanganato tirpalą (vos rausvą), jei šiltnamyje jaučiu padidėjusią drėgmę. Tai padeda išvengti žaizdelių infekcijų ir sustiprina bendrą augalo atsparumą.

Asmeninė patirtis: kaip ūsų skabymas paveikė derlių

Turbūt daug kas manys – ką ten tie ūsai gali pakeisti? Bet aš pats savo akimis mačiau, kaip tas mažas žingsnis – reguliariai šalinti ūsus – gali lemti didelį skirtumą tarp chaoso ir tvarkingo, gausaus derliaus. Jau ne vieną sezoną sąmoningai eksperimentuoju: vienoje lysvėje ūsus šalinau, kitoje – palikau visiškai jų nelietęs. Rezultatai buvo labai iškalbingi.

2022 metų palyginimas – „Dirigent“ ir „Adam F1“ veislės
Tais metais auginau vienas šalia kitų dvi populiarias veisles – „Dirigent“ ir „Adam F1“. Pirmoje lysvėje kas antrą dieną pašalindavau ūsus, o kitoje – palikau juos augti natūraliai. Po 6 savaičių jau buvo aišku, kad skirtumai yra ne tik kosmetiniai.

Ūsai šalinti reguliariai:

• Augalai augo vertikaliai, tvarkingai, neužspaudė vieni kitų.
• Visi žiedai gerai matėsi ir buvo lengvai apdulkinami.
• Ventiliacija tarp lapų buvo gera – nei miltligės, nei bakterinio puvinio.
• Derlius buvo apie 15 % didesnis nei kitame šiltnamio gale.

Ūsai nešalinti:

• Po mėnesio stiebai pradėjo pintis vieni į kitus, pasidarė sunku net prieiti.
• Kai kurie silpnesni ūgliai buvo praktiškai „pasmaugti“ stipresnių.
• Lapai ėmė gelsti dėl šviesos trūkumo – šviesa neprasiskverbė per masyvų raizginį.
• Derliaus pikas buvo trumpesnis, o vaisiai mažesni.

Skirtumai pagal veisles – ne visi agurkai elgiasi vienodai

Per kelis sezonus pastebėjau, kad skirtingos veislės labai skirtingai reaguoja į ūsų skabymą. Kai kurios tiesiog „pražysta“, kai pašalini ūsus, o kitos tarsi supyksta – pradeda augti lėčiau ar net meta žiedus.

Puikiai prisitaiko be ūsų:

• „Pasalimo F1“ – stipriai auganti veislė, kuriai be ūsų lengviau valdyti formą.
• „Brunetka“ – šiek tiek šliaužianti, bet nuskabytus ūsus kompensuoja šoninių ūglių vystymu.
• „Mirabelle F1“ – elegantiškai paklūsta formavimui net ir be ūsų.

Geriau palikti ūsus:

• „Sashenka“ – jeigu nuskabau ūsus, pradeda lūžinėti ar virsti į kaimynus.
• „Phoenix“ – natūraliai silpnesnė, jai ūsai yra lyg papildomi atramos taškai.

Derliaus skirtumas – ne tik kiekybė, bet ir kokybė

Tai, ką pastebėjau per tuos metus – skabymas lemia ne tik kiekį, bet ir vaisių kokybę. Agurkai, augę tvarkingai, neapsispaudę ir neapsipainioję, buvo:

• tolygesni,
• be deformacijų,
• ilgiau švieži po skynimo.

Tuo tarpu agurkai, kurie augo tarp raizgalynių, dažnai būdavo lenkti, peraugę arba užlinkę į šoną – dėl to, kad stiebai buvo užlenkti ar susisukę.

Pamoka, kurią išmokau per metus:

Ūsų šalinimas nėra būtinas visur, bet kai sieki maksimalios tvarkos ir derliaus – tai vienas paprasčiausių būdų padėti augalui.

Dažniausios klaidos ir ko geriau nedaryti

Agurkų ūsų šalinimas atrodo labai paprasta procedūra – prispaudei, nuskabei ir viskas. Bet kaip ir daug kur darže, velnias slypi detalėse. Vienos klaidos padaromos iš nežinojimo, kitos – iš skubėjimo, o kai kurios tiesiog iš per didelio entuziazmo. Ką per kelis sezonus išmokau – kad ūsų šalinime reikia saiko, tvarkos ir aiškaus tikslo.

1. Per anksti pradėtas ūsų skabymas

Viena dažniausių pradedančiųjų klaidų – ūsus pradėti šalinti, kai agurkai dar vos paaugę. Per jaunas augalas turi labai mažai žaliųjų audinių, o kiekvienas nuskintas ūselis – papildomas stresas. Esu matęs, kaip netinkamu metu skabytas agurkas tiesiog sustojo – nustojo augti, leido mažiau lapų, netgi nepradėjo formuoti vaisių.

Ką reikėtų daryti:
Lauk, kol augalas pasieks bent 4–5 tikrų lapų fazę, stiebas bus pakankamai tvirtas, o pats ūsas jau vizualiai „užsidefinavęs“ – tuomet skabymas nebekels tokios rizikos.

2. Per daug pašalinama iš karto

Kai kuriems atrodo, kad jei jau skabau, tai visus ūsus iš karto – per vieną dieną visą šiltnamį praeiti ir nušienauti. Tačiau tai labai rizikinga. Kuo daugiau pašalini vienu kartu, tuo daugiau žaizdų palieki, o tuo pačiu atidarai vartus bakterijoms, grybeliams, puviniui.

Mano praktika rodo:
– per vieną kartą šalinu tik dalį ūsų,
– po 1–2 dienų grįžtu ir pažiūriu, kaip augalai reaguoja,
– jeigu reakcija gera – tęsiu.

3. Nešvarūs įrankiai arba skabymas plėšiant

Tai – viena labiausiai neįvertinamų klaidų. Kai skabi rankomis, o nagai ar pirštai ką tik buvo žemėje – per tokią žaizdelę labai lengvai patenka infekcija. Tas pats su žirklėmis – jei prieš tai jomis pjaustei pomidorų stiebą ar neplovei po paskutinio naudojimo, gali išnešioti puvinį ar kitas ligas per visą lysvę.

Sprendimas:

• Prieš darbą visada nusiplaunu rankas ar užsidedu plonas pirštines.
• Žirkles visada nuvalau spiritu arba actu.
• Niekada nenaudoju tų pačių žirklių pomidorams ir agurkams – turiu atskirus įrankius.

4. Skabymas per šlapdrėgnį orą

Tai – klasikinė klaida, ypač kai daržininkai „sugauna progą“ ir bėga į šiltnamį per lietų. Bet kai oras drėgnas, o oro temperatūra žema – žaizdos sunkiai užsitraukia, o likusi drėgmė ant stiebo ir lapų veikia kaip magnetas ligoms. Esu turėjęs atvejų, kai po tokio skabymo agurkai pradėjo tamsėti ties stiebo pagrindu – infekcija plito nuo pjūvio.

Geriausia palaukti sausos, ramios dienos. Net jei planavai „šiandien“, bet lietus iškrito – geriau atidėti. Augalas padėkos.

5. Skabymas be jokio tikslo – tik iš įpročio

Ne kartą teko matyti daržininkus, kurie skabo ūsus „šiaip“, be jokio realaus poreikio. Augalai dar jauni, neturi kur kabintis, niekam netrukdo – bet žmogus ranką tiesia, nes „taip daro visi“. Bet tokiu atveju agurkas tik kenčia – ūso šalinimas yra sužeidimas, ir jei jis neatneša jokios naudos – tai tik beprasmis stresas augalui.

Prieš kiekvieną pjūvį paklausiu savęs:
„Ar šitas ūsas tikrai trukdo? Ar jis apsiraizgęs? Ar verčia stiebą į netinkamą pusę?“ Jei atsakymas ne – palieku ramybėje.

Kada visiškai nereikia liesti agurkų ūsų?

Nors daug kalbama apie tai, kaip ūsai trukdo, veltis, smaugia ar mažina derlių, tačiau yra atvejų, kai būtent ūsai padeda išlaikyti augalą sveiką, stabilų ir gerai augantį. Todėl labai svarbu suprasti, kad ūsų skabymas nėra taisyklė visiems atvejams – kai kur jie yra būtini, kad augalas pats reguliuotų savo struktūrą.

Vertikalus auginimas – ūsai tampa pagalbininkai

Kai agurkai auginami prie vertikalių atramų – virvių, tinklų ar grotelių – ūsai iš tikrųjų padeda. Jie instinktyviai ieško atramos ir labai greitai susikabina su artimiausiu objektu. Tokiu būdu augalas pats save pakelia, be žmogaus pagalbos. Net jei palieki be rišimo, agurkas gali išlaikyti vertikalią kryptį vien naudodamasis ūsais.

Štai kuo tai naudinga:

• Augalas auga stabiliai ir pats laikosi savo svorio.
• Vaisiai geriau matomi, mažesnė rizika juos prispausti ar pažeisti.
• Ventiliacija tarp augalų pagerėja, nes augalai nekrenta vieni ant kitų.
• Sutaupoma daug laiko, nes nereikia tiek daug pririšinėti rankomis.

Aš asmeniškai turiu vieną šiltnamio sekciją, kurioje agurkai apsukti aplink tinklą – niekada jų ten nepririšinėju, nes ūsai puikiai atlieka savo darbą. Jei tik pradedi skabyti – augalas nustoja kabintis, ima linkti, o tada jau reikia remti, pririšti, koreguoti.

Veislės, kurios puikiai dera su ūsais

Yra veislių, kurios pagal savo augimo pobūdį yra stipresnės, bet tuo pačiu ir natūraliai kabinasi be per didelio įsikišimo. Joms ūsai ne trukdo, o padeda augti kompaktiškiau, tvarkingiau ir natūraliau.

Mano pastebėtos veislės:

• „Emelya F1“ – stiprus augimas, bet ūsai labai taikliai kabinasi, nekliudo nei lapams, nei vaisiams.
• „Zozulya“ – klasikinė šiltnaminė veislė, kuri pati gražiai formuojasi, kai ūsai paliekami.
• „Prestige“ – gana ilgo augimo hibridas, bet su ūsais augalas išlieka stabilus net esant vaisių pertekliui.

Šių veislių ūsų skabymas dažnai net pablogina situaciją – augalai tampa labiau linkę virsti, o vaisių svoris iškreipia stiebus. Tad tokiais atvejais palikti ūsus – tai leisti agurkui augti taip, kaip jis evoliuciškai suprogramuotas.

Kai per didelis kišimasis duoda priešingą rezultatą

Kartais, kai per daug „tvarkomės“ šiltnamyje – skabom ūsus, lapus, šoninius ūglius, žiedus – augalo fiziologija sutrinka. Agurkai nėra sterilūs augalai. Jiems reikia galimybės prisitaikyti, kabintis, saugoti savo poziciją erdvėje. Kai pašalini visus ūsus, o augalui nelieka už ko kabintis, jis pradeda kreiptis į šviesą, linkti, virsti ant šono ar net perlaikyti stiebą.

Ypač tai aktualu:

• Kai auginama ant grunto be atramų – augalas kabindamasis išlaiko formą.
• Kai šalia auga kiti stiprūs augalai – agurkas gali pasinaudoti jų struktūra kaip atrama.
• Kai šiltnamyje daug oro judėjimo – vėjas, skersvėjai – ūsai padeda įsitvirtinti ir išvengti lūžimo.

Apibendrinant – jei augalas auga natūraliai, nesukelia chaoso, neveliasi, o jo ūsai padeda jam „rasti kelią“ – palik juos ramybėje. Kištis į procesą reikia tik tada, kai matai realų trikdį.

Alternatyvūs būdai suvaldyti augalo formą

Nors ūsų skabymas yra vienas iš būdų tvarkyti agurkus, bet tai – tik viena iš daugelio priemonių. Yra daug alternatyvų, leidžiančių išlaikyti augalą gražų, tvarkingą ir produktyvų, net nepaliečiant nė vieno ūselio. Kartais net ir aktyviai skabydamas ūsus turi papildomai imtis priemonių, kad formuotųsi norima augalo struktūra.

Tinklai ir vertikalios atramos – natūralus vedimas

Tai vienas geriausių būdų agurkų formai reguliuoti – įrengti agurkams skirtą tinklą ar atramų sistemą, per kurią augalai kabinasi patys. Jei tinklas pakabintas vertikaliai, augalas instinktyviai kyla aukštyn, jo stiebas lieka tiesus, o vaisiai kabo patogioje padėtyje skynimui.

Kodėl tai veiksminga:

• Agurkų ūsai prisikabina patys, todėl nereikia skabyti.
• Augalas kyla natūraliai – be jokių streso ženklų.
• Sumažėja kontaktas su žeme, tad mažesnė ligų rizika.
• Ventiliacija tarp stiebų ir lapų žymiai geresnė.

Šiltnamyje tokį tinklą tvirtinu tarp dviejų vertikalių stulpų, o lauke – prie medinių atramų ar metalinių karkasų. Net 2–3 augalai per vieną tinklo pusę gali augti be painiavos, jei atstumai parinkti teisingai.

Rišimas virve – klasikinė, bet veiksminga priemonė

Kitas labai praktiškas būdas – naudoti virvę, kuri nuo stiebo vedama aukštyn prie šiltnamio lubų. Agurkas tada „veda“ stiebą spiraliniu būdu aplink virvę, ir visai nereikia nei tinklo, nei ūsų šalinimo. Taip auginant:

• Lengva reguliuoti augimo aukštį.
• Galima pakoreguoti stiebo kryptį bet kada.
• Uogų ir lapų priežiūra tampa paprasta – viskas po ranka.

Aš dažniausiai pririšu virvę prie apatinio augalo mazgo, o kitą galą – prie šiltnamio konstrukcijos. Kartais virvę keičiu plonu, bet tvirtu sizalio siūlu – jis nespaudžia stiebo, o augalas jį „priima“ natūraliai.

Natūralus vedžiojimas ir nukreipimas

Kai agurkai auginami be atramų – pavyzdžiui, lauke, lysvėse – dažnai pritaikau vedžiojimo metodą. Kiekvieną naują stiebo ataugą šiek tiek pakreipiu reikiama kryptimi, kad nesipainiotų su kitais. Tokiu būdu agurkas „veda“ savo formą taip, kaip man reikia – be kirpimų, be prievartos.

Sėkmingai veikia, kai:

• Augalai sodinami retais tarpais.
• Nėra vėjo ar stipraus lietaus, kuris išdarkytų struktūrą.
• Augalas dar neturi per daug šoninių ūglių – kai jis lankstesnis.

Mulčiavimas – tvarka nuo žemės iki viršaus

Mulčias – tai ne tik apsauga nuo piktžolių ar drėgmės išlaikymas, bet ir erdvės valdymas. Kai aplink stiebą ir šaknų zoną viskas mulčiuota:

• Nėra kur prisikabinti nereikalingoms ataugoms.
• Ūgliai nesivelia su piktžolėmis ar žole.
• Aiškiai matai, kur veda stiebas ir ūsai – galima koreguoti kryptį.

Aš dažnai mulčiuoju šiaudais arba stambesne žole, ypač jei agurkai auga lauke. Tai labai sumažina stiebų vėlimąsi į žemę ir leidžia formuoti augalą nuo pat šaknies.

Erdvės planavimas – prevencija geresnė už korekciją

Galiausiai – viskas prasideda nuo planavimo. Jeigu agurkai pasodinti per arti, jokie skabymai, rišimai ar tinklai nepadės – jie vis tiek painiosis, kabins vieni kitus, lips viršun. Todėl visada rekomenduoju:

• Laikyti bent 40–50 cm atstumą tarp šiltnaminių agurkų.
• Lauke – sodinti rečiau, bet duoti daugiau krypties laisvės.
• Jei veislė linkusi vešėti – pasirūpinti tvirtesnėmis atramomis iš anksto.

Kartais vien tinkamai suplanuota erdvė leidžia išvengti visų su ūsais susijusių problemų, net neliečiant nė vieno ūselio.

DUK