Amarai ir skruzdės sode beveik visada atsiranda ne atsitiktinai ir ne po vieną. Iš savo patirties galiu pasakyti labai paprastai: jei matai amarus, greičiausiai netoliese jau dirba ir skruzdės, net jei jų dar nepastebėjai. Ir atvirkščiai – ten, kur aktyviai juda skruzdės ant augalų, amarai dažniausiai yra tik laiko klausimas.
Didžiausia klaida, kurią matau soduose, yra bandymas kovoti tik su amarais, visiškai ignoruojant skruzdžių vaidmenį. Tokiu atveju purškimai veikia trumpai, amarai greitai grįžta, o sodininkas lieka nusivylęs, manydamas, kad „niekas neveikia“.
Kodėl amarai ir skruzdės beveik visada atsiranda kartu
Norint iš tikrųjų suvaldyti amarus sode, pirmiausia reikia suprasti ne patį amarą, o jo santykį su skruzdėmis. Tai nėra atsitiktinis sutapimas – tai labai aiški, gamtoje nusistovėjusi sistema, kuri veikia tol, kol jos nenutrauki.
Amarai minta augalų sultimis ir išskiria lipnią medžiagą, vadinamą medunešiu. Skruzdėms tai yra labai vertingas maisto šaltinis. Dėl šios priežasties skruzdės amarus ne tik toleruoja, bet aktyviai juos saugo, perneša ir net „augina“, lyg mažą fermą ant tavo augalų.
Iš savo patirties galiu pasakyti taip: amarai patys taip greitai neišplistų, jei ne skruzdės. Skruzdės perneša juos nuo vieno augalo ant kito, užkelia ant jaunų ūglių, žiedpumpurių ir net į medžius. Jei pastebi amarus aukštai ant obels ar serbento viršūnių – beveik garantuota, kad ten dirba skruzdės.
Dar svarbiau tai, kad skruzdės aktyviai gina amarus. Jos puola boružes, auksavabalius ir kitus natūralius amarų priešus. Todėl sode, kuriame daug skruzdžių, natūrali pusiausvyra dažnai būna jau sugriauta.
Dėl šios priežasties kova tik su amarais dažniausiai duoda trumpalaikį rezultatą. Net jei amarus nuplausi, nupurkši ar sunaikinsi, skruzdės labai greitai atneš naujus. Ir ciklas prasideda iš naujo.
Kaip atpažinti, kad amarų ir skruzdžių problema jau įsibėgėjusi
Ne visada amarų ir skruzdžių problema prasideda akivaizdžiai. Labai dažnai pirmieji ženklai būna subtilūs, todėl jie ignoruojami, kol situacija tampa rimta. Iš patirties galiu pasakyti – kuo anksčiau atpažįsti šiuos signalus, tuo lengviau sustabdyti plitimą.
Vienas aiškiausių požymių yra aktyvus skruzdžių judėjimas augalais. Jei matai skruzdėles, nuolat vaikštančias stiebais aukštyn ir žemyn, tai beveik visada reiškia, kad kažkur ant augalo jau yra amarų kolonija, net jei jos dar nematai plika akimi. Skruzdės niekada nelipa ant augalų be priežasties.
Kitas ženklas – lipnūs lapai ar ūgliai. Tai amarų išskiriamas medunešis. Net jei pačių amarų dar nematyti, lipnumas yra labai aiškus signalas, kad jie jau maitinasi augalu. Dažnai šioje vietoje vėliau atsiranda ir suodligė – juodas apnašas ant lapų.
Dar vienas svarbus požymis – išsikraipę, susisukę ar sulėtėję augimo viršūnės. Amarai pirmiausia puola jaunus, minkštus audinius, todėl deformacijos viršūnėse yra vienas ankstyviausių signalų. Jei tuo pačiu matai ir skruzdžių – abejonių nebelieka.
Įsibėgėjus problemos stadijai, pastebėsi, kad amarai labai greitai grįžta po purškimo ar plovimo. Tai klasikinis ženklas, kad kova vyksta tik su pasekme, o ne su priežastimi. Kol skruzdės lieka aktyvios, amarų kolonijos bus atkuriamos vėl ir vėl.
Kodėl kova tik su amarais dažniausiai neveikia
Labai dažna situacija sode atrodo taip: amarai pastebimi, augalai nupurškiami ar nuplaunami, kelioms dienoms viskas nurimsta, o po savaitės problema grįžta dar stipresnė. Iš savo patirties galiu pasakyti tiesiai – tai nėra priemonės neveiksmingumas, tai neteisinga strategija.
Kovojant tik su amarais, paliekama nepaliesta pagrindinė grandis – skruzdės. Kol jos aktyviai juda sode, amarai niekada nebus „galutinai sunaikinti“. Skruzdės elgiasi kaip amarų vežėjai: jos perkelia juos ant naujų augalų, į saugesnes vietas ir net aukščiau nuo žemės, kur purškimai dažnai nepasiekia.
Dar viena problema – nuolatinis amarų atstatymas. Net jei sunaikini didžiąją dalį kolonijos, pakanka kelių likusių individų, kuriuos skruzdės greitai „atsodina“ ir kolonija atsikuria per kelias dienas. Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad amarai yra „atsparūs viskam“.
Be to, kova tik su amarais dažnai pažeidžia natūralią pusiausvyrą. Purškiant plataus veikimo priemonėmis, kartu sunaikinami ir natūralūs amarų priešai – boružės, auksavabaliai, plėviasparniai. Skruzdės, priešingai, lieka ir toliau saugo likusius amarus nuo naujų plėšrūnų.
Galiausiai, tokia vienpusė kova reikalauja nuolatinio kartojimo. Vietoj vieno tikslingo sprendimo sodininkas patenka į užburtą ratą: purškimas – trumpas pagerėjimas – sugrįžimas – dar stipresnė problema.
Dėl šios priežasties visada pabrėžiu: pirmiausia reikia nutraukti ryšį tarp amarų ir skruzdžių. Tik tada bet kokios priemonės prieš amarus pradeda veikti ilgalaikėje perspektyvoje.
Kaip nutraukti amarų ir skruzdžių „bendradarbiavimą“ sode
Šioje vietoje svarbu pakeisti požiūrį: tikslas nėra „išnaikinti viską“, tikslas – pertraukti ryšį, be kurio amarai nebegali taip greitai daugintis. Iš patirties galiu pasakyti, kad vos tik skruzdės praranda galimybę laisvai judėti augalais, amarų problema ima nykti savaime.
Pirmas ir pats svarbiausias žingsnis – nutraukti skruzdžių kelius į augalus. Skruzdės visada juda tais pačiais maršrutais. Jei matai aiškią „trasą“ nuo žemės iki lapų ar ūglių, vadinasi, jau radai silpną vietą. Ant kamienų, stiebų ar atramų labai gerai veikia fiziniai barjerai, kurie neleidžia skruzdėms lipti aukštyn. Kai jos nebegali pasiekti amarų, kolonijos lieka be „apsaugos“ ir greitai silpsta.
Antras žingsnis – skruzdėlynų kontrolė, bet be kraštutinumų. Tikslas nėra išnaikinti visas skruzdėles sode, o sumažinti jų aktyvumą ten, kur jos daro žalą. Jei skruzdėlynas yra tiesiai po vaismedžiu, šiltnamyje ar darže, jis tampa nuolatiniu amarų tiekimo centru. Tokiu atveju skruzdėlyną reikia perkelti, išardyti arba atbaidyti, kad jis nustotų funkcionuoti kaip amarų „bazė“.
Trečias svarbus momentas – amarų kolonijų palikimas be apsaugos. Kai skruzdės nebesaugo amarų, labai greitai įsijungia natūralūs priešai. Boružės, jų lervos, auksavabaliai dažnai padaro daugiau nei bet koks purškimas. Iš savo praktikos matau, kad kartais pakanka kelių dienų, jog amarų kolonija smarkiai sumažėtų be jokios papildomos intervencijos.
Ketvirtas aspektas – saikingas, tikslinis poveikis amarams. Tik tada, kai skruzdžių ryšys nutrauktas, verta naudoti priemones prieš amarus. Tokiu atveju jos veikia ilgiau ir nereikalauja nuolatinio kartojimo. Priešingu atveju tai tampa beprasmišku darbu.
Svarbiausia suprasti vieną dalyką: skruzdės yra amarų stiprybės pagrindas. Atėmus šią atramą, visa sistema pradeda byrėti pati, o sodininkui nebereikia kovoti be pabaigos.
Veiksmingos priemonės prieš amarus ir skruzdėles: kas iš tikrųjų veikia
Kai ryšys tarp amarų ir skruzdžių jau nutrauktas arba pradėtas ardyti, metas pereiti prie priemonių. Šioje vietoje labai svarbu nepersistengti ir pasirinkti tai, kas sprendžia problemą, o ne sukuria naujų.
Fiziniai barjerai nuo skruzdėlių
Tai vienas patikimiausių ir dažnai nuvertinamų būdų. Ant vaismedžių kamienų, krūmų stiebų ar atramų galima įrengti lipnias juostas arba specialius klijus nuo vabzdžių. Skruzdės tiesiog nebegali pasiekti amarų, o be jų „apsaugos“ kolonijos pradeda byrėti.
Iš savo praktikos matau, kad šis metodas ypač gerai veikia pavasarį ir vasaros pradžioje, kai amarų kolonijos dar tik formuojasi. Tai nėra priemonė visam sodui, bet labai efektyvi konkrečiam augalui.
Natūralios priemonės nuo skruzdžių
Jei nenori naudoti cheminių priemonių, skruzdėlių aktyvumą galima sumažinti natūraliais būdais. Skruzdės nemėgsta stiprių kvapų ir dirginančių medžiagų, todėl tam tikrose vietose jų judėjimą galima sutrikdyti.
Svarbu suprasti, kad natūralios priemonės ne sunaikina, o atbaido. Jos tinka tada, kai problema dar nėra labai įsibėgėjusi arba kai nori papildyti kitus metodus. Vien tik jomis, esant didelei amarų kolonijai, stebuklų nebus.
Tikslingas poveikis amarams
Kai skruzdės nebesaugo amarų, kova su pačiais amarais tampa daug paprastesnė. Tokiu atveju dažnai pakanka:
– nuplauti amarus stipria vandens srove,
– naudoti švelnias, kontaktines priemones,
– leisti veikti natūraliems plėšrūnams.
Svarbiausia – nepurkšti „profilaktiškai“. Jei amarų jau mažėja, geriau leisti procesui vykti natūraliai. Per dažnas purškimas dažnai nužudo ne amarus, o jų priešus.
Cheminės priemonės – tik kraštutiniu atveju
Cheminės priemonės turi vietą, bet tik tada, kai:
– amarų labai daug,
– augalas stipriai silpsta,
– kiti būdai nebeveikia.
Tokiu atveju labai svarbu rinktis tikslines priemones, kurios kuo mažiau kenkia aplinkai ir naudingiems vabzdžiams. Ir net tada cheminis purškimas turėtų būti derinamas su skruzdžių kontrolės priemonėmis. Priešingu atveju efektas bus trumpalaikis.
Dažniausios klaidos, dėl kurių amarai ir skruzdės vis grįžta
Net ir žinant, kaip veikia amarų ir skruzdžių ryšys, labai dažnai problema sode kartojasi. Priežastis beveik visada ta pati – daromos kelios pasikartojančios klaidos, kurios vėl leidžia šiai „sąjungai“ atsigauti.
Viena dažniausių klaidų yra kova tik su matomu rezultatu. Pamačius amarus, jie nuplaunami ar nupurškiami, bet skruzdės paliekamos ramybėje. Tokiu atveju problema išsprendžiama tik kelioms dienoms. Skruzdės labai greitai atneša naujus amarus, o sodininkui susidaro įspūdis, kad amarai „atsparūs viskam“.
Kita klaida – per dažnas ir per platus purškimas. Naudojant stiprias priemones be realaus poreikio, sunaikinami ne tik amarai, bet ir jų natūralūs priešai. Skruzdės tuo metu dažniausiai nenukenčia ir toliau saugo likusias amarų kolonijas. Rezultatas – dar didesnis disbalansas.
Labai dažnai pamirštama ir stebėti skruzdžių kelius. Skruzdės juda tais pačiais maršrutais. Jei šie keliai nepertraukiami, jos visada ras būdą grįžti prie augalų. Vienkartinis barjero uždėjimas be stebėjimo dažnai neveikia ilgalaikėje perspektyvoje.
Dar viena klaida – per didelis skubėjimas. Tikimasi, kad rezultatas bus matomas per vieną dieną. Tačiau nutraukus ryšį tarp skruzdžių ir amarų, sistemai reikia laiko suirti. Natūralūs priešai neatsiranda per naktį, o amarų kolonijos nyksta palaipsniui.
Galiausiai dažnai ignoruojama bendro sodo balanso svarba. Jei sode nuolat trūksta naudingų vabzdžių, jei viskas per daug sterilu ir „išpurkšta“, amarų ir skruzdžių problema tampa lėtinė. Kuo daugiau gyvybės sode, tuo sunkiau amarams įsitvirtinti ilgam.
