Pamenu, kaip senelio sode rožės visada būdavo pasididžiavimas – dideliais žiedais, kvapnios, tvarkingos. Bet užtekdavo kelių šiltų dienų, ir žiūrėk – viršūnės susiraukšlėjusios, pumpurai nebeatsiveria, o ant stiebų knibžda smulkių gyvių. Senelis tada tik palingdavo galvą: „Amarai atėjo – jei dabar nieko nedarysi, rožė verks.“
Amarai – vieni dažniausių ir atkakliausių kenkėjų ne tik rožėse, bet ir daugelyje kitų sodo bei daržo augalų. Jie puola greitai, dauginasi dar greičiau, o jų padaryta žala matosi beveik iš karto. Todėl labai svarbu mokėti amarus atpažinti kuo anksčiau ir žinoti, kaip juos naikinti taip, kad augalai atsigautų, o problema negrįžtų po savaitės.
| Dažniausios amarų rūšys sode | |
|---|---|
| Žalieji amarai | Labai dažni ant rožių, greitai dauginasi |
| Juodieji amarai | Dažnai puola rožių ūglius ir pumpurus |
| Geltonieji amarai | Dažnesni šiltnamiuose ir ant minkštų lapų |
| Augalai, kuriuos amarai puola dažniausiai | |
|---|---|
| Rožės | Ūglių viršūnės, pumpurai, jauni lapai |
| Serbentai | Lapų apačia, jauni ūgliai |
| Obelys | Jauni lapai ir žiedynai |
| Kambariniai augalai | Minkšti lapai ir stiebai |
Kas yra amarai ir kodėl jie tokie pavojingi rožėms ir kitiems augalams
Amarai – tai smulkūs, minkšto kūno kenkėjai, kurie minta augalų sultimis. Nors patys atrodo menki, jų daroma žala gali būti labai rimta. Kaime sakydavo: „Kur amaras – ten augalas silpsta.“ Ir tai visiška tiesa. Amarai siurbdami sultis tiesiogiai alina augalą, o kartu dar ir atveria kelią ligoms.
Rožėms amarai ypač pavojingi todėl, kad jie puola jauniausias, švelniausias vietas – ūglių viršūnes ir pumpurus. Ten augalas turi daugiausiai maistingų medžiagų, todėl amarai ten ir renkasi. Jei jų nepašalini laiku, pumpurai gali taip ir neišsiskleisti, o ūgliai likti kreivi ir silpni.
Kitiems augalams – vaismedžiams, dekoratyviniams krūmams ar net kambarinėms gėlėms – amarai pavojingi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, jie labai greitai dauginasi. Kartais užtenka vos kelių dienų, kad iš kelių amarų susiformuotų visa kolonija. Antra, amarai perneša virusines ligas, kurių jau nebeišgydysi jokiais purškimais.
Dar vienas svarbus dalykas – medaus rasa. Tai lipni medžiaga, kurią amarai išskiria maitindamiesi. Ant jos labai greitai pradeda augti suodligės grybas. Lapai pajuoduoja, augalas nebegali normaliai kvėpuoti ir fotosintezuoti. Tokiu atveju net ir pašalinus amarus, augalui prireikia laiko atsigauti.
Iš praktikos galiu pasakyti aiškiai: amarai pavojingi ne todėl, kad jų daug, o todėl, kad jie dažnai pastebimi per vėlai. Jei reguliariai apžiūri augalus, problemą galima sustabdyti dar jai neįsibėgėjus.
Kaip atpažinti amarus ant rožių
Rožės apie amarus „praneša“ gana aiškiai – tereikia mokėti į tuos ženklus atkreipti dėmesį. Dažniausiai viskas prasideda labai nekaltai: atrodo, kad rožė kažkaip lėčiau auga, pumpurai tarsi sustoja vietoje. Kaime tokiu atveju sakydavo: „Pažiūrėk į viršūnę – ten visa tiesa.“
Pirmasis ir pats aiškiausias požymis – ūglių viršūnės. Jos tampa lipnios, blizgančios, lapeliai pradeda suktis į vidų. Jei švelniai praskleisi lapus ar pumpurą, beveik visada rasi smulkių žalių, juodų ar pilkšvų amarų, susispietusių grupėmis.
Antras signalas – pumpurai, kurie neatsiveria. Amarai labai mėgsta pumpurus, nes ten daug sulčių. Pumpuras gali likti mažas, deformuotas arba pradėti džiūti dar neprasiskleidęs. Tai ypač skaudu, nes rožė lyg ir sveika, bet grožio taip ir nesulauki.
Trečias labai svarbus ženklas – skruzdėlės. Jei ant rožių nuolat matai skruzdėles, beveik garantuota, kad netoliese yra amarų. Skruzdėlės juos saugo ir perneša, nes minta jų išskiriama medaus rasa. Kaime net juokaudavo: „Kur skruzdė – ten amaras karaliauja.“
Galiausiai – lapų būklė. Lapai gali pradėti gelsti, raitotis, kartais net susisukti į vamzdelius. Apatinė lapų pusė dažnai būna apnikta labiausiai, todėl paviršutiniškai apžiūrėjus problemos galima ir nepastebėti.
Iš patirties galiu pasakyti labai paprastai: jei rožę apžiūri bent kartą per savaitę, amarų antplūdis tavęs neužklups netikėtai. O kuo anksčiau juos pastebi, tuo paprastesnė ir švelnesnė gali būti kova.
Pagrindiniai amarų požymiai ant rožių
| Požymis | Ką tai reiškia praktikoje |
|---|---|
| Lipnios ūglių viršūnės | Amarai aktyviai siurbia sultis ir išskiria medaus rasą |
| Susisukę, raitoti lapai | Augalas silpnėja, sutrinka normalus augimas |
| Neatsiveriantys pumpurai | Amarai puola dar prieš žydėjimą |
| Skruzdėlių aktyvumas | Skruzdėlės „augina“ amarus dėl saldžios rasos |
| Lapų apačia apnikta | Kolonijos dažnai nepastebimos iš viršaus |
Kaip atpažinti amarus ant kitų augalų
Nors rožės amarus parodo labai aiškiai, kituose augaluose situacija kartais būna klastingesnė. Vaismedžiai, dekoratyviniai krūmai ar net kambariniai augalai gali ilgiau „kentėti tyliai“, kol problema tampa akivaizdi. Kaime sakydavo: „Jei lapas nebe toks kaip vakar – ieškok gyvio.“
Daugelyje augalų pirmasis požymis yra pakitusi lapų forma. Lapai ima riestis, susitraukia, kartais net tampa kietesni ar trapūs. Dažnai tai supainiojama su maisto medžiagų trūkumu, bet jei apversi lapą, ypač jauną, labai dažnai rasi amarų kolonijas.
Vaismedžiuose amarai dažniausiai puola jaunus ūglius ir lapus. Obelys, slyvos ar serbentai pradeda leisti deformuotus lapus, ūgliai išsikreipia. Be to, ant lapų atsiranda lipnumas, kuris vėliau virsta tamsiomis apnašomis – tai jau ženklas, kad amarai čia įsikūrę ne pirmą dieną.
Dekoratyviniuose krūmuose ir gėlėse amarai dažnai slepiasi tankiose vietose – lapų pažastyse, tarp žiedų ar pumpurų. Dėl to augalas iš tolo gali atrodyti neblogai, bet iš arčiau matyti, kad jis silpsta, nebežydi taip gausiai.
Kambariniuose augaluose amarai neretai pasirodo po to, kai augalas buvo išneštas į lauką arba atneštas naujas augalas iš parduotuvės. Čia labai būdingas požymis – lipnūs lapai ir staigus augimo sustojimas. Kadangi patalpose nėra natūralių amarų priešų, jie čia dauginasi ypač greitai.
Iš patirties galiu pasakyti vieną svarbų dalyką: amarai beveik niekada nepuola vieno augalo atskirai. Jei radai jų ant vieno krūmo ar gėlės, verta apžiūrėti ir aplinkinius augalus. Taip dažnai pavyksta sustabdyti plitimą dar jam neišsiplečiant.
Natūralūs ir liaudiški būdai, kaip naikinti amarus
Amarai nėra iš tų kenkėjų, kuriems būtinai reikia chemijos nuo pirmos dienos. Kaime visada sakydavo: „Jei gali be nuodų – daryk be nuodų.“ Ir dažnu atveju tai tikrai pasiteisina, ypač kai amarai pastebėti anksti.
Patikrinti liaudiški būdai nuo amarų
Muiluotas vanduo
Ūkiško muilo tirpalas – vienas universaliausių liaudiškų būdų. Jis pažeidžia amarų kūno paviršių, todėl jie greitai žūva. Svarbiausia purkšti lapų apačią ir jaunus ūglius, o ne tik „per viršų“.
Dilgėlių užpilas
Dilgėlės ne tik atbaido amarus, bet ir stiprina augalus. Užpilas ruošiamas keletą dienų, kol pradeda fermentuotis. Kvapas aitrus, bet rezultatas dažnai nustebina.
Pelenų tirpalas
Medžio pelenai maišomi su vandeniu ir nukošiami. Šis tirpalas amarams labai nepatinka, o augalams suteikia papildomų mikroelementų. Geriausia naudoti sausą, ne per karštą dieną.
Stipri vandens srovė
Jei amarų dar nedaug, juos galima tiesiog nuplauti. Šis būdas ypač tinka rožėms ir krūmams. Procedūrą tenka kartoti, bet tai greita ir visiškai nekenksminga.
Iš patirties pasakysiu tiesiai: liaudiški metodai yra puikūs, bet jie reikalauja drausmės. Jei purškei kartą ir pamiršai – amarai grįš. Jei kartoji kas kelias dienas, ypač po lietaus, dažnai apsieisi be chemijos.
Veiksmingiausi insekticidai nuo amarų – ką rinktis rožėms ir kitiems augalams
Kai amarai jau įsitvirtinę, o liaudiški būdai nebeduoda apčiuopiamo rezultato, tenka imtis tikslesnių priemonių. Kaime sakydavo: „Kai piktžolė įsišaknijo – ranka jos nebeišrausi.“ Tas pats galioja ir amarams. Tinkamai parinktas insekticidas, panaudotas laiku ir teisingai, gali greitai sustabdyti plitimą ir leisti augalams atsigauti.
Veikliosios medžiagos, kurios iš tiesų veikia amarus
Kaip purkšti, kad insekticidas veiktų, o ne „išsivėdintų“
Teisingo purškimo principai
Insekticidas veikia tik tada, kai pasiekia amarus. Todėl purškiant svarbiausia ne pats preparatas, o tai, kaip jis panaudojamas. Visada purškiu ne iš viršaus, o iš apačios – ten, kur amarai slepiasi. Geriausias laikas – vakaras, kai nėra kaitrios saulės ir bitės jau nebeaktyvios.
Jei purškiama kelis kartus per sezoną, veikliąją medžiagą verta keisti. Amarai greitai prisitaiko, todėl tas pats preparatas, naudojamas nuolat, silpnėja. Kaime sakydavo: „Nekeisi – užsiauginsi atsparų.“
Iš savo patirties galiu pasakyti taip: vienas gerai atliktas purškimas dažnai vertesnis nei trys bet kaip padaryti. O dar svarbiau – nepurkšti „dėl visa ko“, kai amarų nėra, nes taip tik prisidedi prie atsparumo.
Ar chemija tikrai reikalinga? Kada be jos neapsieisi
Ne kartą girdėjau sakant: „Purškalų nenoriu – auginsiu natūraliai.“ Ir tai visiškai suprantama. Pats taip galvoju, kol situacija valdoma. Tačiau praktika išmoko vieno dalyko – chemija nėra priešas, jei ji naudojama laiku ir su protu.
Cheminių priemonių tikrai nereikia, kai amarų dar nedaug, kolonijos mažos, o augalai stiprūs. Tokiais atvejais dažnai pakanka liaudiškų priemonių ar mechaninio nuplovimo. Tačiau kai amarai apima ūglių viršūnes, pumpurai nebesiskleidžia, o nauji lapai deformuoti, delsti nebegalima.
Situacijos, kai chemija tampa neišvengiama
Svarbu suprasti: vienas tikslus purškimas dažnai padaro mažiau žalos nei ilgas, bet neveiksmingas eksperimentavimas. Be to, pasirinkus selektyvias veikliąsias medžiagas ir purškiant vakare, rizika bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams gerokai sumažėja.
Kaime visada sakydavo: „Vaistas reikalingas tada, kai liga įsisenėjo.“ Lygiai taip pat ir čia – chemija turi savo vietą, bet ji neturi būti pirmas ir vienintelis sprendimas.
Amarų naikinimo privalumai ir trūkumai
Prieš renkantis, kaip kovoti su amarais, verta aiškiai matyti visą paveikslą. Kaime sakydavo: „Geriau žinoti abi puses, nei paskui gailėtis.“ Todėl čia – be pagražinimų, kas iš tiesų laukia pradėjus aktyviai naikinti amarus.
- Rožės ir kiti augalai greitai atsigauna ir vėl normaliai auga.
- Sumažėja pumpurų deformacija ir žiedų kritimas.
- Mažėja virusinių ir grybelinių ligų plitimo rizika.
- Galima pasirinkti tiek natūralius, tiek cheminius sprendimus.
- Laiku suvaldžius problemą, amarai kitais metais būna silpnesni.
- Reikia nuolatinės augalų stebėsenos.
- Netinkamai naudojama chemija gali pakenkti naudingiems vabzdžiams.
- Liaudiški metodai reikalauja kantrybės ir kartojimo.
- Cheminės priemonės turi laukimo laiką iki žydėjimo ar derliaus.
- Be prevencijos amarai gali sugrįžti labai greitai.
