Kai pirmą kartą nusprendžiau auginti agurkus lauke vertikaliai, tai buvo labiau iš reikalo, nei iš žinojimo – turėjau per mažai vietos, o daigų kaip visada – per daug. Sukalėm paprastą rėmelį iš medinių kuolų, pririšau virveles, ir pradėjau stebėti, kas iš to gausis. Ir jau tą pirmą sezoną supratau, kad tai vienas geriausių sprendimų, kurį esu priėmęs darže.
Pirmiausia pastebėjau, kad augalai gerokai mažiau serga – lapai nebeguli ant žemės, nesiliečia prie drėgnos žemės, o oras tarp jų lengvai cirkuliuoja. Derlius pasidarė daug švaresnis – vaisiai nespėja užsikrėsti puviniais ar būti nuėsti šliužų. Ir dar – nuimti agurkus tapo kur kas lengviau. Jie tiesiog kabo ant virvelių, gražiai matosi, nieko nereikia kapstyti tarp lapų.
Šiandien agurkus auginu tik taip – lauke, bet visada vertikaliai. Ir per kelerius metus išbandžiau įvairias atramas, įvairias veisles ir net skirtingus tręšimo būdus. Pasidalinsiu, kaip visa tai pasiteisino, ką daryti, kad augalai ne tik išgyventų, bet ir derėtų gausiai ir ilgai, ir kokių klaidų geriau nekartoti.
Kodėl verta rinktis vertikalų agurkų auginimą?
Kai pradėjau auginti agurkus vertikaliai, pirmas dalykas, kurį pastebėjau – iš karto sumažėjo puvinio ir miltligės atvejų. Anksčiau, kai augdavo tiesiai ant žemės, vos pradėdavo dažniau palyti – lapai ima dėmėtis, vaisiai iš apačios suminkštėja, o šliužai visada rasdavo būdą jais pasimėgauti. Vertikali konstrukcija išsprendė šitas bėdas – lapai nuo žemės atkelti, saulė juos greitai nudžiovina, o oras cirkuliuoja visame aukštyje.
Daugiau šviesos ir oro
Vertikaliai augantys agurkai gauna vienodai šviesos iš visų pusių. Kai jie guli žemėje, apatiniai lapai būna beveik šešėlyje, o čia – net žemiausieji gauna saulės. Be to, nebekyla tas amžinas rūpestis „pavėluotai išgenėjau“ – nes jų tiesiog mažiau, viskas geriau matosi ir tvarkosi.
Patogesnis derliaus nuėmimas
Vaisius labai lengva pastebėti – jie kabėdami nesusiliečia su lapais, matosi iš tolo. Aš kiekvieną vakarą apeinu lysvę ir vos per 5–10 minučių pririnku viską, kas subrendę. Anksčiau tekdavo klūpoti tarp augalų, kilnoti lapus, o dabar – viskas prieš akis.
Taupoma vieta lysvėje
Kai pradėjau naudoti atramas, paaiškėjo, kad vienoje eilėje galiu pasodinti daugiau daigų – nebe reikia daryti didelių tarpų tarp eilių. Vietoje 2–3 daigų dabar telpa ir 6, jei tik atrama pakankamai tvirta. Tai ypač aktualu mano mažame šiltnamyje, kur kiekvienas centimetras skaičiuojamas.
Didesnis, sveikesnis derlius
Vertikalus auginimas reiškia, kad kiekvienas daigas gauna daugiau šviesos, šilumos ir oro. Tai natūraliai lemia geresnį augimą ir žydėjimą, o tai – gausesnį derlių. Vienais metais net pasilyginau: viename daržo gale augo vertikaliai, kitame – ant žemės. Skirtumas buvo ne tik kiekybinis, bet ir skonyje – kabėję agurkai buvo traškesni ir lygesnės formos.
Kada geriausia pradėti agurkų sodinimą lauke?
Laikas, kada sėti ar sodinti agurkus į atvirą gruntą, man visada priklauso nuo vieno dalyko – dirvos ir oro temperatūros. Aš stengiuosi niekada neskubėti, net jei balandžio pabaigoje jau šilta. Agurkas – labai jautrus šaltoms naktys, ir jeigu žemė dar neatšilusi, jis tiesiog stovi vietoje, skursta ar net pūva.
Optimali temperatūra
Iš patirties žinau: dirva turi būti įšilusi iki mažiausiai 15 °C, o naktimis oro temperatūra neturi kristi žemiau 10 °C. Geriausiai sekėsi sėti ar sodinti nuo gegužės trečios dekados, o šiaurės Lietuvoje – net tik birželio pradžioje.
Norėdamas būti tikras, įkišu termometrą į 10 cm gylį, dažnai darau tai ryte, kai būna šalčiausia. Jei matau, kad dar tik 12–13 °C – palaukiu kelias dienas. Skubėjimas ne kartą kainavo derlių.
Dirvos paruošimas
Agurkai mėgsta purų, šiltą, humusingą dirvožemį. Aš ruošiant lysvę visada:
- Įmaišau perpuvusio komposto arba mėšlo
- Dedant šviežią mėšlą – tik rudenį, niekada pavasarį
- Įberiu saują pelenų – tai padeda sureguliuoti pH ir papildo kaliu
- Palaistau su šilto vandens ir mikroorganizmų tirpalu – pavyzdžiui, EM-1 arba ProbioSanus
Kai dirva jau paruošta, dar ją uždengiu juoda plėvele ar agroplėvele, kad įkaistų. Po 3–4 dienų ji būna kaip šiltutė krosnis – agurkas iškart startuoja.
Sėju ar sodinu daigus?
Jei turiu laiko ir galimybę, agurkus daiginu dėžutėse su durpiniu substratu. Jie užauga per 2 savaites, tada sodinu į lauką jau su 2–3 tikrais lapeliais. Tokiu būdu galima paspartinti derlių net 10–14 dienų. Bet jeigu metų pradžioj trūksta vietos, sėju tiesiai į lysvę po 2–3 sėklas kas 40–50 cm.
Vertikaliam auginimui, svarbiausia, kad daigas būtų stiprus ir neištįsęs. Per silpnas augalas nesugebės tinkamai lipti į viršų, o per anksti pasodintas – „užsistresuos“.
Kokią konstrukciją pasirinkti vertikaliam auginimui?
Kai pirmą kartą bandžiau agurkus auginti vertikaliai, padariau pačią paprasčiausią atramą: dviem kuolais įsmeigiau strypą ir prie jo surišau kelias virvutes. Atrodė, kad tiks. Bet po kelių audringų dienų visas reikalas pradėjo svirti, virvės susipynė, o agurkai „lipti“ neskubėjo. Taip išmokau: konstrukcija turi būti tvirta, aiški ir pritaikyta augalo augimo greičiui.
Paprastos kuolų ir virvelių konstrukcijos
Šį metodą dar ir dabar naudoju mažesnėse lysvėse. Į žemę įkalu po kuolą kas 1,5 metro, iš viršaus ištiesiu medinę arba metalinę kartį, ir tada nuo viršaus leidžiu virvutes žemyn. Daigus sodinu prie kiekvienos virvės.
Virvutes renkuosi polipropilenines arba specialias daržininkų – jos nesugeria vandens, nesuplyšta ir nesusiglemžia. Po to augalą apsuku „aštuoniuke“ aplink virvelę – jis greitai išmoksta „laipioti“.
Tinklinės konstrukcijos
Kai auginu daugiau augalų ar noriu, kad būtų tvarkingiau, naudoju tinklus. Ypač patinka specialūs agurkų tinklai su didesnėmis akutėmis (15×15 cm) – jų galima rasti sodo prekių parduotuvėse.
Tinklus tvirtinu tarp dviejų medinių arba metalinių stulpų, viršų įtempiu su viela. Agurkai patys prisitvirtina ūseliais, o aš tik šiek tiek padedu pradžioje. Tinklas turi vieną didelį pliusą – labai lengva surinkti derlių, nes agurkai „kabėdami“ išsiskiria iš lapų.
Arkinės konstrukcijos
Kai noriu ne tik praktikos, bet ir gražesnės estetikos – darau arkas. Tai paprasčiausiai lankai, padaryti iš storos vielos ar PVC vamzdelių, ant jų užtempiu tinklą iš abiejų pusių. Agurkai auga į viršų ir vienu metu dengia abi puses – gaunasi savotiškas agurkų tunelis.
Šitas metodas man labiausiai pasiteisino, kai augindavau daug daigų – tarp arkų galima vaikščioti, ir net per lietų būti po lapais.
Ką išmokau iš klaidų?
- Konstrukciją įrengiu prieš sodinant daigus – jei darau vėliau, viską sujaukiu
- Niekada nenaudoju per plonų kuolų – jie linksta, ypač kai augalai stipriai priauga
- Virvutes rišu tvirtai, bet ne įsitempus – jei per stipriai, vėjas traukia
Kaip prižiūrėti agurkus vertikaliame auginime?
Vertikalus agurkų auginimas pats savaime daug ką palengvina, bet tik tada, kai pats įsijungi į jų priežiūros ritmą. Jie auga greitai – ypač šiltomis savaitėmis – ir jeigu kelioms dienoms „paleidi vadžias“, augalai gali pasidaryti netvarkingi, peraugę, su nereikalingais ūgliais ir lapais. Mano patirtis parodė, kad geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai šiek tiek padedi agurkui laikytis krypties.
Rišimas ir vedimas į viršų
Nuo pat pradžių leidžiu daigui kabintis į virvelę ar tinklą, bet jei matau, kad jis pats nespėja, švelniai apvynioju stiebą aplink atramą, panašiai kaip vynmedį. Tą darau kas kelias dienas, nes agurkai per savaitę gali užaugti 30–40 cm. Jeigu paliksiu be priežiūros – ima riestis į šonus, kabintis vienas už kito.
Rišimui nenaudoju jokių vielų ar plonų siūlų – tik minkštas, platus tekstilės juosteles, kurios neįsirėžia į stiebą. Jeigu rišu prie kuolo – darau kilpelę, palikdamas šiek tiek laisvumo.
Šalutinių ūglių ir lapų šalinimas
Vienas svarbiausių dalykų, kurį išmokau: mažiau reiškia daugiau. Agurkas mėgsta leisti šoninius ūglius, bet jei visus paliksi, susidaro tankus raizgalynas – augalas negauna šviesos, žiedai neužsimezga, o vaisiai mažėja.
Todėl:
- Apatinėje augalo dalyje (iki 4–5 lapo) pašalinu visus šoninius ūglius ir žiedus – kad augalas pradžioje eitų į stiebą ir šaknų sistemą
- Vėliau, kai augalas jau stiprus – palieku kai kuriuos šoninius ūglius, bet trumpinu juos iki 1–2 lapų
- Sausus, gelstančius lapus šalinu be gailesčio, ypač apatinius – jie vis tiek nebeturi funkcijos, tik kaupiasi drėgmė
Jeigu to nedarau – ypač po lietaus – miltligė atsiranda žaibiškai.
Laistymas
Vertikalūs agurkai darže, kaip ir visi, mėgsta drėgmę, bet ne per dažnai, o giliai. Viena didžiausių klaidų, kurią padariau – laistydavau dažnai ir paviršutiniškai. Šaknys neišsiplėtė, augalas jautriai reagavo į kiekvieną kaitresnę dieną.
Dabar darau taip:
- Laistau kas 2–3 dienas po 5–7 litrus vienam augalui
- Laistau rytais, kad dirva spėtų prasivėdinti
- Jei labai karšta – papildomai vakare palieju tik šaknis, niekada lapų
Mulčiuoju žemę aplink šiaudais ar pušų žieve, tai padeda išlaikyti tolygią drėgmę.
Tręšimas
Agurkai greitai eikvoja maistines medžiagas – ypač vertikaliai augdami, kai „variklis įjungtas visu pajėgumu“. Todėl:
- Kas 7–10 dienų tręšiu per lapus mikroelementais, pvz., Kristalon Green arba Wuxal
- Kas 2 savaites – laistau su fermentuotu dilgėlių užpilu arba AgroBio trąšomis daržovėms
- Jeigu matau, kad žiedai krenta, o lapai šviesėja – dedu papildomo kalio, pvz., Kalisulfato
Vienais metais, kai netręšiau reguliariai, agurkai subrandindavo vos po 2–3 vaisius, ir augimas sustodavo. Nuo tada laikau tvarkingą kalendorių ir stebiu augalą kiekvieną savaitę.
Ligos, kenkėjai ir kaip jų išvengti vertikaliame auginime
Pirmą sezoną, kai pradėjau auginti agurkus vertikaliai, buvau maloniai nustebintas – ligų beveik nebuvo. O tai buvo tas pats daržas, kur prieš metus horizontaliai augę agurkai vos atlaikė miltligę, o puviniai nurašė pusę derliaus. Vertikalus auginimas padėjo natūraliai sumažinti rizikas, bet kai kurių problemų vis tiek nepavyko visiškai išvengti – tad pasidalinsiu, kas tikrai veikė.
Kodėl mažiau ligų vertikaliame auginime?
- Lapai neliesti žemės, todėl mažesnė rizika užsikrėsti puviniu, bakterinėmis dėmėmis.
- Dėl to, kad augalas auga į viršų, oras laisvai cirkuliuoja – po lietaus viskas greičiau išdžiūsta.
- Nėra stovinčio vandens tarp stiebų ir lapų, kuris sukurdavo idealią terpę ligoms.
Būtent šie dalykai padėjo išvengti ir grėsmingiausios vasaros ligos – miltligės. Tačiau kai kelios dienos iš eilės būna šlapios ir šiltos – išlieka pavojus, todėl tenka būti budriam.
Mano patirtis su miltlige ir kaip jos išvengiau
Vieną sezoną, kai pradėjo miltligė, pirmiausia pastebėjau baltą, lyg miltais apibarstytą plotelį ant lapo krašto. Per 2–3 dienas tai plito žaibiškai. Tada pradėjau prevenciją rimčiau:
- Kas 7–10 dienų purškiu pieno ir vandens mišiniu (1:9 santykiu) – tai stabdo ligos plitimą, veikia profilaktiškai.
- Taip pat naudoju sodos tirpalą (1 valg. š. sodos / 1 l vandens) + lašą muilo, kuris geriau prikimba.
- Jei matau plitimą – pridedu Topas arba Revus (cheminiai fungicidai, bet veiksmingi).
Kenkėjai: voratinklinės erkės, tripsai
Kartą pasitaikė, kad vienas agurkas pradėjo buksuoti – lapai pasidarė blankiai žali, lyg susitraukę. Apžiūrėjęs lapų apačią pamačiau miniatiūrinius voratinklius. Tai – voratinklinės erkės. Jos atsiranda, kai karšta ir sausa, todėl dažnai puola liepos pabaigoje.
Ką dariau:
- Iš pradžių purškiau dilgėlių ir česnakų ištrauką – nedidelė populacija sumažėjo.
- Jei matau, kad erkės plinta – griebiuosi Vertimec arba Floramite (bet tik su apsauga ir ne per dažnai).
- Vienais metais puikiai suveikė paprasčiausias vandens purškimas rytais – drėgna aplinka nepatinka erkėms.
Tripsai labiau puola šiltnamiuose, bet ir lauke kelis kartus esu pastebėjęs – smulkūs, greitai judantys vabaliukai, darantys sidabriškus taškus ant lapų. Gana greitai naikina lapiją. Geriausiai veikia:
- NeemAzal
- Mospilan (jei situacija rimta)
- Arba naminiai purškalai su aitriųjų pipirų ir muilo mišiniu
Agurkų derlius ir skonis – ar tikrai geresnis?
Vertikaliai auginti agurkai mano darže labai greitai tapo favoritais ne tik dėl priežiūros patogumo, bet ir dėl geresnės vaisių kokybės. Prieš keletą metų specialiai pasodinau dvi eiles: vieną – horizontaliai, o kitą – vertikaliai ant tinklo. Abu buvo tos pačios veislės, tie patys laistymo ir tręšimo režimai. Ir jau po kelių savaičių skirtumai buvo akivaizdūs.
Kada pasirodo pirmieji vaisiai?
Sėjus tiesiai į lysvę, pirmųjų vaisių sulaukiu praėjus 45–50 dienų nuo sėjos, t. y. apie liepos pradžią. Jei sodinu daigus, agurkai sunoksta net anksčiau – birželio pabaigoje. Vertikalūs agurkai, mano pastebėjimu, dažniausiai pirmi sunokina vaisius, nes augalas mažiau stresuoja nuo perteklinės drėgmės ir turi geresnį mikroklimatą aplink stiebą.
Kiek agurkų surenku?
Nuo vieno vertikaliai auginto daigo dažnai surenku iki 25–30 agurkų per sezoną. Viskas priklauso nuo veislės ir to, kaip kruopščiai nuimi derlių – kuo dažniau skini, tuo daugiau mezga naujų vaisių. Horizontaliai augantys daigai dažniausiai apsiriboja 15–20 vaisių, nes šakos apkraunamos, vaisiai liečiasi tarpusavy, o augalas greičiau išsenka.
Vienais metais turėjau 8 daigus, augančius vertikaliai – per visą sezoną surinkau per 200 vaisių. Tokį rezultatą iki tol buvau pasiekęs tik šiltnamyje.
Skonis, forma ir traškumas
Nustebau, kad vertikaliai augantys agurkai dažniausiai būna:
- lygesnės formos – nes nekrypsta augdami ant žemės
- traškesni – ypač jei vaisiai skinami kas 2–3 dienas
- švaresni – beveik nereikia plauti, nes nekontaktuoja su žeme
Kai duodavau draugams paragauti agurkų, užaugintų vertikaliai, jie visada sakydavo, kad jie „nepaprastai traškūs ir saldūs“. Viena moteris sakė: „Pirmą kartą valgau lauko agurką, kuris neturi kartumo nei prie žievės, nei uodegėlėje.“
Ar skiriasi laikymosi savybės?
Taip – vertikaliai augę agurkai dažniausiai tvirtesnės žievės, ilgiau išlieka traškūs po skynimo. Jeigu planuoju rauginti ar marinuoti, visada imu tik vertikaliai augintus – jie nesuminkštėja net laikant dieną kambario temperatūroje.
