Pupos – vienos iš ankstyviausių daržo kultūrų, bet būtent dėl to jos dažnai pasėjamos per neapgalvotai. Iš savo patirties galiu pasakyti: nors pupos pakelia vėsą, netinkamas sėjos momentas gali lemti lėtą augimą, ligas ar labai netolygų derlių.
Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kada sėti pupas 2026 metais, remdamasis ne tik kalendorinėmis datomis, bet ir tuo, kaip elgiasi dirva bei pats augalas Lietuvos sąlygomis.
Kodėl pupoms svarbu pataikyti į tinkamą sėjos laiką
Pupos laikomos atspariomis, tačiau tai nereiškia, kad jas galima sėti bet kada. Didžiausia klaida – manyti, jog kuo anksčiau pasėsi, tuo anksčiau nuimsi derlių. Su pupomis tai veikia ne visada.
Per anksti pasėtos pupos dažnai patenka į šaltą, per drėgną dirvą. Tokiose sąlygose sėklos dygsta labai lėtai, dalis jų supūva, o sudygę augalai ilgai stovi vietoje. Vėliau jie dažnai būna silpnesni ir jautresni ligoms.
Kita medalio pusė – per vėlyva sėja. Nors pupos ir spėja užaugti, jos dažniau nukenčia nuo karščių žydėjimo metu. Tokiu atveju žiedai byra, ankščių užsimezga mažiau, o derlius būna trumpesnis.
Todėl tikslas yra sėti anksti, bet ne per anksti – kai dirva jau pasiruošusi, o augalas gali startuoti be streso.
Kada sėti pupas 2026 metais Lietuvoje
Kalbant apie pupas, svarbu atskirti jas nuo šparaginių pupelių – pupos (Vicia faba) yra gerokai atsparesnės šalčiui ir gali būti sėjamos anksčiau. Vis dėlto ir čia galioja taisyklė: geriau orientuotis ne tik į kalendorių, bet ir į dirvos būklę.
Pupas sėju tada, kai dirva jau galima normaliai dirbti – ji nebešlapia, nelimpanti prie batų, ir pradėjusi šilti. Praktikoje tai dažniausiai sutampa su balandžio pradžia–viduriu.
Vidurio Lietuvoje saugiausias laikas paprastai būna balandžio 5–15 dienomis. Tokiu metu dirva jau pradžiūvusi, o pupos sudygsta pakankamai greitai, net jei naktimis dar pasitaiko vėsesnių temperatūrų.
Vakarų Lietuvoje dirva dažnai atitirpsta anksčiau, bet dėl drėgmės čia verta palaukti, kol ji pradžius. Dažniausiai pupas sėju balandžio viduryje, kai nebelieka užmirkimo rizikos.
Rytų Lietuvoje sėją dažnai atidedu iki balandžio vidurio ar net antros pusės. Nors pupos pakelia šalnas, ilgesnis šaltas periodas po sudygimo gali sulėtinti augimą ir atsiliepti derliui.
Svarbu paminėti, kad pupos nebijo trumpalaikių šalnų iki –4 °C, todėl lengvas atvėsimas po sėjos nėra problema. Daug pavojingiau yra šalta ir labai šlapia dirva.
Ar verta pupas sėti keliais etapais
Pupos dažniausiai sėjamos vienu kartu, bet iš savo patirties galiu pasakyti – etapinė sėja turi labai aiškių privalumų, ypač pastaraisiais metais, kai pavasariai ir vasaros tampa vis mažiau prognozuojami.
Pagrindinė problema su pupomis – karštis žydėjimo metu. Kai oro temperatūra ilgiau laikosi virš +25 °C, žiedai pradeda byrėti, o ankščių užsimezga mažiau. Būtent čia ir padeda sėja etapais.
Jeigu pupas pasėsi 2 kartus, palikdamas apie 10–14 dienų tarpą, žydėjimo laikas pasiskirstys. Net jei viena banga pateks į karštesnį periodą, kita dažnai „pataiko“ į palankesnes sąlygas.
Pirmąją sėją darau kuo anksčiau, kai tik dirva leidžia. Antrąją – po poros savaičių. Trečios sėjos dažniausiai nedarau, nes vėlyvos pupos jau gali nespėti pilnai subrandinti ankščių.
Taip pat etapinė sėja leidžia:
- išskaidyti derliaus nuėmimą,
- turėti šviežių pupų ilgesnį laiką,
- sumažinti riziką, kad visas derlius nukentės nuo vieno nepalankaus laikotarpio.
Svarbu nepersistengti – pupos nemėgsta labai vėlyvos sėjos. Jei sėja nusikelia į gegužės pabaigą, augalai dažniau kenčia nuo karščio ir duoda mažesnį derlių.
Praktiniai pupų sėjos patarimai, kurie daro didžiausią skirtumą
Nors pupos laikomos gana „atlaidžiais“ augalais, praktika rodo, kad smulkios detalės sėjos metu labai aiškiai atsispindi derliuje. Žemiau – tai, kas man realiai pasiteisina kiekvieną sezoną.
Sėjos gylis ir dirvos paruošimas
Pupas sėju 5–8 cm gylyje. Tai gilesnė sėja nei daugeliui daržovių, bet būtent toks gylis padeda sėkloms pasiekti stabilesnę drėgmę ir apsaugo jas nuo paviršinių temperatūros svyravimų.
Dirva turi būti puri, bet ne per lengva. Jei žemė labai lengva ir greitai džiūsta, sėju šiek tiek giliau. Jei sunki – gylio nedidinu.
Atstumai tarp augalų
Tarp pupų palieku apie 15–20 cm, o tarp eilių – 40–50 cm. Toks išdėstymas leidžia augalams gerai vėdintis ir sumažina ligų riziką.
Per tankiai pasėtos pupos dažniau serga ir žydi prasčiau, net jei lapija atrodo vešli.
Ar verta mirkyti pupų sėklas
Pupų sėklų dažniausiai nemirkau. Jos pakankamai stambios ir greitai sugeria drėgmę pačios. Mirkymas kartais net padidina puvimo riziką, ypač jei dirva dar vėsi.
Jei sėklos labai sausos arba senesnės, galiu jas pamirkyti kelias valandas, bet tai labiau išimtis nei taisyklė.
Laistymas po sėjos
Po sėjos dirvą sudrėkinu tik tada, jei ji labai sausa. Pupos geriau pakelia trumpą sausros periodą nei užmirkimą. Jei po sėjos prognozuojami lietūs, papildomai nelaistau visai.
Kai augalai sudygsta, svarbiausia užtikrinti drėgmę žydėjimo metu. Būtent tada vandens trūkumas labiausiai mažina ankščių skaičių.
Dažniausia klaida, kurią matau
Didžiausia klaida – sėja į per šlapią dirvą. Tada sėklos ilgai guli žemėje, dalis jų supūva, o sudygę augalai būna silpni.
Jei abejoju, ar dirva jau tinkama, visada palaukiu kelias dienas. Pupos už tai tik padėkoja.
Dažniausios klaidos sėjant pupas ir kaip jų išvengti
Per daugelį metų pastebėjau, kad pupos dažniausiai nuvilia ne dėl oro ar veislės, o dėl tų pačių pasikartojančių klaidų, kurias darome patys. Jas žinant, problemų galima išvengti dar prieš pasėjant.
Sėja į per šlapią dirvą
Tai pati dažniausia ir pavojingiausia klaida. Pupų sėklos šlapioje, šaltoje dirvoje labai greitai pradeda pūti. Net jei dalis sudygsta, augalai būna silpni, su prasta šaknų sistema.
Jei dirva limpa prie batų ar rankų – sėti dar per anksti.
Per tanki sėja
Pupos nemėgsta spaudimo. Kai augalai pasėti per tankiai, jie pradeda konkuruoti dėl šviesos ir oro. Tai didina ligų riziką ir mažina ankščių skaičių.
Palikti daugiau vietos beveik visada atsiperka geresniu derliumi.
Per vėlyva sėja
Pupos pakankamai atsparios šalčiui, bet karščio jos nemėgsta. Jei sėja nusikelia per vėlai, žydėjimas patenka į karščiausią vasaros laikotarpį, o žiedai ima byrėti.
Dėl to visada stengiuosi bent dalį pupų pasėti anksti.
Per didelis azoto kiekis
Pupos pačios fiksuoja azotą, todėl pertręšimas juo daro daugiau žalos nei naudos. Augalai leidžia daug lapų, bet žiedų ir ankščių būna mažiau.
Jei dirva normali, papildomo azoto dažniausiai nereikia visai.
Netinkama vieta darže
Pavėsis ir nuolat vėjuotos vietos pupoms netinka. Nors jos pakankamai tvirtos, geriausiai dera saulėtoje, bet ne perkaitusioje vietoje.
