Raudonėlis – vienas tų augalų, kuris džiovintas atsiskleidžia net geriau nei šviežias. Kvapas tampa gilesnis, skonis – sodresnis, o pats augalas namuose virsta universaliu prieskoniu ir vaistažole viename. Iš savo patirties galiu pasakyti: gerai paruoštas džiovintas raudonėlis žiemą dažnai pranoksta parduotuvinius mišinius.
| Raudonėlio savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Origanum vulgare |
| Augalo tipas | Daugiametis prieskoninis augalas |
| Naudojama dalis | Lapai ir žydinčios viršūnės |
| Aromatas | Stiprus, šiltas, šiek tiek kartus |
| Tinkamumas džiovinimui | Labai geras – aromatas sustiprėja |
| Naudingosios savybės | |
|---|---|
| Poveikis virškinimui | Skatina virškinimą, mažina spazmus |
| Antibakterinės savybės | Turi natūralių eterinių aliejų |
| Naudojimas arbatai | Tinka peršalus ir nusiraminimui |
| Naudojimas virtuvėje | Puikiai tinka padažams, mėsai, daržovėms |
| Tinkamumas laikymui | Iki 1–2 metų, jei laikomas teisingai |
Kada ir kaip rinkti raudonėlį džiovinimui
Jeigu nori gero džiovinto raudonėlio, viskas prasideda ne nuo džiovinimo, o nuo teisingo surinkimo momento. Esu ne kartą įsitikinęs, kad tas pats augalas, nuskintas skirtingu metu, gali kvepėti visiškai kitaip.
Tinkamiausias metas rinkti raudonėlį
Geriausias laikas rinkti raudonėlį – žydėjimo pradžia arba pats žydėjimo pikas. Būtent tuo metu lapuose ir žiedynuose susikaupia daugiausia eterinių aliejų. Jei skinsi per anksti, aromatas bus silpnesnis. Jei per vėlai – dalis kvapo jau bus „išėję“.
Dažniausiai tai būna liepos–rugpjūčio mėnesiais, priklausomai nuo vasaros šilumos ir vietos. Aš visada stebiu ne kalendorių, o patį augalą – kai žiedai tik pradeda skleistis, metas beveik idealus.
Kurią dienos dalį pasirinkti
Raudonėlį renku sausu oru, geriausia vėlyvą rytą arba prieš pietus, kai rasa jau nudžiūvusi, bet saulė dar neįkaitinusi augalo. Šlapi augalai džiūsta ilgiau ir dažniau pradeda tamsėti.
Jeigu renki po lietaus, geriau palaukti bent dieną – taip išvengsi pelėsio rizikos.
Kaip teisingai nupjauti augalą
Raudonėlį kerpu 10–15 cm nuo žemės, palikdamas apatinę augalo dalį. Taip jis greičiau atauga ir dažnai leidžia nuskinti dar vieną derlių sezono pabaigoje.
Niekada neskabau pavienių lapelių nuo gyvo augalo – toks rinkimas vargina augalą ir duoda prastesnį rezultatą džiovinant.
Ką darau iš karto po surinkimo
Surinktą raudonėlį neplaunu, nebent jis labai nešvarus. Paprastai pakanka jį lengvai nukratyti. Plaunant netenkama dalies aromato, o drėgmė apsunkina džiovinimą.
Jeigu reikia plauti, leidžiu augalui gerai nudžiūti prieš džiovinimą – tai labai svarbu.
Kaip džiovinti raudonėlį namuose: patikimi būdai ir mano pasirinkimai
Raudonėlis nėra lepus, bet neteisingai džiovinamas jis labai greitai praranda kvapą. Esu bandęs įvairius būdus, todėl žemiau aprašau tuos, kurie realiai veikia namų sąlygomis, be sudėtingos įrangos.
Džiovinimas pakabinant – pats natūraliausias būdas
Tai mano dažniausiai naudojamas metodas, ypač kai turiu daugiau raudonėlio. Surinktus stiebus surišu į nedideles puokšteles ir pakabinu žiedais žemyn.
Svarbiausia čia ne pats pakabinimas, o vieta. Ji turi būti:
- sausa,
- gerai vėdinama,
- apsaugota nuo tiesioginės saulės.
Tiesioginė saulė „ištraukia“ eterinius aliejus, todėl raudonėlis išblunka ir tampa blankus. Paprastai džiovinimas trunka apie 7–14 dienų. Kai lapai lengvai trupa tarp pirštų, vadinasi, procesas baigtas.
Džiovinimas paskleidus – kai vietos mažiau
Jei neturiu kur kabinti, raudonėlį džiovinu paskleidęs. Stiebus išdėlioju vienu sluoksniu ant popieriaus ar sietelio. Šis būdas reikalauja šiek tiek daugiau priežiūros, nes augalą reikia kartais apversti, kad džiūtų tolygiai.
Šis metodas tinka mažesniam kiekiui ir tada, kai patalpa gerai vėdinama. Jei oras stovintis, kyla pelėsio rizika.
Džiovyklė – greita, bet reikalaujanti atsargumo
Elektrinė džiovyklė tinka, kai reikia greičio arba kai oras lauke drėgnas. Čia labai svarbu temperatūros kontrolė. Raudonėlį džiovinu ne aukštesnėje kaip 35–40 °C temperatūroje.
Aukštesnė temperatūra pagreitina procesą, bet kartu sunaikina dalį aromato. Geriau džiovinti ilgiau, bet žemesnėje temperatūroje.
Orkaitė – tik kraštutiniu atveju
Orkaitę naudoju tik tada, kai neturiu kitos išeities. Jei tenka, nustatau mažiausią įmanomą temperatūrą, praviras dureles ir nuolat stebiu procesą.
Tai rizikingas metodas, nes labai lengva raudonėlį perkepti. Kvapas tuomet tampa silpnas, o spalva – pilkšva. Dėl to orkaitės nelaikau geru pasirinkimu, jei yra kitų variantų.
Kaip suprantu, kad raudonėlis išdžiūvo tinkamai
Gerai išdžiovintas raudonėlis:
- lengvai trupa,
- nelankstosi,
- išlaiko ryškų kvapą,
- nėra patamsėjęs ar parudavęs.
Jeigu jis dar minkštas ar „guminis“, vadinasi, drėgmės liko per daug ir laikant gali atsirasti pelėsis.
Kaip paruošti džiovintą raudonėlį laikymui
Kai raudonėlis jau išdžiūvęs, darbas dar nebaigtas. Nuo to, kaip jį paruoši laikymui, labai priklauso, kiek ilgai jis išlaikys aromatą ir skonį. Šioje vietoje padaroma daugiausia klaidų.
Kada nuimti lapus nuo stiebų
Lapai nuo stiebų turi būti nuimami tik tada, kai raudonėlis visiškai sausas. Jei bandysi tai daryti per anksti, lapai lūš, trupės netolygiai, o dalis kvapo bus prarasta.
Aš tiesiog perbraukiu pirštais žemyn nuo žiedo link stiebo – lapai ir smulkūs žiedeliai nukrenta labai lengvai. Stambius stiebus iš karto atidedu – jie prieskoniui netinka.
Smulkinti ar laikyti nesmulkintą
Čia laikau vieną labai aiškią taisyklę: kuo mažiau smulkini – tuo ilgiau išlieka kvapas. Todėl raudonėlį dažniausiai laikau stambesniais lapeliais, o ne visiškai sutrintu.
Jeigu smulkinu, tai darau tik prieš naudojimą. Taip prieskonis kvepia gerokai intensyviau nei tas, kuris buvo sumaltas prieš metus.
Ką daryti su žiedais
Raudonėlio žiedai yra visiškai tinkami naudojimui ir dažnai net aromatingesni nei lapai. Aš jų neskirstau – viską laikau kartu. Jei žiedai labai stambūs, galiu juos šiek tiek susmulkinti rankomis, bet be trintuvo.
Kodėl nenaudoju elektrinių smulkintuvų
Elektriniai smulkintuvai per daug įkaitina augalą, o tai reiškia, kad dalis eterinių aliejų tiesiog išgaruoja. Be to, gaunama labai smulki frakcija, kuri greičiau praranda kvapą.
Rankos čia – geriausias įrankis.
Kaip ir kur laikyti džiovintą raudonėlį namuose
Net ir puikiai išdžiovintas raudonėlis gali labai greitai prarasti kvapą, jei laikomas netinkamai. Iš savo patirties galiu pasakyti – laikymas yra ne mažiau svarbus nei pats džiovinimas.
Tinkamiausia tara
Geriausiai džiovintas raudonėlis laikosi stikliniuose indeliuose su sandariu dangteliu. Stiklas nereaguoja su eteriniais aliejais ir neperduoda pašalinių kvapų.
Plastiko vengiu, nes jis sugeria aromatą, o po kurio laiko pats ima jį skleisti atgal, pakeisdamas prieskonio kvapą. Popieriniai maišeliai tinka tik trumpam laikymui, jei patalpa labai sausa.
Šviesa ir šiluma – pagrindiniai priešai
Raudonėlis turi būti laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Spintelė, stalčius ar sandėliukas – daug geresnė vieta nei atvira lentyna virtuvėje.
Tiesioginė šviesa ir šiluma greitai skaido eterinius aliejus. Jei laikysi prieskonį šalia viryklės ar orkaitės, kvapas silpnės žymiai greičiau.
Drėgmės kontrolė
Didžiausia rizika laikant džiovintą raudonėlį – drėgmė. Net nedidelis jos kiekis gali sukelti pelėsį. Todėl indą atidarau tik trumpam ir visada užsuku sandariai.
Jeigu patalpa drėgna, kartais įdedu nedidelį ryžių ar druskos maišelį (atskirai, ne tiesiogiai su prieskoniu) – tai padeda sugerti perteklinę drėgmę.
Kiek laiko džiovintas raudonėlis išlieka geras
Tinkamai laikomas raudonėlis:
- pilną aromatą išlaiko apie 1 metus,
- naudojamas gali būti ir iki 2 metų, bet kvapas silpnėja.
Aš visada pažymiu indelį su surinkimo metais. Taip lengva suprasti, kurį pirmiausia sunaudoti.
Kaip suprantu, kad raudonėlis jau „pavargęs“
Jei atidarius indelį kvapas silpnas arba jo beveik nėra, raudonėlis dar tinkamas naudoti, bet skonio bus mažiau. Tokį dažniau naudoju arbatoms ar mišiniams, o ne kaip pagrindinį prieskonį.
