Pamenu, kaip vasarą kaime vakarais visi ramiai sėdėdavom po obelimi, kol staiga pasigirsdavo tas žemas, sunkus dūzgimas. Močiutė tik palingavusi galvą sakydavo: „Čia ne bitė – čia širšė, laikykis atokiau.“ Ir visi žinojom, kad su širšėmis juokauti neverta.
Širšės nėra agresyvios be priežasties, bet jos gynėjos iš prigimties. Jei jų lizdas netoliese – prie namo, terasos stogo ar sodo pakraštyje – pavojus išauga kelis kartus. Vienas neatsargus judesys, ir ramus vakaras gali baigtis skausmingu įgėlimu.
Todėl svarbiausia ne panika ir ne beatodairiškas naikinimas, o protingas, humaniškas atbaidymas ir aplinkos sutvarkymas. Kai širšėms vieta tampa nepatogi ar nesaugi, jos dažniausiai pasitraukia pačios.
Kodėl širšės atsiranda šalia namų, terasų ir sodų
Širšės niekada neatskrenda šiaip sau. Jei jos sukasi aplink namus, vadinasi, aplinka joms tinka. Kaime sakydavo: „Jei širšė rado vietą – rado viską.“ Ir tai labai tikslu.
Pirmiausia širšes traukia ramios, nuo lietaus ir vėjo apsaugotos vietos. Stogų pakraščiai, palėpės, malkinės, terasų sijos ar net senų medžių drevės joms idealiai tinka lizdams. Jei tokia vieta dar ir mažai judinama – širšės ją greitai „užima“.
Ne mažiau svarbus ir maistas. Širšės mėgsta saldžius kvapus – prinokusius vaisius, uogas, sultis, limonadą, net atvirus šiukšlių kibirus. Vasarą pakanka kelių saldžių vakarų terasoje, kad širšės pradėtų reguliariai lankytis.
Taip pat reikšmės turi šiluma ir vanduo. Karštomis dienomis širšės ieško pavėsio ir drėgmės, todėl sodai, tvenkiniai, laistomos lysvės ar net vandens indai joms tampa patrauklia vieta.
Jei visi šie dalykai sutampa vienoje vietoje, širšės čia ne tik užsuka – jos pasilieka.
Kada širšės tampa pavojingos, o kada – tik laikini svečiai
Ne kiekviena širšė, pasirodžiusi sode ar terasoje, yra grėsmė. Kartais ji tiesiog užuodė saldų kvapą, apsuko kelis ratus ir nuskrido. Kaime tokius apsilankymus vadindavo „žvalgyba“ – triukšmo daugiau nei bėdos.
Situacija keičiasi tada, kai širšės ima kartotis. Jei jos kasdien skraido toje pačioje vietoje, leidžiasi ant tų pačių paviršių, o ypač – suka ratus aplink stogo kraštą, medžio kamieną ar terasos sijas, tai beveik visada reiškia viena: lizdas yra netoliese.
Širšės tampa pavojingos ne todėl, kad yra piktos, o todėl, kad jos saugo savo teritoriją. Jei žmogus, vaikas ar gyvūnas priartėja per arti lizdo, širšė tai supranta kaip grėsmę. Tuomet ji nebesitraukia, o ginasi. Ir gynyba pas jas greita bei skausminga.
Ypač budriems reikėtų būti, jei:
- širšės pradeda skraidyti žemai ir arti žmonių,
- jos reaguoja į judesį ar rankų mostus,
- viena širšė ima „sekti“ žmogų,
- teritorijoje dažnai būna vaikų ar augintinių.
Tokiose situacijose svarbu nebandyti širšių vaikyti rankomis ar jas mušti. Staigūs judesiai tik dar labiau sustiprina jų gynybinę reakciją.
Laiku atskyrus atsitiktinį apsilankymą nuo realios grėsmės, galima išvengti skaudžių situacijų ir imtis tinkamų, saugių sprendimų.
Kaip atbaidyti širšes natūraliais ir humaniškais būdais
Širšių atbaidymas prasideda ne nuo purškalų ar drastiškų sprendimų, o nuo paprastų kasdienių įpročių. Kaime visada sakydavo: „Jei širšė neturi ko veikti – ji išskrenda.“ Ir tame daug tiesos.
Širšės labai greitai supranta, kur yra maistas ir saugi vieta. Jei šie dalykai dingsta, jos neprisiriša. Todėl humaniški metodai veikia ne jėga, o nepatogumu. Vieta tampa joms nebeįdomi, ir jos pačios pasitraukia.
Didžiausias šių būdų privalumas tas, kad jie nekenkia nei žmonėms, nei gyvūnams, o poveikis išlieka ilgiau, jei priemonės taikomos nuosekliai.
Natūralūs veiksmai, kurie mažina širšių aktyvumą
| Ką darai | Kodėl tai veikia |
|---|---|
| Šalini saldžių kvapų šaltinius | Širšės neberanda maisto |
| Reguliariai renkamos nukritusios uogos | Sumažėja natūralus masalas |
| Uždengiami šiukšlių konteineriai | Nelieka kvapų traukos |
| Mažinamos ramios, uždaros vietos | Sunku įsikurti lizdui |
| Laikomasi tvarkos terasoje | Aplinka tampa nepatraukli |
Šie veiksmai atrodo paprasti, bet būtent jie duoda ilgalaikį rezultatą. Širšės greitai supranta, kad vieta nebesaugi ir nebepelninga, todėl dažniausiai pasitraukia pačios.
Kokie kvapai, augalai ir aplinkos sprendimai nepatinka širšėms
Širšės turi itin jautrią uoslę. Tai, kas žmogui atrodo malonu ar vos juntama, joms gali būti stiprus dirgiklis. Kaime senoliai sakydavo: „Jei širšei smirda – ji čia negyvens.“ Ir tai ne šiaip posakis.
Tam tikri kvapai širšėms signalizuoja pavojų arba netinkamą aplinką. Kiti tiesiog trikdo jų orientaciją. Dėl to jos vengia tokių vietų ir ieško ramesnių teritorijų. Šis principas ypač naudingas terasose, pavėsinėse ir prie įėjimų į namus.
Svarbu ne tik pats kvapas, bet ir pastovumas. Jei aplinka nuolat skleidžia tai, kas širšėms nemalonu, jos neprisiriša prie vietos ir nesuka lizdų netoliese.
Ką verta naudoti aplink namus ir terasą
- Mėtos, citrinžolės, levandos – stiprūs augaliniai aromatai
- Acto ir vandens tirpalai paviršiams (nepurškiant tiesiogiai ant vabzdžių)
- Eteriniai aliejai, naudojami difuzoriuose ar ant medinių paviršių
- Natūralus dūmas iš laužo ar žvakių su kvapais
- Reguliari ventiliacija ir atviri, šviesūs plotai
Tokie sprendimai veikia ne per jėgą, o per komforto sumažinimą. Širšės nejaučia pavojaus tiesiogiai, bet supranta, kad vieta joms netinkama.
Ko NEGALIMA daryti bandant atbaidyti širšes
Susidūrus su širšėmis dažnam kyla noras veikti greitai ir ryžtingai. Tačiau būtent čia padaroma daugiausia klaidų. Kaime sakydavo: „Su širše – ne kumštis, o galva.“ Netinkami veiksmai ne tik neveikia, bet ir gali padidinti pavojų.
Širšės labai jautriai reaguoja į grėsmę. Staigūs judesiai, bandymai jas mušti ar naikinti lizdą be pasiruošimo dažnai baigiasi agresyvia gynyba. Dar blogiau – kai naudojamos priemonės, kurios kenkia aplinkai, bet problemos neišsprendžia.
Svarbiausia taisyklė – jei nesijauti užtikrintas, geriau keisti aplinką, o ne provokuoti.
Dažniausios klaidos ir kodėl jos pavojingos
| Klaida | Kodėl tai bloga idėja |
|---|---|
| Bandymas mušti ar vaikyti rankomis | Sukelia gynybinę reakciją ir padidina įgėlimo riziką |
| Lizdo ardymas dieną | Dauguma širšių būna aktyvios ir puola gindamos lizdą |
| Cheminių purškalų naudojimas be žinių | Pavojinga žmonėms, gyvūnams ir aplinkai |
| Saldžių maisto likučių palikimas | Skatina širšes sugrįžti vėl ir vėl |
| Ignoruojami pirmi požymiai | Problema išauga iki rimto pavojaus |
Laiku išvengus šių klaidų, galima ne tik sumažinti širšių aktyvumą, bet ir apsaugoti save bei šeimą nuo nemalonių situacijų.
Širšių privalumai ir trūkumai gyvenant šalia žmogaus
Nors širšės daugeliui kelia baimę, kaime apie jas visada kalbėdavo dvejopai. „Širšė – ne draugas, bet ir ne priešas be reikalo“, – sakydavo senoliai. Ir tame yra tiesos. Kaip ir dauguma vabzdžių, širšės atlieka savo vaidmenį gamtoje, tačiau šis vaidmuo ne visada suderinamas su gyvenimu šalia žmonių.
Jos naikina kitus vabzdžius, tarp jų ir kenkėjus, bet kai lizdas atsiranda per arti namų, pavojus nusveria naudą. Todėl svarbu suprasti abi puses ir spręsti ne emocijomis, o protingai.
Gyvenimas šalia širšių: privalumai ir trūkumai
- Naikina kitus vabzdžius, įskaitant kenkėjus.
- Prisideda prie natūralaus ekosistemos balanso.
- Reguliuoja musių ir vikšrų populiaciją.
- Rodo, kad aplinka vis dar tinkama laukinei gyvybei.
- Įgėlimas labai skausmingas ir pavojingas alergiškiems žmonėms.
- Gina lizdą agresyviai, ypač vasaros pabaigoje.
- Keliamas pavojus vaikams ir augintiniams.
- Sukelia stresą ir baimę būnant lauke.
- Netinkamai tvarkomas lizdas gali baigtis masiniu puolimu.
