Aviečių sodinimas: tinkamiausias metas ir praktiniai patarimai

Aviečių auginimą dažnas sieja su vaikystės skoniais, o man jos tapo viena patikimiausių kultūrų, duodančių stabilų derlių net nepastoviomis vasaromis. Tinkamai parinkta vieta, kruopščiai paruošta dirva ir teisingas sodinimo laikas lemia daugiau nei pusę sėkmės. Kadangi avietės yra augalas, jautriai reaguojantis į dirvos įmirkimą, netinkamą gylį ar pavėsingą vietą, sodinimo procesą visada stengiuosi atlikti preciziškai. Šiame straipsnyje dalinuosi praktine patirtimi ir agronominiais patarimais, padedančiais išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų.

Asmeninė patirtis: kaip pradėjau auginti avietes

Avietes pradėjau auginti dar tada, kai sode turėjau tik kelias bandymui pasodintas veisles. Iš pradžių pasirinkau jas dėl paprastos priežiūros, tačiau greitai supratau, kad tik tinkamai paruošus vietą galima sulaukti tikrai gausaus derliaus. Pirmosios mano klaidos buvo būtent susijusios su vietos pasirinkimu — avietes pasodinau per arti obels, kur nuolat trūko šviesos ir vystėsi silpnesni ūgliai. Ši patirtis išmokė mane, kad avietėms būtina kuo daugiau saulės ir laisvė augti į šalis.

Kita pamoka buvo dirvos paruošimas. Avietės nemėgsta įmirkusios žemės, bet tuo metu prieš sodindama nepatikrinau drenažo, todėl po lietaus šaknų zonoje vis kaupėsi vanduo. Augalai reagavo labai aiškiai — dalis ūglių pradėjo vysti, o derliaus beveik nebuvo. Tik vėliau supratau, kad avietės yra vienas jautriausių uogakrūmių pertekliniam drėgnumui, todėl dabar visuomet formuoju kiek pakeltas lysves ir įdirbu žemę giliai.

Su laiku, atradusi tinkamas veisles ir perpratusi jų augimo ypatumus, supratau, jog avietės — tai toks augalas, kuris duoda tiek, kiek jam duodi pats. Jos atsidėkoja už saulę, lengvą dirvą, tinkamą laistymą ir reguliarų genėjimą. Ši patirtis tapo pagrindu žingsnis po žingsnio metodikai, kurią aprašau šiame straipsnyje ir kurios laikausi kiekvieną sezoną.

Kada geriausia sodinti avietes?

Tinkamai parinktas sodinimo laikas lemia, kaip greitai avietės prigis, kokį stiprumą sukaups pirmaisiais metais ir koks bus derlius ateityje. Nors avietes galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį, šie laikotarpiai skiriasi savo privalumais ir rizikomis. Mano praktikoje abi galimybės gali būti sėkmingos, tačiau svarbu suprasti, kokiomis sąlygomis augalui lengviausia įsitvirtinti.

Rudeninis sodinimas

Rudenį sodintos avietės dažniausiai įsišaknija geriausiai. Dirva dar šilta, orai — drėgnesni, todėl avietės gali ramiai formuoti šaknų sistemą be temperatūrinių stresų. Paprastai sodinu nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos. Teisingai pasodinti krūmai iki žiemos suspėja formuoti stiprias šaknis, todėl pavasarį pradeda augti aktyviau ir derėti anksčiau.

Vis dėlto, jei ruduo vėlyvas ir sausas, avietes būtina reguliariai laistyti. O jei prognozuojama ankstyva žiema — šaknyną verta mulčiuoti storesniu sluoksniu, kad jauni ūgliai nenušaltų.

Pavasarinis sodinimas

Pavasarinis sodinimas tinka tada, kai nėra galimybės sodinti rudenį. Dažniausiai avietes sodinu balandžio pradžioje–viduryje, kai dirva jau atitirpusi ir pakankamai sausa. Pavasarį pasodinti sodinukai greitai pabunda, todėl svarbiausia — nepraleisti drėgmės. Šiuo metu augalai jautriausi išdžiūvimui, tad pirmomis savaitėmis laistymas turi būti nuoseklus.

Pavasarinis variantas yra saugus, tačiau derlius pirmaisiais metais gali būti kuklesnis, nes didžioji augalo energijos dalis skiriama šaknų formavimuisi.

Regioniniai skirtumai

Rytų ir šiaurės Lietuvos regionuose rudenis dažnai ateina anksčiau, todėl sodinimą geriau planuoti anksčiau — iki spalio vidurio. Pajūryje ir Pietų Lietuvoje rudeninis sodinimas gali būti sėkmingas net iki lapkričio pradžios.

Dirvos paruošimas: kas lemia gausų aviečių derlių

Avietės yra jautrios dirvos drėgmei, struktūrai ir oro cirkuliacijai šaknų zonoje, todėl tinkamai paruošta dirva tampa vienu svarbiausių žingsnių prieš sodinant. Mano praktikoje būtent nuo dirvos paruošimo priklausė, ar avietės leis stiprius metūglius, ar derlius bus gausus ir tolygus, ar uogos išliks ryškaus skonio.

Dirvos struktūra ir pH

Avietėms labiausiai tinka lengva, puri ir drenuota dirva. Jos nemėgsta sunkios molingos žemės, kuri ilgai sulaiko vandenį, todėl tokiose vietose būtina įmaišyti komposto, smėlio ir durpių mišinio. Optimalus pH yra 5.5–6.5 — šiek tiek rūgšti aplinka padeda augalui efektyviau pasisavinti maistines medžiagas.

Jei dirva per šarminė, rekomenduoju įterpti rūgščių durpių arba komposto spyglių mišinio. Jei pernelyg rūgšti — minimalų kalkinimo kiekį, tačiau jokiu būdu ne prieš pat sodinimą, o bent pusmetį anksčiau.

Drenažas ir pakeltos lysvės

Avietės yra viena iš kultūrų, kurios tiesiogiai reaguoja į užsistovėjusį vandenį. Net 1–2 dienas stovintis vanduo gali pažeisti šaknyną ir paskatinti puvinį. Todėl prieš sodinant įvertinu drėgmės režimą: jei vieta linkusi įmirksti, formuoju pakeltas lysves arba bent 10–15 cm pakylimą. Tai ypač svarbu ankstyvą pavasarį ir lietingomis vasaromis.

Dirvos suplušinimas ir organika

Prieš sodinant avietes, dirvą visada giliai perkasiau — maždaug 30–40 cm. Tai padeda pašalinti senas šaknis, pagerinti oro patekimą ir šaknų įsigilinimą. Įterpiu komposto arba perpuvusio mėšlo, tačiau saikingai: jei azoto bus per daug, avietės leis ilgus, vešlius, bet silpnai derančius ūglius.

Mulčiavimas prieš sodinimą

Mulčias avietėms — ne tik apsauga nuo piktžolių, bet ir šaknų zonos stabilizatorius. Prieš sodinimą lysvę lengvai pamulčiuoju plonu komposto arba medžio drožlių sluoksniu, o pagrindinį mulčią dedu jau po pasodinimo. Geriausiai tinka: šiaudai, kapotos žolės, pjuvenos arba žievė.

Požeminės komunikacijos ir šaknų slinkimas

Avietės linkusios plisti ūgliais, todėl visuomet įvertinu aplinką: ar šalia nėra šaknų konkurentų, ar auginimo vieta ribojama šaligatvio, sienelės ar kitų kliūčių. Per arti pasodintos prie kitų vaiskrūmių avietės stengiasi konkuruoti ir silpnėja.

Aviečių veislių pasirinkimas

Tinkama veislė lemia ne tik uogų skonį, bet ir tai, kaip lengvai avietės prisitaikys prie jūsų sklypo sąlygų. Renkantis avietes visada vertinu tris dalykus: derėjimo tipą, atsparumą šalčiui ir uogų savybes. Mano praktikoje būtent šių kriterijų derinimas leidžia pasiekti stabilų derlių kiekvieną sezoną.

Vasarinių ir remontantinių veislių skirtumai

Vasarinės avietės dera vieną kartą per sezoną — birželio–liepos mėnesiais. Jos pasižymi ypač saldžiu, sodriu aromatu ir dideliu derliaus kiekiu per trumpą laiką. Tai puikus pasirinkimas žmonėms, kurie mėgsta uogauti vienu metu ir konservuoti didesnius kiekius.

Remontantinės avietės dera du kartus: pirmą kartą vasaros viduryje, o antrą — iki pat rudens. Jos itin mėgstamos todėl, kad derėjimo periodas ilgesnis, o uogos formuojasi net tada, kai kitos uogos jau baigia sezoną. Jei norisi ilgalaikio šviežių uogų šaltinio — remontantinės bus pranašesnės.

Atsparumas šalčiui

Lietuvos klimatas nepastovus, todėl atkreipiu dėmesį į veislių atsparumą šalčiui. Stambiauogės, desertinės veislės dažnai būna jautresnės staigiam temperatūrų kritimui. Tuo tarpu tradicinės, tamsesnės avietės paprastai atlaiko šalčius geriau ir greičiau atsigauna po žiemos.

Jei sklypas yra atviroje, vėjuotoje vietoje, rekomenduoju rinktis veisles su gerai lignifikuojančiais stiebais — jos žiemoja patikimiau ir mažiau pažeidžiamos.

Uogų savybės ir paskirtis

Ne visos avietės vienodai tinka viskam. Desertinėms uogoms renkuosi stambias, kvapnias ir saldžias veisles. Uogienėms ir šaldymui tinka tos, kurios turi tvirtesnę minkštimą ir ryškesnį aromatą — tokių uogos išlaiko struktūrą ir skonį perdirbimo metu.

Taip pat vertinu uogų spalvą: be įprastų raudonųjų, egzistuoja geltonos, oranžinės ir net juodos avietės. Geltonos dažnai būna švelnesnio skonio ir tinka vaikams, o juodos — intensyvesnio aromato, labiau tinka desertams ir sultims.

Atsparumas ligoms

Veislės, kurių stiebai storesni ir tvirtesni, rečiau pažeidžiamos stiebo ligų bei puvinių. Šiuolaikinės veislės dažnai selekcionuojamos taip, kad būtų mažiau linkusios sirgti pilkuoju puviniu. Tai svarbu, jei vasaros dažnai lietingos arba sklype dirva sunkesnė.

Kaip sodinti avietes? – nuoseklus žingsnių gidas

Aviečių sodinimas nėra sudėtingas procesas, tačiau iš mano patirties galiu pasakyti, kad būtent šiame etape padaromos klaidos vėliau lemia silpnus ūglius, menkesnį derlių arba net viso krūmo žūtį. Todėl sodinant visuomet laikausi aiškios, išbandytos schemos, kurios laikantis augalas įsitvirtina greitai ir be streso.

1. Sodinimo vietos pažymėjimas

Pirmiausia tiksliai pažymiu vietą, kur augs avietės. Joms reikia daug šviesos, todėl renkuosi pietinę arba pietvakarinę sklypo pusę. Vengiu vietų šalia medžių ar didelių krūmų — konkurencija dėl šviesos ir šaknų erdvės labai slopina aviečių augimą. Taip pat patikrinu, ar vieta nėra žemumoje, kur kaupiasi drėgmė.

2. Tarpai tarp sodinukų

Man optimaliausias tarpas tarp aviečių — 40–60 cm tarp krūmų ir apie 1,8–2 m tarp eilių. Tai užtikrina gerą oro cirkuliaciją, palengvina priežiūrą ir sumažina ligų riziką. Jei veislė labai stambi ir energingai auganti, didinu atstumus.

3. Duobės paruošimas

Geriausiai pasiteisino duobutės maždaug 30 × 30 cm dydžio ir apie 25–30 cm gylio. Į dugną dedu ploną komposto sluoksnį, lengvai įmaišau į dirvą ir vengiu gryno mėšlo — jis skatina per didelį lapų augimą ir gali nudeginti šaknis. Jeigu dirva labai sunki, papildomai įmaišau smėlio arba žvyro drenažui pagerinti.

4. Sodinuko įstatymas

Sodinuką statydama į duobę visuomet įsitikinu, kad šaknys nėra susisukusios ar užlenktos į viršų. Jeigu matau per daug ilgas, plonas šakneles — nežymiai jas patrumpinu, kad augalas išleistų stipresnius, atsinaujinusius šaknų galiukus. Avietės sodinamos taip, kad šaknų kaklelis būtų tik vos vos po žeme — per giliai pasodinti krūmai silpnai auga.

5. Užpildymas ir prispaudimas

Duobę užpildau puria žeme ir lengvai prispaudžiu delnais — ne tiek dėl tvirtumo, kiek dėl to, kad šaknys turėtų gerą kontaktą su dirva. Ypač svarbu nepalikti oro tarpų, nes jie sausina šaknis ir lėtina įsišaknijimą.

6. Laistymas iškart po pasodinimo

Kiekvieną sodinuką palaistau gausiai — maždaug 3–5 l vandens. Jeigu sodinu daug sodinukų, naudoju lašelinę sistemą, kuri padeda palaikyti vienodą drėgmės lygį pirmosiomis įsišaknijimo savaitėmis. Stengiuosi nelaistyti ant lapų — avietės jautrios drėgmės pertekliui ant antžeminės dalies.

7. Mulčiavimas

Mulčiavimas — vienas svarbiausių žingsnių. Jis saugo drėgmę, stabdo piktžoles ir stabilizuoja dirvos temperatūrą. Dažniausiai mulčiuoju smulkinta žieve, šiaudais arba kompostu. Sluoksnio storis: 5–8 cm. Mulčias neturi liesti pačio stiebo pagrindo — palieku mažą tarpą.

Ką daryti pirmąjį mėnesį po pasodinimo?

Pirmasis mėnuo po sodinimo yra lemiamas aviečių įsitvirtinimui. Per šį laikotarpį augalas aktyviausiai formuoja šaknų sistemą, todėl bet kokie nukrypimai — per didelis laistymas, sausra ar piktžolių konkurencija — gali turėti ilgalaikį poveikį derliui. Remiuosi aiškiais principais, kurie manęs dar neapvylė net sudėtingais sezonais.

Tolygus ir reguliarus laistymas

Pirmosiomis savaitėmis pagrindinis tikslas — neleisti dirvai perdžiūti. Avietės nemėgsta ekstremumų: jos netoleruoja nei sausros, nei užmirkimo. Laistau kas 2–3 dienas, atsižvelgdama į orus. Jei pavasaris sausas, laistymo dažnį didinu. Vanduo turi pasiekti bent 20–25 cm gylį, nes būtent ten aktyviausiai vystosi šaknys.

Tuo pačiu stengiuosi perlaistymo vengti — jei dirva nuolat šlapia, šaknys ima trūnyti ir augalas praranda augimo tempą.

Mulčio priežiūra

Mulčio sluoksnis pirmą mėnesį yra būtinas. Jis išlaiko drėgmę, sumažina temperatūros svyravimus ir užkerta kelią piktžolėms. Tačiau per šį laiką jį kartais patikrinu: jei lis daug, padažnėja puvinio rizika, todėl mulčias neturi liestis su pačiu ūgliu. Jei sluoksnis suploni, jį papildau — tik 1–2 cm, kad neuždusinčiau šaknų.

Piktžolių kontrolė

Piktžolės yra didžiausias aviečių konkurentas pirmą mėnesį po sodinimo. Jos atima maisto medžiagas ir drėgmę, o jų šaknys greitai įsisiautėja tarp jauno avietyno. Kas savaitę lengvai purenu viršutinį dirvos sluoksnį aplink sodinuką arba piktžoles pašalinu rankomis, ypač jei pasirodo kiaulpienės, balandos ar kitos greitai plintančios žolės.

Šaknų zonos stabilizavimas

Pirmą mėnesį stebiu, ar vėjas nejudina stiebų — jei avietės sodintos atviroje vietoje, šaknys dar nėra tvirtos ir lengvai pajudinamos. Tokiu atveju prie kelių krūmų lengvai pridengiu žemę arba pridedu papildomo mulčio, kad stiebas stovėtų stabiliai.

Trąšų vengimas

Per pirmą mėnesį tręšti aviečių nerekomenduoju, nebent dirva itin nederlinga. Šiuo metu augalui svarbiau formuoti šaknis, o ne antžeminę dalį. Per didelis maisto medžiagų kiekis paskatina per greitą lapų augimą, o šaknys lieka silpnos. Tai viena dažniausiai pasitaikančių klaidų.

Stebėjimas nuo ligų

Šiuo etapu ligų rizika nedidelė, bet stebiu, ar ant lapų nėra dėmelių, ar ūgliai nevyti. Jei oras drėgnas ir vėsus, profilaktiškai nupurškiu silpnu natūraliu preparatu (pvz., dilgėlių raugu arba siera pagrįstu purškalu).

Dažniausios klaidos sodinant avietes

Avietės atrodo nereikli kultūra, tačiau pirmosiomis savaitėmis jos labai jautrios net mažiems nukrypimams. Per savo praktiką matau, kad daugelis problemų kartojasi iš metų į metus — ir dažniausiai jos kyla dėl skubotų sprendimų arba neįvertintų smulkmenų. Šiame skyriuje apžvelgiu klaidas, kurias pastebiu dažniausiai, ir paaiškinu, kodėl jos vėliau lemia silpną derėjimą.

Per gili sodinuko vieta

Viena didžiausių klaidų yra per giliai įkasti sodinukai. Avietės turi augti taip, kad šaknų kaklelis būtų vos 1–2 cm po žeme. Jei jis pasodinamas giliai, augalas lėčiau vystosi, leidžia menkus ūglius ir gali net žūti. Per giliai pasodintos avietės prastai žiemoja ir vangiai atsinaujina pavasarį.

Sodininimas pavėsyje

Šviesos trūkumas — antroji pagal dažnumą klaida. Pavėsyje avietės nestiprios, išaugina ilgesnius ir silpnesnius ūglius, uogos būna mažos ir rūgštesnės. Šviesos poreikio neįmanoma kompensuoti papildomu tręšimu — be saulės avietės tiesiog neturi energijos formuoti pilnaverčių uogų.

Netinkamas drėgmės režimas

Nors avietėms reikalinga nuolatinė drėgmė, jos ypač jautrios užsistovėjusiam vandeniui. Jei dirva sunkesnė arba lysvės nepakeltos, šaknys gali pradėti pelyti vos per kelias dienas. Kita klaida — leidžiama dirvai visiškai išdžiūti, o tuomet gausiai palaistoma. Tokie svyravimai ypač žalingi jauniems sodinukams.

Per mažas atstumas tarp krūmų

Tankiai pasodintos avietės greitai išsistumia, jų šaknys kovoja dėl vietos, o tarp ūglių kaupiasi drėgmė. Tai padidina grybinės kilmės ligų riziką — pilkasis puvinys, dėmėtumas, net stiebų ligos. Oro cirkuliacija yra būtina, todėl per tankus avietynas — beveik garantuota problema po kelių metų.

Per ankstyvas tręšimas

Daugelis sodininkų mano, kad trąšos padės greičiau įsišaknyti, tačiau iš tikrųjų jos daro priešingai. Jauni sodinukai pirmą mėnesį turi formuoti šaknis, o ne lapus. Per anksti tręšiant, ypač azotu, ūgliai šoka į viršų, bet šaknys išlieka silpnos — toks augalas jautrus sausroms ir ligoms.

Laisvai paliktas mulčias

Mulčias naudingas, tačiau jei jis dedamas per arti stiebo, sulaiko drėgmę šaknų kaklelio zonoje ir skatina puvinius. Ypač tai aktualu lietingais metais. Tarp mulčio ir stiebo visada palieku 3–5 cm tarpą — mažą, bet labai svarbią detalę.

Aviečių tręšimas ir priežiūra per sezoną

Tinkama tręšimo ir priežiūros sistema lemia, kaip gausiai avietės derės ir kaip augalas reaguos į sezoninius stresus. Per savo praktiką pastebėjau, kad avietės labai aiškiai „parodo“, ko joms trūksta — todėl reguliari priežiūra yra kur kas efektyvesnė nei bandymas taisyti jau atsiradusias problemas.

Pavasarinė priežiūra

Pavasaris yra intensyviausias aviečių augimo periodas. Vos tik pradeda busti pumpurai, pašalinu per žiemą pažeistus ar sušalusius ūglius — tai padeda išvengti ligų ir pagerina oro cirkuliaciją. Dirvos paviršių lengvai supurenu, kad šaknys gautų daugiau deguonies.

Pirmą kartą tręšiu balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje — renkuosi organines trąšas: kompostą, perpuvusį mėšlą arba lengvą azoto trąšų normą. Pavasarį azoto reikia tam, kad augalas išleistų stiprius, vešlius, bet nepertręštus ūglius.

Vasaros priežiūra

Vasarą pagrindinis tikslas — užtikrinti šaknų zonos stabilumą. Sausros metu laistau reguliariai, bet saikingai, vengdama drėgmės pertekliaus. Avietės ypač jautrios temperatūrų svyravimams, todėl mulčias tampa neatsiejama vasaros priežiūros dalimi — jis saugo šaknis, mažina garavimą, apsaugo uogas nuo purvo.

Jeigu vasara lietinga, ypatingą dėmesį skiriu ligų prevencijai. Šiuo laikotarpiu dažniausiai plinta pilkasis puvinys. Geriausias būdas apsisaugoti — neužleisti per tankių ūglių ir lengvai pakelti mulčio sluoksnį, kad oras laisvai cirkuliuotų.

Rudeninis tręšimas ir pasiruošimas žiemai

Rudenį azoto trąšų nebenaudoju — tai paskatintų jaunosios medienos augimą, kuri nespėtų subręsti iki šalčių. Vietoj to renkuosi kalio ir fosforo trąšas, kurios stiprina šaknų sistemą ir padeda augalui pasiruošti žiemai.

Taip pat pašalinu senus, per vasarą derėjusius dvimečius stiebus — jų palikimas padidina ligų riziką kitam sezonui. Likusius vienmečius ūglius šiek tiek patrumpinu, o avietyną pamulčiuoju storesniu, 8–10 cm mulčio sluoksniu.

Aviečių sodų pavojai: ligos ir kenkėjai

Avietės, nors ir gana atsparios, vis dėlto turi savo silpnų vietų. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai oras ilgesnį laiką būna drėgnas, o avietynas — per tankus. Mano praktikoje ligos ir kenkėjai pasirodo ypač greitai, jeigu sodas negauna pakankamai oro cirkuliacijos, dirvoje užsistovi drėgmė arba per dažnai naudojamos azoto trąšos. Laiku pastebėjus pirmuosius požymius, daugumą žalos pavyksta sustabdyti be didesnių nuostolių.

Pilkasis puvinys

Tai dažniausia aviečių liga, ypač lietingomis vasaromis. Pirmiausia pastebimas pilkas pūkelis ant uogų ar lapų, o uogos greitai pradeda minkštėti. Dažniausia priežastis — per tankus avietynas ir drėgmės perteklius. Todėl svarbiausia prevencija yra teisingas atstumas tarp krūmų, pakankama oro cirkuliacija ir saikingas laistymas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad padidina riziką ir per storas mulčio sluoksnis, kuris neleidžia dirvai greitai džiūti.

Avietinė muselė

Šis kenkėjas kenkia ūgliams, kurie pradeda vysti ir juoduoti nuo viršūnės. Dažniausiai pažeidimai pastebimi dar gegužę. Šiuo metu padeda genėjimas — pažeistus ūglius šalinau kuo anksčiau ir būtinai išnešu iš sodo, kad lervos neišplistų. Prevenciškai naudinga palaikyti stiprią jaunų ūglių augimo spartą ir vengti didelių piktžolių sąžalynų.

Lapų dėmėtumas

Tai liga, kuri plinta tvankiu, drėgnu oru. Ant lapų atsiranda rusvos ar purpurinės dėmės, o lapai pradeda vysti. Nors liga ne visuomet tiesiogiai sunaikina derlių, ji silpnina krūmus. Šiuo atveju padeda senų lapų pašalinimas, krūmų retinimas ir vario preparatų naudojimas ankstyvą pavasarį.

Šaknų puviniai

Avietės itin jautrios užsistovėjusiam vandeniui, todėl šaknų puviniai yra viena iš pavojingiausių problemų. Puvinys greitai pažeidžia šaknų sistemą, augalas vysta ir prastai auga. Vienintelė ilgalaikė priemonė — tinkamas drenažas, pakeltos lysvės ir šaknų zonos apsauga nuo perteklinės drėgmės. Pamatysi pirmus puvinio požymius — augalas paprastai jau nebepataisomas, tad prevencija yra vienintelė apsauga.

Amarai ir kiti kenkėjai

Amarai mėgsta jaunus aviečių ūglius, ypač jei augalas gauna per daug azoto. Jie silpnina augalus, platina virusines ligas. Aš pasiteisinu švelnios natūralios priemonės — muilo tirpalas, česnakų ar dilgėlių užpilas. Svarbiausia — kenkėjus pastebėti anksti, kol jie dar neišplito po visą avietyną.

Aviečių darbų kalendorius

Dažniausiai užduodami klausimai