Pamenu, kaip pas močiutę sode kriaušės visada žydėjo gražiausiai – baltai, lyg nuotakos. Bet jei palikdavai jas be priežiūros, po kelių metų vaisiai pasidengdavo dėmėmis, o lapai pradėdavo ruduoti. „Medis kaip žmogus – jei neprižiūrėsi, ims sirgti“, – sakydavo senoliai. Kriaušės tikrai yra lepios, bet laiku pasirūpinus, jos atsilygina dosniu derliumi
Dažniausios kriaušių ligos
Kriaušės yra lepoki medžiai – jei tik kokia drėgna vasara ar nelygiai išretinta laja, ligos greitai „prikimba“. Senoliai sakydavo: „Kriaušė užpykus – ir sodas kartu liūdi.“ Todėl svarbu pažinti pagrindines ligas ir laiku reaguoti.
Rauplės
Tai pati dažniausia kriaušių bėda. Pavasarį lapuose pasirodo rusvos dėmės, kurios vėliau pereina ir ant vaisių. Jie pasidaro šiurkštūs, deformuoti, praranda skonį. Pamenu, kaip kaimynė visada tokius vaisius atskirdavo ir sakydavo: „Iš šitų kompotas – tik dantims treniruoti.“ Norint apsaugoti sodą, rudenį reikia surinkti lapus ir juos sunaikinti, pavasarį – profilaktiškai nupurkšti variu ar sieros preparatais. Labai padeda ir praretinta laja – sausame ore ligai daug sunkiau plisti.
Bakterinis degulys
Tai baisiausia kriaušių liga, kuri plinta kaip ugnis. Ūgliai pajuoduoja, atrodo lyg apdegę, lapai susiraito, bet nenukrenta. Vieną vasarą mūsų soduose per tris savaites ištisas kriaušynas pasidarė juodas – liko tik degėsiai. Čia svarbiausia nedelsti: pažeistas šakas reikia nedelsiant išpjauti ir sudeginti, o įrankius dezinfekuoti. Patikimiausia apsauga – atsparių veislių sodinimas ir kruopšti priežiūra.
Miltligė
Ši liga iškart atpažįstama – jaunus lapus ir ūglius padengia baltas apnašas, lyg kas būtų užbarstęs miltų. Lapai pradeda garbanotis, vaisiai smulkėja. Norint sustabdyti, būtina iškirpti užkrėstus ūglius. Pavasarį padeda tiek specialūs fungicidai, tiek liaudiški būdai – pavyzdžiui, tirpalas iš sodos ir ūkinio muilo. Labai svarbu, kad medis gautų daugiau saulės ir oro – tuomet liga užsibūna trumpiau.
Vaisių puvinys
Jeigu vasara lietinga, prinokę vaisiai ima ruduoti dar ant šakos. Ant jų susidaro dėmės, kurios greitai plinta, vaisius pradeda pūti ir tampa netinkamas valgymui. Kad šis puvinys neplistų, reikia kruopščiai surinkti visus nukritusius ir pažeistus vaisius, nepalikti supuvusių kaboti ant šakų per žiemą. Profilaktiškai naudinga purkšti vario preparatais.
Lapų rūdys
Šią ligą išduoda ryškios oranžinės ar rudos dėmės, kurios pasirodo vidurvasarį. Močiutė juokaudavo: „Jei vasarą medis rudenėja – rūdys svečiuose.“ Rūdys silpnina medį ir mažina derlių. Dažnai jų kaltininkai būna šalia augantys kadagiai – jie yra ligos tarpininkai. Todėl, jei tokie augalai stovi šalimais, reikia būti pasiruošus kovai: laiku naudoti fungicidus ir rudenį surinkti lapus.
Kriaušių ligų priežiūros kalendorius
Kad sode būtų mažiau bėdų, verta žinoti, ką ir kada daryti. Kaime sakydavo: „Darbas laiku – pusė darbo.“ Šis kalendorius padės prisiminti, kokie darbai svarbiausi kiekvieną mėnesį.
| Darbas | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Profilaktinis purškimas | ✓Kovas – variu ar sieros preparatais prieš pumpurų brinkimą. | ✓Balandis – papildomas purškimas, jei oras drėgnas. | ✓Birželis – fungicidai ar natūralūs tirpalai nuo rauplių ir puvinio. | ✓Spalis – prieš žiemą, kad liga nepersirgtų į kitus metus. | ||||||||
| Lapų ir vaisių surinkimas | ✓Gegužę surinkti ligotus vaisių užuomazgas. | ✓Liepos–rugpjūčio mėn. reguliariai rinkti nukritusius pažeistus vaisius. | ✓Rugpjūtį nuolat šalinti puvinio paliestus vaisius. | ✓Lapkritis – surinkti visus lapus, vaisių liekanas. | ||||||||
| Genėjimas | ✓Kovas – pašalinamos sausos ir ligotos šakos. | ✓Balandis – praretinti šakas, kad medis gautų šviesos. | ✓Rugsėjis – korekcinis genėjimas po derliaus. | ✓Spalis – pašalinti pažeistas šakas prieš žiemą. |
Profilaktika – kaip išvengti ligų
Senoliai sakydavo: „Geriau ligos neprisileisti, nei paskui su ja kariauti.“ Ši išmintis labai tinka ir kriaušėms. Jei medis auga tinkamoje vietoje, gauna pakankamai šviesos ir oro, jo laja reguliariai prižiūrima, dauguma ligų paprasčiausiai neprilimpa. Tad profilaktika yra raktas į sveiką sodą.
Tinkama vieta sodui
Pamenu, pas senelį kriaušės visada stovėdavo kiemo pakraštyje, kur vėjas jas perpučia. Tokios rečiau sirgdavo, o tos, kurios glaustydavosi tarp obelų, greitai pasigaudavo visokius „užkratus“. Kriaušėms reikia saulės, šviesos ir erdvės – pasodintos pavėsyje jos silpsta ir dažniau serga.
Genėjimas – medžio sveikata
Kaime mėgo kartoti: „Kas kriaušę genės – tam vaisiai dėkos.“ Jei laja per tanki, po lietaus lapai ilgai lieka drėgni, o ligoms tai – tikras džiaugsmas. Todėl pavasarį būtina pašalinti ligotas ir sausas šakas, o rudenį bent šiek tiek praretinti. Tokiu būdu medis gauna daugiau šviesos ir oro, išlieka tvirtesnis.
Sodo švara
Rudenį močiutė visus lapus ir vaisių likučius surinkdavo į krūvą ir sudegindavo. Sakydavo: „Sodas kaip kambarys – jei nešluosi, užkratas liks.“ Palikti lapai ir supuvę vaisiai – puiki terpė ligoms peržiemoti, todėl švara čia labai svarbi.
Prevencinės priemonės
Kai kurie sodininkai renkasi natūralius būdus, pavyzdžiui, pelenų ar sodos tirpalus, o kiti griebiasi vario preparatų dar pavasarį, kai pumpurai dar tik pradeda brinkti. Abu būdai gali būti veiksmingi, tik svarbu tai daryti laiku. Jei liga įsisenėja, ją įveikti daug sunkiau.
Veislių pasirinkimas
Šiandien turime galimybę rinktis ir hibridines, ligoms atsparesnes veisles. Jos ne taip greitai pasiduoda nei šalčiui, nei bakteriniam deguliui. Žinoma, senosios lietuviškos kriaušės išlieka skaniausios, bet jei nori užauginti tvirtą ir ilgai derantį sodą, verta pagalvoti ir apie modernesnes veisles.
Liaudiški būdai ir patarimai
Kaime žmonės nuo seno turėjo savų gudrybių, kaip saugoti kriaušes nuo ligų. Ir, reikia pripažinti, daug kas veikė, nors nei apie chemiją, nei apie modernius fungicidus jie tada negirdėjo.
Pelenai – natūralus vaistas
Pamenu, kaip tėvas visuomet pelenus rinkdavo ne tik šilumai, bet ir sodui. Pavasarį jis barstydavo pelenus aplink kriaušių kamienus, o kartais ir lapus nupurkšdavo vandens bei pelenų tirpalu. Tai saugojo nuo rauplių ir kitų grybelinių ligų. Pelenai kriaušėms duodavo ir mineralų – medis atrodydavo stipresnis.
Česnako nuoviras
Močiutė sakydavo: „Kur česnakas – ten velnias neprieis.“ Ir ne veltui. Ji virė česnako nuovirą ir juo purškė kriaušių lapus, kai pamatydavo pirmuosius dėmių požymius. Kvapas gal ir ne pats maloniausias, bet ligos traukdavosi.
Tabako dulkės
Kai sodą puldavo kenkėjai, seneliai turėjo dar vieną priemonę – tabako dulkes. Jomis apibarstydavo medžius arba darydavo ištraukas purškimui. Tai padėdavo ir ligoms ne taip greitai įsiveisti.
Žolių užpilai
Vasarą, kai aplink pilna piktžolių, senoliai nesivargindavo jas tiesiog mesti lauk. Iš dilgėlių ar kiečių jie darydavo užpilus ir purkšdavo kriaušes. Šie užpilai ne tik atbaidydavo ligas, bet ir stiprindavo patį medį.
Sodo draugystės
Dar viena išmintis – „Medžiai kaip žmonės – ne su kiekvienu sugyvens.“ Todėl kaime vengdavo kriaušių sodinti šalia kadagių, nes žinojo, kad nuo jų ateina lapų rūdys. Geriau pasodindavo šalia serbentų ar kitų vaiskrūmių – jiems kaimynystė būdavo draugiškesnė.
Kriaušių apsaugos priemonių privalumai ir trūkumai
Nėra vieno stebuklingo būdo apsaugoti kriaušes nuo ligų. Kiekviena priemonė turi savo gerąją ir silpnąją pusę. Senoliai sakydavo: „Vienas medis gydomas švelniai, kitas – stipriau, bet abiem reikia priežiūros.“
- Profilaktiniai purškimai sumažina rauplių, puvinio ir kitų ligų riziką.
- Natūralios priemonės (pelenai, česnakai) yra draugiškos aplinkai.
- Genėjimas užtikrina gerą oro cirkuliaciją ir šviesą medžiui.
- Sodo švara sumažina užkrato šaltinius kitam sezonui.
- Atsparių veislių pasirinkimas palengvina visą priežiūrą.
- Purškimai reikalauja laiko, žinių ir tinkamo oro.
- Natūralios priemonės ne visada pakankamai veiksmingos stipriai ligai.
- Genėjimas netinkamu laiku gali susilpninti medį.
- Sodo švarą reikia palaikyti nuolat – tai papildomas darbas.
- Hibridinės veislės kartais praranda senųjų veislių skonio ypatybes.
