Patarimai

Kokias kriaušių veisles rinktis savo sodui?

Pamenu, dar vaikystėje kaime prie trobos augo sena kriaušė, kuri kasmet suberdavo tiek vaisių, kad pusę jų suvalgydavome dar žalius, o kitą pusę mama nešdavo į rūsių lentynas. Senoliai kriaušes laikė ypatingomis – ne tik dėl saldžių vaisių, bet ir dėl to, kad medis pats savaime gražus, pavasarį pasipuošia baltais žiedais, o rudenį džiugina geltonai oranžiniais vaisiais. Šiandien sodininkui, norinčiam pasisodinti kriaušę, tenka spręsti klausimą – kokią veislę pasirinkti, kad ji ne tik gražiai atrodytų, bet ir duotų gausų derlių?

Kriaušės savybės
Botaninis pavadinimasPyrus communis
Medžio aukštis5–15 metrų (priklausomai nuo poskiepio ir veislės)
KilmėEuropa, Azija
Atsparumas šalčiuiNuo -20 °C iki -30 °C (priklauso nuo veislės)
Derėjimo pradžia3–6 metais po pasodinimo
Gyvavimo trukmė30–50 metų ir ilgiau
Žydėjimo ypatumai
Žydėjimo laikasBalandžio pabaiga – gegužės vidurys
Žiedų spalvaBalti, kartais su rožiniu atspalviu
KvapasŠvelnus, šiek tiek salstelėjęs
ApdulkinimasDažniausiai kryžmadulkiai, todėl sodinti bent kelias veisles
Žydėjimo trukmė5–10 dienų, priklausomai nuo oro sąlygų

Kaip pasirinkti tinkamą kriaušės veislę?

Kaip pasirinkti tinkamą kriaušės veislę?

Pamenu, kaimynų soduose vieni kriaušių medžiai kasmet lūždavo nuo vaisių, o kiti stovėdavo beveik tušti. Skirtumas slypėjo ne priežiūroje, o veislės pasirinkime. Ne visos kriaušės tinka mūsų klimatui, todėl svarbiausia – atsirinkti tas, kurios ne tik užaugins skanų vaisių, bet ir atlaikys lietuvišką žiemą.

Atsparumas šalčiui

Kriaušės nemėgsta didelių šalčių, todėl pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra atsparumas žiemai. Pietinėms veislėms Lietuvoje dažnai būna per šalta, todėl jos apšąla ir nedera. Vietoje to rinktis reikėtų tas, kurios ištveria iki -25 °C ar net daugiau. Seniau žmonės sakydavo: „Jei medis neperžiemoja, jokio vaisiaus iš jo nesulauksi.“

Derėjimo laikas

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kada kriaušės sunoksta. Yra ankstyvųjų, vidutinio laiko ir vėlyvųjų veislių. Ankstyvosios sunoksta dar rugpjūtį, bet ilgai nesilaiko – jas reikia greitai suvalgyti ar perdirbti. Vidutinės sunoksta rugsėjo mėnesį, o vėlyvosios – spalį, jos dažnai gali būti laikomos iki žiemos. Protingas sodininkas savo sode pasisodina kelių skirtingų laikų veisles – tada kriaušėmis gali džiaugtis nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens.

Vaisių skonis ir laikymas

Ne visos kriaušės vienodai skanios. Vienos saldesnės, kitos rūgštesnės, dar kitos – aromatingos ir minkštos. Reikia rinktis pagal tai, ar vaisiai bus skirti šviežiam valgymui, ar laikymui. Pavyzdžiui, ankstyvųjų veislių vaisiai puikiai tinka uogienėms ar sultims, o vėlyvųjų – sandėliavimui. Mano senelė turėjo paprotį rudenį rūsyje sudėti vėlyvąsias kriaušes į šiaudus, ir jos išsilaikydavo iki pat Kalėdų – būdavo tikra puošmena ant Kūčių stalo.

Populiariausios kriaušių veislės Lietuvoje

Populiariausios kriaušių veislės Lietuvoje

Pamenu, vaikystėje kaime beveik kiekviename sode stovėdavo bent viena sena kriaušė. Viena buvo ankstyva, kita – rudeninė, o trečia – vėlyva, kuri vaisius išlaikydavo iki pat Kalėdų. Šiandien turime dar daugiau pasirinkimo: tiek senųjų, tiek naujai išvestų, šalčiui atsparesnių veislių.

Rūšis / grupė Kilmė / tipas Atsparumas šalčiui Vaisių savybės Ar tinkama Lietuvai?
Miškinės kriaušės Pyrus pyraster ir kitos laukinės formos Labai geras (prisitaikiusios prie vietinio klimato) Dažniausiai smulkesni vaisiai, tvirta minkštimas, stiprus aromatas Taip – naudojamos selekcijai ir poskiepiams
Usūrinės kriaušės Pyrus ussuriensis Aukštas (iki –30 °C) Kietesni, traškūs vaisiai, atsparūs šalčiui, bet skonis šiek tiek rūgštesnis Labai tinka šaltesniems regionams
Europinės kriaušės Pyrus communis ir veislės Vidutinis–geras (iki –25 °C, priklausomai nuo veislės) Saldūs, aromatingi, įvairių dydžių ir formų, daug desertinių veislių Puikiai tinka, populiariausia grupė Lietuvoje
Azijietiškos kriaušės Pyrus pyrifolia, Pyrus × bretschneideri Žemesnis nei europinių (jautresnės šalčiui) Apvalūs vaisiai, labai sultingi, traškūs, panašūs į obuolius Galima auginti tik šiltesniuose rajonuose ar su apsauga
Hibridinės kriaušės Kryžmai tarp europinių, usūrinių ir azijietiškų Pagerintas atsparumas šalčiui ir ligoms Skonis artimas desertinėms, vaisiai dideli, derlingi Labai tinkamos, perspektyvus pasirinkimas

Kriaušių sodinimo ir priežiūros ypatumai

Pamenu, kai tėvas pirmą kartą pasodino kriaušę mūsų kieme, jis sakė: „Medis kaip žmogus – kur pastatysi, ten ir gyvens.“ Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą ir nuo pat pradžių teisingai prižiūrėti, nes klaidos ankstyvoje stadijoje vėliau sunkiai ištaisomos.

Tinkama vieta sode

Kriaušės mėgsta šviesą ir šilumą, todėl geriausia jas sodinti atviroje vietoje, kur saulė šviečia bent 6–8 valandas per dieną. Venk žemumų, kur kaupiasi šaltas oras ar vanduo – ten medis dažnai apšąla ir serga. Dirva turėtų būti derlinga, puri, vidutinio drėgnumo. Senoliai į duobę visuomet įberdavo komposto ar perpuvusio mėšlo – taip medis greičiau prigyja.

Genėjimas ir formavimas

Kriaušės, paliktos be priežiūros, greitai užauga aukštos ir tankios. Tokiu atveju vaisiai būna tik viršūnėse, kur jų sunku pasiekti. Todėl pirmaisiais metais po pasodinimo reikėtų formuoti lają – palikti stipriausius šoninius ūglius ir reguliariai trumpinti per ilgas šakas. Kaimuose sakydavo: „Jei medis nematė žirklių, vaisių kibiro iš jo nesulauksi.“ Pavasarinis genėjimas padeda ne tik formuoti, bet ir apsaugoti nuo ligų – išpjaunamos pažeistos ar susikryžiavusios šakos.

Ligos ir apsauga

Kriaušės jautrios rauplėms, miltligei ir bakteriniam deguliui. Norint to išvengti, reikia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją lajoje, nepersistengti su azoto trąšomis ir surinkti nukritusius lapus rudenį. Prevencijai galima naudoti vario preparatus arba paprastesnį kaimišką būdą – pernai senelis šakas pavasarį nupurškė pelenų ištrauka, ir medis sergėjo daug geriau. Nuo kenkėjų, tokių kaip kriaušinės blakės, padeda lipnios juostos arba paukščiai, todėl verta sode pasikabinti inkilų.

Kriaušių darbų kalendorius

Paspauskite ant ✓, kad sužinotumėte, ką daryti kiekvieną mėnesį
📱 Mobiliajame slinkite lentelę į šoną pirštu →
Veikla Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru
Genėjimas Kovas – pagrindinis genėjimas: šalinamos sausos, pažeistos ir susikryžiavusios šakos. Balandį tęsiamas jaunų medžių formavimas, trumpinami per ilgi ūgliai. Liepos pabaigoje galima vasarinis korekcinis genėjimas – apšvieskite lają.
Tręšimas Kovo pabaigoje – pirmas tręšimas azotu, kai bunda pumpurai. Balandį–gegužę – kompleksinės trąšos augimui. Birželį – daugiau kalio ir fosforo vaisių formavimuisi. Rugpjūtį trąšas mažiname – medis turi bręsti, o ne auginti jaunus ūglius.
Žydėjimas ir apsauga Balandį bustant pumpurams stebėkite rauplių ir miltligės požymius. Gegužę, žydėjimo metu, naudokite švelnias prevencines priemones, saugokite apdulkintojus. Birželį – laistymas per sausrą, praretinkite per tankiai besimezgančius vaisius.
Laistymas Balandį laistykite tik jei labai sausa; svarbi pastovi, bet ne per gausi drėgmė. Gegužę–birželį, formuojantis vaisiams, užtikrinkite gilesnį įmirkį kartą per savaitę. Birželį per kaitrą – mulčias padeda išlaikyti drėgmę. Liepos pabaigoje mažinkite laistymą, kad vaisiai netrūkinėtų. Rugpjūtį laistymas minimalus – medis ruošiasi rudeniui.
Derliaus nuėmimas Liepos pabaigoje – ankstyvosios veislės (greitai suvartoti ar perdirbti). Rugpjūtį – vidutinio laiko veislės; atrinkite laikymui tinkamiausius vaisius. Rugsėjį – vėlyvosios, gerai laikomos rūsyje. Spalis – pačios vėlyviausios veislės, rūšiuokite dėžėse vienu sluoksniu.

Kriaušių privalumai ir trūkumai

  • Vaisiai skanūs, saldūs, turintys daug vitaminų ir mineralų.
  • Kriaušės puošia sodą – pavasarį žydi, rudenį džiugina vaisiais.
  • Yra įvairių rūšių ir veislių – galima rinktis pagal skonį, laikymą ar atsparumą šalčiui.
  • Vėlyvosios veislės gali išsilaikyti rūsyje iki žiemos.
  • Tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek uogienėms, sultims, kompotams.
  • Ne visos veislės atsparios šalčiui – jautresnės gali apšalti per atšiaurias žiemas.
  • Kriaušės reikalauja genėjimo ir formavimo – be priežiūros medis užauga per aukštas.
  • Gali sirgti rauplėmis, bakteriniu deguliu ar kitomis ligomis.
  • Trumpa ankstyvųjų veislių laikymo trukmė – reikia greitai suvartoti.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kokią kriaušių rūšį geriausia sodinti Lietuvoje?
Mūsų klimato sąlygoms labiausiai tinka europinės ir hibridinės kriaušės. Usūrinės taip pat puikiai ištveria šalčius, tačiau jų vaisiai ne tokie saldūs.
Kada geriausia sodinti kriaušes?
Geriausias metas sodinti yra pavasarį (balandį) arba rudenį (rugsėjį–spalį), kai dirva dar pakankamai šilta, o medis gali įsišaknyti.
Ar reikia kelių veislių kryžmadulkinimui?
Taip, dauguma kriaušių yra kryžmadulkės. Norint gero derliaus, sode verta turėti bent dvi skirtingas veisles.
Kaip ilgai laikosi kriaušės po skynimo?
Ankstyvosios laikosi 1–2 savaites, vidutinės – apie mėnesį, o vėlyvosios rūsyje gali išsilaikyti iki Kalėdų ar net ilgiau.
Kaip apsaugoti kriaušes nuo rauplių?
Padeda lajos praretinimas, kad pagerėtų oro cirkuliacija, nukritusių lapų surinkimas ir vario turintys preparatai pavasarį.

Susiję straipsniai

115

Parašyti Atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *