Kai buvau vaikas, mūsų sodybos sodas buvo tikras rojus – vienoje pusėje nokdavo „Alyviniai“, kitoje – kietesni, rudeniniai obuoliai, o rūsyje visada būdavo pintinės, pilnos žieminių „Antaninių“. Močiutė sakydavo: „Sodas be obels – kaip kiemas be šuns: nei grožio, nei naudos.“ Ir iš tiesų, obelys ne tik džiugina akį pavasarį, bet ir maitina šeimą visus metus. Tik reikia pasirinkti tinkamas veisles – tuomet obuoliais galėsite mėgautis nuo vasaros iki pat pavasario.
| Obels savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Malus domestica |
| Medžio aukštis | 2–8 m (priklausomai nuo poskiepio) |
| Kilmė | Vidurinė Azija, paplitusi visame pasaulyje |
| Atsparumas šalčiui | Gerai prisitaikiusi prie Lietuvos klimato |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, vidutiniškai drėgna, neutrali |
| Gyvavimo trukmė | 20–50 metų (su tinkama priežiūra) |
| Maistingumo vertė (100 g obuolių) | |
|---|---|
| Kalorijos | 52 kcal |
| Angliavandeniai | 14 g |
| Cukrūs | ~10 g |
| Skaidulos | 2,4 g |
| Vitaminas C | ~14 % RPN |
| Kalis | ~6 % RPN |
Kodėl verta auginti skirtingų veislių obelis?
Sode dažnai norisi vienos obels, kuri duotų skanius, gražius obuolius visą sezoną. Tačiau senoliai žinojo geriau – jie visada sodindavo bent kelias veisles. Močiutė sakydavo: „Obelys kaip žmonės – viena greita, kita užsispyrus, trečia ištverminga. Visų reikia.“
Derliaus įvairinimas
Skirtingos veislės dera skirtingu laiku – vienos vasarą, kitos rudenį, dar kitos gali išsilaikyti iki pavasario. Jei sode turite bent 2–3 veisles, obuoliais galėsite mėgautis nuo liepos iki balandžio.
Skonis ir panaudojimo galimybės
Vienos veislės pasižymi ypatingu saldumu, kitos – maloniu rūgštumu, trečios puikiai tinka obuolių sultims ar pyragams. Todėl turint įvairių veislių, visada bus tinkamas obuolys tiek desertui, tiek uogienei ar sultims.
Apdulkinimas ir gausesnis derlius
Obelys mėgsta „kaimynystę“. Turint kelias veisles, pagerėja apdulkinimas, todėl derlius būna gausesnis, o vaisiai – gražesni. Viena obelis sode gali augti, bet kelios – visada duos daugiau naudos.
Trumpai tariant, kelios skirtingos obelų veislės sode – tai garantija, kad derlius džiugins visus metus ir visais skoniais.
Populiariausios ir skaniausios vasarinės veislės
Vasariniai obuoliai – tai tikras vaikystės skonis. Kas gi neprisimena šiltų, vos nuo šakos nuskintų „Alyvinių“, kurių sultys tekėdavo per smakrą? Kaime sakydavo: „Jei pirmą vasaros obuolį suvalgysi basas, visus metus būsi sveikas.“
Šių veislių vaisiai sunoksta ankstyviausiai – dar liepos mėnesį, kai daržas pilnas žalumos, bet sandėliai tušti. Vasariniai obuoliai dažniausiai būna švelnaus, gaivaus skonio, su lengvu rūgštumu ar saldumu, priklausomai nuo veislės. Jie valgomi švieži, nes ilgai neišsilaiko – kartais tik kelias dienas ar savaitę.
Vasariniai obuoliai dažnai tapdavo pirmuoju tikru desertu po uogų sezono. Vaikai puldavo prie medžių vos pamatę, kad obuoliai pradeda gelsti ar rausti, ir neretai nuskindavo dar neprinokusius – toks buvo smalsumas paragauti pirmojo obuolio. Močiutės juos naudojo pyragams, lengvoms uogienėms ar kompotams, bet dažniausiai jie būdavo suvalgomi tiesiai nuo šakos.
Trumpai tariant, vasarinės veislės – tai trumpalaikis, bet ypatingas malonumas. Jos pirmosios praneša, kad sodas atgyja ir dovanoja naują derliaus pradžią, o kartu su savimi atneša daugiausiai prisiminimų iš vaikystės vasarų.
| Veislė | Aprašymas | Sunokimo laikas | Išsilaikymas |
|---|---|---|---|
| ‘Alyvinis’ | Vienas labiausiai mylimų lietuviškų obuolių. Vidutinio dydžio, balti, labai sultingi, saldžiarūgščio skonio. Tai tikras vasaros simbolis. | Liepos pabaiga | Labai trumpai, vos kelias dienas |
| ‘Mantet’ | Kanadietiška veislė, kvapnūs žalsvai gelsvi obuoliai su raudonais dryželiais. Puikiai tinka ir šviežiam valgymui, ir kompotams. | Rugpjūčio pradžia | Apie savaitę |
| ‘Papajos’ (popieriniai) | Labai ankstyvi, maži, bet itin saldūs obuoliai. Vaikų mėgstamiausi, kaime dažnai vadinti „saldaus dantuko obuoliais“. | Liepos vidurys | 2–3 dienos |
Rudeninės obelų veislės
Rudeniniai obuoliai – tarsi tiltas tarp vasaros gaivos ir žiemos sandėliavimo atsargų. Jie dažniausiai būna stambesni, aromatingesni, tinkami ne tik šviežiam valgymui, bet ir uogienėms, pyragams, sultims. Kaime sakydavo: „Rudens obuolys pilvą užpildo, žieminis – visą šeimą permaitina.“
Šios veislės visada turėjo ypatingą vietą sodybos sode. Kai vasariniai jau būdavo seniai suvalgyti, o žieminiai dar tik brendo, rudeniniai obuoliai atnešdavo tikrą gausą į stalą. Juos dažnai skindavome kibirais, nes vaisiai būdavo dideli, sultingi ir aromatingi – puikiai tiko močiutės obuolienei ar pyragui.
Rudeninių obuolių laikymas trumpesnis nei žieminių, bet jie buvo ne mažiau svarbūs. Kol spaliui persiritus į lapkritį dar nebūdavo užpildyti visi rūsiai, būtent rudeniniai obuoliai tapdavo kasdieniu desertu – kvepėdavo ant virtuvės stalo, atsidurdavo vaikų kuprinėse ir pasaldindavo rudens vakarų arbatą.
Be to, rudeninės veislės dažnai yra ypač derlingos, todėl ūkininkai jas mėgo pardavimui turguje. Ryškiaspalviai, kvapnūs vaisiai visada viliojo pirkėjus. Seniau kaime net sakydavo: „Jei nori piniginę rudens mugėje pasunkinti – turėk obelį su raudonais obuoliais.“
Trumpai tariant, rudeniniai obuoliai – tai sodriausias rudens skonis, sujungiantis vasaros gaivą ir žiemos pasiruošimą.
| Veislė | Aprašymas | Sunokimo laikas | Išsilaikymas |
|---|---|---|---|
| ‘Suislep’ | Rudeninė lietuvių pamėgta veislė. Obuoliai dideli, sultingi, saldžiarūgščio skonio, puikiai tinka pyragams ir sultims. | Rugsėjis | Išsilaiko iki spalio vidurio |
| ‘Wealthy’ | Klasikinė veislė, obelų soduose gyvuoja jau šimtmečius. Vaisiai raudoni, aromatingi, labai gardūs švieži ir perdirbti. | Rugsėjo pradžia | 2–3 savaitės |
| ‘Cortland’ | Dideli, saldūs, baltu minkštimu obuoliai. Nupjauti netamsėja, todėl puikiai tinka salotoms ar desertams. | Rugsėjo pabaiga | Iki lapkričio |
Žieminės obelų veislės
Žieminiai obuoliai – tai tikras kaimo lobis, vertas atskiros pagarbos. Kai lauke spaudžia šalčiai ir sniegas krenta ant langų palangių, rūsyje vis dar tvyro gaivus, saldžiai rūgštus obuolių kvapas. Vaikystėje tai buvo vienas didžiausių malonumų – nueiti su močiute į rūsį, pakelti seną pintinę ir atsirinkti pačius gražiausius obuolius vakarienei.
Senoliai mėgo sakyti: „Kas turi žieminių obuolių, tas badauti nemirs.“ Ir tai tikra tiesa – tokios obelų veislės ne tik dera gausiai, bet ir geba ilgai išlaikyti savo skonį, kvapą bei maistingumą. Vienos jų išsilaiko iki sausio, kitos – net iki pavasario, neprarasdamos nei sultingumo, nei aromato.
Žieminiai obuoliai buvo tikras išsigelbėjimas senose kaimo sodybose. Kai kitų vaisių nebūdavo, obuoliai papildydavo kasdienį racioną – iš jų buvo verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminamas actas. O dažnai paprasčiausiai jie tapdavo saldžiausiu desertu – prie šiltos bulvių plokštainio ar kopūstų sriubos dubens.
Be to, žieminės veislės yra atsparios šalčiams ir prisitaikiusios prie mūsų klimato, todėl ūkininkai ir daržininkai jas itin vertina. Šie obuoliai ne tik maistas, bet ir dalis kaimo kultūros: jie buvo dalijami giminėms per Kalėdas, saugomi rūsiuose kaip šeimos pasididžiavimas ir išlaukti kaip tikra šventė.
Trumpai tariant, žieminės obelų veislės – tai ne vien sodininko triūso vaisius, bet ir šiltas prisiminimas apie kaimo gyvenimą, kai obuolys žiemą reiškė ne tik sotumą, bet ir džiaugsmą.
| Veislė | Aprašymas | Sunokimo laikas | Išsilaikymas |
|---|---|---|---|
| ‘Ligol’ | Lenkiška veislė, labai derlinga. Obuoliai stambūs, saldūs su lengvu rūgštumu. Labai mėgstami šviežiam vartojimui. | Spalis | Išsilaiko iki kovo–balandžio |
| ‘Šampion’ | Ypač populiari Europoje. Vaisiai saldūs, kvapnūs, šiek tiek primena kriaušes. Viena skaniausių desertinių veislių. | Spalis | Išsilaiko iki vasario–kovo |
| ‘Auksis’ | Lietuviška veislė, išvesta iš ‘Golden Delicious’. Obuoliai saldūs, aromatingi, auksinės spalvos. Labai gerai laikosi. | Spalis | Išsilaiko iki balandžio–gegužės |
| ‘Antaninis’ | Klasikinis lietuviškas obuolys – rūgštokas, labai tinkamas sultims, actui, kepiniams. Labai gerai laikosi rūsyje. | Rugsėjo pabaiga–spalis | Išsilaiko iki kovo |
Privalumai ir trūkumai
Kaip ir kiekvienas augalas, obelys turi savų pliusų ir minusų. Senoliai sakydavo: „Obelis maitina, bet ir darbo duoda.“ Tad verta pažvelgti į tai, kuo obelys džiugina, o kur reikia kantrybės.
- Obuoliai dera kasmet ir tinka vartoti ištisus metus.
- Didelis veislių pasirinkimas – nuo vasarinių iki žieminių.
- Tinka įvairiam panaudojimui – šviežiam valgymui, sultims, uogienėms, kepiniams.
- Sodas su obelimis puošia kiemą ir džiugina žiedais pavasarį.
- Obelų auginimas nėra sudėtingas – jos prisitaikiusios prie Lietuvos klimato.
- Reikalauja reguliaraus genėjimo ir priežiūros.
- Kai kurios veislės jautrios ligoms ir kenkėjams.
- Norint ilgai laikyti, reikia tinkamų sąlygų rūsyje.
- Obelys užima nemažai vietos – mažame sode gali būti sudėtinga sutalpinti kelias veisles.
