Kai pradėjau rimčiau auginti daržoves, pirmieji mano pasirinkimai, savaime aišku, buvo baltagūžiai kopūstai. Jie – klasika. Tvirtos, didelės gūžės, lengva auginti, puikiai tinka tiek šviežiam valgymui, tiek rauginimui. Lietuvoje jie užima liūto dalį visose lysvėse – ne tik ūkininkų, bet ir mėgėjų. Tačiau vėliau, kai ėmiau domėtis įvairesniu asortimentu ir skonių įvairove, supratau, kad yra ir kitų puikių rūšių, kurių verta išbandyti – ypač jei nori gauti daugiau nei tik raugintų statinių.
- Raudongūžiai kopūstai labai panašūs į baltagūžius, tik jų lapai tamsiai purpuriniai. Jie kiek tvirtesni, lėčiau minkštėja termiškai apdorojant, bet puikiai tinka šviežioms salotoms, troškiniams. Šias veisles sodinu dėl estetinio grožio ir dėl to, kad jos gerai laikosi per žiemą – net sausio mėnesį dar turiu ką pjauti sandėlyje. Tiesa, pastebėjau, kad jie reikalauja šiek tiek daugiau maisto medžiagų nei baltagūžiai – kitaip gūžės lieka mažesnės.
- Tada atradau žiedinius kopūstus. Su jais reikalų daugiau, bet skonis – puikus. Auginu juos ankstyvą vasarą, nes kai užklumpa vasaros karščiai, žiedynai linkę byrėti, „iššokti“. Išmokau vieną gudrybę – kai susiformuoja centrinis žiedas, apdengiu jį išoriniais lapais, kad saulė nesusvilintų baltų rožių. Jei dirva tinkama ir gauna pakankamai drėgmės – rezultatas fantastiškas. Iš jų gaminu tiek keptus kepsnelius, tiek šaldau žiemai. Palyginus su gūžiniais kopūstais, žiediniai jautresni šuoliams temperatūroje, todėl jų reikia labiau „prižiūrėti“.
- Briuseliniai kopūstai buvo mano atradimas per karantiną – iš nuobodulio pabandžiau pasisėti. Dabar be jų neįsivaizduoju rudens. Jie ilgai auga, bet jų išvaizda – tikra puošmena daržui. Stiebas aukštas, tvirtas, o mažyčiai kopūstėliai formuojasi išilgai visos ašies. Skonis šiek tiek kartesnis, ypač jei surinkti per anksti, bet kai jie „praeina šalną“, tampa tikrai švelnūs. Pastebėjau, kad jie itin atsparūs kenkėjams, o ir laikosi labai ilgai – net nesandėliuoti.
- Garbanotieji kopūstai, dar vadinami lapiniais (pvz., kale), tapo mano kasdienės virtuvės pagrindu. Nors iš pradžių buvau skeptiškas – atrodė, kad tai tik madingas augalas – bet vėliau supratau, kad jų maistingumas milžiniškas, o priežiūros reikia mažiau nei daugeliui kitų rūšių. Jie neformuoja gūžės – tai tik lapai, bet jie labai tvirti, atsparūs šalnoms, gali būti skinami net gruodžio mėnesį. Lapus naudoju salotoms, troškiniams, džiovinu čipsams. Vieną kartą pasėjau ir dabar sėju kasmet.
- Ir galiausiai – kininiai kopūstai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip minkšti salotiniai gūžiai, bet yra daug atsparūs nei galvojau. Jei pavyksta pataikyti su sėjos laiku – paprastai rugpjūčio vidury – jie subręsta rugsėjo pabaigoje ir būna tiesiog tobuli raugimui. Vienais metais pabandžiau pasėti juos birželį – klaida. Karštis juos sunaikino. Taigi kiniški kopūstai geriausiai auga rudenį, kai orai vėsesni, o drėgmė pastovesnė. Tinka ne tik raugimui – iš jų gaminu ir kiniškus salotų variantus.
Kodėl verta auginti ne tik įprastus baltagūžius?
Ilgai galvojau, kad kopūstas – tai tik baltagūžis. Bet kai pabandžiau kitų rūšių, supratau, kad kiekviena jų turi savo nišą – tiek virtuvėje, tiek darže. Vienas puikiai dera su salotomis, kitas tinka raugti ar troškinti, trečias – sandėliuoti. Skiriasi ne tik skonis, bet ir derliaus laikas, atsparumas, priežiūros poreikiai. Kai turi įvairių rūšių kopūstų – daržas gyvas visą sezoną, o virtuvėje neatsibosta gaminti tą patį.
Taip pat pastebėjau, kad skirtingos rūšys padeda geriau išnaudoti erdvę ir laiką. Pvz., žiediniai ir kiniški auga greitai – gali juos derinti su vėlyvais baltagūžiais. Lapiniai – kaip antra kultūra po ankstyvųjų bulvių. Svarbiausia – nebijoti bandyti. Nuo to ir prasideda geras sodininkas.
Populiariausios kopūstų veislės pagal rūšis
Kokias veisles rinktis – išbandyta praktikoje
Baltagūžiai kopūstai:
- ‘Ditmarskė’ – tai viena iš ankstyviausių veislių, kurią naudoju jau daugelį metų. Gūžės užauga mažesnės, apie 1–1,5 kg, bet prinoksta labai greitai – jau po 60–65 dienų. Labai tinka pavasarinei sėjai, o jei pataikai su laiku – galima užsiauginti ir antrą derlių rudenį. Nors ne itin tinka rauginimui dėl plonų lapų, šviežiam valgymui – ideali.
- ‘Brunsviko’ – vidutinio vėlyvumo veislė, su labai tvirtomis ir tankiomis gūžėmis, kurios užauga iki 4 kg. Šią veislę dažnai renkasi tie, kurie raugia kopūstus. Gūžės ne tik tankios, bet ir puikiai laikosi – ne kartą esu jas laikęs sandėlyje iki vasario.
- ‘Amager’ – vėlyva, ypač gerai sandėliuojama veislė. Lapai stori, tamsūs, labai atsparūs ligoms. Nors reikalauja daugiau trąšų, bet užaugusios gūžės būna milžiniškos – 5–6 kg. Ūkininkai šią veislę renkasi ilgalaikiam laikymui ir prekybai žiemą.
Raudongūžiai kopūstai:
- ‘Rodoma’ – kompaktiška, labai gražios spalvos veislė. Užauga greitai – apie 90 dienų. Auginu dėl salotų – spalva sodri, o lapai traškūs. Šią veislę sodinu antroje birželio pusėje, kad būtų tinkama skynimui rugsėjį.
- ‘Kalibos’ – vėlyvesnė veislė, kurios gūžės kūgio formos ir labai tankios. Puikiai tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek trumpalaikiam laikymui. Patogu skinti – gūžės vidutinio dydžio, ne per sunkios.
Žiediniai kopūstai:
- ‘Snowball’ – universali, vidutinio ankstyvumo veislė, kurią sėju jau daug metų. Žiedynai baltutėliai, tankūs, sveria apie 1 kg. Jei trūksta azoto – žiedas gali tapti purus, todėl būtina reguliari tręšimo schema. Labai jautri kaitrai – vasarą dengiu agroplėvele.
- ‘Freedom’ – ši veislė yra hibridas, atsparus karščiui ir lapų ligoms. Jei reikia rezultato be didelės priežiūros – tai vienas geriausių pasirinkimų. Naudoju ją antrajam derliui – sėju birželį, derlius rugsėjo pradžioje.
Briuseliniai kopūstai:
- ‘Idemar’ – klasikinė veislė, formuojanti daug vienodo dydžio kopūstėlių. Auginimui reikia kantrybės – nuo sėjos iki skynimo praeina virš 150 dienų, bet rezultatas viską atperka. Lapus pašalinu rugpjūčio gale – taip užauga stambesni kopūstėliai.
- ‘Oliver’ – šiek tiek ankstyvesnė veislė, kurią dažnai renkasi tie, kas nori išvengti vėlyvo rudens šalčių. Skonis švelnesnis, bet mažesnis atsparumas transportavimui.
Garbanotieji kopūstai (kale):
- ‘Dwarf Green Curled’ – klasikinis, smulkiai garbanotas kale tipas, kurį auginu dėl grožio ir maistingumo. Lapai išlieka valgomi net po pirmųjų šalnų. Auginu jį prie lysvių krašto – kaip natūralų „užribį“.
- ‘Redbor’ – purpurinis kale variantas, kuriuo labai džiaugiasi virtuvė. Skonis – švelnesnis nei žaliųjų, o dekoratyvinė išvaizda praturtina bet kurią daržo lysvę.
Kiniški kopūstai:
- ‘Granaat’ – viena ankstyviausių veislių, subręsta per 60 dienų. Auga labai greitai, bet reikalauja daug drėgmės. Geriausia sėti rugpjūčio pradžioje. Šią veislę labai mėgstu raugimui – lapai ploni, bet traškūs.
- ‘Bilko F1’ – atspari ligoms hibridinė veislė, užauganti iki 2 kg. Gūžės labai kompaktiškos, gerai užsidarančios, todėl saugios nuo drėgmės ir puvinio. Rekomenduoju tiems, kurie nori stabilaus derliaus.
Kaip pasirinkti kopūstų rūšį pagal savo poreikius?
Noriu raugti, šaldyti ar valgyti šviežiai – ką sodinti?
Kai pirmą kartą pradėjau auginti kopūstus, rinkausi pagal tai, kas buvo prekybos centre ant sėklų pakelio – be jokios strategijos. Tačiau ilgainiui supratau, kad kiekviena kopūstų rūšis turi labai aiškų tikslą, ir jei nori gero rezultato, turi iš anksto apsispręsti, kam tą kopūstą naudosiu. Pvz., rauginimui visiškai netinka ankstyvieji baltagūžiai – jų lapai per ploni, gūžės per minkštos, o skonis po fermentacijos tiesiog blankus. Raugimui geriausi būna vidutinio vėlyvumo ir vėlyvieji baltagūžiai, tokie kaip ‘Brunsviko’ ar ‘Amager’. Šios veislės ne tik turi daug sausųjų medžiagų, bet ir išlaiko struktūrą, neperrūgsta, nepradeda „težti“.
Jei nori kopūstą valgyti šviežią – salotoms, sriuboms, troškiniams – tada verta auginti ankstyvuosius baltagūžius arba raudongūžius. Pastarieji dar ir gražūs lėkštėje, o jei subręsta vėliau – ilgiau laikosi šaldytuve. Aš asmeniškai labai mėgstu ‘Ditmarskės’ veislę, nes ji užauga greitai ir būna traški, švelnaus skonio – tobula salotoms. Tokie kopūstai netinka ilgam sandėliavimui, bet jų ir nereikia laikyti – valgomi iškart.
Šaldymui ir konservavimui labiausiai tinka žiediniai ir briuseliniai kopūstai. Žiedinius dažniausiai nuvalau, suskaidau į mažas roželes, trumpai apverdu ir užšaldau. Jie nepraranda nei struktūros, nei skonio. Briuseliniai – išvis tobuli šaldymui. Kai surenku derlių, atrūšiuoju pagal dydį, ir mažesnius palieku troškiniams, o didesnius – kepti orkaitėje. Tokių kopūstų skonis tik intensyvėja laikui bėgant.
Norint ilgai laikyti – sandėliuoti – reikia labai gerai pasirinkti veisles. Tam visiškai netinka ankstyvieji, net ir kai kurie vidutinio vėlyvumo gūžiniai kopūstai ne visada išlaiko formą. Aš esu bandęs laikyti ‘Brunsviko’ – laikėsi neblogai, bet ‘Amager’ veislė – nenugalima. Gūžės storos, sandarios, net po trijų mėnesių išlaiko traškumą. Tiesa, tokios veislės reikalauja daugiau trąšų, o jei užauga per greitai – linkusios plyšti. Reikia laistyti reguliariai, bet ne per daug.
Kiniški kopūstai, priešingai nei daug kas galvoja, labai pritaikomi šviežiam vartojimui, fermentacijai, bet netinka ilgalaikiam laikymui. Juos auginu kaip antrą derlių, kai kitos lysvės jau laisvos, ir noriu dar šviežių daržovių rugsėjį–spalį. Jie užauga greitai, bet svarbu laiku nuskinti – kitaip pradeda žydėti. Mano patirtis rodo, kad kiniški kopūstai – puikus pasirinkimas tiems, kurie neturi daug vietos, bet nori rezultato rudenį.
Ar visus kopūstus galima auginti toje pačioje lysvėje?
Iš praktikos galiu pasakyti, kad kopūstų rūšys labai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir auginimo poreikiais. Bandžiau kadaise sodinti žiedinius kopūstus šalia baltagūžių – rezultatas buvo prastas. Žiediniai pradėjo formuotis anksčiau, bet užgožti kaimynų, gavo mažiau šviesos, o gūžės susiformavo silpnos. Be to, skirtingoms rūšims reikia ir skirtingo maitinimo ritmo – vieniems reikia daugiau azoto anksti, kitiems – kalio vėliau.
Dabar stengiuosi kopūstus grupuoti pagal rūšį ir augimo tempą, o jei reikia, atskirti lysvėmis ar tarpinėmis kultūromis. Pvz., tarp žiedinių ir gūžinių sodinu salierus ar salotas – jos greitai subręsta ir neužstoja šviesos. Lapinius kopūstus, tokius kaip kale, auginu prie daržo krašto – jie neplinta, bet labai ilgai laikosi, todėl nesudaro konkurencijos kitiems.
Taip pat svarbu atminti, kad kopūstai labai sekina dirvą, todėl jokiu būdu nesodinu jų toje pačioje vietoje kasmet. Sukasi bent 3–4 metų rotacija. Kitu atveju net ir geriausios veislės užauga silpnos, ima sirgti arba visai nesiformuoja.
Sodinimo ypatumai skirtingoms kopūstų rūšims
Ar visoms kopūstų rūšims tinka ta pati sodinimo data ir atstumas?
- Baltagūžiai kopūstai (ankstyvieji):
Sėju į daigyklas nuo vasario pabaigos iki kovo vidurio, kad sodinukus į šiltnamį ar atvirą gruntą galėčiau perkelti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Atstumai tarp augalų – 35–45 cm, tarp eilių – 50–60 cm. Jei per tankiai – gūžės neišsivysto iki galo. - Baltagūžiai (vėlyvieji):
Sėju kovo pabaigoje–balandį, sodinu lauke nuo gegužės vidurio. Tarpai didesni – 50 cm tarp augalų, 70 cm tarp eilių, nes šios veislės užauga stambios, reikalauja daugiau vietos. Jei užgoš kaimyną – gūžės deformuosis, ims pūti nuo per didelės drėgmės. - Raudongūžiai:
Laiko požiūriu labai panašūs į baltagūžius. Skiriasi tik poreikis šviesai – sodinant per daug pavėsyje, praranda ryškią spalvą. Sėju kovo viduryje, sodinu lauke gegužės pradžioje. Atstumai: 45 cm tarp augalų, 60 cm tarp eilių. - Žiediniai kopūstai:
Yra lepesni, todėl svarbu sėti etapais – pirmus sėju vasario pabaigoje–kovo pradžioje, vėlesnius – balandį–gegužę. Į lauką sodinu nuo balandžio pabaigos, kai žinau, kad nebus šalnų. Atstumas tarp augalų: 40 cm, tarp eilių – 60–70 cm. Šioms veislėms labai svarbi vienoda drėgmė – kitaip žiedynai deformuojasi. - Briuseliniai kopūstai:
Tai – vieni iš ilgiausiai augančių kopūstų. Juos sėju kovo pradžioje, nes nuo sėjos iki derliaus gali praeiti net 180 dienų. Į dirvą sodinu gegužės pradžioje, 50 cm tarp augalų. Privalu sodinti ten, kur nuolat cirkuliuoja oras, nes uždarose vietose kopūstėliai neišsivysto vienodai. - Garbanotieji (kale):
Auginu tiek iš daigų, tiek sėju tiesiai į dirvą. Sėju balandžio pabaigoje–gegužę, o jei daigai – sodinu gegužės pradžioje. Labai universalūs – atstumai 30–35 cm tarp augalų, tarp eilių – 50 cm. Auga ilgai, galima skinti visą sezoną. - Kiniški kopūstai:
Labai svarbu nesėti per anksti, nes dėl ilgos dienos gali pradėti žydėti. Geriausia sėti liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, į atvirą gruntą. Atstumas tarp augalų – 30 cm, tarp eilių – 50 cm. Tinka tiems, kurie nori dar vieno derliaus rudenį.
Kaip prižiūrėti, kad visų rūšių kopūstai užaugtų kokybiški?
- Tinkama dirva – pusė darbo. Visus kopūstus sodinu į gerai sukultūrintą, giliai išdirbtą, humusingą dirvą. Smėlinga dirva be organikos duoda mažas, kartais net tuščias gūžes.
- Laistymas – pagal orą, bet reguliariai. Karštais periodais laistau kartą per 2–3 dienas, po 8–10 litrų vienam augalui. Jei dirva sausa, gūžės linkusios sprogti. Briuseliniai ir kiniški reikalauja mažiau vandens, bet žiediniai – ypač jautrūs.
- Tręšimas – svarbus, bet ne per daug. Prieš sodinant įterpiu kompostą arba perpuvusį mėšlą, o augimo metu – du kartus per sezoną papildomai tręšiu kompleksinėmis trąšomis su kaliu ir kalciu.
- Vėdinimas ir tarpai – būtini, ypač jei nori išvengti grybelinių ligų. Per tankiai pasodinus, ypač kai šlapia vasara, kopūstai pradeda pelyti, o tai sunaikina visą derlių.
Patarimai iš daržininkų patirties
Ką daro kitaip tie, kurių kopūstai visada gražūs ir sveiki?
- Neaugina per daug skirtingų veislių vienu metu. Daugelis pradedančiųjų bando vienu metu auginti po truputį visų rūšių – baltagūžių, raudongūžių, žiedinių, briuselinių. Tačiau taip sunku tinkamai paskirstyti laiką, trąšas ir priežiūrą. Patyrę sodininkai sako: „Geriau kelios veislės – bet gerai prižiūrėtos“. Aš pats vienais metais turėjau 7 skirtingas rūšis – ir nieko tinkamai nenuauginau.
- Veisles renkasi pagal dirvą ir klimatą, o ne paveikslėlį ant pakelio. Neretai žmonės susivilioja tuo, kaip gražiai atrodo kopūstas ant sėklų pakelio. Tačiau realybėje augalas gali visiškai netikti jūsų žemei ar klimatui. Pvz., ‘Snowball’ žiediniai puikūs, bet netinka sausai dirvai – reikia derlingumo ir drėgmės. Todėl dabar visada pirmiausia žiūriu į poreikius ir atsparumus, o tik tada – į pavadinimą.
- Nevengia naudoti apsauginių tinklų. Viena didžiausių bėdų vasarą – kopūstiniai baltukai. Jie vos per savaitę gali sunaikinti visą plantaciją. Ūkininkai dažnai dengia kopūstus tinklais ar plėvele. Aš iš pradžių maniau, kad tai „perdėta“, bet po kelių vasarų supratau – apsauga nuo kenkėjų yra būtinybė, ne prabanga.
- Laikosi sėjomainos taisyklių. Kopūstai – labai reiklūs dirvai, ir jei juos sodinsi toje pačioje vietoje kasmet, susidursi su šaknų ligomis, puviniais ir derliaus kritimu. Sodininkai sako: „Jei augini kopūstus – planuok daržą iš anksto trims metams į priekį.“ Aš šios taisyklės laikausi griežtai – po kopūstų visada sodinu pupeles, salierus arba burokus.
- Nepamiršta mulčiuoti. Mulčas – tai ne tik drėgmės saugotojas, bet ir natūrali kliūtis piktžolėms bei apsauga nuo dirvos perkaitimo. Naudoju šiaudus, nupjautą žolę ar net senus kopūstų lapus. Pastebėjau, kad kopūstai po mulčiu žymiai mažiau linkę trūkinėti, o dirva išlieka gyva.
- Mokosi iš nesėkmių ir eksperimentuoja mažais kiekiais. Kiekvienas daržas – individualus, todėl tai, kas tinka kaimynui, nebūtinai veiks pas mane. Todėl stengiuosi naujus dalykus bandyti nedidelėje lysvėje, o tik pasiteisinus – plėsti. Pvz., kale pradžioje man atrodė beprasmė egzotika, o dabar auginu kasmet 10–12 kerų.
